13. Pramonės perversmo pokyčiai Europoje

“Pramonės perversmo” sąvoka

Pirmą kartą “pramonės perversmo” sąvoką pavartojo Frydrichas Engel­sas 1844-1845 m. pasirodžiusioje knygoje “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje”. Labai dažnai šia sąvoka apibūdinamas net visas XIX a. Pramonės perversmo epocha – tai sparčių technologijos, ekonomi­kos ir socialinių pokyčių epocha, prasidėjusi baigiantis XVIII a. An­glijoje, o po to žingsnis po žingsnio apėmusi beveik visas Europos že­myno valstybes, Šiaurės Ameriką, Japoniją. Po šios revoliucijos minėtos šalys iš agrarinių visuomenių virto pra­monės valstybėmis. Pramonės perversmas nereiškia, kad buvo diegiamos vien tik techninės nau­jovės. Ji turėjo įtakos ne tik ekonomikai, bet ir visuomenei, valstybių užsienio politikai, miestų plėtrai, gyventojų gausėjimui.

Prasidėjęs Anglijoje, pramonės perversmas pamažu apėmė kitas Europos valstybes, bet Anglija jas buvo pralenkusi apie 50 metų.

Gyventojų gausėjimas

Anglų dvasininkas ir ekonomistas Tomas Maltusas XVIII a. pab. parašytoje knygoje teigė atradęs visuomenės raidos dėsnį. Jis manė, kad gyventojų skai­čius didės labai sparčiai, t.y. geometrine progresija (1, 2, 4, 8 ir t.t.), o maisto produktų gamyba – tik aritmetine (1, 2, 3, 4). Vadinasi, gausėjant žmonių, vi­suomenė negalės apsirūpinti maistu. Jo nuomone, tik moralinis susilaikymas, drastiškas gimstamumo ribojimas bei tokie re­greso veiksniai, kaip karas, epidemijos galėjo atitolinti bado mirtį ir žmonijos išnykimą.

Visais laikais daugelis žmonių neturėjo tiek maisto, kad galėtų sočiai pavalgyti. Istorikai teigia, kad per pastaruosius 600 metų įvairiose Europos šalyse kilo 276 badmečiai. Žmonės, išsekę nuo menko maisto, gyveno nešvariai, nežinojo priežasčių, kodėl plito įvairios ligos. Todėl ir kildavo tiek daug epidemijų. Dar XVII a. šeštadalis Europos miestų gyventojų mirdavo nuo maro. XVIII a. ketvirtadalis Prancūzijos gyventojų mirė nuo šalį nusiaubusios raupų epidemijos. Tūkstančiai žmonių žūdavo karuose.

Viduramžiais gimstamumas ir gyven­tojų gausėjimas buvo ribojamas. Iki pat XVIII a. pab. sukurti šeimą galėdavo tik vyriausias valstiečio sūnus, paveldėjęs tėvų žemę, t.y. galėdavęs išmaitinti savo šeimą. Taip pat pameistrys, tapęs meistru ir įkūręs savo dirbtuvę, arba pameistrys, vedęs vienintelę meistro dukterį. Visi kiti likdavo nesusituokę, dirbdavo ūkyje arba amatininko dirbtuvėje, tapdavo karei­viais, vienuoliais, išvykdavo į kitas šalis. Šitaip beveik pusė suaugusių vyrų ir mo­terų nesukurdavo savo šeimų, vadinasi vaikų gimdavo mažiau. Tik prieš du šim­tus metų pusiausvyra tarp žmonių gims­tamumo ir mirštamumo buvo pažeista. Nuo antrosios XVIII a. pusės gyventojų skaičius Europoje ėmė sparčiai augti.

