Karo padariniai Vidurio ir Pietryčių Europai. SSRS politika
Skirsniai
Po Antrojo pasaulinio karo Vidurio ir Pietryčių Europoje pasikeitė ne tik valstybių sienos, bet ir ekonominė ir politinė sistema. Valdžią šio regiono valstybėse paėmė komunistų partijos.
Komunistai skelbėsi nacionalinių interesų reiškėjais ir sugebėjo patraukti į savo pusę ne tik dalį darbininkų, valstiečių, bet ir inteligentų. Daug kas laikė komunistų partijas jėga, kuri įgyvendins esminius pertvarkymus ir sukurs teisingesnę visuomenę.
Albaniją ir beveik visą Jugoslaviją išvadavo partizanų armijos, ir ten jau 1944 m. pabaigoje valdžia priklausė komunistams. Lenkiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Čekoslovakiją ir Rytų Vokietiją 1944-1945 m. triuškindama Hitlerio kariuomenę užėmė Raudonoji armija. Tuo pasinaudojo Stalinas, kuris „eksportavo“ revoliuciją. SSRS visokeriopai rėmė kovojančius dėl valdžios komunistus. Pavyzdžiui, Lenkijoje NKVD nuginkluodavo Armijos krajovos dalinius, suimdavo jų vadus, išvežė į SSRS kalėjimus ir priverčiamojo darbo stovyklas dešimtis tūkstančių lenkų, įtartų priešinimusi naujai valdžiai. Stalinas tikino anglus ir amerikiečius, kad jis nenori primesti išvaduotoms iš nacistų okupacijos šalims komunistų valdžios ir socializmo siekių. Jis reikalavo, kad šiose šalyse valdžia priklausytų vyriausybėms, draugiškoms SSRS, o politinę ir ekonominę santvarką pasirinksiančios pačios jų tautos laisvais rinkimais. Visi, kurie priešinosi komunistams, būdavo apšaukiami fašistais arba reakcionieriais. Didžiosios Britanijos ir JAV vadovai prieštaravo Stalino kėslams, bet rimtai pasipriešinti jiems negalėjo. Palaikomi SSRS komunistai kūrė vadinamąją „liaudies demokratiją“.
„Liaudies demokratijos“ kūrimo mechanizmas
Vidurio, ir Pietryčių Europos valstybių santvarką turėjo nulemti rinkimai. Siekdamos pergalės, komunistų partijos ėmėsi įvairiausių priemonių. Pirma, jos kūrė nacionalinius frontus, sudarydamos sąjungas su socialdemokratų, valstiečių ir kitomis demokratinėmis partijomis. Balsuodami už nacionalinį frontą, rinkėjai paremdavo ir komunistų partiją. Antra, naudojo spaudimą rinkėjams, politiniams priešininkams ir tiesiog falsifikavimą. Taip buvo 1945 m. Bulgarijoje, 1946 m. – Rumunijoje, 1947 m. – Lenkijoje. Trečia, komunistai stengėsi paimti į savo rankas armiją, policiją ir saugumo organus, kad galėtą juos panaudoti kovai su politiniais priešais.
Bendradarbiavimas su kitomis partijomis tebuvo laikinas dalykas. Buvo įgyvendinama darbininkų judėjimo vienybės – komunistų ir socialdemokratų vienijimosi idėja. Tai reiškė, kad socialdemokratija turi išnykti. Jungtinių partijų programose ir politinėje praktikoje neliko jokio socialdemokratizmo, nors kai kurių pavadinime ir nebūdavo žodžio „komunistų“, pavyzdžiui, Lenkijoje naujoji partija vadinosi Jungtine darbininkų partija (LJDP), Vengrijoje – Darbo žmonių partija (VDŽP).
Visos opozicinės partijos Centrinės ir Pietryčių Europos šalyse buvo uždraustos jau 1948 m. pradžioje. Nacionaliniuose frontuose dalyvavusios buržuazinės ir valstiečių partijos Vengrijoje ir Rumunijoje taip pat buvo paleistos. Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Bulgarijoje Šios partijos liko, bet prarado net menkiausią savarankiškumą.
1948 m. vasario mėn. Čekoslovakijos komunistai, naudodami neparlamentinius metodus, paėmė visą valdžią. Gegužės mėnesį vykusiuose parlamento rinkimuose nacionalinis frontas gavo beveik 90 proc. balsų. 1948 m. socialistinių valstybių sistema jau buvo susiformavusi. Ją sudarė SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Jugoslavija ir Albanija. 1949 m. prisidėjo ir Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR), įkurta sovietinėje okupacijos zonoje.
