§ 27. Napoleono I imperijos žlugimas

Karas su Prūsija

Austrijai pasirašius taiką, su Prancūzija kovojo Anglija ir Rusija. 1806 m. rudenį prie jų prisijungė Prūsija. Jos karalius Frydrichas Vilhelmas III įteikė Prancūzijai ultimatumą: skubiai išvesti visą prancūzų armiją už Reino. Tačiau Prūsijos kariuomenė jau nebuvo tokia galinga kaip Frydricho II laikais, neturėjo ji ir gerų karvedžių. Dviejuose tos pačios dienos mūšiuose (1806 m. spalio 14-ąją) Prūsijos armija buvo sutriuškinta. Ji visiškai nepajėgė kovoti, paniškai bėgo, miestai ir tvirtovės pasiduodavo be pasipriešinimo. Spalio 25 d. prancūzų daliniai įžengė į Berlyną. Karalius Frydrichas Vilhelmas III su kariuomenės likučiais pasitraukė į Rytprūsius, kuriuos gynė sąjungininkai rusai. Po kelių kruvinų mūšių prancūzai atstūmė rusų kariuomenę, bet visiškai jos sutriuškinti nepajėgė.

Tilžės taika

1807 m. birželio mėn. Napoleonas I ir Aleksandras I susitiko Tilžėje ir pasirašė taikos sutartį. Pagal ją Europa tarsi buvo padalyta į dvi įtakos sferas: vakarinę — Napoleono I ir rytinę — Aleksandro I. Pralaimėjusi Prūsija turėjo sumokėti Prancūzijai didelę kontribuciją, neteko dalies savo teritorijos. Iš lenkų žemių bei lietuvių Užnemunės (šias teritorijas Prūsija buvo užgrobusi per Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimą) 1807 m. Napoleonas I sudarė vasalinę Varšuvos kunigaikštystę. Lenkų tauta atgavo valstybingumą, nors ribotą ir tik dalyje savo tėvynės.

Kontinentinė blokada

Prancūzijos imperatorius ryžosi įveikti jūros saugomą atkakliausią ir labiausiai nesutaikomą priešą — Angliją — ekonomiškai. 1806 m. gruodžio mėn. jis paskelbė, kad Europos žemyno valstybėms draudžiama su ja prekiauti, parduoti jai žaliavas bei maisto produktus ir pirkti iš jos pramonės gaminius. Napoleonas I vylėsi, kad kontinentinė blokada sužlugdys Anglijos pramonę, prives prie visuotinio nedarbo ir bado. Tada Anglija nebegalėtų kariauti ir būtų priversta sudaryti taiką Prancūzijai palankiomis sąlygomis.

Tačiau Prancūzijos nenukariautos šalys nenorėjo vykdyti primetamų blokados reikalavimų. Joms reikėjo angliškų audinių bei metalo dirbinių, jos norėjo ir toliau eksportuoti savo prekes: Ispanija — vyną, vaisius ir vilną, Rusija —  grūdus, linus, kanapes, miško medžiagą. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė beveik visas Europos rinkas, tačiau jos pramonė nepajėgė pagaminti pakankamai gaminių, be to, jie buvo kur kas brangesni už angliškus.

Napoleonas I mėgino priverst laikytis blokados Pirėnų pusiasalio valstybes — Ispaniją ir Portugaliją — ir jas užgrobė. Ispanijos karaliumi jis paskyrė savo brolį Juozapą, ligi tol valdžiusį Neapolio karalystę. Tai rodė, kad išpuikęs, tikintis savo galybe ir sėkme Napoleonas I visiškai nustojo paisyti jau tada pripažintų valstybių santykių normų bei tautų norų. Tačiau Ispanijoje prasidėjo sukilimas, kuriame dalyvavo įvairūs gyventojų sluoksniai. Nenugalimoji Napoleono I armija niekaip nepajėgė sunaikinti ispanų partizanų.

Prancūzų nesėkmių padrąsinta Austrija 1809 m. vėl pradėjo karą. Tačiau pralaimėjo ir neteko lenkų žemių, užgrobtų per trečiąjį Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimą. Jos buvo prijungtos prie Varšuvos kunigaikštystės. Napoleonas I „karpė” Europos žemėlapį, keitė valdovus, kūrė naujas valstybes. Tuo tarpu kontinentinė blokada nedavė lauktų rezultatų, o Rusija nuo 1810 m. atvirai ėmė jos nepaisyti. Napoleonas I sumanė sutriuškinti Rusiją, kuri trukdė jam įsiviešpatauti žemyne.

