Vidaus politinė padėtis
Skirsniai
Prasidėjus karui, Rusija susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais. Šalis, turinti milžiniškų gamtos rezervų, karui buvo praktiškai nepasiruošusi.
Pirmieji sunkumai labai greitai išryškėjo žemės ūkyje. Darbo našumas buvo gerokai menkesnis nei Vakarų šalyse. Prasidėjus karui buvo mobilizuota daug vyrų, todėl nebuvo kam apdirbti laukų, sėti ir nuimti derliaus. Vakarų šalyse tuo metu žemės ūkyje jau buvo gana plačiai naudojamos žemės ūkio mašinos, o Rusijoje dar tebevyravo rankų darbas. Antraisiais karo metais Rusijoje, kuri anksčiau eksportavo nemažai grūdų į kitas šalis, ėmė trūkti maisto produktų. Miestuose buvo įvestos maisto kortelės, sumažinti maisto daviniai kareiviams. Tai labai neigiamai paveikė ne tik civilių gyventojų, bet ir kareivių moralę.
Karas parodė ir Rusijos pramonės atsilikimą, ji nepajėgė pagaminti ne tik daugiau žemės ūkio mašinų, bet ir aprūpinti kariuomenę karo reikmenimis. Apie tuometinę Rusijos ekonominę būklę daug ką pasako šis faktas: karinė pramonė pagamino tik trečdalį šautuvų, būtinų kareiviams. Fronte neužteko šaudmenų. Nepakankamai išvystytas geležinkelio tinklas, prasti keliai trukdė greitai perkelti kariuomenės dalis į frontą, į tas vietas, kur puolė priešas.
Jau pirmaisiais karo metais fronte žuvo daug daugiau rusų kareivių nei vokiečių, prancūzų bei anglų. Kasdien tūkstančiai rusų šeimų sulaukdavo pranešimų apie žuvusius tėvus, sūnus, brolius. Blogai apginkluoti ir maitinami rusų kareiviai, vadovaujami negabių generolų, 1915 m. patyrė skaudžių pralaimėjimų. Rusijos kariuomenė buvo priversta trauktis iš Galicijos bei Rytų Prūsijos, kur mūšiuose žuvo daugiau nei 2 mln. rusų kareivių, t.y. beveik dešimt kartų daugiau nei priešininkų. Patyrus tokį triuškinantį smūgį, Rusijos vadovybė 1916 m. surengė kontrpuolimą. Dėl blogos ginkluotės, prasto vadovavimo Rusijos kariuomenė neteko daugiau kaip vieno milijono kareivių, o frontas buvo pralaužtas tik keliose vietose. Tokios beprasmiškos aukos labai demoralizavo kariuomenę, kareiviai ir karininkai ėmė atvirai reikšti nepasitenkinimą, nepaklusti įsakymams.
1917 m. vasario revoliucija
Rusijoje laikas buvo skaičiuojamas kitaip nei Vakaruose, pagal vadinamą “senąjį kalendorių”. Revoliucija, kuri pagal Vakarų kalendorių prasidėjo 1917 m. kovo pr., Rusijoje vyko vasario mėnesį, todėl ir vadinama Vasario revoliucija.
1917 m. kovo pr. (vasario vid.) Rusijos sostinėje Sankt Peterburge, kuris karui prasidėjus buvo pavadintas Petrogradu, dėl duonos trūkumo, nesėkmių fronte, nepasitenkinimo carizmo valdymu prasidėjo masiniai darbininkų streikai. Darbininkų malšinti pasiųsti Petrogrado įgulos kariai nepakluso įsakymui, suėmė savo karininkus ir prisijungė prie demonstrantų. Kovo 12 d. streikuojančių darbininkų atstovai, daugiausia socialdemokratai, išrinko Petrogrado darbininkų tarybą, kurią parėmė ir Petrogrado įgulos kareiviai, pasiuntę savo atstovus. Kovo 13d. Petrogradas jau buvo kontroliuojamas tarybos.
Šie įvykiai paskatino Dūmą sudaryti visuotinį valdymo organą. Nors kovo lld. Nikolajus II buvo paskelbęs, jog nutraukia Dūmos posėdžius, kitą dieną susirinkęs Rusijos parlamentas įkūrė laikiną komitetą, turėjusį įvesti tvarką ir rimtį šalyje. Šiam komitetui vadovavo kunigaikštis Georgijus Lvovas. Į komiteto sudėtį įėjo nemažai socialdemokratų atstovų, tarp jų ir Aleksandras Kerenskis, būsimas ministras pirmininkas. Po kelių dienų, kovo 14 d. komitetas buvo paskelbtas Laikinąją Rusijos vyriausybe. Ji pasiuntė delegatus pas carą su reikalavimu atsistatydinti. Kovo 15d. (pagal tuometinį Rusijos kalendorių kovo 2 d.) caras Nikolajus II atsisakė sosto savo brolio Michailo naudai, bet pastarasis nepriėmė karūnos. Taip Rusija tapo respublika.
