29 Bir

Valstybinė Lietuvos santvarka XVI a. Lietuvos statutai. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Krašto valdymo aparatas iki XVI a. antrosios pusės

Didysis kunigaikštis ir jo valdžia. Po Vytauto mirties Lietuvos valdovai visada būdavo renkami. Bet kadangi, pradedant Kazimieru, Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogailos palikuonys, tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto paveldėjamųjų teisių.

Pagal seną paprotį, Lietuvoje valdovas buvo laikomas visos valstybės šeimininku, todėl jo valdymas buvo panašus į didelių žemės plotų savininko valdymą. Jis ne tiktai patsai valdė daugybę didžiulių dvarų, iš kurių pajamų padengdavo valstybės išlaidas, bet buvo ir viso krašto savininkas. Todėl visi žemės valdytojai turėjo jam atlikti tam tikras pareigas: bajorai eidavo į karą, valstiečiai mokėdavo tam tikrus mokesčius ir atlikdavo darbus. Vieni bajorai valdė žemes iš senovės, kitiems žemių duodavo kunigaikštis, tačiau visų pareigos buvo vienodos. Vieni žemes gaudavo amžinai, kiti — iki savo ar vaikų gyvos galvos, o dar kiti — iki norėjo didysis kunigaikštis. Visa tai jis galėjo daryti laisvai; tačiau valstybės politikoje jį varžė įsigalėjusi ponų taryba ir seimai (žiūr. 198—201 psl.).

Provincijų valdymas. Savo dvarams administruoti ir tvarkai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus, kurie buvo vadinami vietininkais. Jų buvo įvairių. Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis, kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse; jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1/3 visų dvaro pajamų.

Tačiau vietininkai nebuvo vien tik ūkių prievaizdai: jie valdė ne tik dvarus, bet jų žinioje buvo ir tose srityse esančios pilys, kurias jie turėjo taisyti ir laikyti paruoštas karui. Be to, jie spręsdavo ne tik dvaro valstiečių, bet ir apylinkės bajorų bylas. Taigi vietininkai ėjo trejopas pareigas: 1) didžiojo kunigaikščio turto valdytojo, 2) pilies komendanto ir 3) teisėjo. Jų buvo visoje valstybėje, ir jie buvo svarbiausi urėdai. Tik dvarų administracijai ir valstiečiams valdyti jie turėjo sau padėjėjų: tėvūnų, pristovų, šimtininkų ir t.t.

Taip buvo valdomas visas kraštas. Tik Vilniaus ir Trakų sritys nuo 1413 m. turėjo savo viršininkus, vadinamus ne vietininkais, bet vaivadomis. Tai buvo lenkiškojo tipo urėdai, kurie vesdavo savo srities bajoriją į karą ir turėdavo kitokių, į vietininkų panašių, pareigų. Jiems karo reikaluose ir teismuose tarsi padėjėjai buvo kaštelionai. (Bet tose dviejose didžiulėse vaivadijose buvo taip pat ir vietininkų, valdančių didžiojo kunigaikščio dvarus su mažesnėmis apylinkėmis). Vietininko neturėjo ir Žemaitija. Čia nuo Vytauto laikų buvo krašto viršininkas, vadinamas seniūnu. Jis buvo lygus su vaivadomis. Vėliau Žemaitijai buvo paskirtas ir kaštelionas (1566 m.).

Kadangi Vilniaus ir Trakų vaivadijos buvo labai didelės, tai iš jų (XVI a.) buvo išskirtos kai kurios sritys, gavusios savo atskirus vaivadas. Taip antai, iš Vilniaus vaivadijos buvo išskirta Naugarduko, o iš Trakų — Brastos vaivadija. Maždaug tuo pat metu didžiųjų sričių (buvusiųjų atskirų kunigaikštysčių) vietininkai gavo irgi lenkiškuosius vaivadų vardus, o mažesnieji vietininkai, t. y. tie, kurie valdė paprastus dvarus ir nedidelius valsčius, buvo pradėti vadinti seniūnais.

