§ 42. Kinija ir Japonija XVII—XIX a. Afrika ir vergų prekyba

Cingų dinastijos valdoma Kinija

Kinija gyventojų skaičiumi buvo didžiausia pasaulio valstybė. 1600 m. joje gyveno apie 110 mln., 1700 m. — 150 mln., o 1800 m. — jau 330 mln. žmonių. Kinija, didelė aukštos kultūros šalis, senovėje ir viduramžiais ne kartą buvo tapusi klajoklių genčių antplūdžių auka. Klajokliai siaubdavo kaimus, griaudavo miestus ir drėkinimo įrenginius, žudė gyventojus. Užgrobę šalį, jų vadai pasiskelbdavo imperatoriais, įkurdavo naują dinastiją. Klajokliai, pasidarę valdančiuoju sluoksniu, gana greitai perimdavo kinų kultūrą, kalbą, papročius ir ištirpdavo tarp vietinių gyventojų.

Paskutinį kartą klajokliai užplūdo Kiniją XVII a. viduryje. Tai buvo mandžiūrai, kurie užėmė šalies sostinę Pekiną ir įkūrė naują Cingų dinastiją. Cingai valdė Kiniją porą šimtmečių ir nepaprastai žiauriai slopino bet kokį kinų pasipriešinimą.

Mandžiūrai, užkariaudami Kiniją, išžudė keletą milijonų žmonių, sugriovė nemažai miestų. Kinai kentė žiaurią priespaudą, turėjo paklusti užkariautojų įvestiems įstatymams bei taisyklėms. Pavyzdžiui, vyrai privalėjo skusti galvos priekį, o likusius ant pakaušio plaukus pinti į kasą. Nesilaikančiuosius šio reikalavimo bausdavo mirties bausme —  nukirsdavo galvą. Tik mandžiūrai eidavo aukštas pareigas valdymo įstaigose ir kariuomenėje, vien jie sudarydavo rinktinius karinius dalinius.

Cingų imperatoriai, sukūrę didžiulę armiją, kariavo Centrinėje Azijoje ir prisijungė milžiniškas Sindziango ir Mongolijos teritorijas. Jų vasalu tapo Tibetas. Dar niekada per savo istoriją Kinijos valstybė nevaldė tokių plačių teritorijų.

Kinija ir europiečiai XVII—XVIII a.

Nukariaudami Kiniją, mandžiūrai žadėjo europiečiams daugybę nuolaidų. Mat jiems reikėjo europietiškų ginklų, karinių patarėjų pagalbos. Įsitvirtinę Kinijoje, jie nenorėjo savo pažadų vykdyti. Atvirkščiai, jau manė, kad europiečių skverbimasis esąs pavojingas jų viešpatavimui ir Kinijoje įvestai tvarkai. XVIII a. viduryje Cingai išvarė iš savo imperijos visus krikščionių misionierius, Europos pirkliams leido prekiauti tik viename uoste (Gvangdžou).

Bet toks Kinijos uždarumas turėjo neigiamų padarinių ir jai pačiai. Kinai pradėjo niekinti Europos mokslo ir technikos laimėjimus, europiečius laikyti puslaukiniais barbarais. Kai XVIII a. pabaigoje į Pekiną atvykęs Anglijos pasiuntinys siūlė sudaryti prekybos sutartį, imperatorius jam išdidžiai atsakė: „Mes turime visko, ko reikia, ir todėl manome esant netikslinga pirkti toli nuo Kinijos gyvenančių barbarų prekes”. Tuo tarpu Kinijos ūkis išgyveno sąstingį, kariuomenėje ir administracijoje vis mažiau buvo tvarkos, valdininkai ėmė kyšius ir vogė valstybės lėšas.

Anglų pirklių prekyba opijumi

Anglų pirkliai XIX a. pradžioje pradėjo gabenti į Kiniją daug opijaus. Jis buvo įvežamas tiek per Gvangdžou, tiek kontrabanda per kitus uostus. Imperatoriai keletą kartų buvo uždraudę įvežti šį narkotiką, bet paperkami valdininkai nevykdė draudimo. Opijaus prekyba duodavo Ost Indijos kompanijai didžiulį pelną, plaukusį Kinijos anglų pirkliams. Bet anglų pirkliai norėjo dar daugiau. Jie reikalavo panaikinti visus opijaus prekybos apribojimus, leisti prekiauti su Europa per visus Kinijos uostus.

