Anglija XVII a.
Skirsniai
Anglija XVII a. pradžioje buvo palyginti nedidelė valstybe, turinti penkis milijonus gyventojų. Tai sudarė mažiau nei pusę tuometinio Ispanijos gyventojų skaičiaus ir tik ketvirtadalį — Prancūzijos. Ūkio sankloda ir valstybės santvarka Anglijoje gerokai skyrėsi nuo kitų Europos šalių. Nors dauguma jos gyventojų, kaip ir visur Europoje, vertėsi žemės ūkiu, tačiau baudžiava Anglijoje buvo išnykusi jau XV a. Valstiečiai — žemės laikytojai — mokėjo piniginę, o kai kur ir natūrinę duoklę bajorams dvarininkams (džentelmenams), kurie buvo žemės savininkai. Džentelmenai eidavo įvairias pareigas vietinėje savivaldoje. Tik jie būdavo teisėjais, pašauktinių būrių karininkais ir kt. Anglijoje buvo ir valstiečių, turinčių nuosavos žemės. Jie vadinosi jomenais ir gyveno gana pasiturimai. O žemės laikytojai vertėsi sunkiai.
„Aptvėrimai“ ir jų priežastys
Plito vadinamieji aptvėrimai, kai bajorai žemvaldžiai, remdamiesi įstatymais pasiimdavo savo dalį kaimo bendruomenės laukų ir atribodavo ją akmenų užtvaromis, medžių juostomis arba grioviais. Valstiečių naudojamas žemės plotas sumažėdavo, daugelis mažažemių išvis negalėdavo pragyventi, ir jiems tekdavo keltis į miestus, kur gauti darbo ne visada pasisekdavo. Taip vyko valstiečių nuvarymas nuo žemės, nors prievarta niekas žemės neatimdavo. Viskas buvo daroma pagal įstatymus. Tik tie įstatymai ir teismai tarnavo džentelmenams. Kam anglų dvarininkams reikėjo vis daugiau žemės ir kas ją dirbo, jeigu baudžiava buvo jau seniai išnykusi? Dvarininkai norėjo vis didinti savo pajamas, o žemės laikytojų mokama duoklė nesikeitė, buvo tiksliai nustatyto dydžio. Tad jie aptvertą žemę dideliais sklypais nuomodavo fermeriams, o šie ūkininkaudavo su samdinių pagalba. Samdinių fermeriams netrūkdavo, nes dėl „aptvėrimų” kaime buvo daug žmonių, kuriems grėsė bado mirtis. O nuomos mokestis buvo kur kas didesnis už imamą iš žemės laikytojų duoklę. “Aptvėrimai” labiau paplito pietinėje Anglijos dalyje, šiaurinėje jų pasitaikydavo rečiau.
Manufaktūrų kūrimasis ir užsienio prekyba
Daugelis Pietų Anglijos džentelmenų įsteigė manufaktūras, tapo prekybos kompanijų dalininkais, užmezgė ryšius su pasiturinčiaisiais miestiečiais. Kitaip nei Prancūzijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių bajorai, jie nesibodėjo bendrauti ir giminiuotis su miestiečiais. Džentelmenų sūnūs vesdavo pirklių dukteris. Kita vertus, Anglijoje nebuvo draudžiama miestiečiams pirkti dvarus ir gauti bajorystę. Pirkliai ir manufaktūrų savininkai tapdavo džentelmenais. Taip dalis bajorų, vadinamų naująja bajorija, suartėjo su turtingaisiais miestiečiais (buržuazija), kas sudarė palankias sąlygas pramonės ir prekybos plėtotei. Centralizuotose ir pavienėse manufaktūrose buvo audžiami vilnoniai audiniai — gelumbė, flanelė, išsiplėtė stiklo, muilo, parako gamyba, daugėjo spaustuvių, augo akmens anglių gavyba. Daug manufaktūrų kūrėsi kaimo vietovėse, kur negaliojo cechų taisyklės ir apribojimai. Plėtėsi užsienio prekyba, tiek su Vakarų Europos, tiek su tolimesnėmis šalimis. Su toli esančiais kraštais prekiavo prekybos kompanijos. Joms karalius už didelius pinigus suteikdavo išimtinę teisę prekiauti su kuria nors šalimi. Su Rusija prekiavo Maskvos kompanija, Viduržemio jūros pakrantėse — Levanto kompanija, o su Indostano pusiasalio ir Malajų salyno šalimis — galingiausia iš visų kompanijų — Rytų Indijos (Ost Indijos), turinti nuosavą karo laivyną. Užsienio prekyba vyko daugiausia per Londoną, kuris XVII a. pradžioje virto didžiausiu Europos miestu, gyvenamu daugiau nei 300 tūkst. žmonių. Vis dėlto prekyba ir laivininkyste tada dar pirmavo Olandija, o ne Anglija.
