§ 14. Pilietinis karas. Šiaurės pergalė

Prieštaravimų stiprėjimas tarp Šiaurės ir Pietų valstijų

Lemiamą vaidmenį kovoje su vergija turėjo stiprėjantys Šiaurės ir Pietų prieštaravimai. Daugelis Šiaurės politinių veikėjų buvo nepatenkinti plantatorių vyravimu kongrese. Kaip jau minėta, nuo 3-o dešimtmečio pabaigos pietiečiai lėmė valstybės politiką, vergijos šalininkai tapdavo prezidentais.

„Slinkimo į Vakarus” metu prasidėjo susidūrimai tarp fermerių ir plantatorių kolonizacijos srautų. Kanzaso teritorijoje jie peraugo į tikrą pilietinį karą. Šiauriečių ir pietiečių būriai, ginkluoti ne tik šautuvais, bet ir patrankomis, kovojo plačiose prerijose, naikino priešininkų įkurtas gyvenvietes, ėmė belaisvius.

Buvo ir kitų nesutarimų. Šiaurės pramonininkai atkakliai reikalavo padidinti muitus įvežamiems iš Europos, ypač iš Anglijos, pramonės gaminiams, plantatoriai ne mažiau ryžtingai tam priešinosi. Mat pramonininkai norėjo brangiau pardavinėti savo fabrikų dirbinius ir apriboti užsienio konkurenciją, o plantatoriams rūpėjo parduoti Europos rinkose medvilnę ir kuo pigiau įsigyti pramoninių prekių.

	Šiaurės valstijos	Pietų valstijos
Gyventojų skaičius (mln.)	22,2	9,2
Tinkamų karinei tarnybai baltųjų gyventojų skaičius (mln.)	4,6	1,1
Ketaus išlydimas (t)	950	37
Geležinkeliai (tūkst. km)	Apie 30	Apie 9
Pramonės produkcijos vertė	1740	160

 

Respublikonų partija

Ekonominiai bei politiniai Šiaurės ir Pietų prieštaravimai, abolicionistų sąjūdis sąlygojo naujos respublikonų partijos susikūrimą 1854 m. Toje partijoje būrėsi turtingi šiaurės miestiečiai, fermeriai, prie jos dėjosi ir kai kurie darbininkai. Respublikonai buvo vergijos priešininkai, nors atvirai ne visi prieš ją stodavo. Žymiausias partijos veikėjas buvo neturtingo fermerio sūnus, kuriam gabumai ir ryžtas padėjo tapti advokatu, —Abraomas Linkolnas (1809—1865). 1860 m. rudenį vykusiuose JAV prezidento rinkimuose Linkolnas nugalėjo demokratų partijos kandidatą. Nors Linkolno programoje nebuvo reikalaujama panaikinti vergijos pietinėse valstijose, tačiau plantatoriai gerai suprato, kad jiems iškilo mirtina grėsmė, ir vienintele išeitimi laikė atsiskyrimą nuo šiaurinių valstijų.

Konfederacijos susikūrimas

Pirmoji išstojo iš JAV federacijos Pietų Karolinos valstija. Netrukus tuo pavyzdžiu pasekė dar 10 valstijų, tarp jų Teksasas. 1861 m. pradžioje jos įkūrė savarankišką valstybę — Konfederaciją; paskelbė konstituciją, sudarė vyriausybę ir išrinko prezidentą. Konfederacijos sostine tapo Ričmondo miestas Virdžinijoje. Jos konstitucija nustatė, kad vergija yra teisėta ir nepanaikinama. Vienas iš Konfederacijos vadovų net pareiškė: „Kertinis mūsų naujosios vyriausybės akmuo yra įsitikinimas, kad juodaodisnėra lygus baltajam žmogui, kad vergija — tai normali juodaodžių būsena”.

Prezidentas Linkolnas bandė įtikinti pietiečius atsisakyti savo sprendimo, net žadėjo nevaržyti vergvaldžiu teisių. Tačiau pietiečiai jo pažadais netikėjo ir jokių nuolaidų nesirengė daryti. Jų tikslas buvo priversti JAV valdžią pripažinti vienuolikos pietinių valstijų atsiskyrimą. O su tuo Linkolnas nieku būdu nenorėjo sutikti. Tad pietiečiai ryžosi siekti Konfederacijos pripažinimo ginkluota jėga.

