30 Bir

XVII amžius — pereinamasis laikotarpis. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitimas

Lietuvos ir Lenkijos valstybių susigyvenimas. Trys Vazų šeimos karaliai valdė iš viso 80 metų (Zigmantas vienas iškaraliavo net 44 metus). Anksčiau Lietuva jautėsi visiškai atskira valstybė: labai dažnai būdavo šaukiami visai atskiri jos seimai, sau didįjį kunigaikštį ji rinkdavosi atskirai, o už pripažinimą lenkų išrinktojo karaliaus pateikdavo tam tikras sąlygas (žiūr. Stepono Batoro ir Zigmanto Vazos elekcijų aprašymus). Bet per ilgą Zigmanto Vazos viešpatavimą Lietuvos bajorija suartėjo su lenkais, ir Vladislovas jau buvo išrinktas kartu lenkų ir lietuvių. Tad jis buvo pirmasis bendrai lietuvių ir lenkų išrinktas valdovas. Po to ir visi kiti valdovai jau visada būdavo bendrai renkami.

Vazų karaliavimo metu ėmė nykti ir atskiri Lietuvos seimai: jie kaskart vis rečiau būdavo šaukiami. Tai atsitiko dėl to, kad, gyvenant vieno karaliaus valdžioje, lietuviams atsirasdavo vis daugiau bendrų reikalų su lenkais. Tuos reikalus reikėdavo atlikti kartu, tad kartu reikėdavo dėl jų ir tartis. Todėl pasipriešinimas lenkams, kuris buvo toks ryškus tuojau po Liublino unijos, palengva ėmė vis nykti.

Lietuvos ir Lenkijos bajorijų susigyvenimas. Lietuvos ponija ir aukštesnioji bajorija buvo jau aplenkėjusi. Nors ji tarp savęs kalbėjosi lenkiškai, bet vis dėlto jautėsi lietuviška ir gynė Lietuvos reikalus. Dabar lietuviškoji sąmonė pradėjo gesti. O tam ypatingai daug padėjo Zigmanto Vazos charakteris. Jis visą laiką siekė absoliutizmo, tuo tarpu Lietuva, o ypač Lenkija, buvo laisvos bajorų respublikos. Bajorija laikė save visagale: kiekvienas bajoras tarėsi galįs būti išrinktas net karalium, o karalius buvo laikomas tik bajorijos pasikviestuoju valdovu. Jis turėdavo tik tiek valdžios, kiek bajorija jam duodavo jo išrinkimo metu sudaromąja sutartimi — pacta conventaTad kai Zigmantas Vaza, o vėliau iš dalies ir jo sūnūs ėmė siekti absoliutizmo, tai Lietuvos ir Lenkijos bajorija tam drauge pasipriešino. Dėl to kova su karalium ėjo ne tik seimuose, kur ji perėjo net į sukilimą prieš karalių (žiūr. apie Zebžidovskio rokošą, 300 pusl.), bet apie tai buvo kalbama ir seimeliuose ir bajorijos suvažiavimuose, apie tai pagaliau buvo rašoma ir knygose. Visur buvo kalbėte kalbama apie karaliaus norą prispausti „tautą“ („tauta“ čia reiškė tiktai Lietuvos ir Lenkijos bajoriją). Kadangi visos laisvės, kuriomis naudojosi ir Lietuvos bajorija, atsirado Lenkijoje ir tik iš jos atėjo į Lietuvą, tai jos buvo vadinamos lenkiškomis, arba lenkų tautos laisvėmis, Tuo būdu ir Lietuvos bajorija, kalbėdama apie save, kaip visuomenę, kovojančią su karalium dėl savo teisių, laikė save „lenkų tautos“ žmonėmis.

Rūpinimasis Lietuvos valstybės reikalais. Taigi luominiais interesais Lietuvos bajorai ėmė vadintis lenkais. Bet šiaipjau visais kitais atžvilgiais jie laike save lietuviais; todėl ir jungtinė valstybė buvo vadinama „abiejų tautų respublika„. Savo valstybinio savarankiškumo Lietuva niekad neišsižadėjo ir jį labai budriai saugojo: ji išlaikė savo atskirą valdžią, nuolat reikalavo, kad seimai būtų šaukiami vieną kartą Lietuvoje, o kitą kartą Lenkijoje, kad karalius taip pat kurį laiką gyventų Lietuvoje. Žodžiu, ji visą laiką kovojo, kad Lietuva gautų tokią pat reikšmę jungtinėje valstybėje, kokią turėjo Lenkija. Lenkai į jokias valstybines vietas Lietuvoje nebuvo įsileidžiami. Nors, kaip minėta, jie daug kartų reikalavo jiems priešingus Lietuvos Statuto nuostatus panaikinti, bet lietuviai to nepadarė ir karščiausiai priešinosi kiekvienam lenkų bandymui gauti vietą Lietuvoje. Taip antai, Zigmantui Vazai paskyrus Vilniaus vyskupu lenką Maciejevskį, Lietuvos senatoriai ir bajorija tam griežčiausiai pasipriešino. Karaliaus paskirtam (nominuotam) vyskupui dar reikėdavo popiežiaus patvirtinimo. To patvirtinimo prašomasis raštas turėdavo būti antspauduotas Lietuvos antspaudu. Tačiau šiuo atveju Lietuvos kancleris L. Sapiega atsisakė prispausti antspaudą. Karaliui užsispyrus ir Maciejevskiui būtinai veržiantis į Vilnių, Lietuvos ponai pareiškė, kad jeigu jis išdrįstų atvažiuoti, tai jie pastatytų kariuomenę ir jo neįsileistų nė į miestą. Tuo metu Krokuvos vyskupu buvo paskirtas buvęs Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila. Lenkai įrodinėjo, kad, jeigu lietuvis vyskupas esąs įsileistas į Krokuvą, tai lenkas turįs būti įsileistas į Vilnių. Tačiau lietuviai nieku būdu nenusileido. Byla traukėsi 8 metus (1592—1600 m.), ir pagaliau Vilniaus vyskupu buvo paskirtas lietuvis Voina. Tokių atsitikimų buvo ir daugiau. Lietuvos bajorija jautėsi su Lenkijos bajorija sudaranti vieną luomą, vieną bajorų visuomenę, arba, kaip tada sakydavo, vieną „tautą“, tačiau Lietuva rūpinosi ji pati: pati ją gynė nuo priešų, pati, kartais net nesiklausdama lenkų, darė atskiras sutartis, 1655 m., kaip matėm, buvo net pasiryžusi visiškai skirtis su Lenkija.