Valstybės santvarka
Anglija nuo kitų Europos šalių labai skyrėsi ir valstybės santvarka. Nuo XIII a. čia karalius valdė tardamasis su parlamentu, kurį sudarė dveji rūmai. Lordų rūmuose posėdžiaudavo didikai — hercogai, grafai, — taip pat aukštieji Anglikonų bažnyčios dvasininkai. Juos visus ligi gyvos galvos skirdavo karalius. O Bendruomenių rūmų deputatus rinkdavo turtingi kaimų ir miestų gyventojai, diduma žemvaldžių ir pirklių. Karalius galėdavo sušaukti ir paleisti Bendruomenių rūmus savo nuožiūra, tačiau privalėjo tai daryti nuolat. Be parlamento pritarimo neįsigaliodavo nė vienas naujų mokesčių įstatymas ar įsakas dėl jų ėmimo. Parlamentas nenoriai tvirtindavo mokesčius, ypač samdomosios kariuomenės išlaikymui. Bajorai ir turtingieji miestiečiai bijojo, kad, turėdamas stiprią samdomąją kariuomenę, karalius nesiskaitys su parlamentu. Beje, stiprios kariuomenės Anglijai nelabai reikėjo. Nuo galingų Europos valstybių ją skyrė jūra, ir svetimšalių užpuolimas atrodė mažai tikėtinas.
Karaliaus valdžia, Anglikonų bažnyčia ir puritonai
Anglijos karaliaus valdžia buvo silpnesnė negu kitų didžiųjų Europos valstybių valdovų, tačiau jis buvo ne tik monarchas, bet ir Anglikonų bažnyčios galva. O Anglikonų bažnyčia laikė mirtina nuodėme priešinimąsi karaliaus valdžiai. Ši Bažnyčia buvo išlaikiusi daugumą prašmatnių katalikiškų apeigų ir vyskupų valdžią. Tai kėlė kalvinų nepasitenkinimą; jie reikalavo pašalinti iš bažnyčių visa, kas primena katalikybę, — paveikslus ir statulas, puošnius altorius, muziką ir giedojimą, panaikinti vyskupų valdžią. Anglų kalvinai, vadinami puritonais, smerkė prabangą ne tik bažnyčioje. Jie apskritai didžiomis dorybėmis pripažino susilaikymą, kuklumą ir kartu atkaklų darbą bei turto kaupimą. Dirbti reiškė tarnauti Dievui, o praturtėti — patirti jo malonę. Vilkintys paprastais juodais drabužiais puritonai niekino prabangą ir pramogas. Sekmadieniais jie vien melsdavosi ir skaitydavo Šventąjį raštą. Ypač mėgo Senąjį Testamentą, net vaikus krikštydavo senovės žydų vardais — Izaoko, Samuelio, Saros ir kt. Puritonizmas smarkiau plito tarp pasiturinčių miestiečių ir džentelmenų bei jomenų. Šie sluoksniai turėjo rinkimų teisę, tad Bendruomenių rūmuose atsirado deputatų puritonų. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių kilo Stiuartų dinastijos karalių ir parlamento nesutarimai.
Škotijos valstybė
Mirus karalienei Elžbietai I, sostas atiteko jos tolimam giminaičiui Škotijos karaliui Jokūbui Stiuartui. Škotija tada buvo nepriklausoma valstybė, labai neturtinga ir, palyginti su Anglija, atsilikusi. Vietiniai gyventojai — keltai — viduramžiais sėkmingai atremdavo anglų mėginimus užkariauti Škotiją. Tačiau į šalį skverbėsi anglų kolonistai, jų kalba ir kultūra. Pietų Škotijoje keltų kalba XVI a. pradžioje jau buvo išnykusi, bet šiaurinės dalies kalnuose ji dar vyravo. Dirvos čia buvo labai skurdžios, mažyčiuose dirbamuose laukeliuose menkai derėdavo vien avižos ir miežiai. Kalniečiai vertėsi gyvulininkyste, tarp jų dar buvo išlikusios giminės — klanai. Klanų vadai nuolat kovojo tarpusavyje ir su karaliaus valdžia. Škotijoje reformacijos laikotarpiu Įsigalėjo kalvinizmas. Stiuartams užėmus Anglijos sostą, Škotija liko atskira valstybė. Su Anglija ją jungė tik karaliaus asmuo. Liūdnesnis buvo Airijos likimas. Viduramžiais keltiškai kalbantys airiai sukūrė savitą kultūrą, bet neturėjo vieningos stiprios valstybės. Tai sudarė palankias sąlygas skverbtis anglų užkariautojams, kuriuos viliojo derlingos Airijos žemės. Ilgą laiką jiems priklausė tik rytinė salos pakrantė. Pirmą kartą visa sala buvo nukariauta XVI a. Iš airių anglų valdžia atiminėjo žemę, labai žiauriai slopino bet kokį priešinimąsi: išsivarydavo gyvulius, degindavo laukuose javus, siaubdavo gyvenvietes ir žudydavo žmones. Airiai taip pat buvo verčiami atsižadėti katalikybės ir tapti anglikonais. Tačiau jie nenorėjo priimti savo priešų tikėjimo. Airiją toliau engė Stiuartų dinastija. Nuslopinus sukilimą salos šiaurės rytų dalyje, vadinamoje Olsteriu, prasidėjo plataus masto kolonizacija. Tenykščiai gyventojai buvo išvaromi, o jų vietoje kūrėsi persikėlėliai iš Anglijos ir Škotijos. Airių likimas labai priminė Kryžiuočių ordino nukariautų prūsų dalią.
Klausimai
- Kodėl Anglijoje plito “aptvėrimai”?
- Paaiškinkite manufaktūros ir cecho panašumus ir skirtumus.
- Kuo skyrėsi Anglijos ir kitų Europos šalių valstybės santvarka?
- Kodėl XVII a. pradžioje Anglijoje kilo konfliktas tarp puritonų ir anglikonų?
0 atsakymų (-ai) į temą "§ 1. Anglijos politinė ir ekonominė padėtis XVII a. pirmoje pus."