6. Švietimo kultūra Lietuvoje. Klasicizmas ir pasaulietinė literatūra

Švietimo reformos įgyvendinimas

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Švietimo idėjos pasiekė XVIII a. pab. Visuo­menės švietimas, jos narių ugdymas, turėjo padėti kurti tobulesnę visuomenę, stiprinti valstybę. Švietėjai teigė, jog laisvas ir suinteresuotas dirbti valstietis gali kraštui duoti daug daugiau naudos už baudžiauninką. Pagrindinis švietėjų uždavinys buvo reformuoti visą švietimo sistemą. Jie pasisakė prieš vienuolių išlaikomas mokyklas ir siekė, kad švietimą remtų valstybė. Bažnyčioms buvo siūloma palikti tik tikybos mokymą. Jų nuomone, buvo nenatūralu, kad vaikus auklėjo vienuoliai, kurie buvo nutolę nuo aktualių valstybės reikalų. Švietimo reformos tikslas buvo mokyklą priartinti prie visuomenės gyvenimo. 1773 m. popiežiui panaikinus jėzuitų ordiną, Lietuvoje buvo įsteigta Edukacinė komisi­ja. Tai buvo pirmoji Europoje pasau­lietinė švietimo įstaiga. Edukacinė komisija tvarkė visas mokyklas ir stengėsi įvesti vieningą švietimo sis­temą. 7-12 m. vaikams Edukacinė ko­misija bandė įvesti privalomą pra­džios mokslą. Tačiau pradžios mo­kyklų steigimas ir jų išlaikymas liko parapijų ir vienuolynų žinioje. Pra­džios mokyklose valstiečių vaikai mokėsi gimtąja kalba. Daugiausiai dė­mesio Edukacinė komisija skyrė vidu­rinėms ir aukštosioms mokykloms, kuriose įvesti gamtos ir tikslieji mokslai. Mokomoji lotynų kalba buvo pakeista lenkų kalba. Tačiau lietuviš­kų vidurinių mokyklų kūrinio klausi­mas nebuvo svarstomas. Lietuvių kal­ba buvo laikoma netinkama mokslui – deranti tik baudžiauninkams.

Vilniaus universitetas – LDK Vyriausioji mokykla

1781 m. Vilniaus universitetas buvo pavadintas LDK Vyriausiąja mokykla, ku­rioje buvo trys fakultetai: Moralės, Fizikos ir Medicinos. Vyriausioje mokyklo­je daug dėmesio buvo skiriama gamtos mokslų ir medicinos mokymui. Joje vei­kė gerai įrengtos laboratorijos ir kabinetai. Rektoriaus Martyno Počobuto ini­ciatyva buvo perstatyta Vilniaus observatorija. Ji buvo aprūpinta moderniais prietaisais, sukaupta didžiulė biblioteka. Vyriausioje mokykloje studentai buvo mokomi I. Niutono fizikos, supažindinami su M. Koperniko atradimais. Teisininkas Jeronimas Stroinovskis savo paskaitose kritikavo feodalinės teisės pagrindus. Jis teigė, kad baudžiavinė valstiečių priklausomybė yra smurto padarinys ir todėl žalinga visuome­nei. Edukacinės komisijos prašymu, prancūzų švietėjas de Kondijakas pa­rašė logikos vadovėlį, kuris iki XIX a. pr. buvo naudojamas Lenkijos ir Lietuvos mokyklose. Vyriausioje mo­kykloje dirbo pasaulinio garso moks­lininkai. Vokiečių keliautojas, gamti­ninkas Johanas Georgas Forsteris, da­lyvavęs antrojoje Dž. Kuko kelionėje aplink pasaulį, dėstė botaniką, zoolo­giją, paleontologiją. Prancūzų botani­kas Žanas Emanuelis Žiliberas dėstė gamtos mokslus. Jo rūpesčiu Vilniuje buvo įsteigtas pirmasis Lietuvoje bo­tanikos sodas. Nors vyriausioje mokykloje daug dėmesio buvo skiriama fizikos, matemati­kos, gamtos mokslams, tačiau ji ir toliau liko humanitarinės krypties mokymo įstaiga.

Klasicizmas dailėje ir architektūroje

XVIII a. Europoje įsivyravo klasicizmo stilius. Jis susiformavo Prancūzijoje ir buvo priešingybė ištaigingajam barokui. Klasicizmui būdingas paprastumas, li­nijų griežtumas. Pastatų didingumo įspūdis buvo pasiekiamas simetriniu išpla­navimu, saikingu dekoravimu. Klasicizmo stiliaus architektai rėmėsi senovės Graikijos ir Romos archi­tektūra. XVIII a. pab. Lietu­vos architektūroje susi­formavo savita klasiciz­mo mokykla. Jos raidai didelę reikšmę turėjo 1793 m. Vyriausioje mo­kykloje įsteigta Architek­tūros katedra, kuriai va­dovavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Jis suprojek­tavo Verkių rūmų ansam­blį, Vilniaus katedrą ir rotušę. L. Stuoka-Gucevičius pirmasis Lietuvoje atskleidė pagrindinį klasiciz­mo architektūros principą – pastato grožis ir didingumas pasiekiamas ne puošy­ba, o dalių ir visumos darna. Lietuvoje klasicizmo stilius plito ir tapyboje. Jo pradininku ir žymiausiu at­stovu laikomas Pranciškus Smuglevičius. Nuo 1797 m. jis vadovavo universi­teto piešimo ir tapybos katedrai. P. Smuglevičius tapė istorinius paveikslus, portretus ir dekoracijas, vaizdavo savo krašto gamtą, scenas iš valstiečių gyve­nimo. Jo kūryba padarė didelę įtaką tolimesnei lietuvių dailės raidai.

Pasaulietinės lietuvių grožinės literatūros atsiradimas

XVIII a. pr., veikiant švietėjiškoms idėjoms, atsirado ir pasaulietinės lietuvių literatūros. Jos pradininkai yra Karaliaučiaus universiteto auk­lėtiniai Johanas Šulcas ir Kristijonas Donelai­tis. J. Šulcas į lietuvių kalbą išvertė ir 1706 m. išleido “Ezopo pasakėčias” – pirmąją pasaulie­tinę lietuvišką knygą. Grožinei lietuvių litera­tūrai pradžią davė K. Donelaitis. Garsiojoje sa­vo poemoje “Metai” K. Donelaitis pavaizdavo būrų (valstiečių baudžiauninkų) gyvenimą, jų džiaugsmus ir rūpesčius. Poetas gynė naciona­linį lietuvninkų orumą, peikė nutautėjimą, ta­čiau ragino iš svetimtaučių perimti gerąsias jų savybes. Be to, skatino siekti žinių, sudrausmi­no būrus, nenoriai leidžiančius savo vaikus į “šiuiles” (mokyklas), mokė darbštumo, gyventi taip, “kaip krikščionims reik”. Šios K. Donelaičio pažiūros, išsakytos „Metuose“, buvo artimos švietimo pasaulėžiūrai.

Klausimai

1. Kaip XVIII a. pab. Lietuvoje buvo reformuota švietimo sistema?
2. Kokią reikšmę švietimo pertvarkymui turėjo Edukacinė komisija?
3. Kokie įžymūs mokslininkai dirbo Vyriausioje mokykloje?
4. Kuo klasicizmo stilius skyrėsi nuo baroko?