§ 29. Revoliucijos Europoje 3-o dešimtmečio pradžioje

Ispanijos revoliucija

Vienos kongreso nustatyta tvarka kėlė didelį italų ir ispanų nepasitenkinimą. Šiose šalyse vėl įsiviešpatavo absoliutizmas, įsigaliojo daugelis prancūzų valdymo metais panaikintų feodalinių įstatymų. Ispanai, narsiai priešinęsi Napoleonui I, greitai nusivylė grįžusiu į sostą karaliumi Ferdinandu VII (1808 ir 1814—1833), kuris panaikino 1812 m. priimtą konstituciją, persekiojo jos šalininkus. Pietų ir Centrinės Amerikos kolonijose vyko sukilimai, vadinaminepriklausomybės karu. Šių sukilimų Ispanijos valdžia niekaip nepajėgė numalšinti. 1820 m. sausio mėn. pačioje Ispanijoje prasidėjo kariuomenės sukilimas, vadovaujamas Raffaelio Riego i Nurijo (1785—1823). Karaliaus kariuomenei jau buvo beveik pavykę nuslopinti sukilimą, tačiau jį parėmė didžiųjų Ispanijos miestų gyventojai.

1820 m. pavasarį karalius Ferdinandas VII paskelbė, kad vėl atkuriama 1812 m. konstitucija, paskyrė naują vyriausybę, sudarytą iš reformų šalininkų, ir pagaliau sušaukė tautos atstovybę — kortesus. Šalyje buvo vykdomos pažangios reformos: panaikinti miestų cechai, vidaus muitai ir inkvizicijos tribunolai. Tiesa, inkvizicijos tada jau buvo likęs tik vardas. Naujoji valdžia taip pat plėtojo švietimą, steigė mokyklas. Ji nustatė mokesčius katalikų dvasininkijai, uždarė daugumą vienuolynų, nusavino ir pradėjo pardavinėti jų žemės valdas. Tačiau žemę pirko miestų turtuoliai, nes valstiečiai neturėjo pinigų. Bajorų žemėse, gyvenantys valstiečiai kaip ir anksčiau mokėjo šiems mokesčius. Naujoji valdžia nesiryžo kėsintis į bajorų nuosavybę.

Ispanijoje ramybės nebuvo; revoliucijos priešininkai siekė atkurti absoliutizmą, rezgė sąmokslus. Karalius skundėsi kitiems Europos valdovams, kad pažeidinėjamos jo teisės. Šalyje vis įžūliau veikė reakcija, nerimo ir naujus kortesų rinkimus laimėję kairieji liberalai. Riegas i Nunjas buvo išrinktas kortesų pirmininku. Šalyje prasidėjo ginkluoti susirėmimai. Revoliuciją užgniaužė ne vidaus jėgos, o užsienio intervencija.

1822 m. pabaigoje Šventosios sąjungos valstybių kongresas, vykęs Veronoje (Italijoje), pavedė Prancūzijai „atkurti tvarką bei ramybę” Ispanijoje. 1823 m. pavasarį prancūzų kariuomenė įsiveržė į Ispaniją. Pasipriešinimas buvo silpnas, nes interventus rėmė absoliutizmo šalininkai. Kortesai pasitraukė iš Madrido į Kadiso miestą, į šalies pietinę dalį. Prancūzų kariuomenės apsuptas Kadisas spalio pradžioje kapituliavo. Vėl tapęs absoliučiu monarchu, Ferdinandas VII davė garbės žodį nepersekioti konstitucinės santvarkos gynėjų. Tačiau žodžio karalius nesilaikė. Daugelis revoliucijos veikėjų, tarp jų ir Riegas i Nunjas, buvo nubausti mirtimi. Revoliucijos veikėjų persekiojimai truko iki 1824 m. vidurio, kai Prancūzijai reikalaujant Ferdinandas VII paskelbė amnestįją. Beje, už bet kurią veiklą ar net kalbas, nukreiptas prieš absoliutizmą, buvo ir toliau griežtai baudžiama. Valdžia panaikino visus revoliucįjos metų pertvarkymus, negrąžino tik inkvizicijos. Reakcija Ispanijoje baigėsi 4-o dešimtmečio pradžioje.