Didžiojo kunigaikščio rūmų urėdai. Didysis kunigaikštis, valdydamas kraštą per vietininkus ir vaivadas bei seniūnus, pats negalėjo atlikti visų reikalų. Todėl jau nuo senų laikų jo rūmuose buvo eilė žmonių, turinčių tam tikrų pareigų, būtent ministerių. Didžiojo kunigaikščio rūmų saugumui, tvarkai ir iškilmių ceremonijoms prižiūrėti buvo maršalkos, įvairiausiems didžiojo kunigaikščio kanceliarijos reikalams vesti buvo kancleriai ir jų pavaduotojai vicekancleriai (nuo 1566 m.); piniginiams reikalams tvarkyti buvo iždininkai, o kariuomenei vadovauti — hetmonai. Hetmonų buvo du: krašto hetmonas vadovaudavo į karą susirinkusiai bajorijai, o kiemo hetmonas, atsiradęs nuo 1521 m., vadovaudavo samdytajai kariuomenei (vėliau kiemo hetmonas buvo pradėtas vadinti lauko hetmonu).

Be šių, vėliau ypatingą reikšmę įgavusių ministerių, dar buvo nemaža smulkesnių urėdų: kambarinių, stalininkų, duonos raikytojų, arklininkų, vyriausiųjų virėjų, taurininkų ir t. t. Vėliau visų tų urėdų vardai virto savotiškais garbės titulais, tie urėdai gaudavo pareigas tiktai iškilmėse (ir tai ne visi).

Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m.

Teismai buvo nevienodi: jie buvo atskiri kiekvienam luomui. Valstiečiai anksčiau turėjo savo teismus, kurie palengva išnyko, ir valstiečių teisėjais pasidarė tie, kurie valdė dvarą; taigi valdovo dvaruose teisė vietininkai, o bajorų dvaruose — bajorai. Dvasininkai, miestiečiai ir žydai turėjo savo atskirus teismus, o bajorai nuo seno priklausė didžiojo kunigaikščio teismui. Bet kadangi pats didysis kunigaikštis negalėjo išspręsti visų bylų, tai paprastai ir bajorus teisdavo jo paskirti urėdai — vietininkai, seniūnai, vaivados. Šių sprendimus buvo galima apskųsti pačiam didžiajam kunigaikščiui. Bet ir tokiais atvejais bylas paprastai spręsdavo ne jis vienas: kai kurias iš jų jis spręsdavo kartu su taryba, o kitas — viena taryba. Apskritai teismų srity buvo painiava, ir bylos iš vieno teismo eidavo į kitą be jokios tvarkos; be to, jos labai ilgai užsigulėdavo. Dėl to bajorija seimuose nuolat kėlė teismų klausimą, reikalaudama reformos.

Teismų reforma 1564 m. Lietuvos bajorijai labiausiai nepatiko, kad teismai priklauso didžiojo kunigaikščio skirtiems urėdams. Ji reikalavo, kad Lietuvoje būtų įvesti tokie pat pačių bajorų teismai, kokie buvo Lenkijoje. Pagaliau 1564 metų seime didysis kunigaikštis su tuo bajorijos reikalavimu sutiko, ir buvo pradėti steigti nauji bajorijos teismai; jie galutinai buvo sutvarkyti tiktai 1566 m.

Naujieji teismai buvo trejopi. Pirmiausia buvo įkurti pačių bajorų renkamieji teismai, vadinami žemės teismais. Jiems buvo pavestos spręsti visos bylos dėl turto, t. y. vadinamosios civilinės bylos. Tik bylos dėl žemės ribų (ežių) buvo pavestos atskiram pakamorės teismui. Kiekviename dabar naujai sudarytame paviete buvo vienas didžiojo kunigaikščio skiriamas urėdas — pakamorė, kuris visas tokias bylas spręsdavo vietoje. Pagaliau baudžiamosios (kriminalinės) bylos buvo pavestos spręsti trečiam, vadinamajam pilies teismui. Pilies teismai priklausė seniūnams, kurių buvo palikta nebe tiek daug, kaip kad anksčiau, o tik po vieną kiekvienam paviete. Tuo būdu visi kiti vietininkai, didžiojo kunigaikščio dvarų valdytojai, nebeteko teisės teisti bajorus; vėliau jie paprastai buvo vadinami laikytojais (tenutarii).