VDR sukūrimas
Rytinėje Vokietijos dalyje jau nuo 1945 m. vidurio buvo vykdomi tokie pat pertvarkymai kaip ir kitose Vidurio Europos ir Balkanų šalyse. Tik čia sovietinė karinė administracija ir oficialiai galėjo įsakinėti vokiečių valdžiai, persekioti visus kitaminčius. Jau 1946 m. Rytų Vokietijos komunistai ir socialdemokratai susijungė ir sudarė Vokietijos vieningąją socialistų partiją (VVSP). Tai buvo nauja komunistų partija. Remiama sovietų karinės administracijos, ji stiprino savo įtaką, jos nariai turėjo pirmenybę gauti darbą valdžios įstaigose, švietimo sistemoje, studijuoti aukštosiose mokyklose.
1949 m. spalio mėn. buvo paskelbta Vokietijos Demokratinė Respublika. Iš pradžių socializmo statyba joje vyko gana lėtai. Mat Stalinas abejojo, ar iš viso reikalinga tokia valstybė. Nerimaudamas, kad Vakarų Vokietija taps JAV ir Didžiosios Britanijos sąjungininke, Stalinas 6-ojo dešimtmečio pradžioje siūlė visą Vokietiją paversti neutralia, su Vakarų valstybėmis karine sąjunga nesusijusią šalimi. Tačiau nei VFR, nei kitos Vakarų valstybės jam nepritarė. Tada 1952 m. VVSP ėmėsi sparčiai kurti socializmą Rytų Vokietijoje.
Reikia atsižvelgti ir į tai, kad Lenkija turi bendrą sieną su Sovietų Sąjunga, to negalima pasakyti apie Didžiąją Britaniją ir JAV. <…> Lenkijos klausimas Sovietų Sąjungos saugumui yra toks pat svarbus kaip Didžiosios Britanijos saugumui Graikijos ir Belgijos klausimas.
Jūs, matyt, nesutinkate, kad Sovietų Sąjunga turi teisę siekti, kad Lenkijoje gyvuotų draugiška Sovietų Sąjungai vyriausybė ir kad sovietų vyriausybė negali sutikti su tuo, jog Lenkijoje egzistuotų priešiška jai vyriausybė Tam įpareigoja be visa kita, gausybė sovietinių žmonių kraujo, pralieto Lenkijos laukuose dėl Lenkijos išvadavimo. Aš nežinau, ar Graikijos vyriausybė tikrai reprezentatyvi ir ar tikrai Belgijos vyriausybė yra demokratiška. Kuriant šias vyriausybes, Sovietų Sąjungos nuomonės niekas neklausė. Sovietų Sąjunga ir nesiekė kištis į šiuos reikalus, nes ji supranta Belgijos ir Graikijos reikšmę Didžiosios Britanijos saugumui. Nesuprantama kodėl, svarstant Lenkijos klausimą, nenorima atsižvelgti į Sovietų Sąjungos interesus jos saugumo požiūriu.
- Kokiais motyvais remiasi Stalinas reikalaudamas, kad Lenkijoje gyvuotų draugiška Sovietų Sąjungai vyriausybė? Įvertinkite juos iš SSRS pozicijų.
- Paaiškinkite, kodėl Stalinas kelis kartus mini Graikiją ir Belgiją.
Vieno iš Jugoslavijos komunistų partijos vadovų ir pasipriešinimo kovos vadų M. Džilaso prisiminimų ištrauka
Būti priimtam Stalino – tai buvo didžiausias partizanų kovotojų ir mūsų liaudies didvyriškumo ir kančių pripažinimas. Tiems, kurie kentėjo kalėjimuose, dalyvavo karo žudynėse ir išgyveno žiaurius dvasinius lūžius bei kovą prieš vidaus ir išorės komunizmo priešus, Stalinas buvo daugiau nei kovos vadas. Jis buvo idėjos įsikūnijimas, komunistų galvose paverstas gryna idėja ir drauge kažkuo neklystančiu. Stalinas buvo dabartinė pergalinga kova ir artėjanti žmonijos brolybė. Žinojau, kad tik atsitiktinumo dėka aš – pirmasis jugoslavų komunistas, kurį jis priima. Tačiau jutau pasididžiavimą ir džiaugsmą, kad apie šį susitikimą galėsiu papasakoti savo draugams.