Revoliucijos Italijoje

Italų žemėse taip pat didėjo nepasitenkinimas Vienos kongreso nustatyta tvarka, kūrėsi karbonarų draugijos, kovojančios dėl šalies suvienijimo, prieš Austrijos viešpatavimą ir vietinių valdovų absoliutizmą. Karbonarai darė nemažą įtaką italų valstybių karininkijai. 1820 m. vasarą sukilo Neapolio karalystės kariuomenė. Karalius neturėjo pakankamai jėgų priešintis; jis sudarė naują vyriausybę, paskelbė konstituciją, sušaukė tautos atstovų susirinkimą. Tačiau karaliui buvo nepriimtinos šios priverstinės nuolaidos, jo valdžios apribojimas. Jis slapta prašė „Šventosios sąjungos” valstybių nuslopinti revoliuciją, 1821 m. pavasarį Austrijos armija peržengė karalystės sieną ir lemiamame mūšyje visiškai sutriuškino konstitucijos gynėjų kariuomenę, po to užėmė sostinę — Neapolį. Nugalėtojai atkūrė absoliutizmą, tūkstančius jo priešininkų uždarė į kalėjimus, kelis šimtus — nubaudė mirtimi.

Tuo pačiu metu, kai buvo atkuriama senoji tvarka Neapolyje, revoliucija kilo Sardinijos karalystėje. Karalius buvo priverstas atsisakyti sosto, jo vieton paskirtas regentas paskelbė konstituciją. Tačiau jau po mėnesio į Pjemontą (taip vadinosi Sardinijos karalystės dalis, esanti žemyne) įsiveržė Austrijos kariuomenė ir užėmė sostinę Turiną. Visi pertvarkymai, taip pat konstitucija, buvo atšaukti. Austrijos valdžia įdėmiai sekė, kad karbonarų judėjimas nesustiprėtų jai priklausančiose italų žemėse — Lombardijoje ir Venecijoje. Išaiškinti karbonarų draugijų nariai būdavo nuteisiami ilgus metus kalėti, o kartais net mirti.

Nuslopinusi revoliucijas Italijoje ir Ispanijoje „Šventoji sąjunga” pasirodė esanti stipri ir veiksminga. Tačiau 1830 m. prasidėjusių revoliucijų bei sukilimų Prancūzijoje, Belgijoje, Lenkijos karalystėje (taip pat Rusijos valdomoje Lietuvoje) „Šventoji sąjunga” nesiėmė slopinti. Ji nebeilgai ir gyvavo, mat reakcijos laikotarpis Europoje baigėsi. „Šventoji sąjunga” nė nesirengė malšinti ir XIX a. 3-ame dešimtmetyje Pietų Europoje įsiplieskusio graikų sukilimo prieš barbarišką turkų jungą.

Graikų tauta, velkanti turkų jungą

Viduramžių pabaigoje (XIV—XV a.) musulmonai turkai nukariavo graikų gyvenamas žemes Mažojoje Azijoje, Viduržemio jūros salose ir Balkanų pusiasalyje. Graikai, kaip ir kitos turkų pavergtos krikščionių tautos, kentė žiaurią priespaudą. Valdininkai turkai versdavo pakartotinai mokėti labai didelius mokesčius ir atlikinėti kitas prievoles, parduodavo į vergiją iš tėvų atimtus vaikus. Turkai barbariškai slopino graikų priešinimąsi: išpjaudavo ištisų sričių gyventojus, masiškai vykdydavo kankinančias mirties bausmes, pasmerktuosius pasmeigdavo ant kuolų, gyviems lupdavo odą.

