27. Karo eiga 1941-1943 m.

Vokietijos puolimas prieš SSRS

1940 m. vasarą Hitleris įsakė parengti karo su SSRS planą „Barbarosa“. Per 4 mėnesius Vermachtas turėjo užimti visą teritoriją iki Archangelsko – Astrachanės linijos. Žygis turėjo baigtis SSRS sunaikinimu. Visą erdvę ligi pat Uralo kalnų ketinta paversti Vokietijos kolonijine imperija, o Baltijos šalis prijungti prie Reicho ir ten apgyvendinti vokiečius.

Vokietija 1941 m. turėjo didžiulę kovinę patirtį įgijusią armiją. Okupuotoje Lenkijoje buvo sutelkta beveik du milijonai kareivių, dar beveik pusė milijono nusiųsta į Rumuniją. Puolimas turėjo prasidėti plačiu frontu nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Kartu su Vokietija kare dalyvavo ir jos sąjungininkės Rumunija, Vengrija, Italija. Suomija taip pat įsitraukė į karą prieš SSRS, bet jos tikslas buvo atgauti per Žiemos karą prarastas teritorijas. Suomiai kariavo „savąjį“ karą – jų armija sustojo pasiekusi numatytą ribą, nešturmavo Leningrado.

Karas su SSRS prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. Pirmaisiais karo mėnesiais vokiečiai pasiekė didelių laimėjimų. Liepos 16 d. buvo užimtas Smolenskas, rugsėjo pradžioje apsuptas Leningradas. Rugsėjo pabaigoje krito Kijevas, pusė milijono jo gynėjų žuvo arba pateko į nelaisvę. Raudonoji armija patyrė didžiulių nuostolių, buvo sunaikinta didelė dalis aviacijos beitankų, į nelaisvę pateko beveik trys milijonai kareivių ir karininkų.

Kokios gi buvo šių nesėkmių priežastys? Viena, akivaizdžiausia, – tai Vokietijos kovos technikos pranašumas, patirtis sukaupta per dvejus karo Europoje metus.

Antra priežastis – SSRS nepasirengimas karui. Stalinas netikėjo pranešimais apie vokiečių armijų telkimą prie SSRS sienos ir puolimo datą. Raudonosios armijos karininkai pasirodė menkai pasirengę vadovauti kovoms, daugeliui trūko išsilavinimo ir patirties. 1937-1938 m. represijose žuvo nemažai patyrusių karo vadų.

Trečia priežastis – Raudonoji armija buvo rengiama puolamajam, o ne gynybiniam karui. Jos statutas reikalavo net priešo užpuolimo atveju „duoti triuškinamąjį atkirtį ir nedelsiant perkelti karo veiksmus į agresoriaus teritoriją“.

Nepaisant katastrofiškų pralaimėjimų, sovietinis frontas išliko. Iki spalio mėnesio vokiečiai Rytų fronte neteko keliskart daugiau karių negu Lenkijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse kartu. Hitlerio įsakymas užimti Maskvą spalio pradžioje liko neįvykdytas. Naujas Maskvos puolimas buvo pradėtas lapkričio viduryje. Vokiečių daliniai pasiekė priemiesčius, tačiau įveikti pasipriešinimo neįstengė. Netrukus Raudonoji armija atstūmė priešą, kuris per gruodį prarado 120 tūkst. kareivių, beveik 1,5 tūkst. tankų. Tai reiškė, kad žaibiško karo prieš SSRS planai žlugo.

Stalingrado ir Kursko mūšiai

1942 m. birželio mėn. Vermachtas pradėjo naują puolimą pietiniame fronto ruože Stalingrado ir Šiaurės Kaukazo kryptimi. Rugpjūčio mėnesį vokiečiai pasiekė Volgą ir pradėjo Stalingrado šturmą. Raudonoji armija atsilaikė, o lapkričio mėnesį perėjo į kontrpuolimą. Apsuptyje atsidūrė 32 priešo divizijos, turinčios 330 tūkst. karių. Visos pastangos pralaužti apsupties žiedą baigėsi nesėkme, 1943 m. vasario 2 d. po įnirtingų mūšių Stalingrado „katilas“ buvo likviduotas.

Pirmoje 1943 m. pusėje į Vokietijos kariuomenę buvo pašaukta 800 tūkst. žmonių, smarkiai išplėsta karo pramonė (tankų – 2,5 karto), pagaminta daug galingų tankų „Tigrų“, „Panterų“ ir lėktuvų. Iš okupuotų šalių į Rytų frontą buvo permesta papildomų divizijų.

