34. Šaltojo karo pradžia. Rytų ir Vakarų santykių aštrėjimas

SSRS įtakos augimas ir komunizmo plitimas

SSRS ir jos sąjungininkių Antrajame pasauliniame kare – JAV ir Didžiosios Britanijos – santykiai nuo 1945 m. sparčiai blogėjo. Tą lėmė nesutarimai dėl įtakos sferų ir ypač išaugusi SSRS įtaka Rytų Europoje. Karo metu Raudonoji armija užėmė Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Rytų Vokietiją.

Pasiremdamas armijos buvimu, Stalinas griežtai kontroliavo šias šalis, siekė primesti joms sovietinio modelio valdymo sistemą. Rytų Europoje formavosi sovietinio tipo vienpartinės diktatūros, plėtėsi represijos, vyko negailestingi susidorojimai su politiniais priešininkais, kitaminčių persekiojimai. JAV ir Didžioji Britanija tam nepajėgė nieko priešpastatyti. Teritorijose, kurias kontroliavo Raudonoji armija, vakariečiai buvo bejėgiai paveikti sovietizacijos procesus. Dviejų sistemų – komunistinės ir demokratinės – kova vyko ir kitose valstybėse. Graikijoje komunistinių šalių kaimynių remiami partizanai net pradėjo ginkluotą kovą prieš vyriausybę. Kilo grėsmė, kad SSRS kontroliuojama teritorija dar labiau išsiplės.

Sovietų Sąjungos palaikomų komunistų įtaka vis stiprėjo Kinijoje, Korėjoje, Vietname, Laose, Kambodžoje.

Šaltojo karo pradžia

1946 m. kovo mėn. V. Čerčiliui JAV mieste Fultone beliko konstatuoti, jog ant Rytų Europos nusileido „geležinė uždanga“, ir paraginti Vakarų šalis ginti demokratines vertybes ir sustabdyti „tirono pergalės grėsmę“, komunizmo ir SSRS įtakos plitimą.

Šis Čerčilio kvietimas stoti į kovą prieš komunizmą tradiciškai laikomas šaltojo karo pradžia, bet iš tikrųjų varžybos tarp SSRS ir Vakarų demokratijų prasidėjo gerokai anksčiau.

Šaltasis karas tarp Rytų ir Vakarų įvyko daugeliu frontų ir reiškėsi įvairiomis formomis: ekonominiu ir politiniu spaudimu, šnipinėjimu, ryšių siaurinimu, propagandine kova, karinių ir politinių blokų kūrimu, ginklavimosi varžybomis, savo šalininkų įvairiuose žemynuose visapusišku rėmimu. 1947 m. JAV sukurtai Centrinės žvalgybos valdybai paskirta sekti ir nukenksminti vidaus ir užsienio priešus. Šaltojo karo metu įsteigta ir daugybė į užsienį transliuojančių radijo stočių, kurios propagandinėmis priemonėmis siekė skleisti savo idėjas, susilpninti priešininką. Nors šaltasis karas neperaugo į tikrą karą, vyko netiesioginiai susidūrimai lokaliuose karuose Korėjoje, Vietname, Afganistane ir Izraelyje. Supervalstybės JAV ir SSRS, kilus reikšmingesniam konfliktui, paremdavo priešiškas kariaujančias puses.

SSRS įtakos augimas ir komunizmo plitimas skatino amerikiečius aktyviau įsitraukti į pasaulio problemų sprendimą ir galutinai atsisakyti izoliacionizmo politikos. Naujoji JAV politika Europoje ir pasaulyje rėmėsi „Trumeno doktrina“, kuri numatė aktyvų Jungtinių Amerikos Valstijų dalyvavimą kovoje su komunizmo plitimu, už Vakarų pasaulio vertybių išsaugojimą. JAV įsipareigojo padėti kovojančioms su komunistais demokratinių šalių vyriausybėms.