Lietuvos sienos Vazų laikais

Ilgai trukę karai su Maskva dėl Livonijos pasibaigė Lietuvos ir Lenkijos laimėjimu: Stepono Batoro laikais buvo atgautas Polockas ir visa Livonija (žiūr. 285—289 psl.). Zigmanto Vazos laikais, šiam pradėjus karą dėl Švedijos sosto, Livonija buvo prarasta: ji net iki Dauguvos upės atiteko Švedijai (žiūr. 304, 328 psl.). Zigmanto Vazos laikais, kai Maskvoje siautė didžioji suirutė, buvo atgautas Smolenskas (žiūr. 313 psl.), tačiau Jono Kazimiero laikais Andrusavos sutartimi (žiūr. 330 psl.) jis vėl buvo atiduotas Maskvai, ir sienos su ja liko beveik tokios pat, kokios buvo Stp. Batoro laikais. Tik labai sumažėjo Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomoji Livonija: didžioji jos dalis su Ryga liko Švedijai; Štumdorfo taika (žiūr. 318 psl.) tebuvo atgauta tik viena Latgala. Taigi tie visi sunkūs karai su Maskva ir Švedija baigėsi Lietuvos nenaudai.

Ekonominis gyvenimas Vazų laikais

Krašto nualinimas karo metu. Beveik visas trijų Vazų valdymo periodas buvo pilnas sunkių karų. Kiek mažiau jų buvo tik Vladislovo laikais, bet Jono Kazimiero laikais visa Lietuva buvo nuteriota Maskvos ir Švedų kariuomenių. Jos čia viską plėšė, nes tik iš plėšimų turėjo pragyventi. Daugelis brangenybių buvo išvežta į Maskvą ir į Švediją. Rusai iš Vilniaus į Maskvą išvežė net brangius ponų rūmų baldus, o švedai vežėsi į Stokholmą net akademijos biblioteką ir daugybę kitų kultūros turtų. Biblioteka pakeliui iš jų buvo atimta ir grąžinta, bet vis dėlto daug kas buvo išvežta, o kai kas tenai tebėra dar ir šiandien. Todėl suprantama, kad po visų karų krašto ūkis buvo labai sunaikintas ir negreit tegalėjo atsigauti. Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. rusams užėmus Vilnių, gaisras jame siautė net 17 dienų). Dvarai taip pat buvo sunaikinti ir sudeginti, o jų valstiečiai išbėgioję. Daugelis valstiečių įstojo į kariuomenę, o kiti pabėgo nuo karo baisenybių net į užsienius.

Maras. Tuo metu (nuo 1618 m.) vidurinėje Europoje ėjo žiaurus vadinamasis 30 metų karas. Kaip paprastai karų metu, ten kilo baisios epidemijos. Maras 1652 m. pasiekė ir Lietuvą. Nespėjus jam atlyžti, Lietuvą užplūdo rusai su švedais (1654—1655 m.). Tuomet maras, vėl atsinaujinęs, dar labiau plito. Taigi, be paties karo, gyventojus naikinte naikino ir ligos. Ūkis taip sunyko, jog po karų valstybė jau nebegalėjo išrinkti nė mokesčių; daug sričių kelerius metu teko atleisti arba nuo visų arba nuo dalies mokesčių.

Prekyba karų metu nuskurdo. Priešams naikinant miestus, pirkliai išbėgiojo. To meto Lietuvos miestuose beveik visi pirkliai buvo vokiečiai, kurie, priešams užplūdus, daugumas išbėgo į Prūsiją, ypač į Karaliaučių.

Vazų laikais, be to, dar pablogėjo ir sąlygos prekybai. To meto prekyba beveik išimtinai ėjo upėmis, nes prekes buvo lengviausia vežioti vandeniu. Nemuno žiotys buvo Prūsų kunigaikščio valdomos. Kadangi jis buvo Lenkijos karaliaus lenininkas, tai negalėjo labai varžyti Lietuvos prekybos. Čia prekyba buvo daugiau suvaržyta tik 1629—1635 m., kai Prūsų pakrantės miestus, o jų tarpe ir Klaipėdą, valdė švedai. Tada net buvo kilusi mintis įkurti Šventosios uostą. Po karų prekyba Nemunu dar labiau pasunkėjo, nes Prūsų kunigaikštis, atsipalaidavęs nuo leninės priklausomybės (1660 m.), muitų tvarkyme jau nebepriklausė karaliaus.

Tas pats atsitiko ir kitam Lietuvos prekybos keliui, ėjusiam Dauguvos upe per Rygą. Kai 1621 m. Ryga atiteko Švedams, laisvajai prekybai užsidarė ir šis kelias. Dėl visų šitų priežasčių sugriautam Lietuvos ūkiui buvo sunku atsigauti.

Tikybiniai santykiai Vazų laikais

Tikybiniai santykiai; katalikai ir protestantai. XVI amžiuje užplūdusi protestantizmo banga išjudino iš pamatų katalikybę Lietuvoje. Beveik visos didžiųjų ponų šeimos buvo išvirtusios protestantais. Bet jau to pat amžiaus gale atvykusių jėzuitų pastangomis katalikybė ėmė atsigauti, ir daugelis didžiųjų ponų šeimų sugrįžo atgal į katalikybę (žiūr. 253, 290 psl.). O fanatiškojo kataliko karaliaus Zigmanto laikais katalikybė galutinai laimėjo. Karalius Stp. Batoras palaikė jėzuitus, tačiau nespaudė nė protestantų. Zigmanto Vazos artimieji patarėjai buvo jėzuitai arba karšti katalikai; protestantų jis ne tik prie savęs neprisileido, bet net stengėsi jiems neduoti jokių aukštesnių vietų valstybėje. Todėl daugelis protestantų jo laikais perėjo į katalikybę.

Ketvirtoji Vilniaus katedra, perstatyta 1632 m.

Lietuvoje protestantų židinys buvo galingieji biržiečiai Radvilos. Karalius negalėjo jų visiškai nustumti, nes jie buvo perdaug turtingi ir galingi. Vienas iš jų šeimos visada būdavo protestantų galva; iš pradžių — Mikalojus Rudasis, paskui — jo sūnus Kristupas Perkūnas († 1603 m.), po jo — jo sūnus Jonušas (rokošininkas — † 1620 m.), vėliau—kitas sūnus Kristupas († 1640 m.) ir pagaliau — šio sūnus Jonušas, — tas pats, kurs 1655 m. padarė sutartį su Švedais. Tačiau protestantizmas galėjo klestėti tik jų dvaruose: į katalikų ponų žemes jis nepatekdavo. Miestuose, ypač Vilniuje, kur mišrai gyveno katalikai su protestantais, kildavo visokių nesusipratimų ir muštynių. Dažniausiai muštynių atsitikdavo švenčių metu, per procesijas, kada ypatingai vieni kitus gebėdavo įžeisti. Taip pat nemaža rietenų ir muštynių būdavo ir per iškilmingas laidotuves. Protestantai buvo silpnesni, todėl jie daugiau ir nukentėdavo. Pavyzdžiui, 1611 m. per Dievo Kūno procesiją vienas protestantas, Ostijos garbinimą išvadinęs stabmeldyste, buvo minios apkultas, suimtas, o vėliau pasmerktas mirti ir nukankintas. Vilniuje liuterionys ir kalvinai turėjo po bažnyčią. 1639 m. tyčia ar netyčia iš kalvinų bažnyčios šventoriaus kažkas įšovė pro langą į pranciškonių vienuolyno bažnyčią. Mieste tuojau kilo triukšmas: kalvinai buvo apkaltinti išniekinę bažnyčią, ir minia už tai apgriovė jų bažnyčią. Paskui prasidėjo ilga byla, ir galų gale seimo sprendimu kalvinų bažnyčia Vilniuje buvo nugriauta. Kita kalvinų bažnyčia buvo pastatyta už miesto (1640 m.). Ta naujoji irgi ne kartą buvo užpulta, bet čia nuo teismo vieną kartą nukentėjo ir katalikai: 1686 m. du akademijos studentai buvo net myriop nuteisti.

