- Santrauka
- Datos
- Sąvokos
- Ūkiniai sunkumai
- Infliacija
- Prieštaravimai tarp tautų
- Parlamentuose nesibaigiantys ginčai
- Dažnas koalicijų keitimasis, neveiklumas
Fašistiniai judėjimai neturėjo vieno centro, neretai vienoje šalyje veikdavo kelios fašistų organizaijos, nesutariančios tarpusavyje. Visiem fašistam būdingas antikomunizmas, bet nebūtinai antisemitizmas – italų, portugalų, ispanų fašistai nelaikė žydų priešais.
1931 m. Ispanija paskelbta Respublika. Naujoji vyriausybė įvedė daug reformų, tarp jų apribojo Katalikų bažnyčios įtaką. Anarchistai, savaip supratę nuostatus, degindavo bažnyčias ir vienuolynus.
1936 m. Kortesų rinkimuose laimėjo Liaudies frontas sudarytas iš kairiųjų respublikonų, socialistų ir komunistų. Nors Liaudies fronto programa nebuvo revoliucinė, tačiau anarchistai ir komunistai užpuldinėjo ir žudė politinius priešus.
1936 m. liepos mėn. Ispanijai priklausiančioje Maroko dalyje prasidėjo falangininkų (fašistų) organizuojamas maištas.
Frankistus parėmė Italija ir Vokietija – siuntė ginklus, karo veiksmuose dalyvavo jų aviacija ir savanoriai kariai. Respublikos vyriausybę rėmė SSRS – siuntė ginklus, tankus, patarėjus. Nesikišimo politikos laikėsi Didžioji Britanija, Prancūzija ir JAV.
1937 m. sukilėlių rankose buvo visa Vakarinė Ispanijos dalis, 1939 m. užėmė Kataloniją, o tų pačių metų pavasarį pavyko be mūšio užimti Madridą. 1939 m. pilietinio karo pabaiga.
Ispanijos pilietinio karo pasekmės:
- Kare žuvo 640 tūkst. žmonių;
- Nugalėtojai vykdė griežtas represijas;
- 1939-1944 m. nubaustų mirti arba mirusių galėjimuose skaičius siekė per 100 tūkst. žmonių;
- Po karo, ir jam pasibaigus, emigravo beveik milijonas gyventojų.
Franko diktatūra
Iki mirties turėjo neribotą valdžią, tačiau diktatorius ja nepiktnaudžiavo, nesistengė pralobti.
Šalis nebuvo fašistinio pobūdžio, nes prie falangos partijos buvo prijungtos katalikiškos, monarchistinės bei kitos dešiniosios jėgos.
Frankas išvengė dalyvavimo Antrajame pasauliniame kare, išplėtė ekonomikos ir socialinių santykių reguliavimą. Tai nualintoje šalyje padėjo išvengti masinio bado.
Fransiskas Frankas (1892-1975), Ispanijos valstybinis ir karinis veikėjas, diktatūrą savo rankose išlaikė iki pat mirties (1939-1975).
1920 m. – autoritarinė santvarka egzistavo Vengrijoje. 1926 – Portugalijoje. 1929 – Jugoslavijoje.
1931 m. – stiprėjant judėjimui prieš monarchiją, Ispanija paskelbta Respublika.
1933 m. – Parlamento rinkimuose daug vietų gavo katalikų partija
1936 m. – Palamento rinkimuose daug vietų gavo iš respublikonų, komunistų, socialistų sudarytas Liaudies Frontas.
1936 m. (iki 1939 m. Balandžio 1 d.) – Ispanijoje prasidėjo kariuomenės maištas.
1937 m. sukilėlių rankose buvo visa Vakarinė Ispanijos dalis
1939 m. vasario mėn – frankininkai užėmė Kataloniją, respublikos pralaimėjimas buvo neišvengiamas. Ir tais pačiais metais, frankininkai be mūšio užėmė Madridą. Pilietinio karo pabaiga.
1975 m. Franko diktatūros pabaiga.
Buržuazija – iš Prancūzijos kilęs žodis apibūdinantis turtinga klasę kapitalistinėje visuomenėje.
Diktatūra – valdymo forma, kai valdžia priklauso vienam žmogui ar vienai partijai, remiasi karine jėga, prievartos aparatu
Fašizmas – autoritarinis politinis judejimas, kuris nuo 1922 m. iki 1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui. Ideologai – Ž.A de Gobinas ir O. Špengleris
Infliacija – pinigų vertės kritimas, taip pat jų perteklius apyvartoje
Koalicija – valstybių, partijų sąjunga turinti bendrus tikslus.