Žmonės nebesilaikė nustatytų draudi­mų ir tuokėsi nepaisydami apribojimų. Be to, ir darbą jie galėjo susirasti ne tik ūkyje ar amatininko dirbtuvėje, bet ir manufaktūroje, besikuriančiuose fabrikuose. Pažanga žemės ūkyje sudarė sąly­gas geriau maitintis. Gyventojų gausėjimą lėmė ir tokie faktoriai, kaip medici­nos pažanga, pagerėjusios gyvenimo ir buities sąlygos.

Cechų gamybos irimas

Pramonės perversmo, neatpažįstamai pakeitusio žmonijos gyvenimą, prielai­dų reikia ieškoti XVIII a. pr. Viena svarbiausių prielaidų ta, kad ėmė irti ce­chų gamyba. Dar XVII a., augant miestams, plečiantis prekybai, susidarė są­lygos Anglijoje panaikinti įvairius luominius apribojimus. Net lendlordai, stambūs žemės savininkai, pradėjo kaupti kapitalą, investuoti jį į prekybą, prekių gamybą. Tiek Anglijoje, tiek Olandijoje bei kitose Europos šalyse ėmė kurtis manufaktūros. Europos žemyno valstybėse cechų apribojimai galutinai buvo panaikinti per Napoleono karus, įvedus prancūzų civilinį kodeksą. Kon­kurencijai, kuri anksčiau buvo laikoma amoraliu reiškiniu, dabar jau niekas netrukdė. Prūsijoje cechai buvo panaikinti 1807 m., ir įvesta amatų laisvė. Cechai nebegalėjo varžyti amatininko, kuriam buvo suteikta laisvė nustatyti gaminių kainas bei atlyginimą savo darbininkams. XIX a. pr. Vakarų Europo­je buvo išplėsta miestų savivalda. Visa tai atvėrė kelią formuotis rinkai, kon­kurencijai, kaupti kapitalą.

Pažanga žemės ūkyje

XIX a. pr. Europoje gyveno 20% visų žemės gyventojų. Nuo 1800 iki 1850 m. gyventojų padidėjo nuo 188 mln. iki 267 mln., t.y. 40%. Toks spartus gausėji­mas nebūtų buvęs įmanomas, jei tų žmonių nebūtų buvę galima išmaitinti. Dar XVIII a. valstiečio ūkis buvo natūrinis. Viską, ko reikėjo, valstietis gaminosi pats: kepė duo­ną, augino gyvulius, verpė, audė. Pinigų tokiam valstiečiui reikėjo mažai, nes jis nedaug ką pirkdavo. Kita vertus, ir parduoti ne ką tetu­rėjo: jautį, vištą, daržovių.
Bet pirmiausia olandai, po to anglai pradėjo tobulinti žemės ūkį. Stambūs žemės savininkai, norėda­mi gauti kuo didesnį pelną, išau­ginti kuo gausesnį derlių, įdiegė naujus darbo metodus, ėmė auginti naujas technines kultūras: cukrinius runkelius, rapsą, bulves. Buvo tobulinama žemės ūkio technika, nors kuliamoji mašina išrasta tik 1830 m., o dar po ketverių me­tų – pjaunamoji. XIX a. pr. pradėtos kurti didelės gyvulių fermos, buvo išveda­mos geresnės gyvulių veislės, auginama daugiau paukščių.

Sparčiai gausėjant žemės ūkio produkcijai, buvo galima išmaitinti daugiau žmonių, nors dar iki XIX a. vid. Europoje kilo keletas nederliaus metų. Di­džiausias badmetis, labiausiai palietęs Airiją, kur mirė daugiau nei 1 mln. žmo­nių, buvo 1846-1847 m.

Naujų mašinų išradimas ir įdiegimas

Kiekvienam darbui atlikti reikalinga energija. Iki 1769 m. energijos šaltiniai buvo žmogus, gyvuliai, vėjas ir vanduo. Pramonei plėtoti reikėjo išrasti tokį energijos šaltinį, kuris leistų išlais­vinti gamybą nuo šių ribotų gamti­nių energijos šaltinių.

