14. Pramonės perversmas Anglijoje ir jo įtaka Europai

Anglijos industrializacijos prielaidos

Naujausi istoriniai tyrinėjimai rodo, kad Anglijos industrializacijos šaknys glū­di XVIII a. pr., siekia net XVII a. Pramonės perversmą nulėmė ne vien tech­nikos išradimai – garo mašina, mechaninės audimo ir verpimo staklės. Iki pat XVIII a. pab., net ir įdiegus šiuos išradimus, tiek pramonės, tiek socialinė struktūros beveik nepasikeitė. Tik nuo XIX a. pr. įvyko esminiai lūžiai. XVIII a. Anglija buvo agrarinė šalis. Nuo kitų Europos valstybių ji skyrėsi žymiai didesne prekyba, kuri nuolatos plėtojosi. Anglija turėjo daug kolonijų įvairiose pasaulio kraštuose, senas prekybos tradicijas. Šalyje buvo gausu žaliavų, visų pirma akmens anglies, geležies. Be to, priešingai nei Europos ša­lyse, Anglijos aristokratija, sudariusi apie 1,5% visų gyventojų, mielai vertėsi šiuo verslu. Anglijos bajorijos vaikai, nepaveldėję žemės, be tarnybos kariuo­menėje, dvasininko karjeros, dažniausiai pasirinkdavo verslą arba prekybą. Kita vertus, anglai, kilę iš žemesnių visuomenės sluoksnių, galėjo siekti karjeros, tapti verslininkais, pramonininkais. XVIII a. pab. net trečdalį visuomenės Anglijoje sudarė taip vadinamas vidu­rinysis sluoksnis. Tai buvo nemažas pajamas gaunantys žmonės: žemės nuomi­ninkai, vidutinių ūkių savininkai, pirkliai, smulkių ir vidutinių parduotuvių sa­vininkai, inteligentai. Žemiau už vidutinįjį sluoksnį buvo smulkūs amatininkai bei kvalifikuoti darbininkai, gavę mažesnes pajamas. Apie pusė gyventojų gy­veno labai skurdžiai, jiems dažnai trūkda­vo duonos. Pramonės perversmas jų padė­čiai įtakos neturėjo. Tačiau šiai žmonių grupei plūstelėjus į miestus, jų skurdas ta­po akivaizdesnis.Pagrindinį vaidmenį, plėtojant pramo­nę, suvaidino vidurinysis sluoksnis arba buržuazija. Nemažą reikšmę turėjo ir an­glikonų tikėjimas, puritonizmas, kuris ska­tino anglus taupyti pinigus, o lėšas inves­tuoti į savo verslą arba prekybą, siekti ma­terialinės gerovės, visuomenėje iškilti daug ir intensyviai dirbant.

Žemės ūkio raida

Nemažą reikšmę Anglijos industrializaci­jai turėjo taip vadinama agrarinė revoliu­cija. Augant gyventojų skaičiui, sparčiai augo Žemės ūkio produktų paklausa. Todėl buvo stengiamasi intensyviau ūkininkauti, išauginti didesnius derlius. Kadangi iš žemės buvo galima gauti didžiu­lių pajamų, jos kaina nuolatos augo. Daugelis nuomininkų negalėjo nuomoti sklypų ir tapo tiesiog žemės ūkio darbininkais. Savo žemės neteko ir smulkūs valstiečiai, kurių ūkius supirkinėjo arba už skolas atiminėjo stambūs žemės savininkai. Jie ir buvusias bendruomenės žemes pavertė savo nuosavybe. To­kių žemės netekusių žmonių vaikai traukė į miestus, ieškodami galimybių už­sidirbti pragyvenimui. Agrarinė revoliucija sukūrė palankias sąlygas vystytis pramonei. Vystantis žemės ūkiui išaugo pramonės gaminių paklausa ir dėl to išsiplėtė vidaus rinka. Dėl aukštų žemės ūkio produktų kainų, nemažo pelno žemės ūkyje buvo kau­piamas kapitalas, kuris vėliau buvo investuojamas į pramonę. Ir tai darė ne tik buržuazija. Anglijos aristokratija nuo seno savo ūkiuose kūrė lentpjūves, ak­mens skaldyklas. Jie vis daugiau investavo į prekybą, akmens anglies ir geležies rūdos šachtas, fabrikus. Aristokratija daug lėšų skyrė tiesti kelius, kasti kanalus.