Komunistai – socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Krizė – sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios struktūriniam stabilumui bei gyvybingumui.
Nacionalizmas – pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o geriausias būdas tautinėms vertybėms apsaugoti – tautinės valstybės sukūrimas.
Fašistiniai ir autoritariniai judėjimai Europoje
Skirsniai
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui problemų srautas užgriuvo demokratines valstybes: ūkiniai sunkumai, infliacija, aštrūs prieštaravimai tarp klasių bei tarp vienoje valstybėje gyvenančių skirtingų tautų ir kt. Parlamentuose vykdavo nesibaigiantys ginčai, silpnai vykdomajai valdžiai nesisekdavo pagerinti padėties. Prieš buržuazinę demokratiją kovojo komunistai, kurių veikla kėlė siaubą pasiturintiems gyventojams. Pastarieji reikalavo „tvirtos rankos“ valdžios, galinčios pažaboti komunistus, užtikrinti tvarką ir apginti savo valstybės interesus reikalų su užsieniu srityje. Tvirta valdžia galėjo būti karinė diktatūra, bet jos nerėmė masės. Tokią paramą įgijo naujo tipo diktatūra – fašizmas. Fašizmui palanki aplinkybė buvo po pasaulinio karo atgijęs jėgos garbinimas ir polinkis nesutarimus spręsti prievarta.
Fašistų įsigalėjimas Italijoje ir Musolinio valdžia skatino fašistinių organizacijų kūrimąsi daugelyje Europos šalių.
Fašistiniai judėjimai neturėjo vieno centro. Neretai vienoje šalyje veikdavo kelios fašistų organizacijos, nesutariančios tarpusavyje. Visiems be išimties fašistams buvo būdingas antikomunizmas, bet antisemitizmas – toli gražu ne visiems. Italų, ispanų ir portugalų fašistai nelaikė žydų priešais.
Parlamentarizmo krizė akivaizdžiai pasireiškė naujai susikūrusiose valstybėse. 1926 m. gegužės mėn. maršalas J. Pilsudskis įvykdė perversmą Lenkijoje, suvaržė parlamento teises ir tapo diktatoriumi. Tų pat metų gruodžio mėnesį perversmas įvyko Lietuvoje, prezidentu išrinktas A. Smetona sutelkė valdžią savo rankose. Tokia valstybės santvarka vadinama autoritetine arba autoritarine, o politinės organizacijos – autoritarinėmis. Autoritarinė santvarka nuo 1920 m. egzistavo ir Vengrijoje, nuo 1926 m. – Portugalijoje, o nuo 1929 m. – Jugoslavijoje.
4-ąjį dešimtmetį, nacistams įsigalėjus Vokietijoje, fašistiniai judėjimai ėmė veikliau siekti valdžios. Tačiau savarankiškai jos pasiekti fašistams niekur nepavyko.
Pilietinis karas Ispanijoje
1931 m. pavasarį stiprėjant judėjimui prieš monarchiją, karalius Alfonsas XIII išvyko į užsienį, ir Ispanija buvo paskelbta Respublika. Naujoji vyriausybė įvedė daug demokratinių laisvių, pažadėjo vykdyti žemės bei kitas reformas, apriboti Katalikų bažnyčios įtaką. Vyriausybės nuostatą Katalikų bažnyčios atžvilgiu savaip suprato anarchistai, kurie degino bažnyčias bei vienuolynus. Valdžia nesistengė anarchistų pažaboti. Toks demokratinės vyriausybės požiūris, jos antiklerikalizmas atvėrė bedugnę tarp jos ir dalies tikinčiųjų.
1933 m. Kortesų (parlamento) rinkimuose daug deputatų vietų gavo katalikų partija. Jos remiami vyriausybę sudarė nuosaikieji respublikonai.
1936 m. vasario mėn. buvo surengti Kortesų rinkimai. Juose daugumą laimėjo iš kairiųjų respublikonų, socialistų ir komunistų sudarytas Liaudies frontas, kurio programa nebuvo revoliucinė. Į naują vyriausybę nepateko nei komunistų, nei socialistų. Tačiau ginkluoti anarchistų ir komunistų būriai užpuldinėjo ir žudė politinius priešininkus. Konservatyvios jėgos nerimavo, kad Ispanijoje įsigalės proletariato diktatūra. Fašistai falangininkai pradėjo rengtis ginkluotam sukilimui. 1936 m. liepos mėn. Ispanijoje ir jai priklausančioje Maroko dalyje prasidėjo kariuomenės maištas.
