§ 22. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžia

Generalinių luomų sušaukimas

XVIII a. 9-o dešimtmečio pabaigoje padėtis Prancūzijoje pasidarė labai įtempta. Kaimuose bruzdėjo valstiečiai, mies­tuose, reikalaudami pigesnės duonos, kėlė riaušes alkani sankiulotai. Toliau augant valstybės skolai, bankininkai ne­davė karaliui naujų paskolų. Neįmanomas dalykas buvo iš­gauti dar didesnius mokesčius iš valstiečių bei miestiečių. Absoliutizmas vėl ryžosi griebtis reformų.

1787 m. buvo paskelbti karaliaus įsakai dėl privilegijuo­tųjų luomų apmokestinimo ir kitų pertvarkymų. Tai sukėlė bajorijos priešinimąsi. Buržuazija taip pat nepalaikė abso­liutizmo. Jos nepatenkino dalinės nuolaidos, nes ji siekė val­džios. Liudviko XVI reformos beviltiškai vėlavo. Karalius bu­vo priverstas sušaukti Generalinius luomus. Buržuazijai rei­kalaujant jų pobūdis buvo kiek pakeistas. Trečiasis luomas gavo pusę deputatų vietų, t.y. tiek, kiek turėjo bajorija ir dvasininkija kartu paėmus. Praeityje kiekvienam luomui tekdavo po trečdalį bendro deputatų skaičiaus.

Rinkimai vyko 1789 m. pavasarį, o susirinko Generali­niai luomai gegužės 5 d. Versalyje, netoli Paryžiaus. Tai bu­vo revoliucijos pradžia.

Revoliucijos etapai

Jos sukeltos audros truko ligi pat 1799 m. rudens, kai armijos padedamas Napoleonas Bonapartas paėmė val­džią ir įvedė savo diktatūrą. Šis dešimties metų laikotarpis skirstomas į keletą tarpsnių. Pirmasis iš jų — laikas nuo Generalinių luomų sušaukimo ligi monarchijos nuvertimo 1792 m. rugpjūčio mėn. Antrasis — respublikos įtvirtinimas ir dviejų respublikonų grupuočių: žirondistų bei jakobinų, kova — metas nuo 1792 m. rugpjūčio iki 1793 m. birželio. Trečiasis — jakobinų įsigalėjimas (taip pat vadinamas diktatūra), pasibaigęs 1794 m. liepos mėn. perversmu. Ir pagaliau ketvirtasis — Prancūzijos grįžimo į normalią būseną etapas, kuris baigėsi Napoleono Bonaparto diktatūros įvedimu.

“Trečiasis luomas yra viskas”

Sušaukęs Generalinius luomus, Liudvikas XVI vis dar tikėjosi, kad deputatai tarsis tik dėl finansų būklės pagerinimo, bet jie iškart ėmė svarstyti visos valstybės santvarkos pakeitimo reikalus. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotųjų deputatų siekė panaikinti absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą vardan „laisvės”, bet nesutiko su „lygybe” — luomų skirtumų bei feodalinių privilegijų panaikinimu. O buržuazija norėjo sukurti visuomenę, kurioje žmogaus vietą lemtų ne kilmė, o turtas ir išsilavinimas.  Ji jautė savo jėgą ir stengėsi įgyti lemiamą įtaką valstybės valdyme. Buržuazijos nuotaikas reiškė garsioji abato E. Sijeso brošiūra „Kas yra trečiasis luomas”, pasirodžiusi 1789 m. pradžioje. Sijesas rašė, jog trečiasis luomas sudarąs prancūzų tautą, be jo esąs negalimas valstybės gyvenimas ir, atseit, būtų daug geriau, jei kiti du luomai visai išnyktų. Privilegijuotieji ne tik nesą reikalingi tautai, jie ją silpniną ir jai kenkią. Iš to Sijesas darė išvadą — „trečiasis luomas yra viskas”. Liaudis — sankiulotai ir valstiečiai — laukė permainų, tikėdamasi, kad šios palengvins jos sunkų gyvenimą.  Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatams reikalaujant, Generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys parengti konstituciją. Neryžtingos Liudviko XVI pastangos jėga priverst paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo svarbiausia jėga buvo sankiulotai.