Žemyno blokados padariniai

Anglijai įsitraukus į karą prieš Prancūziją, Napoleonas keletą metų planavo in­vaziją į šią valstybę-salą. 1805 m. Trafalgaro mūšyje jungtinis prancūzų ir ispa­nų laivynas buvo sutriuškintas, Napoleono kariuomenę siųsti į britų salas tapo nerealu. Jis nutarė sustiprinti nuo 1793 m. vykdytą ekonominę Anglijos bloka­dą ir 1806 m. pab. įvedė žemyno blokadą, visoms Europos valstybėms uždraus­damas prekiauti ir palaikyti ekonominius ryšius su Anglija. Žemyno blokada neprivertė Anglijos pasiduoti. Priešingai, gamyba ir preky­ba dar labiau išaugo. Europos šalys, pažeisdamos draudimą, ir toliau palaikė ryšius su Anglija, iš kurios buvo įvežama daugiau tekstilės gaminių bei mašinų. Kad blokada būtų apeinama, buvo naudojamos licencijos keistis prekėmis. Buvo prekiaujama ir nelegaliai, klestėjo kontrabanda. Įvedus blokadą, Anglija negalėjo importuoti grūdų iš Europos, visų pirma Rytų Europos. Todėl Anglijos vyriausybė visomis priemonėmis skatino žemės ūkio plėtrą. Pakilus žemės ūkio produktų kainoms, anglų bajorija ir buržuazija buvo suinteresuoti investuoti į žemės ūkį. Buvo įsisavinti visi žemdirbystei tikę laukai, nusausinti milžiniški žemės plotai. Už maisto produktus buvo gaunamos didžiulės pajamos, todėl net valstiečiai ėmė mėgdžioti aristokratus – statyti so­dybas, panašias į lendlordų vilas. Be žemės ūkio, sparčiai vystėsi ir kitos ekonomikos šakos. Ypatingai greitai augo tekstilės pramonė. Anglija iš savo kolonijų galėjo importuoti vis daugiau medvilnės ir išvežti į jas savo gaminių. Nuo 1793 iki 1812 m., t.y. karo metais net penkis kartus išaugo geležies perdirbimo pramonė, nes jos reikėjo karo rei­kalams. Karo laikotarpiu atsirado ir pirmieji visiškai mechanizuoti tekstilės fabrikai. Ypač išaugo užsienio prekyba, Anglija įsigalėjo kaip jūrų valstybė ir vis labiau ėmė veržtis į kolonijas.

Modernios kredito ir finansų sistemos kūrimas

Stipriai besiplėtojančiai pramonei reikėjo daug investicijų ir kreditų. Anglijoje, kitaip nei kitose Europos valstybėse, jau XIX a. pr. buvo sukurta daug privačių nedidelių bankų. Jie galėjo teikti palankius kreditus vystyti pramonei bei trans­porto sistemai. Monopoliniai valstybiniai bankai Europoje tokių ilgalaikių kre­ditų tuo metu dar beveik neteikdavo. Be to, Anglijoje išsivystė nemažai pramonės šakų, iš kurių gaunamą pelną jau buvo galima panaudoti kitose srityse. XIX a. pr. ekonomikos plėtimą dau­giausiai finansavo tekstilės pramonė ir žemės ūkis. Anglija pirmavo ir kuriant naujas įmonių formas – akcines bendroves. Jos leido finansuoti didelius projektus, didelių fabrikų ar geležinkelių statybą, nes tokių bendrovių akcijas išpirkdavo tūkstančiai smulkių akcininkų, taip būdavo surenkamas nemažas kapitalas. Atsirado biržos, kuriose buvo perkamos ir par­duodamos tokių bendrovių akcijos.

Anglų inžinierių ir mašinų “eksportas” į žemyną

Po Vienos kongreso Anglija prekių įvežimą apribojo muitais. Tokios pat politi­kos ėmėsi ir kitos Europos šalys, nes jas užplūdo pigios anglų prekės, kurios vertė bankrutuoti smulkius vietinius gamintojus. Valstybėms įvedus didelius muitus, iškilo svarbus klausimas – kaip galima paspartinti ekonomikos pažan­gą, pasivyti Angliją, sustiprinti pramonę, kad ji galėtų sėkmingai konkuruoti.

Europos valstybės pradėjo ieškoti būdų, kaip įdiegti tuos pasiekimus ir techniką, kuri jau buvo sukurta Anglijoje. Tai ne­buvo lengva, nes įvedus muitus, Anglija ribojo, o dažnai net draudė išvežti naujausias mašinas. Anglų inžinieriams taip pat buvo draudžiama išvykti į kitas šalis ir padėti jų pramonininkams susipažinti su visomis technikos naujovėmis bei jas įdiegti. Apribojimai nesustabdė nei prekybos mašinomis, nei anglų inžinierių “eksporto”. Įvairios technikos naujovės buvo išvežamos nelegaliai. Mokant didžiulius atlyginimus anglų inžinieriai buvo paperkami ir viliojami į kitas šalis. Prancūzijoje trečiajame XIX a. dešimtmetyje dirbo net keli tūkstančiai iš Anglijos atvykusių specialistų, kurie apmokė, kaip naudotis naujausiomis mašinomis. Tuo metu labai išplito ekonominis šnipinėjimas. Ypač juo išgarsėjo Prūsija, siuntusi savo žmones į Angliją, kad šie sužinotų apie naujausius išradimus ir jų panaudojimą. Nepaisant visų pastangų, nė vienai Europos šaliai tuomet dar nepavyko pa­sivyti Anglijos.

Klausimai

1. Kodėl daugumai Europos valstybių Anglijos politinė sistema buvo pavyzdys?
2. Kokią reikšmę Anglijos industrializacijai turėjo agrarinė revoliucija?
3. Kaip Anglijos ekonomikai atsiliepė Napoleono įvesta žemyno blokada?
4. Kaip Anglijos vyriausybė įveikė iškilusius ekonomikos sunkumus?
5. Kodėl Europos valstybėms XIXa. nepavyko aplenkti Anglijos?