26 Lie

§ 28. Vienos kongresas

Reakcijos laikotarpis

Žlugus Napoleono I imperijai, baigėsi ketvirtį amžiaus trukęs revoliucijų, karų, vienų valstybių nykimo ir kitų kūrimosi, įvairių sparčių politinių permainų tarpsnis. Nugalėtojai — feodalinių monarchijų ir Anglijos valdantieji sluoksniai — stengėsi atkurti tokią Europą, kokia ji buvo ligi Prancūzijos didžiosios revoliucijos ir Napoleono Bonaparto nukariavimų. 1814 m. Europoje prasidėjo reakcijos laikotarpis, kuris truko maždaug ligi 1830 m.

Didžiųjų vastybių siekiai

Antiprancūziškos sąjungos valstybės skelbė, kad jų tikslas — atkurti Napoleono I suardytą „jėgų pusiausvyrą” Europoje, įtvirtinti „patvarią taiką ir teisingumą”. Iš tikrųjų jos norėjo atgauti prarastas teritorijas, įteisinti naujus grobimus, taip pat sustiprinti savo pozicijas viena kitos atžvilgiu. Mat šių valstybių siekiai dažnai nesutapdavo, kartais būdavo net priešingi. Kita vertus, feodaliniai monarchai turėjo laikytis vienybės bent svarbiausiais klausimais, nes nesutarimų didėjimas buvo pavojingas jiems patiems. Tai parodė XVIII a. paskutinis dešimtmetis, kuomet jie taip nedarniai veikė kovodami su revoliucine Prancūzija. Garsus rusų istorikas V. Kliučevskis, gal net perdėdamas, rašė: „Lenkijos žūtis 1793—1795 metais išgelbėjo Prancūzijos Respubliką, o Austrijos ir Prūsijos tarpusavio pjautynės 1798—1799 metais sukūrė Napoleono imperiją”.

Pokarinės Europos reikalus turėjo svarstyti monarchų, jų įgaliotųjų atstovų ir diplomatų suvažiavimas (kongresas), vykstantis Vienoje 1814 m. rugsėjo—1815 m. birželio mėn. Kongreso dalyviai kartu beveik neposėdžiavo. Europos likimas buvo lemiamas privačiuose susitikimuose ir gausiose puotose. Kongrese tvarkėsi penkios didžiosios valstybės: Rusija, Anglija, Austrija, Prūsija, taip pat nugalėtoji Prancūzija. Reikšmingą šios padėtį lėmė valstybių nugalėtojų tarpusavio prieštaravimai, jų siekimas atkurti ir palaikyti „jėgų pusiausvyrą” Europoje. Anglija laikė Prancūziją atsvara prieš Rusiją, Austriją ir Prūsiją; Rusija — prieš Austriją ir Angliją; Austrija — prieš Prūsiją ir Rusiją.

Tik Prūsija rodė nesutaikomą priešiškumą Prancūzijai, bet jos vienos balsas nieko nelėmė. Juo labiau kad Anglija, o ypač Austrija nerimavo dėl Prūsijos kėslų įsiviešpatauti Vokietijoje, prisijungti Saksoniją ir kai kurias kitas vokiečių žemes. Prisijungdama jas, Prūsija tarsi norėjo gauti kompensaciją už prarastas lenkų žemes, Napoleono I sujungtas į Varšuvos kunigaikštystę. Caras Aleksandras I siekė sudalyti Lenkijos karalystę, įeinančią į Rusijos imperijos sudėtį, bet turinčią savivaldą. Šiems Aleksandro I planams priešinosi Austrija ir Anglija, baimindamosi Rusijos plėtimosi į Vakarus.