1812 m. žygis į Rusiją

1812 m. pavasarį Napoleonas I sutelkė daugiau kaip 600 tūkst. karių. Tik apie pusę jų buvo prancūzai, o kiti — vokiečiai, italai, lenkai, olandai ir kitų tautybių žmonės. Birželio 24 d. didžioji armija persikėlė per Nemuną ir įsiveržė į Rusijos imperiją. Ligi tol Napoleonas Bonapartas, vienas žymiausių karvedžių žmonijos istorijoje, laimėdavo visus karus. Jo vadovaujamos armijos žygiuodavo labai sparčiai, sutriuškindavo priešą lemiamame mūšyje, užimdavo sostinę ir priversdavo jį pasiduoti. Taip atsitiko su Austrija, Prūsija ir kai kuriomis mažesnėmis valstybėmis. Tačiau Rusijoje Napoleoną I ištiko nesėkmė. Rusų armijos nestojo į lemiamą mūšį. Spartus armijos žygiavimas prancūzams nesuteikė pranašumų; didieji Rusijos miestai buvo toli nuo vakarinių valstybės sienų (Peterburgas — daugiau kaip už 600, Maskva — beveik už 1000 km), keliai prasti, retai gyvenamame krašte sunku buvo apsirūpinti maistu.

Rugsėjo pradžioje Napoleono I armija priartėjo prie Maskvos. Vyriausiasis Rusijos armijos vadas M. Kutuzovas pagaliau ryžosi ją sulaikyti. Mūšyje ties Borodino kaimu abi armijos patyrė didžiulių nuostolių. Prancūzai atstūmė rusus, bet jų nesutriuškino. Kutuzovas pasitraukė už Maskvos. Napoleono I kariai užėmė didžiausią Rusijos mies­tą — senąją jos sostinę. Tačiau net praradęs Maskvą, Alek­sandras I Peterburge buvo nepasiekiamas prancūzų armi­joms ir nesutiko derėtis dėl taikos ar net paliaubų. Maskvą nusiaubė didžiulis gaisras, ten neliko jokių maisto atsargų, tuo tarpu artėjo žiema. Napoleonas I negalėjo ilgiau pasilik­ti Maskvoje, o toliau žygiuoti į neaprėpiamą Rusiją nebuvo nei prasmės, nei jėgų.

Spalio 19 d. užkariautojai paliko Maskvą ir pradėjo trauktis. Juos vijosi rusų kariuomenė, puldinėjo ginkluoti valstiečių partizanų būriai, kareiviai mirė badu ir nuo šal­čio. Keldamasi per Berezinos upę, Napoleono I armija (ir pats imperatorius) vos nepateko į nelaisvę. Žygis į Rusiją baigėsi katastrofa. Žuvo, dingo be žinios, pateko į nelaisvę 420 tūkst. didžiosios armijos karių. Pasirodė, kad Napoleo­ną Bonapartą galima nugalėti. 1813 m. sausio mėn. rusų kariuomenė įžengė į Varšuvos kunigaikštystę.

“Tautų mūšis”

Susidarė nauja, galingiausia, antiprancūziška sąjunga, kurioje, be Rusijos ir Anglijos, dalyvavo Prūsija, Austrija, Švedija, kai kurios mažesnės vokiečių valstybės. Napoleo­nas I karštligiškai rinko karius, bet prilygti priešui jau ne­įstengė. 1813 m. spalio mėn. didžiajame mūšyje prie Leipcigo (pavadintame „Tautų mūšiu”), Napoleono I armija, kurioje kovėsi ne tik prancūzai, bet ir lenkai, italai, olandai, patyrė skaudų pralaimėjimą. Jai teko pasitraukti iš vokiečių žemių, kuriose įsiliepsnojo sukilimas prieš svetimšalių viešpatavimą. 1814 m. pradžioje sąjungininkų armijos įsiveržė į pačią Prancūziją.

Imperijos žlugimas

Napoleonas I, naudodamasis priešininkų nesutarimais, dar laimėdavo nedideles pergales, tačiau jėgų skirtumas buvo per daug ryškus. Ilgamečiai, beveik nepertraukiami karai išvargino prancūzus. Daugelis jų ėmė manyti, kad „geriau baisus galas negu baisuma be galo”. Imperatorius Napoleonas I iki „Tautų mūšio” praleido keletą progų tartis su priešininkais, išsiderėti palankias taikos sąlygas, išlaikyti bent kai kurias Prancūzijos nukariautas teritorijas. 1814 m. visos nuo pat revoliucijos laikų prie Prancūzijos prijungtos žemės buvo prarastos, Napoleonui I grėsė valdžios netektis.

