24. Visuomeninis ir kultūrinis sąjūdis Lietuvoje XIX a. pr.

Politinė situacija Lietuvoje po 1812 m. karo

1815 m. Vienos kongresas iš Napoleono sukurtos Varšuvos Kunigaikštystės di­džiosios dalies žemių įkūrė Lenkijos Karalystę, kuri atiteko Rusijos imperijai. Lenkijos karalystė turėjo savo konstituciją ir plačią autonomiją, jos karalius buvo Rusijos imperatorius. Lenkijos karalystei atiteko Lietuvos Užnemunė. Jo­je liko galioti Napoleono kodeksas, o valstiečiams buvo palikta asmens laisvė. Lietuvai, prijungtai prie Rusijos, savarankiškumas nebuvo suteiktas. Čia augo nepasitenkinimas caro valdžia, aktyvėjo visuomeninis politinis gyvenimas. Ca­ro valdžia, atskyrusi Lietuvą nuo Lenkijos, tikėjosi atitolinti abi buvusios vienos valstybės dalis. Tačiau prasidėjo priešingas procesas – siekimas vėl susi­jungti. XIX a. kilo net du sukilimai, nukreipti prieš Rusijos valdymą.

Studentų ir inteligentų draugijų veikla

XIX a. pr. susikūrė draugijos, susibūrusios prie Vilniaus universiteto. Dides­nę iniciatyvą rodė studentija. Slaptose draugijose buvo imta propaguoti nau­jas vertybes: tarpusavio paramą, ryžtą kovoti su despotizmu, tautinio išsiva­davimo idėjas.

Po 1812 m. Lietuvoje aktyviai ėmė veikti masonai. Jų susirinkimų vietos buvo pavadintos ložėmis. Žymesnės ložės: “Uolusis lietuvis”, “Tobulioji vienybė”. Masonų draugijos platino švietimą, užsiiminėjo labdara. Pa­žangi buvo jų skelbiama religinė ir tautinė tolerancija.

Inteligentai, kurių nepatenkino masonų uždarumas, 1817 m. sukūrė “Šubravcų” (nenaudėlių) draugiją. Šioje draugijoje nebuvo dvarininkų, o kritika visuomenės atžvilgiu buvo nuosaiki. Masonų ir Šubravcų idėjos buvo populiarios tarp studentų ir moksleivių. 1817 m. Vilniaus stu­dentai įkūrė slaptą “Filomatų” (mokslo mylėtojų) draugiją. Aktyvūs jos nariai buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas ir kt. Filomatai globojo ir kitas studentų organizacijas, iš kurių gausiausia buvo “Filaretų” (dorovingųjų) draugija. Filomatai ir filaretai siekė padėti studijų draugams, ge­riau mokytis, puoselėti tautiškumą, šviesti lenkų tautą. Didžiausias jų tikslas – tautos laisvė.

1822 m. Aleksandras I uždraudė masonų ložes ir “Šubravcų” draugiją, o po metų policija suėmė ir slaptųjų Vilniaus studentų organizacijų na­rius. Prasidėjo didžiausia Europoje studentų byla, pasibaigusi nuteistųjų ištrėmimu. Kaltinimas buvo pareikš­tas 108 asmenims, 20 iš jų buvo iš­tremti. Tarp pastarųjų buvo A. Mic­kevičius ir T. Zanas. Tai buvo pirmo­sios tokio masto represijos universi­tete. Turėjo atsistatydinti Vilniaus švietimo apygardos globėjas A. Čartoriskis. Tik represijomis caro val­džiai pasisekė prislopinti kylantį vi­suomenės nepasitenkinimą.

Vilniaus universitetas

Didelę reikšmę Lietuvos kultūrai tu­rėjo Vilniaus universitetas, 1803 m. pavadintas Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. 1814-1823 m. laikomi universiteto klestėjimo laikotarpiu. Savo moksliniais darbais, pažangio­mis studentų draugijomis, ryšiais su svarbiais užsienio mokslo centrais universitetas pagarsėjo ne tik Rusijo­je, bet ir Europoje. Vėliau, net ištrė­mus žymius profesorius, universiteto gyvenimas visiškai neapmirė. Didėjo studentų skaičius. Veikė keturi fakul­tetai: Fizikos ir matematikos, Medi­cinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Univer­sitete buvo bendraujama lenkų kalba, vyravo lenkų kultūra. Jame mokėsi įvairių tautybių – lietuvių, gudų, len­kų, ukrainiečių bajorų jaunimas. Tuo metu universitete profesoriavo dar daug žymių mokslininkų. Labai pripažinti buvo iš Lenkijos atvykę bro­liai J. ir A. Sniadeckiai: profesorius Andrius Sniadeckis dėstė chemiją, o Janas Sniadeckis – astronomiją ir matematiką. Lietuvis S. B. Jundzilas sutvarkė uni­versiteto botanikos sodo ir zoologinius rinkinius. Medicinos mokslo srityje gar­sėjo vokiečiai tėvas ir sūnus Frankai. Tėvas Johanas Frankas pirmasis reforma­vo medicinos dėstymą, įkūrė terapijos kliniką, sūnus Jozefas įsteigė Vilniaus medicinos draugiją, Medicinos institutą, ambulatoriją. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo. Istoriją universitete dėstė Joachimas Lelevelis, studentus skatinęs domėtis Lietuvos istorija, kultūra. T. Narbutas parašė 9 tomų Lietuvos istoriją iki 1569 m. Liublino unijos. Ši knyga greta Biblijos ir Lietuvos Statuto buvo laikoma kiekvieno bajoro namuose.