Tačiau Kinijos valdžia nenorėjo su tokiais reikalavimais sutikti. Prekyba opijumi ir jo rūkymas darė baisią žalą Kinijai. Vienas iš imperatoriaus patarėjų rašė, kad jei nebus griežtai uždrausta vartoti narkotiką, tai „po keliolikos metų Kinijoje beveik neliks kareivių, galinčių apginti ją nuo priešu, ir neliks sidabro kareiviu ir valdininkų algoms”.

Pirmasis “opijaus karas”

1839 m. Gvangdžou uoste Kinijos valdžia konfiskavo ir sudegino 20 tūkst. dėžių opijaus. Tada Anglija „prekybos laisvės gynimo” vardan paskelbė Kinijai karą. Milžiniška Kinijos imperija negalėjo atsispirti anglų laivynui ir keliolikai tūkstančių kareivių. 1840—1842 m. pirmąjį „opijaus karą” atsilikusi Kinija pralaimėjo.

Pagal taikos sutartį anglams atiteko Honkongo teritorija (netoli Gvangdžou), Kinija turėjo sumokėti Anglijai didelę kontribuciją. Prekybai su Europa kinai buvo priversti atidaryti penkis uostus, o įvežamoms prekėms nustatyti visiškai mažus muitus. Tokias pat nuolaidas iš Kinijos imperatoriaus išplėšė ir Jungtinės Amerikos Valstijos bei Prancūzija. Visų tautybių krikščionių misionieriai gavo teisę laisvai skelbti savo tikėjimą.

Taipingų sukilimas

Kiniją užplūdę įvežtiniai pramonės gaminiai skurdino amatininkus. Vis daugiau sidabro šalyje buvo išleidžiama opijui pirkti. Blogėjant gyventojų padėčiai, Kinįjos pietinėje dalyje 1850 m. prasidėjo didžiulis taipingų sukilimas. Jo vadai skelbė visų žmonių lygybę, turtų perskirstymą, bendrą laukų dirbimą.

Taipingai išpažino naują religiją, kuriai įtakos turėjo misionierių skelbiama krikščionybė. Jie panaikino kankinimus tardant, įvedė viešą teismą, sulygino vyrų ir moterų teises, sumažino valstiečių nuomos mokesčius dvarininkams. Per trumpą laiką taipingai subūrė didelę ir kovingą armiją, kuri sumušė imperatoriaus kariuomenę. Tačiau Pekino jie nepajėgė užimti. Taipingų vadovybėje kilo tarpusavio vaidai, ir daugiau kaip dešimtmetį trukęs sukilimas buvo labai žiauriai nuslopintas.

Kinija virsta pusiau kolonija

Pasinaudodama taipingų sukilimu, Anglija pareikalavo iš imperatoriaus dar didesnių nuolaidų. Jų negavusi, drauge su Prancūzija paskelbė Kinijai karą. Per šį antrąjį „opijaus karą” (1856—1860 m.) jungtinė anglų ir prancūzų kariuomenė užėmė Pekiną, apiplėšė ir sudegino imperatoriaus vasaros rūmus. Kinija buvo priversta sumokėti naują kontribuciją, atidaryti prekybai su užsieniečiais dar daugiau uostų, anglu laivams leisti plaukioti didžiąja Jangdzės upe. Kinija pasidarė priklausoma nuo didžiųjų Vakarų valstybių, virto pusiau kolonija.

Gali kilti klausimas, kodėl Anglija nenukariavo Kinijos. Taip atsitiko dėl dviejų priežasčių. Pirma, Kinija turėjo didžiulę teritorija ir labai daug gyventojų. Antra, būdama ekonomiškai stipriausia, Anglija nebijojo kitų valstybių konkurencijos Kinijos rinkoje. Tad ir nematė reikalo eikvoti jėgų ir lėšų šiai šaliai užkariauti. O tų jėgų ir lėšų, suprantama, būtų reikėję daug. Juk Indijos nukariavimas truko visą šimtmetį.