Naujųjų amžių pradžioje jau buvo prasidėjęs Osmanų imperijos nuosmukis. Nuo krikščioniškos Europos ji buvo atsilikusi ištisus šimtmečius, pavyzdžiui, pirmoji spaustuvė ten įsisteigė tik 1729 m. Vakarų Europoje ir Rusijoje švelnėjo žiaurūs įstatymai, valdžia ėmė labiau rūpintis valdinių gerove, o graikus turkų jungas slėgte slėgė.

Palankios aplinkybės turkų pavergtoms tautoms išsivaduoti susiklostė XIX a. pradžioje. Po nesėkmingų karų su Rusija ir Austrija Osmanų imperijos karinė galia visiškai nusmuko, jos sričių valdytojai beveik neklausė sultono. Sukilę serbai išsireikalavo sau savivaldą. 1821 m. prasidėjo graikų sukilimas, virtęs išsivadavimo karu.

Graikai buvo pažangiausia iš turkų pavergtų tautų. Daugelis jų vertėsi prekyba ir jūreivyste, laivais gabendavo beveik visas prekes iš Viduržemio jūros rytinės dalies ir Juodosios jūros uostų. Didelę įtaką visuose Balkanuose turėjo graikų dvasininkija. Konstantinopolio patriarchas pagal tradiciją buvo laikomas visų stačiatikių vadovu. XVIII a. antroje pusėje Graikijoje prasidėjo kultūros pakilimas: buvo steigiamos mokyklos, spausdinama daugiau knygų. Nemaža graikų emigrantų gyveno krikščioniškose Europos valstybėse, pirmiausia Rusijoje.

Šios užsienio graikų bendruomenės labai prisidėjo prie rengiamo sukilimo. Jis įsiplieskė kone tuo pat metu Peloponeso pusiasalyje ir Egėjo jūros salose. Netikėtai užklupti turkai nepajėgė atremti puolančių sukilėlių. Nemaža šalies dalis buvo išvaduota. 1822 m. pradžioje tautos atstovų susirinkimas paskelbė Graikijos nepriklausomybę ir patvirtino laikinąją konstituciją. Tačiau kova dar nebuvo laimėta. Teritorijose, kuriose graikai sudarė mažumą ar patirdavo pralaimėjimą, turkai griebdavosi baisių žudynių. Jie net nežiūrėjo, ar ten vyksta sukilimas.

Graikų sukilimo pradžia

1821 m. Konstantinopolyje pirmąją Velykų dieną turkai nukankino kelis tūkstančius krikščionių, nužudė patriarchą ir beveik šimtą dvasininkų, apiplėšė arba sugriovė keliasdešimt bažnyčių. Siaubingas likimas ištiko Chijo salą (Mažosios Azijos pakrantėje). Joje išsikėlusi turkų kariuomenė žudė graikus ištisą mėnesį. Iš 23 tūkst. kankinių — vyrų, moterų, vaikų, senelių — galvų turkai sukrovė piramides, apie 50 tūkst. salos gyventojų buvo parduota vergijon. Tačiau turkams nepavyko palaužti dėl laisvės kovojančių graikų. Patrankomis ginkluoti jų laivai išvijo turkų karo laivyną iš Egėjo jūros, išvadavo Atėnus.

Graikija prašė „Šventosios sąjungos” valstybių pripažinti jos nepriklausomybę, tačiau atsakymo nesulaukė. Atvirkščiai, jos atstovams, mėginantiems patekti į Veronos kongresą, buvo pareikšta, kad sultonas esąs teisėtas valdovas, o sukilimas prieš jį vertas pasmerkimo. Tiesa, „Šventosios sąjungos” valstybės nežadėjo ir sultonui paramos prieš sukilėlius.

Sukilimo atgarsiai Europoje ir didžiųjų valstybių parama graikams

Vis dėlto didvyriška graikų tautos kova žavėjosi, jos kančioms reiškė užuojautą visa Europa. Kilo vadinamųjų filoelinų („graikų bičiulių”) sąjūdis: buvo renkamos aukos, perkami ir gabenami į Graikiją ginklai, tenai vyko savanoriai. “Filoelinais” tapdavo įvairių sluoksnių ir politinių pažiūrų žmonės. Paryžiaus Graikų rėmimo draugijos valdyboje sutartinai dirbo įžymus Prancūzijos didžiosios revoliucijos veikėjas de La Fąjetas, garsus rašytojas romantikas, nesutaikomas revoliucijos priešas F. R. Šatobrianas, liberalas bankininkas Ž. Lafitas.

