“Rusų pradų atkūrimo” politika
Skirsniai
Po nuslopinto 1863-1864 m. sukilimo caro valdžia pradėjo atvirai įgyvendinti visuotinio rusinimo politiką vadinamajame Šiaurė vakarų krašte. 1864 m. pavasarį Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas ir jo pakviestas naujasis Vilniaus švietimo apygardos globėjas I. Kornilovas parengė “rusų pradų atkūrimo” programą.
Pagrįsdama krašto rusinimą caro valdžia teigė, esą buvusioje Lietuvos valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – iš pradžių viskas buvo rusiška: tikyba, kalba, papročiai, apeigos. Jei stačiatikybė būtų virtusi valstybine religija, Lietuva būtų visiškai surusėjusi. “Rusų pradų atkūrimo” politika nulėmė ir krašto valdymą. Jis buvo valdomas ne Rusijos imperijos įstatymais, o įvairiomis “laikinosiomis taisyklėmis”. Generalgubernatoriui jos suteikė didelių įgaliojimų: tremti žmones, konfiskuoti turtą, šalinti valdininkus, skirti pinigines baudas.
Rusinimas per mokyklas
M. Muravjovas, pasiryžęs surusinti visą kraštą, tuoj atkreipė dėmesį į mokyklas. 1864 m. jis išleido įsakymą uždaryti visas parapines mokyklas, jų vietoje buvo pradėta steigti vien rusiškas, valdžios išlaikomas mokyklas. Dirbti jose buvo kviečiami mokytojai iš centrinių Rusijos gubernijų.
1864 m. Molodečne (Vilniaus gubernija), o 1872 m. Panevėžyje buvo įsteigtos mokytojų seminarijos. Panevėžio mokytojų seminarijoje buvo ruošiami mokytojai visai Lietuvai, išskyrus Užnemunę. Pastarosios mokyklos programoje buvo numatyta mokyti ir lietuvių kalbos, kad būsimieji mokytojai galėtų bent susišnekėti su savo būsimais auklėtiniais. Katalikai į šias seminarijas nebuvo priimami. Nuo 1865 m. vietos kunigai tikybą dėstė mokinių gimtąja kalba. Rusų valdžia norėjo, kad Lietuvos gyventojai įgytų tik elementarų raštingumą: išmoktų rusiškai rašyti, skaičiuoti, melstis ir giedoti cerkvėje. Buvo nurodyta gyvenvietėse kurti kuo daugiau cerkvinių rusiškų mokyklų. Tačiau prievartinis rusų kalbos mokymas skatino tik dar didesnį lietuvių prisirišimą prie lenkų ir lietuvių kalbų. Tai ypač išryškėjo, kai mokyklose vaikus katalikus buvo pradėta mokyti stačiatikių maldų ir švenčių dienomis vedžioti į cerkves.
Lietuviškos spaudos uždraudimas
1864 m. Muravjovas įsakė lietuviškus raštus (elementorius, oficialius leidinius, skaitymo knygas) spausdinti rusiškomis raidėmis (kirilica). Įvedant rusiškas raides, buvo norima atitraukti lietuvius nuo lenkų ir priartinti prie rusų. 1865 m. vidaus reikalų ministras visoje imperijoje uždraudė spausdinti ir įsivežti iš užsienio bet kokius leidinius lotynišku raidynu. 1872 m. šis draudimas buvo skirtas ir lietuviškai spaudai gotišku raidynu, naudotu Prūsijos lietuvių.
Lietuvių spaudos draudimas galiojo net 40 metų. Maldaknygės ir elementoriai imti laikyti pavojingais valstybės saugumui. Spaudos draudimas stabdė lietuvių kultūros augimą. Kita vertus, spaudos draudimas, šiurkštus persekiojimas skatino gyventojų pasipriešinimą rusų valdžiai. Be cenzūros užsienyje leidžiamai spaudai suteikta galimybė nevaržomai skelbti tautinio atgimimo idėjas.