Pietiečiams sėkminga karo pradžia

1861 m. balandžio mėn. Konfederacijos kariuomenė pradėjo karo veiksmus. Gali atrodyti keista, jog pietiečiai ryžosi kariauti su Šiaure, kurios pranašumas buvo akivaizdus. Šiaurės valstijose gyveno 22 mln. žmonių, ten telkėsi beveik visa JAV pramonė, daugiau kaip du trečdaliai geležinkelių. Pietuose veikė vos keliolika fabrikų, gyventojų skaičius siekė tik 9 mln. ir kone 4 mln. iš jų buvo vergai. Tačiau netrūko ir Konfederacijai palankių aplinkybių.

Diduma karininkų buvo kilę iš plantatorių, tad jie, palikę JAV armiją, greitai sukūrė stiprią ir gausią pietiečių kariuomenę. Konfederacija tikėjosi sulaukti Anglijos, o gal ir Prancūzijos paramos bei pripažinimo. JAV Šiaurė Anglijai buvo pramonės bei prekybos konkurentas, o Pietūs — svarbiausias ir gyvybiškai reikšmingas medvilnės tiekėjas bei pramonės gaminių rinka. Didelį pasipiktinimą Anglijoje sukėlė JAV vyriausybės įvesta atsiskyrusių valstijų pakrančių blokada, trukdanti išvežti medvilnę. 1861 m. pabaigoje šiauriečių karo laivas apšaudė ir sulaikė anglų garlaivį, kuriuo į Europą ieškoti paramos plaukė du Konfederacijos diplomatai. Jie buvo suimti ir uždaryti į kalėjimą. Anglijos vyriausybė griežtai protestavo prieš „jūreivystės laisvės pažeidimą” ir pasiuntė į Kanadą keletą tūkstančių kareivių. Londono spauda ragino paskelbti karą JAV. Tačiau jo pavyko išvengti. Mat nors anglų visuomenė nejautė didelio palankumo šiauriečiams (jankiams), bet karas su jais būtų reiškęs vergvaldžių ir vergijos gynimą. Anglijos vyriausybė nesiryžo tokio karo pradėti, nors pardavinėjo Konfederacijai ginklus, leido jiems statytis karo garlaivius anglų laivų statyklose.

Pilietinio karo eiga buvo labai permaininga. Iš pradžių Šiaurė pasirodė visiškai nepasirengusi kovai, jos kariuomenės vadovybė — neryžtinga ir negabi. Pietiečiai triskart vos neužėmė Vašingtono, kuris buvo, beje, prie pat Konfederacijos sienos. Šiaurės visuomenėje, laikraščiuose, kongrese ir net armijoje veikė slapti plantatorių šalininkai, vadinami „variagalvėmis gyvatėmis”. Ilgai delsus buvo imtasi griežtesnių priemonių: iš armijos išvyti nepatikimi karininkai, uždaryti kai kurie laikraščiai, suimta daugelis pietiečių agentų ir konfiskuotas jų turtas.

Vergijos panaikinimo aktas

Norėdamas gauti didesnę gyventojų paramą, prezidentas Linkolnas pasiekė, kad kongresas priimtų „homstedų įstatymą“. Ypač svarbus buvo 1862 m. rugsėjo 22 d. Linkolno pasirašytas aktas dėl vergijos panaikinimo visose atsiskyrusiose valstijose nuo 1863 m. sausio 1 d. Šis sprendimas sukėlė didžiulį plantatorių pasipiktinimą, bet buvo palankiai sutiktas JAV Šiaurėje ir Europoje. Juo nepaprastai apsidžiaugė juodaodžiai. Jie ėmė masiškai bėgti į Šiaurės valstijas ir stoti į kariuomenę. Ten narsiai kovėsi, nes tikrai neturėjo ko prarasti.

Persilaužimas kare

Šiaurėje buvo įvesta visuotinė karo prievolė. Todėl armija pasipildė beveik 3 mln. vyrų, nors dauguma jų mūšiuose nedalyvavo. Tarp šiauriečių karininkų buvo taip pat savanorių iš Europos, kurie laikė savo pareiga kovoti su vergvaldžiais.