„Filoelinai” darė nemažą įtaką vyriausybių, ypač Prancūzijos ir Anglijos, politikai. Jos (kartu su Rusija) rodė vis daugiau palankumo Graikijai. Šios padėtis dar buvo sunki. Sultonui pagalbon atėjo Egipto valdovas, kurio kariuomenė taip pat vykdė baisias žudynes. Kovojančiai Graikijai grėsė pražūtis, bet ją išgelbėjo trijų didžiųjų valstybių įsikišimas.

1827 m. vasarą Rusija, Anglija ir Prancūzija Londone pasirašė sutartį, kuria numatė bendrai veikdamos nutraukti karą ir suteikti Graikijai labai plačią savivaldą. Navarino jūrų mūšyje Rusijos, Anglijos ir Prancūzijos jungtinis laivynas visiškai sunaikino 62 Egipto ir Turkijos laivus ir daugiau kaip 10 tūkst. jūreivių. Pralaimėjimas prie Navarino privertė Egipto valdovą sugrąžinti savo kariuomenę iš Graikijos į tėvynę. 1828 m. prasidėjo Rusijos ir Turkijos karas. Jis baigėsi Rusijos pergale. Sultonas pagaliau sutiko suteikti Graikijai savivaldą. 1830 m. didžiosios valstybės pripažino Graikijos nepriklausomybę.

Nepriklausomos Graikijos valstybės susikūrimas

Tačiau naujoji valstybė apėmė tik mažesniąją graikų žemių dalį, kitą, didesniąją, vis dar valdė turkai. Šių žemių gyventojai, kaip ir kiti Osmanų imperijos krikščionys, toliau kentėjo baisią turkų priespaudą ir žudynes. Didoka kaltė dėl to teko Austrijai ir Anglijai, kurios stengėsi išlaikyti griūvančią Osmanų imperiją. Mat Austrija bijojo, kad naujų nepriklausomų valstybių susikūrimas Balkanuose paskatins ir jos valdomas tautas — italus, vengrus, vakarų ir pietų slavus — siekti savarankiškumo. Anglija nerimavo, kad, Turkijai žlugus, Balkanuose įsigalėjusi Rusija užims Konstantinopolį ir išstums anglus iš Viduržemio jūros. Todėl „Europos ligoniu” vadinama Osmanų imperija pavergtųjų tautų ir pačių turkų nelaimei išsilaikė dar beveik šimtą metu.

Vienos sistemos likimas

Nustojus gyvuoti „Šventajai sąjungai”, Vienos sistema nesuiro. Nesutarimai tarp valstybių dažniausiai būdavo sprendžiami dvišalėmis ir daugiašalėmis derybomis. Po 1815 m. Europoje per visą XIX a. nebuvo tokių didelių karų kaip XVIII a. (Šiaurės, Ispanijos įpėdinystės, Septynerių metų) arba kaip XX a. pasauliniai karai. Žinoma, tai trukdė tautų išsivadavimo kovai, pavyzdžiui, Rusija, Prūsija ir Austrija sutartinai priešinosi Lenkijos valstybingumo atkūrimui. Kita vertus, taikus laikotarpis sudarė geresnes sąlygas ūkio bei kultūros pažangai. Vienos sistemą galutinai sugriovė 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

Klausimai

1. Kodėl pralaimėjo Ispanijos revoliucija?
2. Kuo buvo ypatingos revoliucijos Italijoje?
3. Kokio atgarsio Europoje susilaukė graikų tautos kova dėl laisvės?
4. Kodėl Austrija ir Anglija stengėsi išlaikyti
5. Kokią reikšmę Europai turėjo Vienos sistema?