Didžiųjų valstybių diplomatijos vadovų suvažiavimas Vienoje

Anglijos ir Austrijos diplomatai veidmainiškai reiškė užuojautą lenkams, kurie XVIII a. pabaigoje dėl padalijimų prarado valstybingumą, ir siūlė atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę, turinčią 1772 m. sienas. Tačiau su tuo, aišku, negalėjo sutikti caras Aleksandras I. Net Napoleonas I, žygiuodamas į Maskvą, nereikalavo, kad Rusija atsisakytų tokių didelių jai priklausančių teritorijų. Tad kaip galėjo Rusija, daugiausia prisidėjusi prie Napoleono I sutriuškinimo, sutikti su tokiu sąjungininkių pasiūlymu? 1815 m. pradžioje Vienos kongrese vyko karšti ginčai. Susidarė net dvi priešiškos sąjungos; viena Anglijos, Austrijos ir Prancūzijos, kita — Rusijos ir Prūsijos. Sklido gandai apie gresiantį karą tarp Napoleoną I nugalėjusių valstybių.

Kongreso darbo išvados

Gandai liko gandais, o žinia apie Napoleono Bonaparto pabėgimą iš Elbos salos ir išsikėlimą Prancūzijoje beveik užglaistė sąjungininkių prieštaravimus. „Šimto dienų” laikotarpis baigėsi galutiniu Napoleono I sutriuškinimu. 1815 m. birželio mėn. buvo pasirašytas kongreso Baigiamasis aktas, kurį papildė metų pabaigoje sudaryta taikos sutartis su Prancūzija.

Prancūzija neteko visų užkariautų žemių, turėjo sumokėti nemažą kontribuciją. Iki kontribucijos išmokėjimo Prancūzijoje liko sąjungininkių kariuomenės įgulos (150 tūkst. karių); jos taip pat būtų turėjusios slopinti naują galbūt kilsiančią revoliuciją. Galimai Prancūzijos agresijai turėjo užkirsti kelią Prūsija ir į Nyderlandų karalystę sujungtos Olandija ir Belgija. Prūsija gavo vokiečių žemes, esančias kairiajame Reino krante, — taigi įgijo bendrą sieną su Prancūzija, — taip pat pusę Saksonijos bei kai kurias kitas teritorijas. Be to, Prūsija susigrąžino dalį lenkų žemių, iš kurių Napoleonas I buvo sukūręs Varšuvos kunigaikštystę.

Vienos kongreso Baigiamasis aktas Austrijai pripažino Lombardijos ir Venecijos sritis Šiaurės Italijoje bei italų ir pietų slavų gyvenamą rytinę Adrijos jūros pakrantę (Dalmatiją). Mažų vokiečių kunigaikštysčių valdovai, iš kurių Napoleonas I atėmė žemes, prašė Vienos kongresą grąžinti jų teises, tačiau nieko nepešė. Vokietija vis dar buvo susiskaldžiusi, bet ne taip smarkiai kaip ligi tol. Vietoj kelių šimtų XVIII a. pabaigos valstybėlių liko 34 monarchijos ir 4 laisvieji miestai. Vienos kongreso nutarimu iš jų susidarė Vokietijos Sąjunga, kurios narės įsipareigojo gerbti viena kitos nepriklausomybę ir sienų neliečiamumą. Vokiečių valstybių tarpusavio ginčus turėjo spręsti sąjunginis seimas, posėdžiaujantis Frankfurte prie Maino. Šis seimas neatstovavo tautai, jį sudarė monarchų paskirti diplomatai ir valdininkai. Taigi Vokietijos Sąjungos tikslas buvo išlaikyti esamą tvarką: saugoti vokiečių žemes nuo karų ir revoliucinių sukrėtimų.

Italijoje nugalėtojai atkūrė Neapolio karalystę, Sardinijos karalystę, bažnytinę Popiežiaus valstybę ir keletą smulkių kunigaikštysčių. Visos jos pasidarė pavaldžios Austrijai, kuri tiesiogiai valdė rytinę Šiaurės Italijos dalį. Į italų patriotų siekimą suvienyti šalį Vienos kongresas visiškai neatsižvelgė.