Praradęs valdžią, Nikolajus II dėl to labai nesijaudino. Savo dienoraštyje kovo 16d. jis užrašė: “Miegojau ramiai ir ilgai”. Nors kiti Vakarų šalių monarchai pasiūlė buvusiam rusų imperatoriui prieglobstį, Nikolajus II atsisakė išvykti iš šalies. Vėliau Laikinoji vyriausybė jį suėmė ir kalino namų areštu. Bolševikams užgrobus valdžią, 1918 m. liepos 17 d. Nikolajus II, jo žmona, trys dukterys ir sūnus Aleksejus buvo nužudyti Jekaterinburge.
Laikinosios vyriausybės veikla
Nuvertus carą, valdžia Rusijoje pasiskirstė tarp dviejų valdymo organų. Petrograde, Maskvoje ir kituose didžiuosiuose miestuose nemažą įtaką turėjo sukurtos darbininkų ir kareivių tarybos, sudarytos daugiausia iš socialdemokratų – menševikų, bolševikų, o taip pat socialistų – revoliucionierių, sutrumpintai pagal pirmąsias raides (SR) vadintų eserais. Šios tarybos atstovavo darbininkų, valstiečių, kitų žemesniųjų sluoksnių interesams.
Laikinoji vyriausybė, vadovaujama kunigaikščio G. Lvovo, gynė Rusijos aristokratijos bei viduriniojo sluoksnio interesus. Tarp šių dviejų valdžios organų įsivyravo pusiausvyra. Tarybos pripažino Laikinąją vyriausybę, pirmosiomis savaitėmis rėmė jos politiką, pritarė, kad toliau būtų tęsiamas karas, laikomasi sąjunginių įsipareigojimų Prancūzijai bei Anglijai. Savo ruožtu, Laikinoji vyriausybė nežinojo, kokių priemonių imtis, kad galėtų panaikinti susidariusią dvivaldystę ir įsitvirtintų viena valdžioje.
Kunigaikščiui G. Lvovui stabilizuoti padėties šalyje nepavyko. Didžiuosiuose miestuose tęsėsi darbininkų streikai, demonstracijos. Atsiliepdama į sąjungininkų raginimą, Rusijos karinė vadovybė 1917 m. pavasarį surengė puolimą Galicijoje, kuris, dėl kariuomenės demoralizacijos, nepasisekė. Šalyje kilo nauji neramumai, o liepos mėn. Petrograde prasidėjo bolševikų sukilimas, kurį pavyko nuslopinti. Po šio įvykio kunigaikštis G. Lvovas atsistatydino, o ministru pirmininku ir karo ministru tapo socialdemokratas A. Kerenskis. Jo kandidatūra nepatiko reakcingiems Rusijos sluoksniams. Kariuomenės vadas generolas Lavras Kornilovas iš fronto pasiuntė karinius dalinius, turėjusius nuversti Laikinąją vyriausybę ir A. Kerenskį. Rusijos ministras pirmininkas buvo populiarus, geras oratorius, tačiau jo vyriausybės įtaka buvo labai menka. Norėdamas atremti maištaujančią kariuomenę, A. Kerenskis į pagalbą pasikvietė bolševikus, išdalijo ginklus juos palaikantiems darbininkams. Rugsėjo mėn. generolo L. Kornilovo maištas buvo likviduotas, tačiau A. Kerenskis ir Laikinoji vyriausybė beveik nebekontroliavo šalies. Bolševikų populiarumas nuolatos augo.
Leninas ir bolševikų partija
Po Vasario revoliucijos galutinai išryškėjo skirtumai tarp bolševikų ir menševikų. Jei menševikai manė, jog Rusijoje dar ne laikas kurti socializmą, bolševikai, priešingai, teigė, jog reikia nedelsiant įvykdyti proletariato revoliuciją. Prasidėjus revoliuciniams įvykiams bolševikų lyderis Vladimiras Leninas buvo emigracijoje, kur slapstėsi nuo caro vyriausybės persekiojimo. 1917 m. balandžio mėn. Leninas iš Šveicarijos atvyko į Rusiją. Šioje kelionėje jam padėjo Vokietija, kuri buvo suinteresuota, kad vidaus politinė padėtis Rusijoje būtų destabilizuota. Atvykęs iš Suomijos į Petrogradą, Leninas paskelbė Balandžio tezes, kuriose išdėstė bolševikų siekius. Šitoje programoje – tezėse Leninas nurodė, kad darbininkų ir kareivių taryboms nieko nelaukiant reikia perimti valdžią į savo rankas. Valstiečiai turi sukilti prieš savo ponus, konfiskuoti jų turtą ir pasidalyti žemes, o darbininkai – sudaryti fabrikų valdymo komitetus. Karas, kadangi jis yra grobikiškas ir imperialistinis, turi būti paverstas pilietiniu karu, t.y. visi iš darbininkų ir valstiečių kilę kareiviai privalo sukilti prieš aristokratiją bei buržua. Tokiu būdu, kaip teigė Leninas, bus sukurtos prielaidos, socialistinei revoliucijai, kurios metu darbininkai perims valdžią.