Tautinė ir religinė diskriminacija
Katalikų bažnyčią, nuslopinus sukilimą, užgriuvo naujos represijos. Bažnyčios ir vienuolynai buvo laikomi didžiausiais Rusijos valdžios priešais. 1863-1866 m. lietuviškose gubernijose neuždaryti liko tik keli vienuolynai. Buvo uždrausta statyti naujas ir remontuoti senas bažnyčias. Kunigus stebėjo policija. Be valdžios leidimo savo vyskupystės parapijų negalėjo lankyti net vyskupai. 1864 m., nesuderinusi su Vatikanu, rusų valdžia Žemaičių vyskupystės centrą iš Varnių perkėlė į Kauną. Taip norėta kontroliuoti vyskupo veiksmus. Buvo uždraustos viešos bažnytinės procesijos už bažnyčios ir šventoriaus ribų. Neleista vaikščioti Kryžiaus keliais Vilniaus ir Žemaičių Kalvarijose, statyti kryžius pakelėse, pardavinėti religinius ženklus. Vėl imta griežtai kontroliuoti pamokslus: klebonams įsakyta juos skaityti tik iš vyriausybės patvirtintų pamokslų knygų. Katalikui tuokiantis su stačiatike ar stačiatikiui su katalike, reikalauta, kad persikrikštytų katalikai.
Uždarinėdama katalikų bažnyčias ir vienuolynus, rusų valdžia stiprino rusų stačiatikių bažnyčią. Vien Muravjovo valdymo metais Šiaurės vakarų krašte buvo pastatytos 98 naujos cerkvės, paversta cerkvėmis 14 katalikų bažnyčių (daugiausiai gudų žemėse). Dauguma Vilniuje dabar veikiančių cerkvių buvo pastatytos arba atstatytos (rekonstruotos) XIX a. antroje pusėje-XX a. pr. Vienas ryškiausių pasipriešinimų katalikybės persekiojimui buvo pagarsėjusios Kražių žudynės (1893 m.). Caras 1891 m. išleido įsakymą uždaryti moterų vienuolyną ir bažnyčią Kražiuose. Tai sužinoję, Kražių gyventojai pačiam carui pasiuntė prašymą palikti bažnyčią parapijai. Kauno gubernatorius caro atsakymo nelaukė ir įsakė policijai žmones iš bažnyčios išvaikyti. Rusams panaudojus jėgą, šventoriuje susibūrę ir pagaliais ginkluoti vyrai puolė ginti mušamųjų. Kilo smarkios muštynės su policija. Kražių bažnyčios gynėjų teismas įvyko beveik po metų. Visuomenė labai pasipiktino tokiomis valdžios priemonėmis. Kaltinamuosius ginti ėmėsi žymiausi Rusijos advokatai. Keturi žmonės buvo nubausti 10 metų katorgos, tačiau pasikeitus carui, katorga buvo pakeista vienerių metų kalėjimu. Kitiems bausmės buvo dovanotos. Gėdingą rusų valdžios susidorojimą su tikinčiaisiais pasmerkė Vakarų Europa, Amerika.
Katalikai buvo ir kitaip diskriminuojami. Jiems apribota teisė gauti kreditą, pirkti žemės, nuomoti valstybinius ūkius. Vilniaus generalgubernatorius 1885 m. nustatė, kad valstiečiai katalikai gali pirkti žemės tik tiek, kad skirtoji ir pirktoji žemė nesudarytų daugiau kaip 60 dešimtinių (apie 61 ha). Bežemiams bajorams už perėjimą į stačiatikybę buvo žadama įvairių lengvatų. 1864-1866 m. visame Šiaurės vakarų krašte į stačiatikybę perėjo daugiau kaip 40 tūkst. katalikų. Vėliau stačiatikybė plito lėčiau.
Siekdama susilpninti Lietuvos dvarininkus, rusų valdžia konfiskavo visų aktyviai sukilimą rėmusių dvarininkų žemes. Dvarininkai katalikai buvo apdėti kontribucija 10% nuo pelno. Tik 1897 m. ši rinkliava buvo panaikinta.