Prancūzų nuomonė apie imperatorių staiga ėmė keistis. Kitados apakinti Napoleono Bonaparto didybės, jo pergalių, dabar jie tarsi atsikvošėjo, pamatė, kad imperatorius kaltas dėl jų tėvynę užgriuvusių nelaimių. Pirkliai ir pramonininkai piktinosi ūkiniais sunkumais ir tuo, kad Napoleonas I dažnai nepaisydavo turtingųjų interesų, o dėjosi nepasiturinčiųjų gynėju. Suaktyvėjo Burbonų šalininkai, kurie aiškino, jog tik senosios dinastijos grąžinimas išgelbės Prancūziją nuo nugalėtojų keršto.

Karalystės atkūrimas

1814 m. kovo 31 d. sąjungininkai be mūšio užėmė Paryžių. Napoleonas I atsisakė sosto. Jis buvo išsiųstas į nedidelę Elbos salą Viduržemio jūroje, prie vakarinių Apeninų pusiasalio krantų. Prancūzijos karaliumi tapo 1793 m. nukirsdinto Liudviko XVI brolis, pasivadinęs Liudviku XVIII. Karalius paskelbė konstituciją, tačiau daugelis prancūzų nerimavo, kad bajorijai ir dvasininkijai bus sugrąžintos revoliucijos metais nusavintos, naujų šeimininkų valdomos žemės. Didėjo nepasitenkinimas armijoje, nes daugeliui karininkų grėsė atleidimas iš tarnybos.

“Šimto dienų” laikotarpis

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Napoleonas Bonapartas pabandė atgauti valdžią. 1815 m. kovo 1 d. jis su nedideliu kareivių daliniu išsikėlė Prancūzijos pakrantėje ir per tris savaites pasiekė Paryžių. Liudvikas XVIII pabėgo į užsienį, imperija buvo atkurta.

Beje, šį kartą Napoleonas I valdė tik 100 dienų. Jo viltys, kad antiprancūziškos sąjungos dalyvių nesutarimai sutrukdys jiems veikti drauge ir atnaujinti karą, nepasitvirtino. Nei Anglija, nei .Prūsija, nei Austrija, nei Rusija nenorėjo matyti Napoleono Bonaparto Prancūzijos soste. Napoleonas I ryžosi aplenkti priešus ir įsiveržė į Belgiją. Tačiau birželio mėnesį mūšyje prie Vaterlo prancūzai buvo visiškai sutriuškinti jungtinių anglų ir prūsų pajėgų. Bet ir pergalė nieko nebūtų pakeitusi.

Sąjungininkai vėl Paryžiuje

Prie Prancūzijos sienų artėjo didžiulės Rusijos ir Austrijos armijos, prieš kurias atsilaikyti nebuvo jokių galimybių. Prancūzijoje beveik visi tai suprato. Kai Įstatymų leidžiamajame susirinkime po Vaterlo mūšio vienas iš deputatų pasakė, jog istorija pasmerks prancūzus už tai, kad jie nenori kovoti su priešais ir apleidžia savo imperatorių, įžymus revoliucijos laikų veikėjas de La Fajetas jam taip atkirto: „Istorija nekaltins prancūzų už tai, kad jie nusisuko nuo Napoleono. Atvirkščiai, priekaištaus jiems, jog per ilgai sekė paskui jį. Ėjo su juo per karštuosius Egipto smėlynus ir Rusijos klystkeliais, kovojo penkiasdešimtyje mūšių, pergalingų ir pralaimėtų. Ir kaip tik dėl to, kad per ilgai sekė, turėjo žūti du milijonai prancūzų”.

Sąjungininkų armijos vėl be mūšio įžengė į Paryžių. Napoleonas Bonapartas antrą kartą atsisakė sosto ir pasidavė anglų malonei. Anglijos valdžia ištrėmė N. Bonapartą į Šv. Elenos salą, esančią pietinėje Atlanto vandenyno dalyje. 1821 m. ten jis ir mirė, Prancūzijos karaliumi vėl tapo Liudvikas XVIII. Nugalėtojai ėmėsi iš naujo „karpyti” Europos žemėlapį.

Klausimai

1. Koks buvo kontinentinės blokados tikslas?
2. Kodėl Napoleonui I nepasisekė žygis į Rusiją?
3. Dėl ko žlugo Napoleono I imperija?
4. Kodėl Napoleonui Bonapartui pavyko sugrįžti į valdžią 1815 m.?