Iš Varšuvos kunigaikštystės buvo sudaryta Lenkijos karalystė kaip Rusijos imperijos savivaldi dalis. Taigi Rusijos siena pasislinko kelis šimtus kilometrų į vakarus.

Vienos kongresas Anglijai pripažino karo metais jos užgrobtas užjūrio valdas: Kapo koloniją, Ceiloną (dabartinę Šri Lanką), nedidelę, bet turinčią labai svarbią geografinę padėtį Maltos salą Viduržemio jūroje. Buvo grąžinta ankstesnių Ispanijos ir Portugalijos dinastijų valdžia, atkurta Šveicarija, kuri gavo sienų neliečiamumo ir neutralumo garantiją. Norvegija buvo atskirta nuo Danijos ir sujungta su Švedija, šiai atlyginant už dalyvavimą kare su Prancūzija.

Europa po Vienos kongreso

Nugalėtojai, savaip tvarkydamiesi, siekė ne tik išplėsti savo valdas, prisijungti naujų žemių, bet ir užtikrinti taiką bei ramybę Europoje, t. y. užkirsti kelią karams bei revoliucijoms. Valstybių nesutarimai turėjo būti sprendžiami derybomis, o revoliucijas ir sukilimus privalėjo slopinti visi monarchai. Ši politika, pavadinta Vienos sistema, buvo grindžiama 1815 m. rugsėjo mėn. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos valdovų pasirašytu susitarimu dėl „Monarchų ir tautų šventosios sąjungos” sudarymo.

Šventoji sąjunga

Susitarimas skelbė, kad „Švenčiausiosios ir nedalomos Trejybės vardu“ trys valdovai nutarė „grįsti tarpusavio santykius kilniomis tiesomis, kurių moko amžinasis Dievo Išganytojo tikėjimas”, pasižadėjo laikyti vienas kitą broliais ir teikti vienas kitam „kiekvienu atveju paramą ir pagalbą”. Greitai prie susitarimo prisijungė kiti Europos valstybių valdovai. I „Šventąją sąjungą“ nebuvo priimtas tik Turkijos sultonas kaip nekrikščionis. Tiesa, susitarimo nepatvirtino Anglijos parlamentas, bet jos vyriausybė derino savo užsienio politiką su kitomis didžiosiomis valstybėmis — „Šventosios sąjungos” narėmis.

Tvarkos palaikymo ir kovos su revoliuciniu judėjimu reikalus svarstydavo valdovų ir jų diplomatų suvažiavimai arba kongresai, posėdžiaujantys vis kituose miestuose. 1818 m. įvykusiame suvažiavime buvo nutarta išvesti iš Prancūzijos sąjungininkių okupacinę kariuomenę. Mat Prancūzija jau buvo išmokėjusi beveik visą kontribuciją, šalyje viešpatavo ramybė. Vis dėlto Austrija, Rusija, Prūsija ir Anglija atnaujino ankstesnį susitarimą veikti drauge atkuriant tvarką Prancūzijoje, jeigu ten „įvyktų koks nors perversmas, keliantis grėsmę kaimynų ramybei ir saugumui”.

Tai reiškė įsipareigojimą kištis į kitos šalies reikalus, ginklu slopinti revoliuciją. Tiesa, prieš Prancūziją jėga nebuvo panaudota. Revoliucijos kilo Ispanijoje ir Italijoje.

Klausimai

  1. Kodėl 1814—1830 m. vadinami reakci­jos laikotarpiu?
  2. Vienos kongrese Europos monarchai iš­kilmingai pareiškė, kad nori atkurti .jėgų pusiausvyrą”, įtvirtinti „patvarią taiką bei teisingumą”. Ką iš tikrųjų reiškė kiekvie­na iš šių frazių?
  3. Kokių pokyčių įvyko Europos žemėlapyje po Vienos kongreso?
  4. Kuriam tikslui buvo sukurta „Šventoji sąjunga“?