Maišto vadai tikėjosi lengvos pergalės, bet Respublikai liko ištikima beveik visa aviacija ir laivynas, net dalis sausumos kariuomenės. Madride ir Barselonoje apsiginklavę darbininkai perversmą nuslopino.
Karinis maištas virto 32 mėnesius trukusiu Ispanijos pilietiniu karu. Sukilėliai dažnai supaprastintai vadinami fašistais, bet iš tikrųjų falangininkai sudarė mažąją jų dalį. Kiti buvo monarchistai, dešinieji katalikai. Pats sukilėlių vyriausybės ir jų ginkluotųjų pajėgų vadovas generolas Franciskas Frankas (1892-1975) nesilaikė fašistų pažiūrų. Jis tik naudojosi falangos, kaip gerai organizuotos jėgos, parama.
Respublikos gynėjai buvo ne tokie vieningi kaip sukilėliai. Frankas valdė pats vienas, o Respublikos vyriausybės dažnai keitėsi.
Pilietinis karas pasižymėjo dideliu žiaurumu. Abi pusės negailestingai susidorodavo su priešais. Buvo nužudytas ir falangos įkūrėjas Chose Antonio Primo de Rivera (1903-1936). Karo eiga buvo permaininga, tačiau pamažu persvarą įgijo sukilėliai. 1937 m. rudenį jų valdžioje atsidūrė visa vakarinė Ispanijos dalis.
1938 m. pavasarį frankininkai prasiveržė prie Viduržemio jūros. Respublikos teritorija buvo perkirsta pusiau, nuo pagrindinės jos dalies atskirta Katalonija. 1939 m. vasario mėn. frankininkai užėmė Kataloniją. Pasidarė aišku, jog Respublikos pralaimėjimas neišvengiamas.
Kai kurie aukštieji karininkai ir politikai nutarė pasiduoti, tikėdamiesi išsiderėti, kad Frankas nepersekiotų Respublikos gynėjų. Kapituliacijos šalininkai pradėjo kovą su komunistais, kurie vis dar stengėsi priešintis. Ši tarpusavio kova respublikonų stovykloje leido frankininkams 1939 m. pavasarį be mūšio užimti Madridą.
Karas Ispanijoje ir Europa
Pilietinio karo eigą lėmė ne vien jėgų santykis pačioje Ispanijoje. Sukilėlius iš karto parėmė Italija ir Vokietija. Jos siuntė ginklų, karo veiksmuose dalyvavo jų aviacija ir keliasdešimt tūkstančių italų kareivių. Todėl Ispanijos pilietinis karas buvo vertinamas ir kaip demokratijos kova su fašizmu. Respublikos ginti vyko savanoriai iš daugelio šalių. Jie Ispanijoje jungėsi į internacionalines brigadas, kurios pasižymėjo mūšiuose. Ispanijos Respublikai trūko ginklų, o Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV nenorėjo jų parduoti. Jos laikėsi nesikišimo politikos, tačiau nesistengė kliudyti kištis į Ispanijos reikalus Vokietijai bei Italijai.
Komunistai Ispanijos Respublikoje tikrai įgijo didelę įtaką. Jų veikėjai užėmė ministrų postus, vadovavo kariniams daliniams. Komunistų populiarumui daug padėjo tai, kad SSRS buvo vienintelė didžioji valstybė, besąlygiškai remianti Respublikos vyriausybę, tiekianti ginklų (taip pat tankų ir lėktuvų), siunčianti patarėjų.
F. Franko valdymas
1939 m. balandžio 1 d. buvo paskelbta pilietinio karo pabaiga. Kare žuvo apie 640 tūkstančių žmonių o nugalėtojai vykdė griežtas represijas. 1939-1944 m. buvo nubausti mirtimi arba mirė kalėjimuose per 100 tūkstančių žmonių. Beveik milijonas per karą ir jam pasibaigus emigravo. Visos respublikoniškos partijos buvo uždraustos ir, išskyrus komunistus, nutraukė veiklą šalyje.