Bastilijos užėmimas

Liepos 14 d. rytą maždaug aštuoni tūkstančiai žmonių užpuolė arsenalą. Apsaugos kareiviai atsisakė šaudyti ir atidarė vartus. Pagrobę patrankas ir daugiau kaip 30 tūkst. šautuvų, sukilėliai sužinojo, kad nemažai ginklų laikoma senoje Bastilijos tvirtovėje, dar Liudviko XIV paverstoje valstybės kalėjimu. Pasigirdo raginimai žygiuoti tenai ir pasiimti ginklus.

Bastilija iš pirmo žvilgsnio atrodė neįveikiama — ją supo gilūs grioviai, maždaug 23 m aukščio bokštai ir daugiau nei 2 m storio siena. Tačiau tvirtovės įgulą sudarė tik 110 kareivių invalidų, patrankos buvo senos. Mat valdžia ir nemanė, kad Bastiliją gali užpulti Paryžiaus liaudis. Tvirtovėje už politinius ir kitokius nusikaltimus kalėjo beveik tik bajorai. Kaliniai, kurių niekada nebūdavo daugiau kaip keliolika, gyveno ten po vieną erdviose kamerose, galėjo turėti knygų ir rašymo reikmenų, jiems nereikėdavo dirbti.

Apsupusi Bastiliją, minia pradėjo derybas su jos komendantu, tačiau šios nebuvo vaisingos. Patrankų šūviai nuo tvirtovės sienų nukovė ir sužeidė pusantro šimto žmonių. Prisijungus prie sukilėlių dviem kuopoms kareivių iš miesto įgulos, prasidėjo šturmas. Tvirtovės gynėjai invalidai nematė prasmės žūti, ir pakeliamasis tiltas per griovį buvo nuleistas. Bastilija pasidavė, jos ginklai atiteko sukilėliams.

Bastilijos užėmimas nebuvo ypatingas kovinis žygdarbis, bet jis turėjo milžinišką politinę reikšmę. Paaiškėjo, kad liaudies jau nebaugina nei tvirtovių sienos, nei patrankos, o kareiviai neklauso vadų įsakymų ne tik pulti, bet ir gintis.

Išsigandęs Liudvikas XVI nedrįso panaudoti prieš sukilėlius sutelktos apie Versalį ir Paryžių kariuomenės. Panašūs kaip Paryžiuje įvykiai prasidėjo daugumoje Prancūzijos miestų.

Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai, kitaip vadinami Nacionaline gvardija. Labai platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė galutinai nusikratyti feodalinių prievolių ir tapti žemės savininkais. Jie puldinėjo bajorų pilis ir vienuolynus, degino dokumentus, kuriuose buvo surašytos jų prievolės senjorams.

Po liepos 14 d. absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia priklausė jau ne karaliui, o Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir valstiečių veiksmų įbauginti bajorai, 1789 m. rugpjūčio mėn. balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą, o to paties mėnesio 26 d. priėmė garsiąją “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”.

“Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“

Pirmasis deklaracijos straipsnis skelbė: „Žmonės gimsta ir lieka laisvi ir lygiateisiai. Socialinius skirtumus galima pateisinti vien visuotinės gerovės sumetimais”. Antrajame buvo rašoma: „Valstybės tikslas yra užtikrinti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Tokios yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui”. Deklaracija taip pat skelbė žodžio, spaudos, religinių nuomonių laisvę, tolygų mokesčių paskirstymą visiems gyventojams pagal jų turto dydį. Asmens laisvei garantuoti buvo numatyta, kad piliečius galima apkaltinti, suimti ir įkalinti vien remiantis įstatymais, priimtais ir viešai paskelbtais iki nusikaltimo įvykdymo momento.