Japonijos izoliacija

Naujųjų amžių pradžioje Japonija buvo tankiai gyvenama ir stipri feodalinė valstybė. 1700 m. joje gyveno apie 26 mln. žmonių, t. y. daugiau negu bet kurioje Europos šalyje. Japonijos valdovas buvo imperatorius, garbinamas kaip dievas. Tačiau iš tikrųjų jis tik viešpatavo, o ne valdė. Valstybės reikalus tvarkė vyriausiasis kariuomenės vadas (siogūnas). Jo postas buvo paveldimas ir nuo XVII a. pradžios priklausė Tokugavos šeimai. Didelę įtaką Japonijoje turėjo privilegijuotas karių-samurajų sluoksnis. Samurajų vieta visuomenėje buvo panaši į Europos bajorijos. Tik samurajai buvo nepaprastai žiaurūs.

Pirmieji iš europiečių Japonijos salas XVI a. viduryje pasiekė portugalai. Greitai atvyko ir misionierių jėzuitų, kurie įtikino daugelį japonų priimti katalikybę. Tačiau Japonijos valdantieji sluoksniai bijojo, kad šie atsivertėliai nepakenktų esamai santvarkai. Prasidėjo krikščionių persekiojimas ir žudymas.

Pagaliau XVII a. viduryje krikščionybės išpažinimai Japonijoje buvo paskelbtas nusikaltimu, baudžiamu mirtimi, europiečiams valdžia uždraudė įžengti į Japonijos salas ir prekiauti su jų gyventojais. Tik į Nagasakio uostą kartą per metus galėjo atplaukti olandų pirkliai ir prekiauti uoliai prižiūrimi siogūno paskirtų valdininkų. Japonijos izoliacija pasidarė dar griežtesnė negu Kinijos, šalies įstatymai ir valdžios nurodymai buvo itin stropiai vykdomi. Siogūnai nutraukė net karo žygius į Korėją ir Kinijos pakrantes. Japonija užsidarė nuo išorinio pasaulio tikrąja to žodžio prasme.

Kita vertus, tvirta siogūnų valdžia slopino feodalinius vaidus ir samurajų savivalę. Plėtojosi šalies ūkis. Atsirado ir stiprėjo pasiturinčiųjų miestiečių sluoksnis, primenantis Vakarų Europos buržuaziją. Tokio sluoksnio tada nebuvo nė vienoje kitoje Azijos šalyje.

Izoliacijos panaikinimas

Europos valstybės daug kartų reikalavo, kad Japonija panaikintų draudimus, tačiau nesėkmingai. 1854 m. amerikiečių karo laivai atplaukė prie Tokijo ir jų vadas, grasindamas laivų patrankomis, privertė Japoniją atidaryti du uostus. JAV pavyzdžiu pasekė Europos valstybės. Netrukus Anglija, Prancūzija ir Rusija sudarė su Japonija nelygiateises sutartis.

Japonai priešinosi svetimšalių skverbimuisi. Todėl 1864 m. vieną iš didesnių Japonijos uostų apšaudė jungtinis anglų-prancūzų-olandų laivynas. Siogūnui teko pasirašyti naują sutartį. Ji nustatė labai mažus įvežamų prekių muitus ir suteikė užsieniečiams teisę įvesti į šalį savo ginkluotąsias pajėgas. Tačiau Japonija netapo pusiau kolonija.

Meidzi revoliucija

1867—1868 m. šalyje įvyko perversmas (dar jis vadinamas Meidzi revoliucija). Siogūnas buvo nuverstas, visa valdžia grąžinta imperatoriui. Prasidėjo dideli valstybės santvarkos, kariuomenės, laivyno, ūkio, švietimo ir kultūros pertvarkymai, daromi Europos šalių ir JAV pavyzdžiu. Nelygiateisės sutartys ilgainiui buvo panaikintos. Sustiprėjusi Japonija XIX a. pabaigoje pati ėmė grobti svetimas žemes, versti jas kolonijomis.