Paraginti Lenino, bolševikai pradėjo aktyvią tokių tikslų propagavimo kampaniją. Bolševikų šūkiai tampa labai populiarūs, nes žmonėms atrodė, kad jie išspręs daugelį Rusijos problemų. Valstiečiai, gavę žemės, patys ją dirbs ir naudosis uždirbtais vaisiais, darbininkai vadovaus fabrikams ir gamykloms, teisingai galės padalyti gautą pelną. Darbininkų, kareivių ir valstiečių tarybos bus tiesioginiai valdymo organai, todėl neliks biurokratų, bus panaikinta policija.
Išaugus bolševikų autoritetui, jau 1917 m. liepos mėn. Petrograde jie mėgino įvykdyti ginkluotą sukilimą. Tačiau Laikinajai vyriausybei paklusnios kariuomenės dalys jį numalšino, Leninas buvo priverstas slapstytis, o vėliau bėgti į Suomiją. Levas Trockis ir Levas Kamenevas, kiti bolševikų vadai buvo pasodinti į kalėjimą.
Spalio perversmas
1917 m. rudenį surengus naujus rinkimus į Petrogrado, Maskvos ir kitų miestų tarybas, beveik visur daugumą juose gavo bolševikai ir tapo svarbiausia politine jėga. Jų populiarumui išaugus, A. Kerenskis buvo priverstas paleisti iš kalėjimo daugelį bolševikų vadų. Pabėgęs į Suomiją, Leninas bolševikų pergalę tarybose įvertino kaip galimybę įsitvirtinti valdžioje. Partijos centro komitetui jis nusiuntė laišką, kuriame išdėstė, kaip reikia rengtis sukilimui. Spalio 23 d. paslapčia jis vėl sugrįžo į Petrogradą ir pavedė L. Trockiui rengti perversmą. L. Trockis buvo talentingas organizatorius ir politikas. Jis pasiūlė, kad perversmui oficialiai vadovautų ne bolševikų partija, nes tam galėjo būti nepritarta, bet Petrogrado taryba. Neslėpdami savo planų nuversti teisėtą valdžią, bolševikai provokavo Laikinąją vyriausybę. Kai A. Kerenskis, norėdamas likviduoti sąmokslą, vėl įsakė suimti Leniną, kitus bolševikų vadus bei įvesti į Petrogradą ištikimus vyriausybei karinius dalinius, L. Trockis paragino Petrogrado tarybą paskelbti, jog reikia gintis nuo kontrrevoliucinio puolimo. A. Kerenskis buvo apkaltintas socialistinių idealų išdavimu. Naktį iš lapkričio 6 d. į 7 d. bolševikų vadovaujami Petrogrado tarybos ginkluoti būriai bei suagituoti dėl neva gresiančio kontrrevoliucinio perversmo kariniai daliniai, užėmė svarbiausius Petrogrado objektus, apsupo ir užėmė Žiemos rūmus, kur posėdžiavo Laikinoji vyriausybė. Ryte visas miestas buvo bolševikų rankose. Tą pačią dieną prasidėjo visos Rusijos tarybų suvažiavimas. Menševikai ir eserai, protestuodami prieš perversmą, išėjo iš suvažiavimo, bet dauguma delegatų pritarė ir išrinko bolševikų vyriausybę – Liaudies komisarų tarybą, kuriai vadovavo Leninas. Šioje vyriausybėje L. Trockis užėmė užsienio reikalų komisaro pareigas. Sudarius šią vyriausybę, Leninui pasiūlius buvo paskelbti dekretai dėl valdžios perėmimo į tarybų rankas, taikos sudarymo ir žemės suteikimo valstiečiams.
A. Kerenskis, pabėgęs iš Petrogrado, nesėkmingai bandė likviduoti bolševikų maištą. Iš Petrogrado pasiųsti bolševikų daliniai po keletą dienų trukusių mūšių užėmė Maskvą, vėliau kitus didesnius Rusijos miestus. 1917 m. lapkričio mėn. įvyko rinkimai į visos Rusijos konstitucinį susirinkimą, kuris turėjo parengti naują šalies konstituciją. Bolševikai per rinkimus iškovojo tik 25% balsų, todėl jau pirmą dieną šis susirinkimas buvo išvaikytas. Leninas ir jo vadovaujama partija įsitvirtino valdžioje.
Klausimai
- Kodėl karo pradžioje Rusija susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais?
- Kaip nesėkmės fronte atsiliepė Rusijos vidaus gyvenimui?
- Kodėl 1917 m. vasario mėn. Rusijoje kilo revoliucija?
- Kam atiteko šalies valdžia po Vasario revoliucijos?
- Kodėl Laikinoji vyriausybė nesugebėjo įsitvirtinti valdžioje?
- Kokios priežastys lėmė bolševikų įtakos augimą šalyje?
- Kaip bolševikams pavyko paimti valdžią Rusijoje?
1 atsakymų (-ai) į temą "41. Rusija 1917 m."