Vienas iš deklaracijos punktų apibrėžė privatinę nuosavybę kaip šventą ir neliečiamą, kurios iš nieko negalima atimti tinkamai neatlyginant arba be teismo sprendimo. Trečiasis luomas ilgus amžius grūmėsi su feodalais, ir jo kovos ginklas buvo nuosavybė. Turtas lėmė miestiečio visuomeninę padėtį. Nuskurdęs bajoras likdavo bajoru, o praradęs nuosavybę turtingas miestietis virsdavo prastuoliu — nesavarankišku ir bejėgiu. Todėl nuosavybės teisė prilyginama kitoms žmogaus teisėms. Deklaracija nurodė, jog kiekvienos valdžios šaltinis yra tauta, įstatymai vienodi visiems, o skiriant žmogų valstybės pareigūnu privalu atsižvelgti tik į jo dorybes ir gabumus.

„Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija” nebuvo originalus Steigiamojo susirinkimo deputatų kūrinys. Jai turėjo įtakos 1776 m. JAV „Nepriklausomybės deklaracija”, o pačios idėjos buvo paimtos iš švietėjų veikalų. Tačiau jos virto 27,5 mln. gyventojų turinčios valstybės santvarkos pagrindu ir naujos visuomenės kūrimo programa. Į „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos” punktus, tarsi į ryškią gairę, ilgus dešimtmečius orientavosi pažangūs pasaulio judėjimai.

Revoliucijos atgarsiai Europoje

1789 m. vasaros įvykiai Prancūzijoje susilaukė plataus atgarsio visoje Europoje. Bastilijos šturmą, feodalinių prievolių panaikinimą, „Teisių deklaraciją” karštai sveikino poetai, rašytojai, filosofai. Jie sakė, jog prasidėjo nauja era ne tik vienos šalies, bet ir viso pasaulio istorijoje. Vokiečių filosofas Fichtė tikino, kad permainos Prancūzijoje dar kartą įrodo žmogaus pranašumą prieš bebrą, kuris visada stato vienodai, arba prieš bitę, lipdančią korius visada ta pačia tvarka. Išauklėtus švietėjų dvasia inteligentus džiugino ir tai, kad esminiai pokyčiai vyko be didesnio kraujo praliejimo.

Liudvikas XVI Europoje net buvo šlovinamas kaip monarchas, kuris suteikė prancūzų tautai laisvę. Iš tikrųjų karalius nenorėjo susitaikyti su savo valdžios apribojimu. Jo elgesiu vis labiau buvo nepatenkintas Paryžius, kur sklido raginimai sutrukdyti karaliaus rūmininkams regzti naujus sąmokslus prieš revoliuciją. 1789 m. spalio pradžioje 10 tūkst. Paryžiaus sankiulotų minia, kurios didelę dalį sudarė moterys, ginkluota ietimis, šautuvais, pistoletais, patraukė į Versalį. Liudvikas XVI su šeima buvo pergabentas į Paryžių. Ten jis virto kaip ir sankiulotų belaisviu. Netrukus iš Versalio į Paryžių persikėlė ir Steigiamasis susirinkimas.

Bažnyčios turto nusavinimas

Jis dirbo labai įtemptai, ir įvairūs įstatymai, griaunantys senąją tvarką, pylėsi kaip iš gausybės rago. Reikėjo pagaliau imtis priemonių finansų būklei pagerinti. O ji nuo revoliucijos pradžios dar pasunkėjo. Surenkamų mokesčių net sumažėjo, išieškoti juos iš maištaujančių valstiečių griežtomis priemonėmis pasidarė neįmanoma. Bandymai gauti paskolų iš Paryžiaus ir užsienio bankininkų baigėsi nesėkme. Vienintelė išeitis buvo Bažnyčios žemių nusavinimas ir jų išpardavimas valstybės skoloms padengti. Ši mintis Prancūzijoje brendo jau seniai, ir dabar ją ėmė svarstyti Steigiamasis susirinkimas.