Kolonizavimo politika
Visus gyventojus katalikus, politiniu požiūriu, paskelbus nepatikimais, rusų valdžiai reikėjo formuoti Lietuvoje kuo gausesnį jiems ištikimų asmenų sluoksnį – kolonizuoti kraštą. Ryžtingiau tai daryti imta po 1863-1864 m. sukilimo. Už dalyvavimą sukilime į Rusijos gilumą buvo išgabenti ištisi kaimai, o visose konfiskuotose žemėse įsikūrė rusai. Daugeliui “nusikaltusių” dvarininkų buvo įsakyta savo dvarus parduoti, tačiau tik rusams. Jei kurie dvarininkai skirtu laiku nesuspėjo tai parduoti, iš jų žemė buvo atimta ir atiduota rusams kolonistams arba išsimokėtinai parduota rusams valdininkams. Tuomet ir atsirado daugelis rusų valdomų naujų dvarų ir ištisų rusų kaimų Lietuvoje. Dviem bangom į Lietuvą buvo atkelta 2113 šeimų (apytiksliai 11 tūkst. žmonių). Joms išdalyta apie 34 tūkst. dešimtinių žemės. Daugiausia kolonistų buvo Šiaulių, Kauno ir Ukmergės apskrityse.
Rusijos valdžios politikos Užnemunėje ypatybės
Kiek geresnė padėtis buvo Užnemunėje. Ten nuo 1807 m. buvo panaikinta baudžiava, galiojo Napoleono kodeksas, kuris skelbė, kad visi gyventojai pagal įstatymą yra lygūs. Valstiečiams buvo suteikta asmens laisvė. Netrukus po sukilimo, 1867 m. buvo sudaryta Suvalkų gubernija. Ji buvo gerokai paveikta lenkų kultūros, čia buvo stipri lenkų patriotizmo dvasia.
Numalšinus 1863-1864 m. sukilimą, rusų valdžia, matydama augantį lenkų ir lietuvių pasipriešinimą, nutarė atskirti lietuvius nuo lenkų įtakos. Muravjovas Užnemunės valstiečiams davė daugiau žemės negu Rusijos valstiečiams. Be to, žemė tapo visiška jų nuosavybe. Todėl šio krašto valstiečiai, kurių neslėgė sunkios prievolės, pradėjo sparčiai tvirtėti ir atkuto daug anksčiau nei kitų Lietuvos dalių valstiečiai.
Užnemunės valstiečių vaikai mokėsi Suvalkų ir Marijampolės berniukų, Suvalkų mergaičių, Seinų progimnazijose. Iš tų valstiečių vaikų ir išaugo lietuviška inteligentija. Marijampolės berniukų gimnazijos auklėtiniams buvo paskirtos stipendijos Peterburgo ir Maskvos universitetuose. Tačiau baigusieji Rusijos universitetus katalikai darbo Lietuvoje negalėjo gauti. Suvalkų gimnazijoje taip pat mokyta lietuvių kalbos, nors dauguma mokinių buvo lenkai. Mokytojais galėjo dirbti ir lietuviai. Veiveriuose įsteigta mokytojų seminarija. Ji ruošė pradžios mokyklų mokytojus. Ten taip pat buvo dėstoma lietuvių kalba. Tačiau stoti į šią bei kitas Suvalkų gubernijos mokyklas Šiaurės vakarų krašto jaunuoliai negalėjo.
Klausimai
- Kokie faktai leidžia teigti, kad nuslopinus 1863-1864m. sukilimą rusų valdžia pradėjo atvirą visuotinę rusinimo politiką?
- Išvardykite pagrindinius Lietuvos gyventojų rusinimo būdus.
- Kodėl Suvalkų gubernijoje Rusijos valdžia nesiėmė griežtos rusinimo politikos?
- Kodėl rusų valdžia spaudos draudimą teisino lietuvių tautos interesų “gynimu”, “išlaisvinimu” iš lenkų politinės bei kultūros įtakos?
0 atsakymų (-ai) į temą "33. Carizmo politika Lietuvoje XIX a. pab."