Apskritai karalių Vazų laikais jau visiškai paaiškėjo, kad protestantizmas Lietuvoje išnyks. Ypač jo būklė pasunkėjo, kai išmirė protestantiškoji Radvilų šaka. Protestantizmo gynėjų nebeliko; o be galingų gynėjų ano meto sąlygomis protestantizmui laikytis buvo neįmanoma. Todėl iki mūsų laikų Lietuvoje protestantų išliko tik mažos salelės apie buvusius Radvilų centrus.

Nors ir nebuvo įstatymų, varžančių kitas tikybas, tačiau katalikiškoji bajorijos dauguma jautėsi galinti savo tikėjimo pirmavimą apginti ir be įstatymų: mat, katalikų buvo daugumas ne tik seimuose, bet ir tribunoluose ir visuose valdžios organuose. Kitatikius varžančių įstatymų atsirado tik XVII amž. pabaigoje ir XVIII amžiuje. Kai kurios sektos (pavyzdžiui, ari-jonys) buvo išvarytos iš krašto. Pagaliau buvo išleistas įstatymas, kuriuo į senatą ir į seimą galėjo patekti tiktai katalikai.

Katalikai pasirodė stipresni ne tik valdžioje: jie taip pat sugebėjo suimti į savo rankas visą kultūrinį gyvenimą, visą švietimą ir mokyklas.

Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos XVII a.

Jėzuitų mokyklos. Prasidėjus reformacijai, protestantizmas įsigalėjo visuose Vokietijos universitetuose. Mokslas vidurinėje Europoje nusidažė protestantizmu. Į kovą su juo stojo jėzuitai, kurie norėjo sugrąžinti mokslą katalikybei. Visur, kur tik leido valdžia, jie ėmė steigti savo mokyklas, pradėdami nuo vidurinių mokyklų, vadinamųjų kolegijų; vėliau stambesniuose centruose buvo kuriamos aukštosios mokyklos, vadinamosios akademijos, kurios prilygo universitetams. Tam pačiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. Čia jie pirmiausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją, o vėliau ir akademiją. Nesitenkindami Vilnium, jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą (žiūr. 289—291 psl.).

Prieš jėzuitų atsikraustymą Lietuvoje tebuvo tik pradžios mokyklų. Jų buvo visose didesnėse parapijose ir vienuolynuose. Jėzuitai tuojau ėmė steigti visam krašte kolegijas. Tuojau po laimingųjų Stepono Batoro karų su Maskva, kai buvo atsiimtas Polockas ir įsistiprinta Livonijoje, jėzuitų kolegijos buvo įkurtos ir Polocke, ir Rygoje ir Tartuose (Dorpate). Mat, reikėjo stiprios katalikybės atramos tuose nekatalikiškuose kraštuose. Tuo metu Mikalojus Kristupas Radvila, vad. Našlaitėlis, įkūrė jėzuitų kolegiją buvusiam kalvinų centre — Nesvyžiuje (1582 m.). Vėliau dar labiau paplito jėzuitų būstinės ir mokyklos. Jos kartais būdavo kuriamos karaliaus lėšomis. Bet dažniausiai jėzuitų atsikviesdavo į savo centrinius dvarus didžiūnai, kurie paskirdavo ir turtų mokyklai išlaikyti. Kartais jėzuitų pasikviesdavo ir vietos klebonas ar bent keli susidėję bajorai. Kolegijos dažniausiai ne iš karto būdavo įkuriamos. Iš pradžių kas nors paskirdavo lėšų apsigyventi tik keletui jėzuitų, vėliau kas nors pridėdavo lėšų mokyklos pradžiai, kiti pridėdavo lėšų aukštesniajai mokyklai, ir t. t. Tuo būdu kolegijos išaugdavo palaipsniui. Pilnai kolegijai išlaikyti lėšų pakakdavo tik iš pačių didžiųjų ponų fundacijų. Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos Kražiuose (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija), Gardine (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. fundacija). Oršoje (karaliaus Zigmanto fundacija), Smolenske (klebono Lempickio ir kt. fundacija), Kaune (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija), Minske (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bžostausko fundacija), Naugarduke (sudėtinė fundacija), Bobruiske (Triznos fundacija), Pinske (kanclerio Aibr. St. Radvilos fundacija), Pašiaušėje (bajoro Beinarto f-ja), Slucke (sudėtinė f-ja), Vitebske (Smolensko vaivados A. Gansiausko f-ja), Žodiškiuose (Minkevičių f-ja), Brastoje (vicekanclerio L. K. Sapiegos f-ja). Be to, jėzuitai turėjo įsikūrę ir mažesnių mokyklų — Varniuose, Lauksodyje, Šeduvoje, Mstislauly, Slanime, Mogileve, Alūkstoje, Daugpily, Jelgavoj ir kitur.

Pijarų mokyklos. Prisisteigę kolegijų ir turėdami savo akademiją Vilniuje, jėzuitai beveik visą Lietuvos švietimą suėmė į savo rankas. Jie nesteigė tik pradžios mokyklų. Pradžios mokslas ir toliau buvo gaunamas parapijų, didžiūnų dvarų, miestų ir vienuolynų mokyklose. Jėzuitai į savo kolegijas priimdavo jau pramokusius rašyti ir skaityti. Tiesa, kur-ne-kur jie įsteigdavo ir pradžios mokyklų (kur turėdavo keletą savo žmonių, bet neturėdavo pakankamai lėšų kolegijai įkurti). Bet galima sakyti, kad tik vidurinis ir aukštasis mokslas Lietuvoje tebuvo jėzuitų rankose. Pradžios mokslu, be parapijų kunigų, dar rūpinosi šių ordinų vienuoliai: domininkonai, karmelitai, bernardinai, pranciškonai, augustinijonai ir kt. Jų vienuolynų Lietuvoje buvo jau gana daug. Be to, XVIII amž. ir į Lietuvą atsikraustė specialiai jaunuomenės auklėjimu rūpinąsis pijarų ordinas (pijarai kurdavo vadinamąsias dievobaimingąsias mokyklas, lotyniškai scholae piae; dėl to jie ir buvo vadinami pijarais). Jie turėjo ne vien pradinių mokyklų, bet ir tokių pat kolegijų, kaip ir jėzuitai.

Jėzuitai mokydami pirmučiausia stengėsi išauklėti gerus katalikus ir paklusnius Bažnyčios sūnus. Jie mokė beveik tik to, kas buvo reikalinga to meto katalikų Bažnyčios mokslui įgyti. Pijarai daugiau rūpinosi pačiu mokslu ir praktiškojo gyvenimo reikalais. Ypač dėl to jie ir buvo pakviesti. Mat, šviesesnieji žmonės norėjo, kad mokyklų teikiamasai mokslas būtų platesnis, pritaikytas ir kitiems gyvenimo reikalams, ne vien Bažnyčiai. Tačiau pijarams buvo sunku įsigalėti: jėzuitų mokyklų tinklas buvo jau išplėstas, visuomenė buvo jų įtakoje, o patys jėzuitai nenorėjo užleisti savo pozicijų.

