Carizmo politika Lietuvoje
Skirsniai
Rusijos vidaus ir užsienio politiką lėmė siekis sustiprinti imperijos galią ir įtaką. Jekaterina II užimtose Lenkijos-Lietuvos žemėse siekė užtikrinti “ramybę ir stabilumą”, o gyventojus paversti paklusniais Rusijos imperijos pavaldiniais. Visus valdžios postus naujai sudarytose gubernijose užėmė iš Peterburgo atsiųsti žmonės. Tačiau apskrityse buvo palikti bajorų seimeliai, kurie iš savųjų rinko apskrities valdžią ir teisėjus. Rinkimų teisės buvo susiaurintos: rinkti galėjo tik tie bajorai, kurie turėjo ne mažiau kaip 10 baudžiauninkų vyrų.
Pasikeitė miestų valdymas. Dauguma miestų buvo priskirti prie miestelių. Jie neteko savivaldos teisių. Dvaro savininkas būdavo ir miestelio šeimininkas. Didieji miestai – gubernijų ir apskričių centrai – gavo savivaldos teises. Reikšmingas gubernijų ir apskričių miestų gyventojų sluoksnis buvo pirkliai.
Valstiečiai liko baudžiauninkais. Juos valdė vietos dvarininkas. Buvo pakeisti tik mokesčiai ir įvesta rekrutų prievolė.
Rusų valdžia perėmė LDK valstybines žemes, uždraudė arba apribojo naudotis aktyviausių sukilėlių valdomis. Nemažai šių žemių buvo išdalyta rusams, daugiausia Jekaterinos II favoritams. Dalis buvusio valstybės turto teko ir vietiniams dvarininkams. Taip buvo siekiama sudaryti dvarininkijos sluoksnį – patikimą caro valdžios atramą.
Mirus Jekaterinai II, Rusijos valdovu tapo jos sūnus Pavlas I. Jis laikėsi visai priešingos politikos nei motina. Lietuvai jo valdymas atnešė nemažų pakeitimų ir tam tikrą palengvėjimą. Pavlas I amnestavo daugumą politinių kalinių ir buvusių sukilėlių tremtinių, tarp jų ir patį T. Kosciušką. 1797 m. jo įsakymu turėjo būti atkurtas Vyriausias Lietuvos tribunolas, sugrąžintas Lietuvos Statutas.
1801 m. po Pavlo I nužudymo naujuoju Rusijos valdovu tapo jo sūnus Aleksandras I, kuris buvo kupinas ryžto vykdyti reformas, kelti kultūrą. Tačiau pradėtos reformos neatnešė didelių permainų. Buvo galvojama net apie valstiečių išlaisvinimą nuo baudžiavos. 1803 m. imperatorius išleido įsaką “Dėl laisvų žemdirbių”, pagal kurį dvarų savininkai galėjo atleisti nuo baudžiavos valstiečius su žeme už išpirką. Kai kurie dvarininkai iš tikrųjų iš savo dvarų paleido valstiečius, tačiau be žemės.
Svarbi Lietuvai buvo 1802-1804 m. švietimo reforma. Visa Rusijos imperijos teritorija buvo padalyta į 6 švietimo apygardas, kurių centruose turėjo būti universitetai. Tarp šešių švietimo apygardų buvo įsteigta ir Vilniaus švietimo apygarda. Jos centru tapo Vilniaus imperatoriškasis universitetas, 1803 m. pertvarkytas iš Lietuvos Vyriausiosios mokyklos. Globėju buvo paskirtas Adomas Jurgis Čartoriskis.
Bandymai atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę
Rusų okupacija ir toliau slėgė kraštą. Lietuvos aukštuomenė puoselėjo viltis atkurti valstybę. Tačiau daug kas priklausė nuo tarptautinių sąlygų. O jos buvo palankios.
Napoleonas, sėkmingai žygiuodamas per Europą, siekė sukelti buvusios Abiejų Tautų Respublikos visuomenės viltis atkurti valstybę ir išsivaduoti iš Rusijos priespaudos. 1807 m. Napoleonas įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, į kurios sudėtį pateko ir Lietuvos Užnemunė. Čia buvo panaikinta ir baudžiava. Valstiečiai gavo asmens laisvę, tačiau be žemės.
