20. JAV pilietinio karo išvakarėse

Vakarų užkariavimas

XVIII a. pab.-XIX a. pr. JAV sparčiai plėtėsi į va­karus. Šalies teritorija buvo plečiama įvairiai. 1803 m. Napoleonas, ne­norėdamas, kad didžiulė Luizianos teritorija ati­tektų anglams, pardavė ją JAV už 15 mln. dole­rių. Po Luizianos prijun­gimo JAV teritorija padi­dėjo beveik dvigubai. 1819 m. JAV iš Ispanijos už 5 mln. dolerių nusi­pirko Floridą ir teises į Oregono žemę. Naujai įsigytos žemės vakaruose ir pietuose buvo paskelbtos valstybės nuosavybe ir pardavinėjamos už nedidelę kainą, o po 1862 m. žemė buvo suteikiama nemo­kamai su sąlyga, kad ji būtų dirbama. Galimybė nemokamai gauti žemės ir greitai praturtėti viliojo daug naujakurių. Be to, Vakaruose žmogus buvo verti­namas ne pagal kilmę ar paveldėtą turtą, bet už sugebėjimą visko gyvenime siekti savo jėgomis. Ilgainiui amerikiečiai kėlėsi ne tik į JAV priklausančias teritorijas, bet ir į Meksikos žemes: Teksasą, Naująją Meksiką, Kaliforniją.

1846 m. kilo JAV ir Meksikos karas. JAV po laimėto karo prisijungė Naujosios Mek­sikos, Kalifornijos ir Teksaso žemes, Mek­sikai už tai sumokėdama 15 mln. dolerių kompensaciją.Per trumpą laiką retai apgyvendintose žemėse įvyko dideli pasikeitimai: išaugo miestai, pradėti tiesti geležinkeliai. Vaka­rinių žemių kolonizavimas tęsėsi ir XIX a. antroje pusėje. Atradus aukso Kalifornijo­je, tik per vienerius metus į šią valstiją at­vyko apie 80 tūkst. žmonių. XIX a. vid. JAV teritorija pasiekė Ramųjį vandenyną. Šalies plotas, lyginant su 1776 m., išaugo aštuonis kartus.

Politinės sistemos raida

XVIII a. JAV politiniame gyvenime įsitvirtino dviejų politinių partijų sistema. Po konstitucijos priėmimo pirmąjį dešimtmetį šalį valdė federalistų partija, kuri atstovavo prekybinės ir finansinės buržuazijos interesams. Federalistai pasisa­kė už artimą valstijų sąjungą su stipria centrine valdžia. Partijos lyderio A. Ha­miltono iniciatyva šalyje buvo skatinama pramonės ir prekybos raida, įsteigtas nacionalinis bankas.

Antroji politinė partija – respublikonai atstovavo fermerių ir smulkiųjų savi­ninkų interesams. 1800 m. partijos vadovas T. Džefersonas buvo išrinktas šalies prezidentu. Jis manė, kad JAV centrinė valdžia turėtų spręsti tik užsienio politi­kos klausimus, paliekant valstijoms kiek galima didesnių savivaldos teisių. Res­publikonai rėmė šalyje žemės ūkio raidą bei vakarinių žemių užkariavimą.

Tačiau XIX a. pr., prasidėjus pramonės perversmui, federalistų ir respubli­konų partijos prarado valstybėje turėtą įtaką. Jų vietoje iškilo dvi naujos parti­jos – vigų ir demokratų. Vigus rėmė šiaurinių valstijų prekybininkai ir pramo­nininkai. Demokratų partiją palaikė fermeriai ir plantatoriai, kuriuos vienijo bendras siekimas skverbtis į vakarines žemes. Iki pilietinio karo JAV politinia­me gyvenime įsitvirtino demokratų partija.

Vergija pietinėse valstijose

JAV pietinės valstijos buvo žemės ūkio kraštas, priklausomas nuo šiaurinių valstijų gaminamų prekių ir kapitalo. Didelėse pietinių valstijų plantacijose bu­vo auginama medvilnė, cukranendrės, tabakas, ryžiai. Tačiau pagrindinis pieti­nių valstijų verslas buvo medvilnė. Plantacijose buvo naudojamas pigus vergų darbas. Vergija kurį laiką nebuvo aktuali šalies problema. 1808 m. į JAV buvo uždrausta įvežti vergus ir daugelis manė, kad vergija išnyks savaime.

