4. Lietuvos valstybės pagrindų sukūrimas 1918-1922 m. Steigiamasis Seimas

Lietuvos valstybės institucijų kūrimas. Rinkimai į Steigiamąjį Seimą

Lietuvos valstybės aparatas kūrėsi palaipsniui 1918-1922 m. Per trumpą laiką sunkių Nepriklausomybės kovų metu suformuota kariuomenė, milicija (vėliau pavadinta policija), vietos savivalda, švietimo, mokesčių, teismų sistemos. Nors tada valstybei labai trūko lėšų, į kuriamąjį darbą, dažnai negaudami jokio atlyginimo, įsitraukė daug patriotų.

1918 m. lapkričio 2 d. buvo priimta Laikinoji Lietuvos Konstitucija. Nuolatinę Konstituciją turėjo priimti Steigiamasis Seimas. 1919 m. balandžio mėn. Valstybės Taryba šiek tiek pakeitė Laikinąją Konstituciją: vietoj Prezidiumo sukurta Prezidento institucija. Pirmuoju Prezidentu tapo Valstybės Tarybos Pirmininkas A. Smetona.

Priimti nuolatinę Lietuvos Konstituciją ir nustatyti Lietuvos valdymo sistemą turėjo Steigiamasis Seimas. 1919 m. pabaigoje buvo priimtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas, numatęs proporcinę rinkimų sistemą. Rinkimai įvyko 1920 m. balandžio 14-16 d. Iš viso išrinkta 112 deputatų. Tarp jų 59, t. y. daugiau kaip pusė, buvo krikščionys demokratai.

1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas pradėjo darbą Kaune, o ne Vilniuje, kaip buvo planuota, nes sostinė buvo užimta Lenkijos. Steigiamojo Seimo Pirmininku išrinktas krikščionių demokratų atstovas Aleksandras Stulginskis, kuris savo kalboje išdėstė svarbiausius Seimo uždavinius: demokratinės konstitucijos priėmimą, žemės reformos parengimą. Seimas paskelbė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės — demokratinės respublikos – sukūrimą. Tarp kitų svarbių valstybei dalykų Seimo pirmininkas paminėjo ir Lietuvos visuomenės švietimo klausimą sakydamas: „Mokslas turi būti prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms.“

Suformuotas K. Griniaus vadovaujamas ministrų kabinetas. Prasidėjus Želigovskio puolimui 1920 m. spalio mėn., Steigiamasis Seimas laikinai nutraukė darbą. Dalis Seimo narių, buvusių karininkų, stojo į armiją. Vienas atstovas žuvo. Steigiamasis Seimas nuo 1921 m. tęsė savo darbą, priėmė daug įstatymų.

Žemės reformą reikėjo įvykdyti ne tik siekiant suteikti žemės bežemiams, bet ir norint sumažinti dvarininkijos įtaką. Daug Lietuvos dvarininkų buvo sulenkėję, rėmė Lenkiją ir net kovojo su ginklu rankose prieš Lietuvos nepriklausomybę.

Žemės įstatymas priimtas 1922 m. vasario 15 d. Nustatyta 80 ha nenusavinamos žemės norma. Už nusavinamą žemę turėjo būti atlyginta. Užmokestis už ją buvo numatytas nedidelis: vidutiniškai 27 litai už hektarą. Tai buvo daug mažiau nei rinkos kaina. Dvarininkų, kovojusių prieš Lietuvą, žemės nusavintos be atlyginimo. Kariai savanoriai turėjo gauti nemokamai nuo 8 iki 20 ha žemės, o kiti už gautą žemę privalėjo sumokėti išpirką per 36 metus. Vykdant reformą žemės gavo beveik 38 tūkst. naujakurių ir 26 tūkst. mažažemių. Latvijoje ir Estijoje žemės reforma buvo dar radikalesnė. Latvijoje dvarininkams palikta 50 ha, o Estijoje už nusavintą žemę nebuvo atlyginta.

Vykdant žemės reformą Lietuvoje vyko ir kaimų skirstymas į vienkiemius. Žemės reforma pavyko. Pertvarkytas Lietuvos žemės ūkis greitai prisitaikė prie Europos rinkos. Lietuvos žemės ūkio produkcija sudarė eksporto pagrindą.

Svarbus Seimo uždavinys buvo savos pinigų sistemos sukūrimas. Lietuvoje pirmaisiais pokario metais cirkuliavo markės, kurios nuo 1919 m. buvo vadinamos auksinais. 1922 m. dėl Vokietiją ištikusios gilios ekonominės krizės krito markės vertė. 1922 m. birželio mėn. už dolerį buvo mokamos 292 markės, o rugsėjo -1560. Ir Lietuvos valstybė, ir gyventojai dėl markių nuvertėjimo patyrė didelių nuostolių. Todėl 1922 m. spalio 1 d. į apyvartą buvo įvestas litas. 1922 m. 10 litų prilygo 1 JAV doleriui.

