Karaliaus valdžia ir parlamentas
Skirsniai
Po 1688 m. perversmo Anglijoje buvo smarkiai apribota karaliaus valdžia ir padidėjo parlamento vaidmuo. Nesant rašytinės konstitucijos, valdžios pasidalijimas tarp karaliaus ir parlamento rėmėsi keliais svarbiais įstatymais. Seniausias jų buvo 1215 m. „Didžioji laisvių chartija”, o naujausias — 1689 m. „Teisių bilis”. Karalius skirdavo ministrus, aukštuosius valdininkus bei karininkus, tvirtindavo įstatymus, kai jiems pritardavo parlamentas.
Parlamentas teoriškai atstovavo visai anglų tautai, bet iš tikrųjų — tik negausiam turtingiausių gyventojų sluoksniui, ypač stambiesiems žemvaldžiams. Mat balsuoti galėdavo vien asmenys, turintys daug nekilnojamo turto arba piniginių pajamų. Beje, rinkėjais ne visada tapdavo ir turtingieji. Vietovių, kurios siųsdavo deputatus į Bendruomenių rūmus, sąrašas paskutinį kartą buvo peržiūrėtas valdant karalienei Elžbietai I. Tad naujų miestų gyventojams, kad ir kokią nuosavybę turintiems, nebuvo atstovaujama parlamente. Kita vertus, viduramžiais klestėjusios, o vėliau sunykusios gyvenvietės toliau siuntė deputatus į Bendruomenių rūmus.
Tokios apytuštės gyvenvietės gavo „supuvusių miestelių” vardą. Žinomas atvejis, kai gyvenvietė, kurioje XVIII a. stovėjo vos penki namai ir gyveno vienas asmuo, turintis teisę balsuoti, siųsdavo į Bendruomenių rūmus du deputatus. Šis pavyzdys labai jau akivaizdus, tačiau ir apskritai daugiau kaip pusę deputatų rinkdavo vietovės, kuriose balsuodavo keliolika ar keliasdešimt rinkėjų. Šitokia padėtis sudarė palankias sąlygas įvairiems piktnaudžiavimams.
Rinkėjų balsų pirkimas
Stengdamasis būti išrinktas, kitas kandidatas tiesiog nupirkdavo balsus. Rinkėjai taip įprato gauti pinigų, kad papirkinėjimą laikė visai teisėtu pajamų šaltiniu. Kai kurie kandidatai nemokamai girdydavo savo rinkėjus smuklėse. Papirkinėjimas viešpatavo ir pačiame parlamente. Deputatai imdavo kyšius iš prekybos kompanijų, iš pirklių, bankininkų, tiekėjų.
Iškelti į viešumą tokius piktnaudžiavimus trukdė tai, kad spauda neturėjo teisės skelbti parlamento posėdžių ataskaitų. Tačiau rinkimų sistemos ir paties parlamento ydos negalėjo sutrukdyti įsitvirtinti naujai, skirtingai nuo kitų Europos šalių ir pažangesnei valstybės santvarkai.
Korupcija — piktnaudžiavimas valdžia, kyšininkavimas, iždo grobstymas — dar labiau klestėjo beveik visose absoliutinėse monarchijose. Anglijoje, kur jau egzistavo spaudos bei žodžio laisvė, apie korupciją buvo galima viešai ir nebaudžiamai rašyti, nurodyti kaltininkus, juos išjuokti. Partijų politinė kova taip pat sudarė sąlygas išvilkti į dienos šviesą įžūliausius grobstytojus ir kyšininkus, tačiau retas iš jų susilaukdavo kokios nors bausmės.
Vigai ir toriai
Anglijoje jau XVII a. antroje pusėje atsirado dvi partijos— vigai ir toriai. Vieni ir kiti buvo glaudžiai susiję su bajorais žemvaldžiais, tačiau vigai daugiau atsižvelgdavo į turtingųjų miestiečių — pirklių, pramonininkų, bankininkų — reikmes, taip pat siekė kuo labiau apriboti karaliaus įgaliojimus. Ministrais imta skirti atstovus partijos, kuri tuo metu turėdavo daugumą Bendruomenių rūmuose.