Anais laikais visi, — ar kas dirbo kokį nors visuomenišką darbą, ar mokė ar vertėsi prekyba, amatais ar kuo nors kitu, — gaudavo tam tikras privilegijas, turėjusias įstatymo galią ir leidusias tik jiems vieniems tuo verstis. Tokių leidimų privilegijų gaudavo ir jėzuitai kiekvienai savo mokyklai. Todėl jie tarėsi vieni teturį teisę mokyti; užtat jie trukdydavo pijarams kurti mokyklas tose vietose, kur būdavo jų mokyklos. Jei vis dėlto, nepaisydamas jų pasipriešinimo, koks nors didžiūnas duodavo pijarams lėšų įkurti mokyklai, tai jėzuitų mokykla atkakliai kovodavo su naująja mokykla: agituodavo bajoriją neleisti į ją vaikų, tikindavo, kad pijarų mokslas esąs niekam vertas, by-linėdavosi su jais dėl teisės mokyti, ir t.t. O tarp abiejų mokyklų mokinių dažnai atsitikdavo tokių pat kivirčų, kokių būdavo tarp jų ir protestantų mokyklų mokinių. Jei pijarai įkurdavo savo mokyklą ten, kur jėzuitų mokyklos dar nebuvo, tai šie būtinai ten skubindavosi įkurti ir savąją.

Žinoma, tų rungtynių metu abi pusės stengdavosi kuo geriausiai tvarkyti savo mokyklas; iš to galėjo išeiti tik didesnė nauda. Taip antai, jėzuitai, nusižiūrėję į pijarus, savo mokyklas labiau pritaikė gyvenimui; ilgainiui jose buvo pradėta mokyti ir gamtos mokslų, mokyklose atsirado ir laboratorijų. O kadangi jėzuitai turėjo puikią organizaciją ir daugybę turtų, kokių pijarai niekad neturėjo, tai labai greit jie sugebėjo tinkamai pakelti ir savo mokyklas. Pijarų atneštąsias mintis, kurioms pritarė visuomenė, jėzuitai labai greit pasisavino ir pradėjo mokyti naujoviškai. Ypač dėl šito jėzuitų prisitaikymo prie naujųjų reikalavimų, jų mokyklos nenustojo klestėjusios, ir pijarų mokyklos nebegalėjo su jomis konkuruoti (pijarų mokyklų buvo daug mažiau, negu jėzuitų).

Pijarai, kaip ir jėzuitai, steigė savo mokyklas iš atskirų didžiūnų ir bajorijos fundacijų. Pijarai, niekuo daugiau neužsiimdami, kaip tik mokymu, gyveno tik ten, kur buvo jų mokyklų, o jėzuitai stengėsi visur apsigyventi. Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos, kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vietose: Vilniuje, Geranainyse, Dambravicoje, Blotnoje, Naujajam Dolske, Ščucine, Panevėžy, Verenavoj, Ukmergėje, Raseiniuose, Valeranavoj, Vitebske, Želviuose ir dar vienur kitur.

Kitatikių mokyklos

Be katalikų, švietimu dar rūpinosi ir kitatikiai. Jie daugiausia rūpinosi tikybos reikalais, ir jų mokyklos taip pat daugiausia buvo pritaikytos bažnytiniams reikalams. Keletą mokyklų turėjo pravoslavai (Vilniuje, Polocke, Minske). Jie irgi mokė vienuolynuose. Daug geriau buvo sutvarkytas unitų švietimas. Vilniuje šie turėjo net savą, popiežiaus išlaikomą, kunigų seminariją; mokymu daugiausia užsiėmė jų bazi1ijonų ordinas, kurs turėjo Lietuvoje net keletą dešimčių savo vienuolynų. Jų vienuolynų buvo net Žemaičiuose (Padubysy), nors ten nei pravoslavų nei unitų nebuvo iš viso. Visur prie jų vienuolynų buvo bent pradžios mokyklų, o kai kur net ir aukštesniųjų.

Katalikams pačios pavojingosios buvo protestantų mokyklos. Jos buvo steigiamos protestantų didikų, o kai kur ir miestiečių. Bet jau XVII amžiuje jos ėmė nykti, didesnio vaidmens nesuvaidinusios. Beveik visur, kur tik būdavo jų, būdavo ir katalikų mokyklų, kurios nustelbė protestantiškąsias.

Tad XVII amžiuje katalikiškosios mokyklos Lietuvoje nustelbė kitų tikybų mokyklas; o katalikiškųjų mokyklų tarpe vyravo jėzuitų mokyklos. Šitaip buvo iki 1773 m., kada buvo panaikintas jėzuitų ordinas.

Protestantų mokyklos buvo įkurtos Vilniuje, Brastoje, Nesvyžiuje, Semetyčiuose, Šiluvoje, Biržuose, Kėdainiuose, Slucke, o pradžios mokyklų buvo beveik kiekvienoj jų parapijoj. Iš visų šių mokyklų iš pradžių žymiausioji buvo vilniškė. Po protestantų susidūrimų su katalikais, 1640 m. ji buvo panaikinta kartu su kalvinų bažnyčia. Tada pražydo protestantų Radvilų centruose esančios Kėdainių ir Slucko mokyklos, kurioms atiteko daugumas Vilniaus mokyklos turtų. Ypač garsėjo Kėdainių mokykla: mat, Radvilų pastangomis Kėdainiai buvo daromi protestantų kultūros centru. Čia net buvo įsteigta spaustuvė, kurioje buvo spausdinamos religinio turinio knygos. Bet šis protestantizmo centras neilgai tegyvavo. Po Jonušo Radvilos mirties Kėdainiai nebeturėjo pono. Jonušo duktė buvo ištekėjusi už dėdės Boguslovo Radvilos (Dubingių ir Slucko pono). Šiam mirus 1669 m., pasibaigė protestantų Radvilų giminė, kurios dvarai, perėję per daugelį rankų, pagaliau atiteko katalikams Nesvyžiaus Radviloms. Kultūrinės protestantų įstaigos pradėjo nykti, ir švedų antplūdžio metu sunykusios jų mokyklos vėliau jau nebeatsigavo. Kėdainiuose teliko tik magistrato išlaikoma silpna mokyklėlė. Tokios pat mokyklėlės liko Biržuose ir Slucke.

