25 Vas

12. Vienos kongresas. „Šokantis kongresas“

„Šokantis kongresas

Prancūzijai pralaimėjus karą su sąjungininkais, Europos valdovai 1814 m. rug­sėjo mėn. suvažiavo į Vieną. Austrijoje prasidėjusio Vienos kongreso pagrindi­nis tikslas buvo išspręsti pokario Europos sutvarkymo klausimus. Į kongresą atvyko 216 visų Europos valstybių atstovų, tarp kurių buvo du imperatoriai, keturi karaliai ir daug žymių politikos veikėjų. Vienos kongreso dalyviams kiekvieną dieną buvo rengiami pokyliai, spektakliai, medžioklės. Vienoje buvo juokaujama: „Rusijos imperatorius myli, Danijos karalius geria, Viurtenbergo karalius valgo, Prūsijos karalius galvoja, Bavarijos karalius kalba, o Austrijos imperatorius užmoka“. Todėl Vienos kongresas ir buvo pavadintas „šokančiu kongre­su“. Nors Vienoje buvo susirinkę visų Europos valstybių atstovai, tačiau lemia­mą žodį turėjo Anglija, Prūsija, Rusija, Austrija ir nugalėtoji Prancūzija.

Didžiųjų valstybių nesutarimai kongrese

Kongrese išryškėjo karą laimėjusių valstybių prieštaravimai. Rusija siekė gauti Varšuvos kunigaikštystę ir sustiprinti Prūsijos valstybę, kaip savo sąjungininkę. Austrai norėjo įsitvirtinti Italijoje ir neleisti Prūsijai išplėsti savo įtakos vokie­čių žemėse. Prūsija tikėjosi prisijungti Saksoniją ir vokiečių žemėse užimti vy­raujančią poziciją. Prancūzija ketino išsaugoti ikirevoliucines šalies sienas ir neprarasti savo vaidmens Europoje. Anglijai rūpėjo išlaikyti jėgų pu­siausvyrą kontinente, neleidžiant įsiviešpatauti nė vienai valstybei. Ypač buvo susiginčyta dėl Saksonijos likimo. Prūsijai, siekiančiai gauti Saksoniją, ryžtingai pasipriešino Austrija ir Prancūzija. Ta­čiau valstybių nesutarimus apramino gauta žinia apie Napoleono , pabėgimą iš Elbos salos.

„Šimtas dienų“

Gyvendamas tremtyje, Napoleonas atidžiai stebėjo Liudviko XVIII valdymą. Bajorija ir dvasininkija iš Burbonų reikalavo su­grąžinti revoliucijos metais iš jų atimtas žemes ir atstatyti feodali­nes privilegijas. Didelis nepasitenkinimas kariuomenėje kilo dėl ka­reivių ir karininkų atleidimo iš tarnybos. Neaiški Burbonų politika ir feodalinės tvarkos atkūrimo grėsmė sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą nauja valdžia. Napoleonas žinojo ir apie didelius nesutarimus, Vienos kongrese kilusius tarp sąjungininkų.

1815 m. kovo l d., palikęs Elbos salą, Napoleonas su l 100 ginkluotų kareivių išsilaipino Prancūzijos pietuose. Burbonų nuostabai, Napoleoną prancūzai pasitiko šaukdami: „Tegy­vuoja imperatorius!“ Visi kariniai daliniai, pasiųsti prieš Napoleoną, perėjo į jo pusę. Kovo 10d. Napoleonui pasida­vė ir antrasis pagal dydį Prancūzijos miestas Lionas. Marša las M. Nėjus taip pat perėjo į Napoleono pusę. Vienam rojalistų ka­rininkui paprieštaravus M. Nėjui dėl tokio poelgio, jis atsakė: „O ką, jūsų nuomone, reikėjo daryti? Argi aš galiu dviem rankom sustabdyti jūrą?“ 1815 m. kovo 20 d., nė karto neiššovęs, Napo­leonas įžengė į Paryžių. Minios žmonių jį pasitiko prie Tiuilri rūmų, džiaugsmingai skanduodamos: „Tegyvuoja imperatorius! Šalin dvasininkus! Šalin bajorus!“ Balandžio mėn. Napoleonas priėmė naują konstituciją, kurioje gerokai buvo sumažintas rin­kėjų ir renkamųjų turto cenzas, užtikrinta spaudos laisvė.

Sąjungininkai, pamiršę nesutarimus, sukūrė septintąją antiprancūziškąją koaliciją. Napoleoną, kaip „žmonijos priešą“, pa­skelbė už įstatymo ribų. Jis, parengęs naują kariuomenę, įsiver­žė į Belgiją. Anglai ir prūsai, pirmieji iš visų sąjungininkų suskubę atvykti į Belgiją, pasitiko Napoleoną. Lemiamas mūšis įvyko 1815 m. birželio 18d. prie Vaterlo, netoli Briuselio. An­glų kariuomenė, vadovaujama A. Velingtono, sugebėjo atlaikyti prancūzų puolimą, o laiku į mūšio lauką atskubėjusi Prūsijos armija nulėmė visą kovos eigą. Po Vaterlo mūšio pralai­mėjimo Napoleonas antrą kartą atsisakė sosto savo sūnaus naudai. Antrasis jo viešpatavimas, trukęs šimtą dienų, baigė­si. Napoleonas ketino išplaukti į Ameriką, bet, anglų laivams užblokavus kelius į vandenyną, jis pasidavė į nelaisvę. Anglų valdžia Napoleoną ištrėmė į šv. Elenos salą Atlanto vandenyne.