1811 m. buvo sukurtas LDK atkūrimo Rusijos globoje projektas. Pagrindinis jo sumanytojas buvo dvarininkas Mykolas Kleopas Oginskis. Tuo metu Rusija ir Prancūzija ruošėsi karui. Lietuvos bajorijai šis momentas atrodė tinkamas pagerinti santykius su caro valdžia. Naujo karo su Prancūzija išvakarėse carui Aleksandrui I buvo svarbu užsitikrinti Lietuvos bajorijos paramą. Lenkijos visuomenė aiškiai stojo už Napoleoną, tikėdamiesi, kad prie Varšuvos kunigaikštystės bus prijungtos ir Rusijos valdomos buvusios Abiejų tautų Respublikos žemės. M. K. Oginskis įtikinėjo carą Aleksandrą I, kad atkūrus LDK tuo pačiu būtų užkirstas kelias Napoleono įtakai Lietuvoje. Lietuvos bajorų planai atkurti LDK Rusijos imperijos sudėtyje liudijo Lietuvos valstybingumo tradicijų gyvybingumą. Buvo ir kitas valstybingumo atkūrimo planas – norėta atkurti visą Lenkijos karalystę, turinčią 1772 m. sienas. Tuo metu Rusijos tarptautinė ir vidaus padėtis nebuvo tvirta, todėl Aleksandras l buvo priverstas valdantiems “imperijos pakraščių” sluoksniams daryti nuolaidų, bent jau su jais tartis. Tačiau karas su Napoleonu ir jo baigtis iš esmės pakeitė situaciją.
Prancūzmetis ir jo padariniai
Karo su Napoleonu išvakarėse caras Aleksandras I buvo atvykęs į Lietuvą ir tikrino savo armijos pasirengimą. Birželio 24 d. Napoleonas su pagrindinėmis pajėgomis persikėlė per Nemuną ties Kaunu. Caras, jo kariuomenė bei Rusijos šalininkai pasitraukė iš Lietuvos.
Po keturių dienų Napoleono daliniai užėmė Vilnių. Tą dieną “Lietuvos dienraštis” vadino “nepaprasta, skelbiančia kraštui ir miestui naujos epochos pradžią<…>”. Lietuvoje Napoleonas įkūrė laikinąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybę (komisiją).
Lietuvos visuomenė Napoleoną sutiko palankiai. Dalis bajorų siekė atkurti Napoleono globojamą LDK. Tačiau imperatoriui buvo svarbiausia papildyti armiją naujais kareiviais bei aprūpinti ją maistu. Laikinoji Lietuvos valdžia apsiėmė suformuoti 4 pėstininkų ir 5 raitelių pulkus. Napoleonas abejingai žiūrėjo į Lietuvos ateitį ir viltys atgaivinti LDK greitai ėmė gesti.
Napoleono kariuomenė negailestingai plėšė kraštą. Besitraukianti prancūzų kariuomenė, bado ir didelių šalčių vejama, gruodžio mėn. pasiekė Vilnių, kuriame išsilaikė tik dvi dienas. Be tvarkos bėganti armija net nepajėgė pasinaudoti Vilniuje sukauptais ištekliais. Gruodžio 11-ąją į Vilnių įžengė Rusijos kariuomenė, vadovaujama Michailo Kutuzovo, kuris prieš karą du kartus buvo Lietuvos generalgubernatoriumi. Į Vilnių atvykęs caras Aleksandras I pasirašė manifestą, skelbiantį karo su Napoleonu pabaigą.
Pasitraukus Napoleono armijai, Lietuvoje buvo grąžinta caro valdžia. Nepaisant paskelbtos amnestijos, pradėta persekioti Napoleono šalininkus. Nepabėgę į užsienį, buvo išsiųsti į Rusiją, kai kuriems buvo iškeltos bylos, atimti dvarai. Per karą ir vadinamą prancūzmetį kraštas neteko daug žmonių, teliko trečdalis gyvulių, sunaikinta pusė pasėlių ploto, sudegė daug pastatų. Atkurti ūkį prireikė daug lėšų ir laiko.
Klausimai
- Apibūdinkite naują Lietuvos valdymą ir palyginkite su ankstesne krašto padėtimi.
- Ko siekė Lietuvos bajorai iki 1812 m. Rusijos karo su Napoleonu?
- Kaip pasikeitė Lietuvos bajorijos pozicija Napoleonui užėmus Lietuvą?
- Kodėl dauguma Lietuvos gyventojų buvo nepatenkinti Napoleono valdžia?
0 atsakymų (-ai) į temą "10. Lietuva Rusijos imperijoje 1795-1814 m."