1943 m. liepos mėn. Hitlerio generolai pradėjo gerai parengtą puolimą Kursko kryptimi, tačiau SSRS karinė vadovybė sutelkė ten daugiau tankų ir kitos karinės technikos negu turėjo priešas. Kursko mūšis baigėsi vokiečių pralaimėjimu. Amerikiečių istorikas D. Tolandas taip įvertinojo reikšmę: „Po pralaimėjimo prie Kursko visos pergalės viltys žlugo ir liko tik klausimas, kiek laiko vokiečių kariuomenė dar pajėgs stabdyti Raudonąją armiją.“

Karo veiksmai Afrikoje

Karas prasidėjo Europoje, bet greitai persimetė į kitus žemynus. Italija 1940 m. vasarą pradėjo puolimą Afrikoje. Iš Etiopijos italų kariuomenė veržėsi į Didžiosios Britanijos kolonijas – Keniją, Sudaną Somalį, o iš savo kolonijos Libijos – į Egiptą Sueco kanalo link. Tačiau anglai sustabdė italų puolimą išstūmė juos iš Egipto ir įžengė į Libiją. Rytų Afrikoje anglai kartu su vietos gyventojais išvijo italus ne tik iš neseniai užimtų teritoriją bet iki 1941 m. balandžio mėn. – ir iš pačios Etiopijos.

Nacistinė Vokietijoj vadovybė italams pralaimint nusiuntė į Šiaurės Afriką Vermachto dalinių. Šiai dykumos sąlygomis parengtai kovoti kariuomenei vadovavo generolas E. Rėmelis.

1941 m. pavasarį italai ir vokiečiai pradėjo pulti anglų pozicijas Libijoje. Jie užėmė Bengazį, bet toliau veržtis neįstengė. 1941 m. antrojoje pusėje Vermachto vadovybė visą dėmesį skyrė Rytų frontui. Anglai 1941 m. lapkričio mėn. išstūmė priešus iš Kirenaikos (Šiaurės rytų Libijos dalies), bet laimėjimas pasirodė laikinas.

1942 m. sausio mėn. vokiečiai ir italai vėl pradėjo didelį puolimą. Anglai buvo priversti trauktis. Frontas sustojo tik už 100 km nuo Nilo žiočių, ties EI Alameinu. Tačiau lapkričio mėnesį į Prancūzijos kolonijas – Maroką ir Alžyrą atgabenta amerikiečių generolo D. Eizenhauerio vadovaujama sąjungininkų kariuomenė. Ten buvę Peteno vyriausybei pavaldūs prancūzų daliniai perėjo į jos pusę.

Jungtinės amerikiečių ir anglų pajėgos iki 1943 m. gegužės mėn. sutriuškino 11 Vermachto divizijų, iš viso apie 250 tūkst. žmonių, ir išstūmė italus ir vokiečius iš Šiaurės Afrikos. 1943 m. liepos mėn. sąjungininkai užėmė Siciliją.

Italijos pralaimėjimas

Po nesėkmių Afrikoje italų kareiviai ir net generolai nenorėjo kariauti, traukdavosi iš mūšio lauko arba pasiduodavo į nelaisvą. Valdantieji Italijos sluoksniai, karalius Viktoras Emanuelis III ir Katalikų bažnyčia laikėsi nuomonės, jog karas pralaimėtas. 1943 m. liepos 25 d. Musolinis karaliaus rūmuose buvo suimtas ir nušalintas nuo valdžios. Fašistai pasirodė esą visiškai sutrikę ir nesipriešino. Jų valdžia Italijoje žlugo.

Kai tik naujoji Italijos vyriausybė, vadovaujama maršalo P. Badoljo, rugsėjo pradžioje pasirašė su sąjungininkais paliaubas, vokiečių armija okupavo didžiąją Italijos dalį. Vyriausybė ir karalius iš Romos pabėgo į pietus, kur buvo anglų ir amerikiečių kariuomenės. Nacistų okupantai atkūrė fašistinę tvarką. Baudžiant karalių už „išdavystę“, monarchija buvo panaikinta, Italija paskelbta „socialine respublika“, kurios vadovu paskirtas išlaisvintas iš kalėjimo Musolinis. Tačiau jis jau nebeturėjo jokios realios valdžios, buvo tik Hitlerio įrankis.

Klausimai

1. Kuo Vokietija buvo pranašesnė už SSRS karo pradžioje?
2. Kuo Vokietijos ir SSRS karo eiga skyrėsi nuo karo Vakarų Europoje?
3. Kada įvyko esminis persilaužimas Rytų fronte ir drauge Antrajame pasauliniame kare? Kokios buvo persilaužimo priežastys?
4. Kokios italų bei vokiečių nesėkmių Šiaurės Afrikoje priežastys?
5. Kokių priemonių ėmėsi Hitleris Italijai pasirašius paliaubas? Kodėl?