XVII a. mokyklose mokomieji dalykai

Kad ir įvairių buvo mokyklų steigėjų ir laikytojų, tačiau mokymas jose visose buvo beveik vienodas. Taip antai, visur pradžios mokyklose buvo mokoma skaityti, rašyti, katekizmo, ministrantūros, o kai kur dar ir skaičiuoti. Bažnyčios reikalui lotynų kalbos buvo mokoma net pradžios mokyklose. Skaityti mokė lenkiškai, o kai kur ir lietuviškai. Aukštesnėse mokyklose, t. y. kolegijose, niekur nemokė lietuviškai. Čia dėstomoji kalba buvo lotynų; mokiniai turėdavo išmokti lotyniškai kalbėti ir rašyti. Lotyniškai buvo rašomos eilės, sakomos kalbos, ruošiami disputai ir t. t. Kolegijoje mokslas buvo suskirstytas į 5 klases ir ėjo 5 metus. Be lotynų kalbos, čia mokė dar graikų (vėliau kai kur dar mokė vokiečių, prancūzų ir italų kalbų). Taip pat išeidavo filosofijos, o kai kur net teologijos kursą. Daugumas mokinių gyveno kolegijose ir ištisą dieną išbūdavo mokytojų priežiūroje. Ypatingai buvo žiūrima, kad mokiniai atliktų religinę praktiką, lankytų mišias ir kitas pamaldas. Jėzuitų kolegijose mokiniai ruošdavo religinio turinio vaidinimus ir disputus. Kolegijose visur buvo religinių mokinių brolijų. Pijarai tuo atžvilgiu buvo ne tokie uolūs. Užtat jų disputai būdavo visuomeninėmis temomis. Jų mokiniai vaidindavo seimelį, rinkdavo atstovus į tribunolą ir t. t. Žodžiu, čia mokiniai buvo ruošiami gyvenimui, kuris jų laukė išėjus iš mokyklos.

Vilniaus akademijoje buvo mokoma maždaug tų pat dalykų, kaip ir kolegijose, tik kiek giliau, nuodugniau. Akademijoje buvo trys fakultetai — filosofijos, teologijos ir teisių. Geriausiai laikėsi pirmieji du, o teisių fakultete daugiau dėmesio buvo kreipiama tik į bažnytinę, arba kanonų, teisę, kurios mokė net 3 profesoriai (civilinės teisės — vos vienas).

Kunigų ruošiamosios įstaigos

Motiejus Kazimieras Sarbievskis (Sarbievius), Vilniaus ir Kražių jėzuitų mokyklų profesorius, žymus poetas († 1640 m)

Kunigų ruošimas ir skyrimas. Visos mokyklos anuomet tarnavo Bažnyčios reikalams, nors jų auklėtiniai ne kiekvienas būtinai turėdavo išeiti kunigu. Iki XVI amž. antrosios pusės beveik niekur pasauly specialių kunigų ruošiamųjų įstaigų nebuvo: visur kunigais buvo įšventinami žmonės, išėję iš tų pačių bažnytinių mokyklų. Žemesnioji kunigija dažniausiai būdavo labai mažai temokyta. Norint būti kunigu, pakakdavo kiek pramokti lotyniškai skaityti ir išmokti bažnytines apeigas. Dažnai jaunuolis pasiruošdavo kunigu vienuolyno ar parapijinėj mokykloj arba ir privačiai, pas kurį kunigą. Aukštesniojo mokslo įgydavo tik turtingieji, kurie gaudavo aukštesnes Bažnyčios dignitorių vietas. Tačiau ir jiems jokių ypatingų reikalavimų nebūdavo: jų išsimokslinimas būdavo toks pat, kaip ir visų pasaulininkų. Be to, labai dažnai aukštąsias bažnytines vietas — klebonijas, kanonijas ar net vyskupijas — jie gaudavo dar būdami vaikai, o teologijos mokslus vėliau išeidavo. Daug kam būdavo lengva gauti tokias vietas, nes jas dalindavo valdovas arba ponai. O kadangi vyskupystes, kapitulas ir daugelį parapijų buvo įkūrę ir išlaikydavo valdovai, tai jiems priklausydavo ir tų vietų dalinimas. Ir didžiūnai savo dvaruose buvo įkūrę nemaža parapijų, todėl jiems priklausė klebonų skyrimas. Be abejo, kad šitokiu būdu skiriami dvasininkai labai dažnai nepasižymėdavo savo vertybe, nes daugumas iš jų tapdavo dvasininkais tik dėl pelningumo. Todėl nenuostabu, kad užplūdus protestantizmo bangai, į jį palinko net daugelis aukštųjų dvasininkų.

Vilniaus kunigų seminarijos. Protestantizmo skaudžiai paliesta, katalikų Bažnyčia, stodama su juo į kovą, persiorganizavo Tridento bažnytiniam suvažiavime (1545—1563 m.). Tada, tarp kitko, buvo susirūpinta ir geresniu dvasininkų paruošimu; vyskupijoms buvo įsakyta kurti kunigų seminarijas. Lietuvoje pirmas tuo susirūpino Vilniaus vyskupas Protasevičius. Prie savo paties atkviestų jėzuitų kolegijos jis įkūrė klierikų bursą (bendrabutį), o jo įpėdinis vysk. Jurgis Radvila 1582 m. įkūrė visiškai atskirą kunigų seminariją (joje turėjo būti 12 klierikų).

Tiek Protasevičiaus bursai, tiek seminarijai vadovavo jėzuitai. Tačiau nė viena iš tų įstaigų kaip reikiant neišsiplėtė: viena, jėzuitai daugiau dėmesio kreipė į savo pačių mokyklas, o antra, šioms įstaigoms nepakako užrašytųjų turtų, todėl jose buvo išlaikoma vos po keletą klierikų. Pagaliau nelabai į jas ėjo ir jaunimas, nes visi bemeilijo pakliūti į akademiją. Todėl seminarijos negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų, ir kunigai daugumas buvo ruošiami senoviškai arba atvykdavo iš Lenkijos, nes jų labai trūko. Parapijos būdavo be kunigų arba turėdavo kunigų, visai nemokančių lietuviškai ir negalinčių susikalbėti su žmonėmis. Todėl 1595—1597 m. Vilniaus vyskupiją vizitavęs nuncijo atsiųstas pralotas Komuliejus (Comuleus) įsakė kasmet iš vyskupijos pajamų pridėti klierikų bursai po 3.000, o seminarijai po 10.000 auksinų. Šitokiu būdu turėjo būti išlaikoma ir mokoma apie 15—20 klierikų. Bent daugumas jų turėjo būti lietuviai, kad, įšvęsti kunigais, galėtų sakyti lietuviškus pamokslus ir susikalbėti su žmonėmis.

Tačiau dar ir po to seminarijos ilgai skurdo ir iki pat XVIII amž. galo negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. Ypač jos sunyko po Maskvos ir švedų antplūdžio (1654—1667 m.). Taigi dar ilgai kuniguose būdavo žmonių, įvairiose mokyklose arba privačiai pasiruošusių; dažnai vikarais tapdavo net vargonininkai.

Vysk. Merkelis Giedraitis, 1576-1609 m. Žemaičių vyskupas, uolus katalikybės gynėjas ir didelis lietuvis patriotas.

