48. Kultūros ir mokslo sąjūdis XX a. pr.

Kultūrinės veiklos sąlygos

1904 m. po lietuvių spaudos draudimo panaikinimo žymiai pasikeitė Lietuvos kultūrinio gyvenimo sąlygos. Atsirado galimybės mokyti vaikus gimtąja kalba, ugdyti mokytojus, vystyti teatrinę, muzikinę veiklą. Po 1905-1907 m. Rusijos revoliucijos, caro valdžia buvo priversta sudaryti dar palankesnes sąlygas kul­tūrinei veiklai.

Lietuvių mokslo draugijos veikla

1907 m. balandžio 7 d. lietuvių inteligentai Vilniuje įsteigė Lietuvių mokslo draugiją. Ji sutelkė moksliniam darbui išsklaidytas inteligentijos jėgas. J. Basa­navičius ragino kurti Lietuvių mokslo draugiją: “Būtinai reikia steigti tokią draugiją, kuri rūpintųsi išlaikyti mūsų brangiąją kalbą, kuri pamažu nyksta ir nyksta. Šio mūsų kalbos nykimo priežastis yra ypačiai ta, kad mes neturime savo mokyklų, kuriose būtų mokoma lietuviškai, taip pat neturime kitokių pa­saulinių knygų, iš kurių būtų galima mokiniams mokytis ir šviestis”.

Draugijos nariai siekė rinkti ir tyrinėti lietuvių kalbos, etnografijos bei Lie­tuvos istorijos paminklus. Dvidešimt metų draugijos pirmininku buvo J. Basa­navičius. Draugija leido žurnalą “Lietuvių tauta“, kuriame žymūs mokslininkai spausdino įvairius straipsnius.

Mokslo draugija tyrė lietuvių kalbą ir tarmes, rinko dainas ir jų melodijas, patarles, priežodžius, pasakas, o svarbiausia – plėtojo mokslinius tyrinėjimus. Prie draugijos buvo įkurta biblioteka ir muziejus. Draugija parengė ir išleido 115 vadovėlių lietuviškoms mokykloms. Daugelis draugijos narių vėliau tapo žymiais Lietuvos universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų profesoriais. Lietuvių mokslo draugijos įkūrimas rodė lietuvių inteligentijos pastangas Lietuvoje burti mokslo žmones. Carizmo metais draugijos veikla buvo atspara nutautinimo politikai.

Tuo metu, kai susikūrė Lietuvių mokslo draugija, Lietuvoje pradėjo veikti kitų mokslo draugijų: žydų, karaimų, geografų ir pati žymiausia iš jų – Vilniaus mokslo bičiulių draugija, siekusi išsaugoti lenkiškus Lietuvos kultūros pradus.

Naujas lietuvių literatūros raidos etapas

Žymiausiems praėjusio amžiaus lietuvių ra­šytojams XX a. pr. tapo ryškiausiais kūry­bos metais. Iš rašytojų pirmasis paminėti­nas Maironis. Pasirodė du papildyti jo eilė­raščių rinkinio “Pavasario balsai” leidimai, poemos “Jaunoji Lietuva”, “Raseinių Mag­dė”. Intensyviai kūrė Žemaitė, Lazdynų Pe­lėda, atsiskleidė Šatrijos Raganos talentas. Išleistas 1909 m. V. Kudirkos raštų šešiatomis. Literatūros kritikos straipsnius, atsimi­nimus rašė G. Petkevičaitė-Bitė. Naujai ra­šytojų kartai atstovavo Jonas Biliūnas. Pro­zoje ir toliau vyravo apsakymo žanras, bu­vo rašomi lyriniai vaizdeliai, apybraižos. Tačiau pasirodė ir pirmieji stambesnio žan­ro kūriniai – romanai, apysakos. Po pirmojo istorinio nuotykių romano – V. Pietario “Algimantas”, išėjo Lazdynų Pelėdos “Klaida”, Julijono Lindės-Dobilo “Blūdas”. Išaugo meninis literatūros lygis. 1905 m. pr. pasirodė pirmieji legalūs laikraščiai: “Lietuvių laikraštis”, “Lietuvos bitininkas” ir pirmasis lietuvių dienraštis “Vilniaus Ži­nios”. 1913-1914 m. ėjo pirmasis lietuvių literatūrinis žurnalas “Vaivorykštė”. Pirmo­jo pasaulinio karo išvakarėse buvo leidžia­ma 18 įvairios krypties laikraščių ir žurna­lų. Tuo pat metu pradėjo steigtis ir lietuvių knygynai.