Mokslo kilimas, naujas mąstymo būdas, iš Vakarų Europos sklindančios idė­jos skatino prisiminti praeitį ir ugdė tautinę savimonę. Universiteto profesorių iniciatyva Lietuvoje atsirado ir pirmosios mokslo bei kultūros draugijos, akty­viai vyko mokslinis tiriamasis darbas, knygų leidyba.

Universitetą garsino ir jo auklėtiniai – didieji lenkų rašytojai ir poetai ro­mantikai, vadinę save lietuviais: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juze­fas Kraševskis, istorikai Mykolas Balinskis, Teodoras Narbutas ir kt.

Lituanistinio sąjūdžio pradžia

Siekiant atkurti valstybę, svarbu buvo išlaikyti politines ir kultūrines tradicijas. Nuo pat XIX a. pr. labai pradėta domėtis savo “istorinėmis šaknimis”, krašto praeitimi. Studijų objektu tapo Lietuvos istorija, liaudies kultūra, kalba. Šį vi­suomeninį mokslinio ir kultūrinio pobūdžio sąjūdį skatino beveik visą Europą apėmęs domėjimasis etnografija, liaudies kultūra.

219860 html mcc47f1a
Simonas Daukantas

Pirmoji lietuvių tautinio atgimimo banga per Lietuvą nuvilnijo XIX a. 3-4 dešimtmetyje.
Vilniaus universitete studi­javo dauguma XIX a. pr. lietuvių kultūros puoselėtojų: Simonas Stanevičius, Simo­nas Daukantas, Jurgis Pabrėža, Andrius Valiūnas ir kt. Lietuviai studentai nepri­klausė slaptoms lenkų organizacijoms. Jie pirmiausiai rūpinosi kultūrine ir ypač lite­ratūrine veikla. Istorikas S. Daukantas 1822 m. lietuvių kalba parašė veikalą “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. Tai pirmoji Lietuvos istorija, parašyta lietu­vių kalba.

Kitas tautinio atgimimo žadintojas, Si­monas Stanevičius, didžiausią pripažini­mą pelnė pasakėčiomis. Jo “Dainės že­maičių”, pasirodžiusios 1829 m. Vilniuje, buvo antroji lietuvių liaudies dainų knyga. Pirmąją prieš ketverius metus Karaliaučiuje buvo išleidęs Liud­vikas Rėza. Visomis dainų rinki­nių knygomis siekta puoselėti ir skleisti liaudies kultūrą. Stanevi­čiaus odė “Šlovė žemaičių” tapo to meto lietuvių šviesuomenės manifestu. Joje buvo reiškiamos romantinės patriotinės nuotaikos. Stanevičius garbingoje praeityje ieškojo motyvų, galėjusių paska­tinti dvasinį lietuvių atgimimą, žmonių patriotizmą, priversti juos susirūpinti pavergtos tėvy­nės likimu. Susidomėjimas praei­timi bei tautosaka paragino rinkti senienas ir tautodailę. Aistringas senienų rinkėjas, įrengęs pirmąjį žemaičių archeologinių radinių ir tautodailės muziejų išskobto seno ąžuolo kamiene, – Raseinių apy­linkių bajoras Dionizas Poška.

Tautą prikelti buvo lemta že­maičių sąjūdžiui. Dauguma žemaičių bajorų buvo smulkūs žemvaldžiai, ma­žiau nutautę ir laikantys save lietuviais. Daugelis žemaičių dvarų virto lietuvių kultūros židiniais. Daugiau kaip pusę ūkininkų sudarė laisvieji valstiečiai. Bū­do uždarumas žemaičiams taip pat padėjo priešintis kitataučių įtakai. Apsišvie­tę žemaičiai bajorai būrėsi apie žemaičių vyskupą Juozą Arnulfą Giedraitį jo rezidencijoje Alsėdžiuose, o vėliau Varniuose.

Klausimai

  1. Kaip pasireiškė Lietuvos gyventojų nepasitenkinimas caro valdžia?
  2. Kurie visuomenės sluoksniai buvo aktyvesni?
  3. Kokias vertybes XIX a. pr. akcentavo jaunimas?
  4. Kuo pasireiškė lituanistinis sąjūdis ?
  5. Kodėl lietuvių atgimimas XIX a. pr. sietinas su Žemaitija?

Radote klaidą? Pažymėkite tikslią teksto vietą ir spauskite Ctrl+Enter klavišų kombinaciją, norėdami apie ją informuoti.

2019-02-16

0 atsakymų (-ai) į temą "24. Visuomeninis ir kultūrinis sąjūdis Lietuvoje XIX a. pr."

© 2014-2023 Istorijai.lt

Pin It on Pinterest

Eiti prie įrankių juostos

Pranešti apie klaidą

Ši teksto iškarpa bus pateikta mums