XVIII a. pab. išradus medvilnės valymo mašiną, atskiriančią medvilnės ža­liavą nuo sėklų ir kitų priemaišų, pietinėse valstijose suklestėjo prekyba med­vilne. Plantatoriai supirkdavo žemę iš smulkiųjų ūkininkų, kurie, ją pardavę, kėlėsi į Vakarus. Plantacijų že­mė buvo greitai nualinama, to­dėl besikeliančių į Vakarus gre­tas papildė ir plantatoriai. Par­duodami medvilnę šiaurinėms valstijoms ir Europai, pietinių valstijų plantatoriai greitai pra­turtėjo. 15-oje pietinių valstijų

XIX a. vid. juodųjų gyventojų buvo beveik tiek pat, kiek ir baltųjų. Dauguma pietinių vals­tijų plantatorių neįsivaizdavo plantacijų darbo be vergų.

Ekonomiškai stiprėjant pietinėms valstijoms, praturtėję plantatoriai siekė gauti daugiau valstybinės val­džios ir plėsti savo įtaką šalyje. Jie manė, kad norint išsaugoti savo ekonomi­nius interesus ir vergovę Pietuose, reikia kontroliuoti federalinę valdžią.

Šiaurinių valstijų raida

XIX a. šiaurinės valstijos tapo JAV pramonės, prekybos ir finansų centru. Šiose valstijose sparčiai buvo tiesiami geležinkeliai, kasami kanalai, statomos ga­myklos ir fabrikai. Daug dėmesio buvo skiriama vidaus transporto sistemos kūrimui. Gausūs geležies rūdos ir akmens anglies klodai sudarė geras sąlygas metalurgijos raidai. Pagrindinė pramonės šaka buvo medvilninių audinių gamy­ba. Tačiau plėtėsi vilnonių drabužių pramonė bei mašinų gamyba. Prasidėjus pramonės perversmui, gamyboje imta naudoti garo mašinas. Atsiradus gari­niams laivams pagerėjo susisiekimas upėmis, išaugo jūrų prekyba. 85% JAV pramonės produkcijos buvo pagaminama šalies Šiaurėje.

Didelę reikšmę sparčiai šiaurinių valstijų raidai turėjo gyventojų gausėji­mas. Dauguma atvykusių imigrantų apsistodavo šiaurinėje šalies dalyje, kurio­je jie lengviau galėdavo įsidarbinti. Šiaurinių valstijų miestuose gyveno du kartus daugiau gyventojų negu pietinėse valstijose.

Abolicionistų judėjimas

XIX a. pr. JAV išsiplėtė abolicionistų judėjimas, reikalaujantis šalyje panaikinti vergiją. Šio judėjimo šalininkai siekė išlaisvinti nuo vergijos negrus ir suteikti jiems pilietinių teisių. Abolicionistai kūrė draugijas, leido laikraščius, brošiū­ras. Didelę įtaką visuomenės nuomonei padarė 1852 m. pasirodęs H. Bičer-Stou romanas “Dėdės Tomo trobelė”. Šioje knygoje autorė vaizdžiai atskleidė vergovinės sistemos žiaurumus. Viena veiksmingiausių kovos formų prieš ver­giją buvo vergų bėgimas iš pietinių valstijų. Abolicionistų judėjimo šalininkai suteikdavo vergams prieglobstį šiaurinėse valstijose arba padėdavo pasiekti Kanadą. JAV buvo sukurta “požeminio geležinkelio sistema”, kuria iki pilieti­nio karo pabaigos naudojosi vergai bėgliai. “Požeminis geležinkelis” turėjo “stotis” – namus, kur slėpdavosi pabėgę vergai, “traukinius” – pabėgusių vergų grupes, “konduktorius” – vergų vedlius. Nors abolicionistų judėjimas turėjo daug šalininkų, tačiau dauguma šiauriečių vengė prisijungti prie šio judėjimo. Šiauriečiai manė, kad vergijos problemą turėtų išspręsti pačios pietinės valsti­jos. Tačiau plantatoriams pradėjus plėsti savo įtaką šalies valdyme, šiauriečiai savo nuomonę dėl vergijos pakeitė.

Klausimai

1. Kokiais būdais JAV plėtė teritoriją į Vakarus?
2. Kuo skyrėsi federalistų ir respublikonų partijų požiūriai į JAV politinę raidą?
3. Kodėl JAV XIX a. suklestėjo medvilnės prekyba?
4. Kuo skyrėsi šiaurinių valstijų raida nuo pietinių valstijų?
5. Kokiais būdais abolicionistai kovojo prieš vergijos panaikinimą šalyje?