Kunigų ruošimas Žemaičių vyskupijoje irgi buvo nesutvarkytas. Vyskupas Petkevičius ir jo įpėdinis Merkelis Giedraitis paaukojo pinigų ir prie jėzuitų mokyklų Vilniuje pastatė žemaičiams klierikams specialią bursą. Iš tų pinigų turėjo būti nuolat išlaikoma ir mokoma 12 klierikų (8 bajoraičiai ir 4 valstiečiai). Bet šita fundacija greit išseko, ir kunigai Žemaičiams buvo pradėti ruošti prie Kražių jėzuitų kolegijos. Ten tam tikslui buvo pastatyta speciali seminarija; mokymas joje buvo pavestas jėzuitams. Bet ir čia seminarija visą laiką skurdo. Kurį laiką iš jėzuitų ji buvo atimta, perkelta į Varnius ir pavesta pijarams, bet vėliau ji vėl buvo grąžinta jėzuitams. Tik 1773 panaikinus jėzuitų ordiną, seminarija buvo pavesta kunigams misijonieriams, kuriuos jau XIX am. vidury pakeitė pasauliniai kunigai. Nė Žemaičių seminarija negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų nei XVII nei XVIII amžiuje: kunigai ir toliau ruošėsi kaip įmanydami. O kadangi jie tuo būdu negalėjo kaip reikiant pasiruošti, tai ir tikėjimo reikalai Lietuvoje buvo labai apleisti.

Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje

Daukšos postilė

Lietuvių kalbos vartojimas. Valstybės reikalams Lietuvoje buvo vartojama senoji gudų, lotynų, o nuo XVI a. kaskart vis labiau ėmė vartoti lenkų kalbą. Lietuvių kalba buvo tik šnekamoji kalba. Mokyklose jos irgi ilgai nemokė, nes nebuvo jokių lietuviškų knygų. Tik prasidėjus katalikų kovai su protestantizmu, buvo griebtasi ir lietuvių kalbos, imta reikalauti, kad ir kunigai mokėtų lietuviškai, — kad bent galėtų parapijonims lietuviškai paskaityti Evangelijų ištraukas, kad galėtų lietuviškai bent katekizmo pamokyti. Tam tikslui buvo pradėtos spausdinti reikiamos lietuviškos knygos, o pradžios mokyklose pradėta mokyti skaityti iš lietuviškų katekizmų.

Katalikiškoji spauda. Pirmieji lietuviškąsias knygas tikybos reikalams pradėjo spausdinti protestantai Mažojoje Lietuvoje. Prasidėjus katalikų reakcijai prieš protestantizmą, Lietuvos ponija greit buvo atversta į katalikybę. Tačiau liaudis tebebuvo tamsi ir dar beveik pagoniška. Norint ją pamokyti tikėjimo tiesų, reikėjo paruošti daugiau lietuvių kunigų ir parūpinti reikalingų lietuviškų knygų, o pirmučiausia katekizmų. Kadangi neapšviesta kunigija negalėdavo sakyti pamokslų, tai visur tada buvo madoje specialios knygos, iš kurių kunigas paskaitydavo tikintiesiems. Tai buvo vadinamosios postilės, kuriose buvo Evangelijų ištraukų arba atpasakojimų. Tad reikėjo tokią postilę išleisti ir lietuviškai. Pirmasis lietuviškomis katalikiškomis knygomis susirūpino didysis Žemaičių katalikybės gaivintojas vysk. Merkelis Giedraitis. Vyskupo raginamas, kanauninkas Mikalojus Daukša 1595 m. jo lėšomis išleido katekizmo vertimą, o 1599 m. — postilės vertimą. Be to, lietuviškomis knygomis susirūpino ir jėzuitai. Jėzuitas Konstantinas Širvydas 1629 m. išleido pamokslų rinkinį. Netrukus jis parašė net lotynišką lenkišką lietuvišką žodyną ir lietuvių kalbos gramatiką lotyniškai. Tatai turėjo padėti ne pačiam kalbos mokslui, bet tiems, kurie gamino religinę literatūrą. Be Širvydo, atsirado jėzuitų tarpe ir daugiau lietuviškai rašančiųjų. Vieni toliau rūpinosi Evangelijų bei pamokslų medžiagos ir katekizmų leidimu, o kiti dar rūpino ir lietuviškų giesmynų. Žodžiu, buvo spausdinama visa tai, kas reikalinga lietuviams bažnyčioje ir apskritai religinėje praktikoje. Tačiau šitas rūpestis greitai pasibaigė. Nugalėjus protestantizmą ir liaudį supažindinus su tikėjimo dalykais, katalikų Bažnyčios akcija liaudies tarpe vėl apmirė, ir po XVII amž. vidurio jau ilgai lietuvių rašliavoje nebepasirodė nieko naujo, tiktai buvo perspausdinėjami ir perdirbinėjami tie patys seni dalykai; lietuvių kalba nepaprastai buvo darkoma: tokios kalbos, kaip Daukšos ir Širvydo, jau nebematyti. Taip tad tęsėsi iki pat XIX amžiaus.

Protestantiškoji spauda. Be katalikų, XVI amž. gale pradėjo spausdinti lietuviškąsias knygas savo tikybos reikalams ir kalvinai. Iš pradžių ir jų kunigai dažniausiai būdavo lenkai, lenkų kalba būdavo atliekamos visos pamaldos, lenkiškai buvo mokoma ir jų mokyklose (jie irgi nekreipė dėmesio į liaudį). Religinė kova ėjo tik ponų ir bajorų tarpe, nes liaudis turėjo būti tokios pat tikybos, kokios buvo ir jų ponai. Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu Brastoje buvo net lenkiškai išspausdinta Biblija protestantams. Tik dabar, kai katalikai ėmė rūpintis liaudim, — išleido jai lietuviškų šventaknygių, pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus, — susirūpino liaudimi ir kalvinai. Religinėje literatūroje jie sekė katalikais; taip antai, pasirodžius Daukšos katekizmui, po 3 metų ir jie išleido savo protestantiškąjį katekizmą (1598 m.); 1599 m. pasirodžius Daukšos postilei, protestantai 1600 m. išleido savąją. Tom dviem knygom buvo aprūpinti gyvieji protestantų reikalai, ir per 50 metų jie nieko daugiau nebeišleido. Tik kai apie 1652 m. hetmonas Jonušas Radvila Kėdainiuose įkūrė specialią lietuviškoms knygoms spaustuvę, čia buvo išspausdinta maldaknygių, giesmių rinkinys, katekizmas ir nauja postilė. Spaustuvė teveikė vos porą metų: greičiausiai, ji sudegė (1654 m.). Netrukus Maskvos ir Švedų karai sunaikino visą kėdainiškių Radvilų galybę, ir nebebuvo kas įtaisytų spaustuvę. Todėl vėlesniaisiais laikais lietuviškų protestantiškųjų knygų spausdinimas ėjo labai lėtai; dažniausiai būdavo išleidžiamos tik naujos minėtų knygų laidos. Tik 1660 m. Lietuvos protestantų rūpesčiu Anglijoje buvo išspausdinta didelė dalis lietuviškai išverstos Biblijos. Kai tas vertimas buvo pripažintas nevykusiu, protestantų sinodo rūpesčiu buvo paruoštas kitas. Senasis Testamentas buvo išspausdintas Karaliaučiuje 1701 m., o Naujasis — 1727 m. Vėliau Biblijos leidimai buvo dar kelis kartus pakartoti. Tuo tarpu katalikai lietuviškojo Šv. Rašto (tik Naujojo Testamento) vertimo tesulaukė tik 1816 m. iš vysk. Juozapo Giedraičio.