Teatras ir muzika

XX a. pr. prasidėjo nuostabūs “klojimo te­atro” laikai. Pirmaisiais metais privačiuose butuose dar buvo vaidinami slapti spektak­liai. Atgavus spaudą, domėjimasis teatru dar labiau sustiprėjo: vaidinimus rengė ir juose dalyvavo moksleiviai, studentai, inte­ligentai, kaimo jaunimas. Vykdavo lietuviški vakarai su dainomis ir deklamacijomis.

Kūrėsi chorai, jiems reikėjo lietuviško repertuaro. Vilniuje lietuviškų vaka­rų organizatorius ir kompozitorius Mikas Petrauskas parašė ir 1906 m. pastatė pirmą lietuvišką operą “Birutė”. Tuomet kaip kompozitorius iškilo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, parašęs pirmąsias simfonines poemas “Miške” ir “Jū­ra”. Lietuvių kompozitoriai – Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas ir jau mi­nėtas M. Petrauskas klojo pamatus kitiems žanrams – originaliai choro dainai, operai.

1905 m. vasario mėn. Kaune, miesto teatre įvyko pirmasis viešas lietuvių vakaras. Pirmą kartą po spaudos draudimo panaikinimo iš teatro scenos nu­skambėjo lietuviškas žodis ir daina.

Lietuvių dailė

Pirmoji lietuvių dailės paroda buvo iškilmingai atidaryta 1907 m. pr. Vilniuje Petro Vileišio namuose. Joje dalyvavo 19 dailininkų, 4 architektai, pateikę 213 kūrinių. Šioje parodoje pirmą kartą buvo eksponuota M. K. Čiurlionio kūryba, kuri skyrėsi nuo kitų to meto dailininkų darbų, buvo visiškai naujas, individualus meno reiškinys. Dailininkas, apmąstydamas žmogaus būtį, be galo subtiliai, originaliu spalviniu ir kompoziciniu sprendimu reiškė savo įspūdžius, siekius ir viltis.

1907 m. rugsėjo mėn. Vilniuje įvyko steigiamasis Lietuvių dailės draugijos susirinkimas, subūręs meninę lietuvių inteligentiją. Lietuvos visuomenėje šis įvykis sukėlė dar didesnį atgarsį nei Lietuvių mokslo draugijos įkūrimas. Drau­gija kasmet rengė lietuvių dailės parodas, nuo 1909 m. dailės kūrinių konkur­sus. Pažymėtina, kad draugija rengė ir muzikos kūrinių konkursus.

Visa tai kartu su Lietuvių mokslo draugijos laimėjimais ir planais subrandi­no Tautos namų statybos būtinumą. 1910 m. Lietuvių mokslo draugija ir Lietu­vių dailės draugija nutarė kartu statyti Vilniuje rūmus, kuriuose ketinta įkurti biblioteką, muziejų, paskaitų ir susirinkimų sales, abiejų draugijų valdybas. M. K. Čiurlionis įsivaizdavo, kad rūmuose turėtų būti koncertų ir teatro salės. 1912 m. už surinktus pinigus buvo įsigytas nemažas sklypas Tauro kalne. Deja, prasidėjęs pasaulinis karas sutrukdė pradėti Tautos namų statybos darbus.

Kitos kultūrinės organizacijos

1905 m. Vilniuje buvo įkurta kultūros draugija “Vilniaus kanklės” propa­guoti muzikinius ir dramos kūrinius. Draugijai pirmi­ninkavo ir veikalus režisa­vo Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. 1908 m. Vilniu­je susikūrė klubas “Rūta”, kultūriškai švietęs Vilniuje ir Rytų Lietuvoje gyvenu­sius lietuvius.

Iki Pirmojo pasaulinio karo kultūrinis gyvenimas aktyvėjo ir kituose Lietu­vos miestuose. Kaune akty­viausia buvo draugija “Dai­na”, Šiauliuose ėmė veikti “Varpas”, Panevėžyje “Aidas”, jos organizavo vaidinimus. Užnemunėje pagarsėjo Marijampolės “Šviesa”.

Aktyvus kultūrinis gyvenimas rodė, kad Lietuvos visuomenėje vyksta esmi­niai pokyčiai.

Klausimai

1. Kodėl XX a. pr. susidarė palankesnės sąlygos lietuvių kultūros ir mokslo sąjūdžiui?
2. Kokių tikslų siekė Lietuvių mokslo draugijos nariai?
3. Kaip pasikeitė lietuvių literatūrinis ir muzikinis gyvenimas XX a. pr. ?
4. Kokią reikšmę dailei turėjo pirmoji lietuvių dailės paroda?