Pilies teismas priklausė vaivadai arba didžiojo kunigaikščio skirtajam seniūnui. Dažniausiai teisdavo ne patys seniūnai, o jų paskirti vietininkai ir teisėjai. Sprendimams rašyti ir teismo knygoms vesti buvo seniūno arba vaivados skiriamas „pilies raštininkas“. Pakamorė teisė patsai; jis irgi buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio. Renkamas buvo tik žemės teismas; jis susidėjo iš teisėjo, teisėjo pavaduotojo ir raštininko, kuriems rinkti buvo šaukiamas pavieto bajorų seimelis.

Krašto padalinimas į pavietus ir vaivadijas. Visas kraštas jau anksčiau buvo padalintas į vaivadijas, ir didelių sričių, buvusiųjų kunigaikštysčių, vietininkai jau buvo gavę vaivadų vardą dar XVI amž. pradžioje. Įvedant naujuosius teismus, buvo sudaryti teisminiai pavietai. Kai kurie iš jų sutapo su vaivadijomis, bet iš kai kurių didelių vaivadijų buvo išskirti net keli pavietai; pav., iš Vilniaus vaivadijos buvo išskirta Ašmenos, Lydos, Ukmergės ir Breslaujos, o iš Trakų vaivadijos — Gardino, Kauno ir Upytės pavietai. Pilies teismai pavietuose priklausė seniūnams, o vaivadijose — vaivadoms. Tad administracijos urėdai ir teismai buvo sujungti. Toks krašto padalinimas į vaivadijas ir pavietus išbuvo iki valstybės pabaigos.

Seimeliai. Žemės teismams rinkti buvo įvesti viso pavieto arba vaivadijos bajorų suvažiavimai, vadinami seimeliais. Seimeliuose bajorija apsvarstydavo savo reikalus, išsirinkdavo teismą ir kitus urėdus. Taip pat seimeliuose buvo renkami atstovai į seimą ir surašomos jiems instrukcijos. Vėliau seimeliai buvo šaukiami vienam kuriam reikalui, ir kiekvienas iš jų turėjo atskirus vardus: priešseiminiuose seimeliuose būdavo renkami atstovai į seimą; reliaciniuose atstovai, grįžę iš seimo, padarydavo pranešimus apie seimo darbus;elekciniuose būdavo renkami pavieto arba vaivadijos urėdai, ir t. t.

Lietuvos įstatymai ir Statutas

Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašyti. Gyvenimas buvo tvarkomas papročių teise, kurios laikėsi tiek valdovai, tiek gyventojai. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo absoliutiška, ir daugely atvejų jis galėdavo elgtis kaip tinkamas. Kai bajorija pradėjo įgauti kaskart vis daugiau reikšmės, ji ėmė reikalauti, kad teisės būtų surašytos. Tatai buvo daroma tam tikruose dokumentuose, vadinamuose privilegijomis. Kartais tokiuose dokumentuose būdavo surašomos tam tikros viso krašto bajorijos teisės, kartais tik vienos kurios srities, o kartais juose būdavo surašomos net atskirų šeimų ar asmenų teisės. Jei dokumentas liesdavo visą kraštą, jis būdavo vadinamas krašto privilegija, jei tik vieną sritį — provincijos privilegija. Be to, dar būdavo privilegijų, duodamų Bažnyčiai, miestams, žydams ir t. t. Tiktai nebuvo jokių privilegijų valstiečiams, nes jie buvo laikomi priklausančiais kunigaikščiui, bajorams arba dvasininkams, — vadinasi, tam, kam priklausė dvarai. Pagaliau tų privilegijų prisirinko gana daug; be to, jos būdavo nevienodos, daug kuo skirdavosi viena nuo kitos. Tad teismams būdavo labai sunku susivaikyti visoje toje painiavoje. Dėl to atsirado reikalas visas veikiančiąsias teises kodifikuoti, t. y. suvesti į vieną sistemingą įstatymų rinkinį, veikiantį visame krašte. Toks kodeksas pasirodė 1529 m. Lietuvos Statuto vardu.