Taikos sutartis su Prancūzija

Napoleono „šimtas dienų“ sąjungininkus paskatino sugriežtinti taikos sutarties su Prancūzija sąlygas. Vienos kongreso nutarimu Prancūzijos sienos buvo grą­žintos į 1789 m. ribas. Apskritai sienų klausimas buvo išspręstas Prancūzijos naudai. Jai buvo uždėta 700 mln. aukso frankų kontribucija. Šiaurės rytų depar­tamentai buvo užimti sąjungininkų kariuomenės iki tol, kol Prancūzija išmokės kontribuciją. Prancūzija turėjo atiduoti sąjungininkams ir karo laivyną. Liudvi­kas XVIII buvo pripažintas Prancūzijos karaliumi, o vyriausybės veiklą turėjo kontroliuoti nuolatos Paryžiuje veikianti keturių sąjunginių valstybių Ambasa­dorių konferencija.

Vokietijos sąjunga

Vienos kongrese buvo įtvirtintas 1806 m. Napoleono įvykdytas Šventosios Ro­mos imperijos panaikinimas. Vietoj kelių šimtų Vokietijos valstybėlių pasiliko 34 valstybės ir 4 laisvieji miestai (Bremenas, Hamburgas, Liubekas, Frankfur­tas prie Maino). Šios naujai įkurtos valstybės buvo pavadintos Vokietijos sąjun­ga. Joms buvo suteikta teisė priimti konstitucijas ir įkurti luomų atstovavimo įstaigas. Vokiečių valstybių tarpusavio ginčus turėjo spręsti Frankfurte prie Maino posėdžiavęs sąjunginis seimas. Vienos kongresas įtvirtino Vokietijos su­siskaldymą ir Austrijos dominavimą Vokietijos sąjungoje.

Teritoriniai pokyčiai Europoje

1815 m. birželio 9 d. Vienos kongresas priėmė Baigiamąjį aktą, kuris po Napo­leono karų įtvirtino naujas Europos valstybių sienas. Daugiausiai Vienos kon­grese laimėjo Austrija, Rusija ir Prūsija. Austrija susigrąžino beveik visas val­das, kurias buvo praradusi per Napoleono karus. Jai atiteko turtingiausios Itali­jos sritys – Lombardija ir Venecija. Italijos teritorija buvo suskaldyta į aštuo­nias valstybes ir jose faktiškai šeimininkavo Austrija. Jos įtaka gerokai išaugo ir Vokietijoje. Rusijai atiteko didžioji Varšuvos kunigaikštystės dalis, kuri buvo pavadinta Lenkijos karalyste. Vienos kongresas patvirtino Rusijos teisę valdyti Suo­miją ir Besarabiją. Prūsija gavo ekonomiškai labiausiai išsivysčiusią Saksoni­jos dalį ir nedidelę Varšuvos kunigaikštystės dalį su Poznanės miestu. Jos teri­toriją dabar sudarė dvi dalys, tarp kurių buvo įsiterpusios kitų vokiečių valsty­bių valdos. Anglams buvo pripažintos per Napoleono karus užgrobtos Olandi­jos kolonijos (Pietų Afrikoje Kapo kolonija, Ceilono sala) ir kai kurios Ispani­jos ir Portugalijos kolonijos. Kontinentinėje Europoje anglai teritorijų negavo. Švedijai buvo perduota Norvegija, kuri anksčiau priklausė Danijai, Pietų Ny­derlandams (Belgija) atiteko Olandija. Buvo atkurtas valstybinis Šveicarijos savarankiškumas, garantuotas jos neutralitetas ir respublikoniška tvarka. Sąjun­gininkai kur tik įmanoma restauravo ikirevoliucines santvarkas. Dinastinė val­džia buvo atkurta Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Neapolyje. Nugalė­tojai siekė užtikrinti taiką Europoje.

 

Šventoji Sąjunga

Napoleono bandymas atkurti savo valdžią Prancūzijoje turėjo nepaprastai dide­lį poveikį sąjungininkams. Nugalėtojai manė, kad reikia sukurti sąjungą, kuri neleistų Europoje kilti naujiems karams ir revoliucijoms. 1815 m. rugsėjo mėn. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchai Paryžiuje pasirašė aktą dėl „Monarchų ir tautų šventosios sąjungos“ sukūrimo. Aktas patvirtino po Napoleono karų susidariusią tvarką Europoje ir garantavo, kad kam nors mėginant ją pažeisti, monarchai vieni kitiems teiks pagalbą ir paramą. Vėliau prie šio susitarimo pri­sijungė ir kitų Europos valstybių vadovai. Anglijos parlamentas šios sąjungos nepatvirtino, tačiau anglai savo užsienio politiką derino su Šventąja sąjunga. Šventosios sąjungos atstovai galėjo ginklu kištis į kitų Sąjungos valstybių rei­kalus, jeigu reikėtų ginti „tautų ramybę ir gerovę bei saugoti taiką visoje Euro­poje“ – vadinasi, galėjo ginklu slopinti Europoje kilusias revoliucijas.

Klausimai

  1. Kokie buvo didžiųjų valstybių ketinimai Vienos kongrese?
  2. Kodėl prancūzų visuomenė džiaugsmingai pasitiko Napoleoną, pabėgusį iš Elbos salos?
  3. Kokios buvo pasirašytos taikos sutarties sąlygos Prancūzijai?
  4. Kodėl Rusija, Austrija ir Prūsija įkūrė „Šventąją sąjungą“ ?