Tai, kad nepaprastos energijos gali teikti vandens garai, žinojo dar senovės graikai, gyvenę prieš Kris­tų. Kaip panaudoti šią energiją, bu­vo eksperimentuojama nuo XVII a. Sujungęs įvairius ankstesnius eksperimentus, 1769 m. Glazgo universiteto laborantas Džeimsas Vatas sukūrė garo mašiną. Ji greitai buvo pritaikyta pramonėje, o vėliau garvežiuose ir laivuose.

1767 m. verpėjas Ričardas Arkraitas išrado verpimo mašiną, kuria vienas darbininkas vienu metu galėjo verpti 20 siūlų. Taigi ši mašina pakeitė 20 darbi­ninkų.

1785 m. kaimo kunigas Edmundas Kartraitas išrado audimo stakles, kurių energijos šaltinis jau buvo garo variklis.

Iki to laiko daug technikos naujovių buvo išradę ir senovės graikai, ir romė­nai, ir arabai, ir kinai bei kitos tautos. Tačiau per tūkstantmečius žmonėms ne­buvo kilusi mintis nuolatos naudotis šiomis naujovėmis, ieškoti vis naujų išra­dimų ir pritaikyti juos ekonomikai plėtoti.

Transporto ir susisiekimo naujovės

Vykstant sparčiam pramonės perversmui reikėjo nemažai žaliavų, pirmiausia akmens anglies ir geležies rūdos. Sparčiausiai besivystančioje šalyje – Anglijo­je – šių žaliavų pakako. Tačiau jas vežti buvo brangu, nes dar XIX a. tam buvo naudojami arklių ir asilų traukiami vežimai. Norint sumažinti gamybos išlai­das, geležies rūdos liejyklos dažnai buvo statomos tose vietose, kur šie ištekliai buvo rasti, o jei arti nebūdavo akmens anglies, tai geležis būdavo lydoma degi­nant medieną. Susisiekimo ir transporto galimybes kiek pagerino dar XVIII a. pab. Anglijoje pradėti sparčiai kasti vandens kanalai, kuriais plaukiojo laivai, tempiami arklių. 1807 m. amerikietis Robertas Fultonas išrado garlaivį. Pramo­nei plečiantis būtinai reikėjo išrasti tobulesnę transporto rūšį.

Pirmąjį geležinkelį 1815 m. sukonstravo anglų inžinierius Džordžas Stefensonas, kilęs iš paprastos angliakasio šeimos. Tais metais jis sukonstravo pirmąjį garo varomą garvežį, o 1825 m. pagal jo projektą buvo nutiesta pirmoji gele­žinkelio linija. 1829 m. nuo Mančesterio iki Liverpulio buvo nutiestas geležin­kelis. Garvežio greitis tuo metu siekė 46 km per valandą.

Anglijoje bei kitose šalyse netrukus prasidėjo karštligiškas geležinkelių tie­simas. Geležinkelis, pirmiausia, pasitarnavo kasybai. Nuolatos augo geležies ir plieno poreikis, jiems išlydyti sunaudota vis daugiau akmens anglies. Tačiau ypač svarbu buvo tai, kad geležinkelis labiausiai pakeitė tradicines žmogaus gyvenimo formas, jis sudarė galimybes žmonėms masiškai persikelti iš vienos vietos į kitą. Be to, geležinkelis skatino luominių skirtumų nykimą, ugdė de­mokratizmą, nes juo galėjo naudotis visų visuomenės sluoksnių atstovai.

Klausimai

1. Kodėl Tomas Maltusas žmonijai prognozavo liūdną ateitį?
2. Kodėl XIXa. prasidėjo spartus gyventojų skaičiaus augimas?
3. Kodėl cechų gamyba pradėjo irti?
4. Kuo pasireiškė pažanga žemės ūkyje?
5. Kokie technikos atradimai paspartino ekonomikos raidą?