Medžiagos ruošiamajam Statutui buvo nemaža. Antai dar 1387 m. Jogaila, krikštydamas Lietuvą, buvo davęs dvi krašto privilegijas, kurių viena apibrėžė bajorijos, o kita katalikų Bažnyčios ir katalikiškosios bajorijos teises (žiūr. 111 psl.). Naujų teisinių normų davė 1413 m. Jogailos ir Vytauto privilegija, suteikta Horodlėje (žiūr. 131 psl.), ir Zigmanto Kęstutaičio 1434 m. privilegija (žiūr. 170 psl.). Dar daugiau padarė teisinių atmainų 1447 m. didžioji Kazimiero privilegija (žiūr. 180 psl.). Pirmasis bandymas įstatymus kodifikuoti buvo padarytas 1468 m., išleidus vadinamąjį Kazimiero Teisyną. Tačiau jis teapėmė tik kai kuriuos baudžiamosios teisės ir teismo proceso dalykus. Po jo, 1492 ir 1506 m. dar buvo paskelbtos dvi krašto privilegijos, kuriomis buvo sunormuotos ponų tarybos teisės dalyvauti valstybės valdyme. Buvo nemaža ir provincijų privilegijų, o 1522 m. už Zigmanto Augusto išrinkimą didžiuoju kunigaikščiu jo tėvas Zigmantas II pažadėjo išleisti statutą, kuriame turėjo būti surinktos visos krašte veikiančiosios teisės. Tas laukiamasis statutas ir buvo paskelbtas 1529 m.

I-sis Lietuvos Statutas visas krašte veikiančiąsias teises suvedė į vieną gerai apgalvotą sistemą. Visas Statutas padalintas į 13 skyrių, o šie — į 282 straipsnius. Kiekvienas skyrius liečia kurį nors atskirą dalyką: vienas — valdovą ir nusikaltimus prieš jį, kitas — valstybės gynimą, trečias — bajorų žemės teises, ketvirtas — paveldėjimo teises, penktas — įvairiausius kriminalinius nusikaltimus, ir t. t.

Statutas, paruoštas vadovaujant kancleriui Albertui Goštautui, buvo taisomas kelių komisijų. Jame surinktos teisės paimtos iš privilegijų ir gyvenime veikusiųjų papročių. Tuo jis ir reikšmingas, nes yra visiškai lietuviškas. Tiesa, jame yra nemaža bajorijos teisių, pasiskolintų iš lenkų ir iš rusų, tačiau jos visos pritaikytos Lietuvos gyvenimui. Jis daug kuo pralenkė tuo metu Lietuvos kaimynų turėtus teisių rinkinius. Lenkai nuo Kazimiero Didžiojo laikų, t. y. nuo XIV amž., turėjo savo teisių rinkinį, vadinamąjį Vislicos Kodeksą, tačiau Lietuvos Statutas jį toli praneša savo sistemingumu. Vislicos Kodekse mechaniškai sukrautos įvairios privilegijos ir įstatymai, o Lietuvos Statute yra savotiška sistema, atsakiusi to meto teisių mokslo reikalavimams.