Lietuvos visuomenė XVII a.

Valstiečiai ir miestiečiai. Trys buvo tuo metu Lietuvoje luomai (tiek pat jų buvo tada ir visose kitose valstybėse). Pats žemasis, be jokių pilietinių teisių luomas buvo valstiečiai. Jie buvo visiškoje žemės savininkų valdžioje. Antrasis luomas buvo miestiečiai. Jokių politinių teisių jie taip pat neturėjo ir valstybės gyvenime nedalyvavo. Kad ir patys tvarkėsi miestuose, kad ir turėjo savo teismus, tačiau ir juos labai varžė bajorija; į miestų reikalus kaskart vis daugiau pradėjo kištis seniūnai. Miestiečiai skurdo ir ekonomiškai, nes bajorija seimuose išsileisdavo įstatymų, kurie leido jai prekiauti be jokių muitų, tuo tarpu miestiečiai turėjo juos mokėti. Todėl pačiai bajorijai savo prekes išvežant ir iš užsienio atsivežant, miestiečiai negalėjo su ja konkuruoti, nes, mokėdami muitus, jie turėdavo brangiau savo prekes pardavinėti; pagaliau, pačiai bajorijai apsirūpinant prekėmis, nebebūdavo nė pirkėjų. Tas pats buvo ir amatų atžvilgiu. Stambesnioji bajorija savo dvaruose turėjo amatininkų, kurie pagamindavo jai visa reikalinga, todėl miestų amatininkų cechai savaime turėjo nykti, nes nebuvo kas perka jų gaminius.

Bajorija buvo visagalis luomas. Vieni bajorai teturėjo visas teises, jie vieni tebuvo laikomi piliečiais. Jie vieni turėjo teisę atvykti į karalių rinkimus, jie rinko savo atstovus į seimą, kurs leido įstatymus; jie turėjo savo aukščiausiąjį teismą — tribunolą, — kurs irgi būdavo renkamas seimeliuose iš tų pačių bajorų. Bajorija jautėsi tikra, niekieno nevaržoma valstybės šeimininkė: valstybė buvo jos vienos. Oficialiai visi bajorai buvo lygūs: kunigaikščio ar grafo titulas nedavė jokių pirmenybių, — įstatymai net draudė taip tituluotis; kai tekdavo balsuoti (seimely), tai ir paskutinio vyžoto bajorėlio ir didžiūno balsai būdavo lygūs. Bet iš tikro bajorėlis visada balsuodavo taip, kaip jam liepdavo koks didžiūnas. Visa smulkioji bajorija buvo priklausoma didžiūnų: ji valgė jų duoną ir tik per juos tegalėjo gauti kokią aukštesnę vietą. Tad iš tikro valstybė buvo valdoma didžiūnų oligarchų. Tiesa, kartais jiems bandė pasipriešinti vidutinioji bajorija, tačiau seimeliuose jai neįmanoma buvo spirtis prieš didžiūnus: didžiūnai iš savo ir valdomųjų valstybinių dvarų atsiveždavo į seimelį daugybę plikbajorių, kurie galėjo viską nubalsuoti. Reikalui esant, šie pavartodavo net kardą, išvaikydami savo pono priešus.

Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės; „aukso laisvė“

Karalius. Jungtinė Lietuvių Lenkų valstybė buvo vadinama Respublika. Visa valdžia joje priklausė bajorijai: be jos niekas nieko negalėjo padaryti. Karalius buvo laikomas pakviestuoju ir valdančiu pagal prisiimtas ir prisiektas sąlygas, kaip pagal sutartį. Jam nevykdant sąlygų, buvo galima jo neklausyti. Ir iš tikro silpnesnių karalių laikais kai kurie ponai, subūrę savo šalininkus, kėlė maištus, skelbdamiesi karaliaus varžomųjų bajorijos laisvių gynėjais (pav., Zebžidovskio, Liubomirskio rokošai, — žiūr. 300, 333 psl.). Bet ir šiaipjau karalius buvo labai suvaržytas. Pirmiausia jis nieko svarbesnio negalėjo atlikti be senato, o mažesniems reikalams prie jo visada buvo senatoriai rezidentai(senatus ad latus). Be to, jį varžė ministeriai, kurių jis negalėjo priversti elgtis pagal savo norą; jų nebuvo galima nė pašalinti, nes jie visi buvo skiriami iki gyvos galvos.

Seimo vaizdas (sename raižinyje vaizduojamas 1619 m. seimas)

Seimas. Ministeriams karalius galėdavo dar asmeniškai padaryti įtakos. Tačiau daug sunkiau būdavo susikalbėti su visagaliu seimu, kurs tik vienas tegalėjo leisti įstatymus, skelbti karą, o svarbiausia, tik jis tegalėjo uždėti mokesčius. Nuolatinių mokesčių nebuvo; jie būdavo skiriami kiekvienam iškylančiam reikalui atskirai, o bajorija kiekvieną kartą vis priešinosi.

Priimti seime konstituciją būdavo labai sunku, nes kiekvieną kartą būdavo reikalingas visų seimo narių sutikimas. Vaivadijų ir pavietų atstovai, atvykdami į seimą, atsiveždavo rinkėjų duotas instrukcijas, kurių būtinai turėdavo laikytis. Dažnai instrukcijose būdavo reikalaujama priešintis naujiems mokesčiams, ir pavieto ar vaivadijos atstovai tuomet neleisdavo uždėti mokesčių. Kitiems sutinkant su mokesčiais, jie tą klausimą palikdavo spręsti savo seimeliui. O seimeliai ne visada nusileisdavo. Tuo būdu dažnai atsitikdavo, kad vienos sritys mokesčius mokėdavo, o kitos ne. Mokančiosios tuo atveju kitame seime nebenorėdavo mokėti, kol mokesčius sumokės nemokančiosios sritys. Taigi išeidavo didžiausių painiavų, kurios trukdavo dešimtimis metų. Niekas negalėjo tokios užsispyrėlės srities priverst nusileisti, nes buvo laikoma, kad niekas negalįs bajorui uždėti jokios pareigos, jei jis pats jos neprisiimąs. O prisiimti kokią pareigą jis galėjo tik savo srities seimely. Tuo būdu pavietai ir vaivadijos buvo tarytum atskiros valstybės, kurios viską spręsdavo savo seimeliuose, o bendrasis seimas buvo tik tų valstybėlių kongresas, kur jų atstovai derino savo nuomones dėl bendrų politikos reikalų.