Kovos eigoje pamažu ryškėjo šiauriečių persvara. 1863 m. jų kariuomenė užėmė visą Misisipės slėnį ligi pat Meksikos įlankos ir perkirto Konfederacijos teritoriją į dvi dalis. 1864 m. pasižymėjusių generolų Granto bei Šermano vadovaujamos armijos įsiveržė į Virdžinijos ir Džordžijos valstijas. Po įnirtingų mūšių Konfederacijos kariuomenė pasitraukė iš visiškai sugriautos ir sudegintos Džordžijos sostinės Atlantos. Šiauriečių kariuomenė, žygiuodama per priešo teritoriją, laikėsi „degančios žemės” taktikos: degino plantacijų pastatus, ardė geležinkelius, griovė tiltus.

1864 m. rudenį Linkolnas buvo vėl išrinktas JAV prezidentu. Respublikonų programa dabar jau reikalavo taip pat visiškai ir besąlygiškai panaikinti vergiją. Rinkimų rezultatai išsklaidė paskutines pietiečių viltis, kad pavyks pasiekti nors kokį priimtiną kompromisą su šiauriečiais. Vos išrinktas prezidentu Linkolnas paskelbė: „Karas turi trukti tol, kol nebus sunaikinti turtai, sukaupti per 250 katorginio vergų darbo metų, kol už paskutinį nuo rimbo ištryškusį kraujo lašą nebus atlyginta krauju, pralietu kardu”.

1865 m. pavasarį prasidėjo mūšis dėl Konfederacijos sostinės Ričmondo. Po kruvinų gatvių kautynių balandžio 3 d. šiauriečiai užėmė visiškai nusiaubtą miestą. Paskutiniai dar išlikę Konfederacijos kariuomenės daliniai kapituliavo. Tačiau pergalės džiaugsmą užtemdė Linkolno nužudymas. Balandžio 14 d. spektaklio Vašingtono teatre metu jį nušovė vienas aktorius, keršydamas už pietiečių pralaimėjimą.

Pilietinio karo rezultatai

Pilietinis karas buvo kruviniausias ir labiausiai alinantis JAV istorijoje. Bendras abiejų pusių žuvusiųjų skaičius — daugiau nei 600 tūkst.; buvo sunaikintos didžiulės vertybės, smarkiai nuniokoto beveik visos Pietų valstijos. Vien tiesioginės Linkolno valdžios išlaidos karo veiksmams sudarė milžinišką tais laikais 3 mlrd. dolerių sumą. Tačiau JAV ūkio raida buvo tokia sparti, kad pilietinio karo materialiniai nuostoliai greitai išsilygino. Tik medvilnės auginimas Pietuose nusmuko. Žemė liko plantatoriams, bet juodaodžiams išsivadavus iš vergijos, jie neteko nemokamos darbo jėgos. Buvę vergai nuomavo iš ankstesnių šeimininkų žemę, suskirstytą į mažus sklypelius. Plantatoriai vis dar laikė juodaodžius ekonominėje priklausomybėje.

1866 m. JAV kongresas priėmė konstitucijos pataisą, kuri numatė, kad visi valstybės piliečiai, išskyrus indėnus (tuo pagrindu, kad jie nemoka mokesčių), nepaisant jų odos spalvos, privalo turėti lygias pilietines ir politines teises. Bet iš tikrųjų diduma juodaodžių rinkimų teisių negavo. Vergija buvo panaikinta, tačiau atsirado vadinamoji juodaodžių problema. Ji išliko aktuali ne tik XIX a. pabaigoje, bet net ir XX a. antroje pusėje.

Klausimai

1. Kodėl stiprėjo prieštaravimai tarp Šiaurės ir Pietų valstijų?
2. Kodėl Šiaurės valstijos turėjo daugiau galimybių laimėti pilietinį karą?
3. Kodėl Pietų valstijos ryžosi pradėti karą su Šiaurės valstijomis?
4. Kokių priemonių ėmėsi A. Linkolnas, siekdamas gauti didesnę gyventojų paramą?
5. Kokie buvo pilietinio karo rezultatai?