“Juodoji Afrika“

Afrikos žemyne į pietus nuo Sacharos dykumos gyveno juodosios rasės žmonės — juodaodžiai. Daugybė jų genčių kalbėjo skirtinga kalba, buvo pasiekusios labai nevienodą raidos lygį. Atogrąžų miškuose ir savanose daugelis genčių vertėsi medžiokle ir vaisių rinkimu, nenaudojo metalo įrankių, neturėjo jokių valstybingumo pradmenų. Kai kurios gentys buvo labiau civilizuotos.

Nigerio upės baseine, Gvinėjos įlankos, Angolos bei Rytų Afrikos pakrantėse susikūrė genčių sąjungos, panašios į ankstyvojo feodalizmo Europos valstybes. Jos statė miestus, turėjo kariuomenę, tačiau XV a. buvo atsilikusios nuo Europos. Kaip tik tada portugalų jūreiviai pasiekė Juodosios” Afrikos krantus. Čia jie rado miestų, net nemažų, tačiau beveik nesiskiriančių nuo kaimų. Jų gyventojai laikėsi genčių papročių bei įstatymų.

Europiečiai Afrikoje ir vergų prekyba

Portugalai pradėjo versti juodaodžius vergais ir jais prekiauti. Iš pradžių vergus gabeno į Europą, kur jie dirbdavo tarnais. Tačiau ši prekyba buvo menka. Pirma, tarnų nedaug reikėjo. Antra, daugelyje Europos šalių vergija buvo draudžiama. Vienas Prancūzijos statuto straipsnis skelbė: „Karalystėje visi žmonės yra laisvi. Kai tik vergas peržengia mūsų sienas ir apsikrikštija, jis pasidaro laisvas”. Atradus Ameriką, vergų prekyba išsiplėtė. Vergai juodaodžiai pasidarė svarbiausia darbo jėga cukrašvendrių, tabako, kavos, kakavos plantacijose.

Iki Amerikos atradimo vergų pirkliai atvežė į Europą keliasdešimt tūkstančių juodaodžių. O nuo XVI a. pradžios iki XIX a. vidurio pasibaisėtinomis sąlygomis iš Afrikos buvo išvežta apie 50 mln. juodaodžių. Vergų prekyba iki šiol lieka juodžiausia dėmė Europos (ne visos, o tik Vakarų) istorijoje. Vergai buvo svarbiausia „prekė”, išvežamą iš Afrikos.

Europiečiai tada beveik nesirūpino krikščionybės skelbimu tarp juodaodžių. Iš tikrųjų, kam gi mokyti krikščionių tikėjimo tiesų žmones, kurie bus perkami ir parduodami tarsi daiktai…

Vergų prekyba vertėsi ne tik europiečiai. Savo valdinius ir karo belaisvius europiečių pirkliams pardavinėjo juodaodžių genčių vadai. Nusikalstama prekyba skatino Afrikoje karus, ardė ir taip netvirtas juodaodžių valstybes. Vergų prekyba labiausiai alino pažangesnes gentis, nes labiau atsilikusių, gyvenančių žemyno gilumoje, vergų pirkliai nepasiekdavo.

Vergų prekyba nuo XVIII a. pradžios pirmavo Anglija. Tačiau kaip tik ten prieš vergų prekybą pakilo visuomenė. Nuo jos neliko nuošalyje ir Anglijos valdžia. Pačioje XIX a. pradžioje parlamentas paskelbė vergų prekybą neteisėta. Anglų karo laivai Atlanto vandenyje persekiojo vergų pirklių laivus. Sugautų laivų kapitonai buvo kariami, o jūreiviai siunčiami į katorgą. Netrukus ir kitos Vakarų Europos valstybės bei JAV paskelbė vergų prekybą neteisėta. Tačiau kontrabandininkai nusikalstamu ir pavojingu verslu vertėsi dar keletą dešimtmečių.

Klausimai

1. Kokių padarinių Kinijai turėjo jos uždarumas?
2. Paaiškinkite, kodėl Angliją atkakliai siekė nutraukti Kinijos izoliaciją.
3. Kodėl Anglija nenukariavo Kinijos?
4. Kuo skyrėsi Japonijos izoliacija nuo Kinijos?
5. Kodėl Japonija netapo pusiau kolonija?
6. Kodėl atradus Ameriką, išsiplėtė vergų prekyba?