Valstybės valdymo pokyčiai XVIII a. pradžioje
XVIII a. pirmoje pusėje karalius nustojo ne tik pirmininkauti vyriausybės posėdžiams, bet ir juose dalyvauti: būtent dėl tos aplinkybės, jog 1714 m. sostas atiteko karaliui Jurgiui I, Hanoverio kunigaikštystės valdovui vokiečiui. Nei jis, nei jo sūnus Jurgis II gerai nemokėjo angliškai, juos nelabai domino ir valstybės reikalai. Vyriausybės, kurią pradėta vadinti ministrų kabinetu, veiklai ėmė vadovauti ministras pirmininkas. Jis buvo atsakingas Bendruomenių rūmams: šiems pareiškus nepasitikėjimą, privalėjo su visu kabinetu atsistatydinti. Tiesa, ministras pirmininkas, gavęs karaliaus sutikimą, galėjo paleisti Bendruomenių rūmus ir paskirti naujus rinkimus. Taigi vyriausybės likimas priklausė jau ne nuo karaliaus valios, o nuo Bendruomenių rūmų ir kartu nuo rinkėjų. Deja, kaip jau minėta, diduma anglų neturėjo rinkimų teisės. XVIII a. 7-ame dešimtmetyje prasidėjo judėjimas dėl rinkimų sistemos pertvarkymo (reformos). Balsuotojų skaičius nebuvo padidintas, tačiau vis dėlto pavyko pasiekti, kad būtų panaikintas draudimas skelbti spaudoje parlamento posėdžių ataskaitas. Apie parlamento veiklą dabar jau galėjo skaityti laikraščiuose ir spręsti visuomenė.
Sukilimai Škotijoje
XVIII a. Anglijoje vyko ne tik taiki politinė, bet ir ginkluota kova. Prieš Hanoverio dinastiją du kartus buvo sukilę Stiuartų šalininkai. Jie siekė pasodinti į sostą Jokūbo II sūnų, o vėliau vaikaitį, gyvenančius emigracijoje Prancūzijoje ir Italijoje. Labiausiai Stiuartus rėmė Škotija, ir ne vien dėl to, kad Stiuartai buvo tautinė škotų dinastija.
1707 m. buvo pasirašytas susitarimas, pagal kurį Škotija galutinai prarado savarankiškumą. Ji kartu su Anglija sudarė Jungtinę Didžiosios Britanijos karalystę, turinčią bendrą vėliavą, piniginį vienetą, vyriausybę ir parlamentą. Nuo tada Bendruomenių ir Lordų rūmuose posėdžiavo Škotijos atstovai, tačiau jie ten sudarė nežymią mažumą. Jungtinėje Karalystėje škotai buvo tarsi vargingi jaunesnieji broliai. Tad jie greitai ėmė reikšti nepasitenkinimą susidariusia padėtim ir viltis, kad Stiuartų dinastijos sugrįžimas ją pakeis.
Antrajame iš šių sukilimų (1745 m.) gausiai dalyvavo tiek Škotijos bajorija, tiek skurstantys, bet karingi paprasti kalniečiai. Sukilėlių kariuomenė, prie kurios prisijungė ir negausūs Stiuartų šalininkai pačioje Anglijoje, pasiekė Londono prieigas, bet nesiryžo pulti karalystės sostinės. Po įnirtingų mūšių sukilėliai buvo sutriuškinti. Škotijoje prasidėjo žiaurus susidorojimas su „maištininkais”. Daugelis škotų bajorų buvo nubausta mirtimi, jų žemės konfiskuotos ir išparduotos anglams, kalniečiams uždrausta turėti ginklų.
Karalystės valdžia mokyklose stengėsi mokyti kalniečių vaikus angliškai, senoji keltų kalba buvo visaip ujama. Per sunkiai pereinamus kalnus buvo tiesiami keliai, kertami miškai, kuriuose galėjo slapstytis maištininkai. Taigi kita vertus, glaudesni ryšiai su Anglija padėjo sparčiau plėtotis Škotijos ūkiui, augti pramonei bei prekybai. Kraštą veikė didžiuliai ekonominiai pokyčiai, nuo XVIII a. vidurio vykstantys pačioje Anglijoje.
Klausimai
- Kodėl Anglijos parlamentas atstovavo negausiam gyventojų sluoksniui?
- Kodėl Anglijoje klestėjo rinkėjų papirkinėjimas?
- Kuo skyrėsi vigų ir torių partijos?
- Kokie valstybės valdymo pokyčiai įvyko Anglijoje XVIII a. pradžioje?
0 atsakymų (-ai) į temą "§ 6. Monarchijos įsitvirtinimas Anglijoje"