Ispanijoje keliems dešimtmečiams įsigalėjo generolo Franko diktatūra. Diktatorius gavo visą įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Frankas buvo valstybės ir vyriausybės galva, tvirtino įstatymus, skyrė ministrus, aukštuosius valdininkus, karininkus ir net vyskupus. Jis turėjo beveik neribotą valdžią ir išlaikė ją iki mirties. Tačiau, būdamas karštai tikintis katalikas, Frankas nepiktnaudžiavo savo didžiule valdžia, nesistengė pralobti.
Vienintelė legali partija buvo falanga, tačiau Frankas prie jos prijungė katalikiškas, monarchistines bei įvairias kitas dešiniąsias jėgas. Taigi falanga prarado fašistinį pobūdį. Daug įtakos turėjo Katalikų bažnyčia, kuri pilietiniame kare aktyviai rėmė Franko šalininkus. Kita vertus, Katalikų bažnyčia stojo prieš artimus ryšius su hitlerine Vokietija, smerkė nacistų rasizmą bei antisemitizmą. Per Ispaniją į Didžiąją Britaniją ir užjūrių šalis išvyko daug žmonių kurie gelbėjosi nuo nacistų teroro.
Frankas išvengė Ispanijos dalyvavimo Antrajame pasauliniame kare Vokietijos pusėje. Jau per Antrąjį pasaulinį karą Frankas išplėtė ekonomikos ir socialinių santykių reguliavimą. Tai nualintoje šalyje sudarė galimybes išvengti masinio bado.
Klausimai
- Apibūdinkite priežastis, kurios lėmė demokratijos ir parlamentarizmo krizę tarpukariu.
- Apibūdinkite politinę padėtį Ispanijoje po Respublikos paskelbimo.
- Kodėl Ispanijoje kilo pilietinis karas?
- Kaip pasaulyje buvo vertinamas Ispanijos pilietinis karas ir kokį poveikį jam darė užsienio valstybės?
- Iš vyriausybės ir maištininkų pozicijų įvertinkite užsienio valstybių elgesį karo metais.
- Kokie buvo pilietinio karo padariniai Ispanijai?
Ištraukos iš Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos kalbos, pasakytos Lietuvių tautininkų sąjungos suvažiavime 1933 m. gruodžio 15 d.
Kapitalizmas visuomet buvo dviveidis – tautiškas ir tarptautiškas – gimsta namie, o veržiasi toli svetur, dėl to jis anarchiškas. Negi tariasi pasaulio fabrikai ir fermeriai, kiek kurių daiktų pridirbti (prigaminti), kiek prisėti ir prikulti javų; nesuka galvos dėl likimo tų žmonių, kurie jiems dirba.
Rungtynės pasaulinėje rinkoje, kapitalistinės santvarkos anarchija privedė prie didžiojo karo, o dabar – prie visuotinės ir visokeriopos krizės, grasančios nauju karu.
Vienašališka laisvės teisė, teisė be pareigos, veda anarchijon. <…> Ir kuo daugiau teisės gauna iš visuomenės ir tautos, tuo daugiau jis ir pareigų turi prisiimti. Kaip įvairi teisė, taip įvairi ir pareiga. Vienašališka teisė yra anarchija. Šiokia pusiausvyra tėra įmanoma drausmingoje visuomenėje, organizuotoje savingais tautos reikalais. Šitokį dėsnį skelbia ir vykdo fašizmas. Tas dėsnis buvo svetimas liberalizmui. <…>
Nacionalsocializmas skelbia fantastišką rasinę teoriją. Jis sakosi tepripažįstąs vokiečiais tuos, kurie esą vokiečių kraujo. Svarbu esą ne tiek kalba, kiek kilmė. Tuo tarpu vargiai rastum kur Europoje gryno kraujo tautą. Vokiečiai kaip tik esą labiausiai maišyta rasė: germanų, slavų, prūsų ir t.t. Bet tai nekliudo nacionalsocialistams skelbti, kad arijai, suprask, vokiečiai esą kaip ir Dievo parinktoji tauta, kuriai turinti būti pirma vieta žemėje.
- Ką A. Smetona mano esant svarbiausia pasaulinio karo ir krizės priežastimi
- Apibūdinkite A. Smetonos požiūrį į liberalizmą ir vokiškąjį nacionalsocializmą?
0 atsakymų (-ai) į temą "13. Antidemokratiniai judėjimai ir autoritarizmas Europoje. Ispanijos pilietinis karas"