Konstitucijos priėmimas

Lietuvos Konstitucija buvo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Konstitucija, arba pagrindinis valstybės įstatymas, nustatė, kad valdžią vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir teismas. Seimas – svarbiausia valdžios institucija. Jis buvo renkamas 3 metams, proporcine rinkimų sistema. Seimas leido įstatymus, kontroliavo Vyriausybės veiklą, galėjo jai pareikšti nepasitikėjimą, rinko Prezidentą. Prezidentas turėjo teisę paleisti Seimą, bet naujai išrinktas Seimas galėjo jį perrinkti. Prezidentas taip pat parinkdavo Ministrą Pirmininką ir tvirtino jo sudarytą kabinetą.

Konstituciją garantavo plačias tautinių mažumų ir piliečių teises.

1922 m. spalio 6 d. Steigiamasis Seimas baigė darbą.

Lietuvos tarptautinė padėtis 1919-1922 m.

Rusijos 1917 m revoliucijos ir Vokietijos pralaimėjimas kare sudarė palarikias sąlygas Baltijos tautų nepriklausomoms valstybėms susikurti: Vokietija karą pralaimėjo ir nebegalėjo išlaikyti Baltijos kraštų, o Rusijoje vyko pilietinis karas. Bolševikai, po nesėkmingo bandymo sugrąžinti Rusijai Baltijos valstybes, 1920 m. pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybę.

Bolševikams laimėjus pilietinį karą, Vakarams neliko nieko kita, kaip pripažinti Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Lietuvos padėtis buvo kiek blogesnė. Lietuvą prisijungti siekė atsikūrusi Lenkijos valstybė. Ją palaikė Prancūzija. Lenkijos valstybės vadovai, kurių nemaža dalis, tarp jų ir J. Pilsudskis, buvo kilę iš Lietuvos, svajojo atkurti buvusią Lenkijos-Lietuvos valstybę, panaikintą XVIII a. pab. padalijimų metu Bet Lietuvoje jau buvo susiformavusi nauja situacija: XIX a. pab. jaunoji lietuvių inteligentų karta iškėlė nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją. Buvimą vienoje valstybėje su Lenkija jie laikė labai pavojingu lietuvių tautai, nes tai būtų sustiprinę Lietuvos polonizaciją. Lietuvių siekimas sukurti nepriklausomą valstybę griovė buvusios Lenkijos-Lietuvos atkūrimo planus.

Lietuva, Latvija ir Estija nebuvo pakviestos dalyvauti Paryžiaus taikos konferencijoje. Lietuvos delegacija, kurioje buvo A. Voldemaras, P. Klimas, E. Galvanauskas, O. Milašius, M. Yčas, JAV lietuvių atstovai, nuvyko į Paryžių ir įvairiais būdais gynė Lietuvos interesus. Lietuvos atstovai reikalavo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, atskirti visą Mažąją Lietuvą nuo Rytų Prūsijos ir perduoti ją Lietuvai. Nė vieno šių reikalavimų įgyvendinti nepavyko. Bet buvo aiškiai pademonstruota, kad Lietuva, nepaisydama Lenkijos interesų, siekia būti nepriklausoma.

1919 m. pabaigoje Didžioji Britanija, pirmoji iš didžiųjų Vakarų valstybių, apsisprendė palaikyti Baltijos valstybes. Ji nerėmė ir Lenkijos pretenzijų į Lietuvą ir į Vilnių, suteikė Lietuvai paskolą.

1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva, kurią jau buvo pripažinusios Vokietija, Sovietų Rusija, Šveicarija, Argentina, Latvija ir Estija, buvo priimta į Tautų Sąjungą. 1922 m. liepos 28 d. Lietuvą, kaip visateisę valstybę, (de jure) pripažino JAV, o gruodžio 20 d. – Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija.

Klausimai

1. Ką reiškia sukurti valstybės pagrindus ?
2. Kas yra Steigiamasis Seimas? Kokia jo reikšmė Lietuvos valstybės istorijai?
3. Kokia valstybės valdymo sistema buvo įteisinta 1922 m. Lietuvos konstitucijoje?
4. Kodėl reikėjo sukurti savus pinigus ir įvykdyti žemės ūkio reformą?
5. Palyginkite Baltijos valstybių tarptautinę padėtį pirmaisiais pokario metais.