Liberum veto“ ir seimų irimas. Jei kurio nors pavieto atstovai dėl ko nors priešindavosi, tai turėdavo nusileisti visas seimas. Visur reikėjo visuotinio sutikimo. Vienam atstovui savo pavieto vardu ištarus veto — draudžiu, visas seimas turėdavo nusileisti. O šitas veto buvo pradėtas vartoti ne tik sričių, bet ir privačių asmenų arba net ir svetimų valstybių sumetimais. Jei kam nors reikėdavo išardyti seimą, tas, neturėdamas seime bičiulio, visada galėdavo ką nors pasamdyti, kurs tą veto ištardavo (mat, krašte visada buvo pilna karaliaus priešų, varžančiųsi partijų ir nesugyvenančių didžiūnų). Jei ne vienam, tai kitam tūlo seimo nutarimai galėdavo atrodyti nepriimtini, todėl seimui nuolat grėsė pavojus iširti. Ir iš tikro kaskart vis dažniau pradėjo irti seimai, — juo labiau, kad kam nors protestuojant vienu klausimu, tuo pat atkrisdavo ir visi, net jau priimti nutarimai. Taip antai, Jono Kazimiero laikais iširo net 4 seimai. О XVIII amžiuje ta seimų liga taip įsivyravo, jog net ištisus dešimtmečius seime ničnieko nenutardavo.

Veikiant veto teisei, negalėjo būti padaryta jokių reformų, nes visada atsirasdavo vadinamosios „aukso laisvės“ šalininkų ir garbintojų. Taigi kiekvienas bandymas daryti kokių nors reformų reiškė seimo iširimą. Vienas kitas šviesesnis protas skundėsi dėl augančios netvarkos, bet bajorijos daugumas šita „aukso laisve“ džiaugėsi ir didžiavosi: esą, piliečiai, t. y. bajorija, niekur nesanti tokia laisva ir niekur taip savo likimo pati nesprendžianti, kaip Respublikoje.

Didžiūnų galia. Pati bajorija iš tikro nevaldė: valdė ir ardė seimus didžiūnai. Tik kai reikėdavo viešai ištarti veto, didžiūnas to nedarydavo patsai, o pasiųsdavo jo priklausomą bajorą, kurį paremdavo kiti to paties didžiūno šalininkai ir tarnai. Didžiūnai XVII am-je, ypač nuo Zigmanto Vazos laikų, pasidarė lyg kokie karaliukai. Mat, Zigmantas Vaza visada laikė prie savęs daug svetimšalių, ir karaliaus rūmai dėl to pasidarė nebepopuliarūs. Anksčiau bajorų jaunuomenė vykdavo auklėtis į karaliaus rūmus. Bet nuo Zigmanto Vazos laikų ji jau ėmė burtis apie didžiūnų dvarus, kuriuose didžiūnai buvo puikiausiai įsitaisę, turėjo savo rūmų ministerių, o jų žmonos — rūmų ponių (freilinų) iš vidutiniosios bajorijos tarpo. Jie varė savo politiką, priešinosi karaliui, pešėsi tarp savęs. Žodžiu, buvo panašus vaizdas, kaip viduramžiais feodalinėje Europoje (kunigaikščių rolę čia vaidino didžiūnai). Valstybėje buvo didžiausia netvarka. Galingieji didžiūnai nieko neklausė, seimai kaskart vis dažniau iro, o bajorija, nors ir jautė neapykantą didžiūnams, tačiau brangino savo laisvę. Niekas nesirūpino perorganizuoti valstybės. Laisvės ideologai matė netvarką, tačiau veto teisę laikė šventa: esą, tai visų bajoriškųjų laisvių perlas, saugotinas, kaip akies lėlytė. Kiek vėliau įėjo į madą posakis: „Respublika laikosi netvarka“ (t. y. netvarkos dėka): esą, laisva bajorų Respublika esanti netvarkinga, užtat niekam ir nepavojinga, — todėl jos niekas nepulsiąs; taigi bajorija galinti džiaugtis savo laisve ir niekuo nesirūpinti. Nors gyvenimas labai greit parodė šito įsitikinimo klaidingumą, tačiau, kol buvo pažabota išsikerojusi sava-valia ir reformuota valstybės santvarka, praėjo daugiau, kaip pusantro amžiaus; o vienas ištisas amžius skendėjo visiškoje anarchijoje.

Vazų karaliavimo laikai yra netvarkos įsigalėjimo laikotarpis: seimai kaskart vis dažniau ėmė irti, liberum veto įėjo į kasdieninę gyvenimo praktiką. Dažnai girdime, kad liberum veto teise pirmą kartą pasinaudojęs ir seimą išardęs Upytės atstovas Čičinskas (Si-cinskis) 1652 m. Tatai netiesa: daug kartų seimai iširo ir prieš 1652 m. Nuo 1536 m., kada iširo pirmasis Lenkijos seimas, iki 1569 m. Liublino seimo, kada prasidėjo bendrieji lietuvių lenkų seimai, — Lenkijoje iš viso iširo 7 seimai. O po Liublino unijos iki 1652 m., kada seimą išardė Čičinskas, iširo dar 13 bendrųjų seimų. Tiesa, anksčiau seimai daugiausia iširdavo, protestuojant didesnei atstovų grupei, keletui dešimčių ar bent keliolikai seimo atstovų, o 1652 m. seimas iširo, protestuojant tiktai vienam Čičinskui. Bet vis dėlto tai nebuvo pirmas toks atsitikimas. Antai vienas atstovas bandė sukliudyti viso seimo darbą dar 1596 m., o 1639 m. vienas Krokuvos atstovas, Liubomirskis, seimą ir išardė. Taigi tą paprotį vienam atstovui išardyti seimą įvedė ne Čičinskas, bet Liubomirskis. Abiem atvejais aplinkybės buvo labai panašios.

Seimas turėdavo tęstis ne ilgiau, kaip 6 savaites. Pasibaigus tam laikui, posėdžiauti buvo galima tik visiems atstovams sutikus. Ir štai 1639 m. Liubomirskis, o 1652 m. Čičinskas pasisakė nesutinką pratęsti seimui laiko, ir seimai išsiskirstė. Tik 1639 m. visi seimo atstovai lengvai išsiskirstė, o 1652 m. dalis atstovų labai norėjo tęsti seimą ir ieškojo pasislėpusio Čičinsko, kad šis atšauktų savo veto: mat, tuomet buvo sunkūs kazokų karų laikai, ir be seimo grėsė didelis pavojus (ypač Lenkijai). Bet negalima naiviai manyti, kad Čičinskas arba kas kitas būtų galėjęs kada nors išardyti seimą vienas: vienam tekdavo tik ištarti veto, ir kiti tuojau jį paremdavo, dėdamies bajorų laisvių gynėjais. Be to, šitų gynėjų turėdavo būti nemaža, — jų tarpe turėdavo būti nors vienas galingas didžiūnas: kitaip veto nuskambėdavo veltui. Ne kartą jis veltui ir nuskambėjo: seimas dirbo sau, kaip dirbęs. Ne kartą ant veto ištarusio galvos sušvytruodavo kitų bajorų kardai, ir šis turėdavo sprukti lauk iš salės. Būdavo atsitikimų, kad net keletą protestuojančių išmesdavo lauk, o seimas dirbdavo sau toliau, skelbdamas konstitucijas, kaip vienu balsu priimtas. Žodžiu, niekad vienam atstovui iš tikro nepasisekė išardyti seimo. Atstovo veto teisė buvo tik teorijoje; praktikoje ji galiodavo tik tada, kai ją remdavo koks didžiūnas su visais savo šalininkais. Neturėdamas tokios paramos, niekas nedrįsdavo ištarti veto, o ištaręs gaudavo labai apsivilti.