JAV rėmė įvairias antikomunistines jėgas visose šalyse. Pirmiausia amerikiečiai suteikė pagalbą Graikijos vyriausybei, prieš kurią kovojo komunistai. Kartu buvo stiprinama demokratija Vakarų Europoje. 1947 m. JAV valstybės sekretorius D. Maršalas pasiūlė ekonominės pagalbos planą Europai „atkurti ir sustiprinti“ (Maršalo planas). Šis planas numatė 16 Europos valstybių suteikti paramą, kurios bendra vertė – 13,2 mlrd. dolerių. Tai leido paremti karo nuniokotą Vakarų Europos valstybių ūkį, sumažinti nedarbą, viešpatavusį skurdą, o drauge ir komunistų įtaką. Kartu JAV Europoje sustiprino savo politinę įtaką ir sukūrė rinką savoms prekėms.

Karinių blokų įkūrimas

Amerikiečiai rengėsi ir tikram karui. Karo pramonė gamino atomines bombas ir kitą modernią ginkluotę. Tai turėjo atgrasinti Staliną nuo Europos puolimo, bet 1949 m. Sovietų Sąjungoje įvykdytas pirmasis sovietinės atominės bombos susprogdinimas niekais pavertė amerikiečių turėtą pranašumą ir dar labiau paskatino ginklavimosi varžybas.

Daug dėmesio JAV skyrė ir Europos šalių gynybinei galiai stiprinti. Blogėjant tarptautinei padėčiai ir didėjant, kaip tada atrodė, naujo karo grėsmei, 1949 m. sukurtas NATO karinis blokas. Jo tikslas – bendrai gintis nuo galimo sovietinės armijos puolimo. Šiaurės Atlanto karinės sąjungos narėmis tapo JAV, Kanada, Didžioji Britanija, Prancūzija, Portugalija, Italija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Norvegija, Islandija ir Danija. 1952 m. prie pakto prisijungė Graikija ir Turkija. JAV įvairiuose regionuose kūrė karines bazes, kuriomis buvo galima pasiremti kilus pavojui Vakarų interesams.

Šaltasis karas nulėmė Vokietijos likimą. Buvo aišku, kad Vakarų ir Rytų konflikto sąlygomis Vokietija negalės išlikti neutrali. Ir Vakarų valstybės, ir SSRS nenorėjo prarasti savo pozicijų ir kontrolės. Dėl to Vokietija 1949 m. suskilo į dvi dalis: Rytų (Vokietijos Demokratinę Respubliką) ir Vakarų (Vokietijos Federacinę Respubliką). Nors karas buvo neseniai pasibaigęs, galimo globalaus konflikto akivaizdoje pradėta mąstyti apie Vakarų šalių okupacinėje zonoje buvusios Vokietijos panaudojimą Europai nuo komunizmo ginti. Tačiau galimas Vokietijos armijos atkūrimas kėlė kaimynų, ypač prancūzų, baimę. Todėl tik 1954 m. Paryžiuje pasirašyta sutartis dėl Vokietijos armijos atkūrimo ir jos priėmimo į NATO.

Sovietų Sąjunga savo ruožtu įformino karinį socialistinių Europos valstybių bendradarbiavimą. 1955 m. buvo sudaryta karinė Varšuvos sutarties organizacija. Jos narėmis tapo SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, VDR ir Albanija. Pastaroji dėl pablogėjusių santykių su SSRS nuo 1961 m. Varšuvos sutarties organizacijos veikloje faktiškai nedalyvavo.

Šaltasis karas – Rytų ir Vakarų varžybos – vyko toliau ir tęsėsi iki 1989 m.

Klausimai

1. Dėl kokių priežasčių pokario pasaulyje išaugo politinė įtampa?
2. Kuo pasireiškė SSRS įtakos stiprėjimas?
3. Kaip su komunizmo plitimu kovojo Jungtinės Amerikos Valstijos?
4. Kodėl pokario santykiai tarp Rytu ir Vakarų vadinami šaltuoju karu?
5. Kokia Trumeno doktrinos esmė?