Tiesa, kilo klausimas, kaip tokį nusavinimą suderinti su privatinės nuosavybės neliečiamumu. Išeitį rado persimetęs į revoliucijos pusę vyskupas Taleiranas. Jis išaiškino, kad  Bažnyčios turtas nėra dvasininkijos nuosavybė, jis iš esmės  priklauso tautai. Ši, skirdama tam tikras lėšas dvasininkų išlaikymui ir labdarai, turi teisę paimti Bažnyčios turto perteklių neatidėliotiniems šalies reikalams. 1789 m. lapkričio mėn. Steigiamasis susirinkimas priėmė visos bažnytinės nuosavybės perdavimo tautai įstatymą. Greitai prasidėjo bažnyčių ir vienuolynų dvarų išpardavimas. Tai išgelbėjo iždą nuo visiško bankroto ir drauge pagausino karštų revoliucijos šalininkų. Mat tiems, kurie nusipirko Bažnyčios žemių, senosios santvarkos atkūrimas grėsė ne vien politinių laisvių ar teisių, bet ir turto praradimu.

Naujas šalies administracinis suskirstymas ir titulų panaikinimas

Vyko ir kiti svarbūs pertvarkymai. Prancūzija buvo padalyta į departamentus vietoje ankstesnių provincijų, kurių ribos paprastai sutapdavo su viduramžių feodalinių valdų sienomis. Naujas administracinis suskirstymas turėjo išdildyti patį feodalinio susiskaldymo prisiminimą, taigi galutinai užbaigti šalies centralizavimą. 1790 m. vasarą Steigiamasis susirinkimas panaikino paveldimą bajorystę ir titulus — kunigaikščio, grafo, markizo ir kt. Privilegijuotos padėties neteko ir Katalikų bažnyčia. Protestantai ir žydai gavo lygias teises su katalikais. Buvo uždaryta dalis vienuolynų, panaikintos kai kurios vyskupijos. Bažnyčia pateko į griežtą valstybės kontrolę.

1791 m. konstitucija

Steigiamojo susirinkimo reformas apvainikavo konstitucija, priimta 1791 m. rugsėjo mėn. Pagal Monteskjė teoriją ji suskirstė valdžią į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir jo paskirtiems ministrams. Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą rinko vyrai, sulaukę 25 metų amžiaus ir mokantys mokesčius, vadinamįeji aktyvūs piliečiai. Mat visi suaugę vyrai pagal konstituciją buvo skirstomi į „aktyvius” piliečius, turinčius teisę balsuoti, ir „pasyvius”, tos teisės neturinčius. Skirstymo pagrindų tapo turto cenzas, todėl rinkimų teisė nebuvo visuo­tinė.

Tai kartais laikoma didžiausiu 1791 m. konstitucijos trū­kumu, bet reikia prisiminti, jog tuometinėje Anglijoje dėl labai aukšto turto cenzo rinkimų teisę turėjo tik apie ketvir­tį milijono gyventojų. O Prancūzijoje „aktyvių” piliečių buvo 4,3 mln., kas sudarė daugiau nei du trečdalius vyrų, sulau­kusių 25 metų amžiaus.

Konstitucija suteikė prancūzams tokias plačias politines teises, kokių dar ilgai nesulaukė nė vienos kitos Europos šalies gyventojai. Įstatymų leidžiamajame susirinkime daugumą vietų gavo nuosaikūs konstitucinės monarchijos šali­ninkai, vadinami feljanais, ginantys turtingosios buržuazi­jos interesus. Atrodė, jog, įsigaliojus konstitucijai, revoliuci­ja baigėsi. Bet taip nebuvo.

Klausimai

1. Į kokius etapus skirstoma Prancūzijos revoliucija?
2. Paaiškinkite E. Sijeso žodžius: „Trečia­sis luomas yra viskas”.
3. Kokias neatimamas žmogaus teises įtvirtino „Žmogaus ir piliečio teisių dekla­racija”?
4. Remdamiesi schema „Prancūzijos val­dymas pagal 1791 m. konstituciją”, at­sakykite į šiuos klausimus: a) kas galėjo dalyvauti rinkimuose; b) kokias teises turėjo karalius; c) ar ši konstitucija buvo demokratinė? Pagrįskite savo nuomonę.