- Remdamiesi šia ištrauka apibūdinkite to meto komunistų požiūrį į Staliną ir jų tikėjimą savo idėjomis.
Apie NKVD veiksmus ir jos įtaką Lenkijoje 1945 m. (iš S. Korbonskio atsiminimų)
Pasiekė mane žymaus komunisto Jakubo Bermano pokalbio su NKVD generolu Malinovu versija. Kai Bermanas stengėsi jį įtikinti, kad vardan krašto nuraminimo reikėtų sugrąžinti iš Rusijos išvežtus Armijos krajovos karius, generolas jam užčiaupė burną grasinimu: „Stebiuosi, draugas Bermanai, kad Jūs užstojate žmones, kurie tikriausiai nepadės kurti liaudies demokratijos Lenkijoje, o atvirkščiai, tam trukdys. Tiesą sakant, jie laikomi stovyklose geromis sąlygomis ir jeigu norite… tai galite pats tuo įsitikinti vietoje.“ Po tokios nedviprasmės užuominos Bermanas daugiau šia tema nebekalbėjo.
- Kokia NKVD generolo užuominos prasmė ir ką ji liudija apie Maskvos atstovų Lenkijoje galią?
- Ką šis tekstas liudija apie padėtį pokario Lenkijoje ir lenkų komunistų vaidmenį?
Centrinės ir Pietryčių Europos šalyse 1945-1948 m. buvo nacionalizuotos ir išdalytos valstiečiams dvarininkų žemės. Suvalstybinus pramonę ir įvedus 8 val. darbo dieną, pagerėjo darbininkų sąlygos. Industrializacija likvidavo nedarbą, neturtingųjų vaikams atsivėrė vidurinių ir aukštųjų mokyklų durys, pagausėjo sveikatos apsaugos įstaigų. Sparčiai buvo atstatomi karo sugriauti miestai: Varšuva, Budapeštas, Belgradas ir daugelis kitų. Nemažai žmonių, tarp jų ir inteligentų, tikėjo socializmu. Tačiau šis tikėjimas pamažu blėso.
Socializmas buvo kuriamas pagal SSRS pavyzdį ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje. Jau nuo 1949 m. buvo pradėtas žemės ūkio kooperavimas. Tiesa, jis netapo toks griaunantis kaip kolektyvizacija SSRS. Jis truko ne 2-3 metus, o 10 ir net kiek daugiau metų.
Komunistų partijų vadovai, kurie ieškojo savarankiškesnių kelių, užsitraukdavo Stalino rūstybę. 1948 m. nesutarimai su Jugoslavija virto atviru konfliktu, maršalas J. Titas paskelbtas „imperializmo agentu“, o jo vadovaujama komunistų partija – fašistine. Lenkijoje buvo pašalintas komunistų partijos generalinis sekretorius V. Gomulka. Ir kitose šalyse buvo persekiojami įtariamieji “jugoslaviška erezija“, jų teismo procesai dažniausiai baigdavosi mirties nuosprendžiu. Represijos, žinoma, užgriuvo ne vien nepatikimus komunistus. Kalėjimuose atsidūrė tūkstančiai opoziciškai nusiteikusių asmenų ir pasiturinčiųjų sluoksnių žmonių. Tiesa, represijos buvo švelnesnės nei Sovietų Sąjungoje, mirties, nuosprendžių paskelbta kur kas mažiau. SSRS griežtai kontroliavo kitas socialistines šalis per politinius ir karo patarėjus, komunistų partijas ir saugumo tarnybas. Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir VDR stovėjo sovietų karinės įgulos.
Klausimai
- Kokios priežastys nulėmė komunistų įsigalėjimą Vidurio Europos ir Balkanų šalyse? Kuri iš jų buvo svarbiausia?
- Kokiomis priemonėmis komunistai įtvirtino „liaudies demokratiją”?
- Kokie ūkiniai ir socialiniai pertvarkymai buvo vykdomi komunistų valdomose Europos šalyse?
- Kuo šie pertvarkymai skyrėsi nuo pertvarkymų SSRS prieš Antrąjį pasaulinį karą?
- Apibūdinkite SSRS vaidmenį 1944-1953 m. Vidurio Europos ir Balkanų šalyse.
0 atsakymų (-ai) į temą "36. Komunistų valdžios įsitvirtinimas Vidurio ir Pietryčių Europos šalyse"