Naujos Statuto laidos. Išleidus pirmąjį Statutą, veikiai pasirodė, kad jis reikalingas pataisų. Naujös Statuto laidos klausimas buvo keliamas net keliuose seimuose. Seimų pataisytas, jis buvo nutartas įvesti 1564 m., tačiau tuo tarpu su Maskva ėjusio karo reikalai tatai sutrukdė, ir jis tebuvo paskelbtas tik 1566 m. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai, atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos.

Ši antroji laida buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. Kaip tik tuo metu Lietuvoje vyko didelės atmainos teisiniuose santykiuose: bajorija kaskart vis daugiau įgavo teisių, darėsi vieninteliu luomu, turinčiu visas teises, ir kūrė naują, panašią į Lenkijos, valstybinę santvarką. Todėl netrukus pasirodė, kad ir antroji Statuto laida dar reikalinga pataisų. Apie naująją laidą buvo pradėta rūpintis dar tais pačiais 1566 m., tačiau ji, — trečia ir paskutinė laida, — teišėjo vos 1588 m.

Visos trys Statuto laidos buvo parašytos to meto Lietuvoje vartojama gudų rašto kalba. Vėliau jos buvo išverstos į lotynų ir į lenkų kalbas. Pirmosios dvi laidos buvo rankraštinės; jos niekad nebuvo išspausdintos (tik dabar jos yra išspausdintos mokslo reikalams). Tik trečioji laida buvo išspausdinta iš pradžių gudų kalba, o vėliau daug kartų perspausdinta lenkiškai.

Statuto reikšmė yra nepaprastai didelė. Pirmiausia jis yra geras visuomeninės ir valstybinės to meto Lietuvos kultūros rodiklis, nes yra visos teisinio Lietuvos gyvenimo raidos rezultatas. Be to, jis turėjo nepaprastą reikšmę tolimesniam Lietuvos valstybės gyvenimui. Mat, tuo metu buvo labai aktualus klausimas, kaip apsisaugoti nuo lenkų įtakos Lietuvos vidaus gyvenime, nes lenkai iš Lenkijoj gyvenančio didžiojo kunigaikščio stengėsi išgauti sau teisių ir vietų Lietuvoje. Todėl, išleisdami į Lenkiją savo kunigaikštį Kazimierą, lietuviai išreikalavo, kad jis savo 1447 m. privilegijoje pasižadėtų neduoti jokiam svetimšaliui vietų ir dvarų Lietuvoje ir saugoti, kad ne-susiaurėtų Lietuvos sienos. Tatai buvo įtraukta ir į visas tris Statuto laidas. Kadangi Lietuvos Statutas galiojo ne tiktai iki nepriklausomybės pabaigos, bet dar ilgai ir Lietuvą užėmus rusams (iki 1840 m.), tai jis išsaugojo Lietuvą lietuviams: jo dėka svetimšaliai negalėjo įsigyti dvarų Lietuvoje.

Lietuvos apsaugos organizacija XVI amžiuje

Bajorų karinė prievolė. Pirmoji krašto gynėja nuo senų senovės buvo bajorija. Jos pagrindinė pareiga buvo kariauti. Buvo net toks įstatymas, kuriuo iš bajoro, neinančio į karą, turėjo būti atimta žemė. Duodamas bajorams naujų žemių, didysis kunigaikštis visada reikalaudavo, kad jie eitų į karą.

Bajorai turėjo eiti kariauti ne tik patys, bet ir su savo tarnais. Juo kuris bajoras buvo turtingesnis, daugiau turėjo žemės, juo daugiau turėjo vestis į karą tarnų. Buvo sudaryti sąrašai, kiek kuris bajoras turi statyti ginkluotų karių. Paprastai nuo 5—8-nių bajoro valdomų valstiečių sodybų (vėliau — valakų) turėjo būti duodamas vienas karys. Neturtingas bajoras turėdavo eiti kariauti pats vienas, o patys neturtingieji bajorai pastatydavo vieną karį bent keliese susidėję.

Samdyta kariuomenė. Karo prievolė bajorams buvo labai nemaloni, tad juo toliau, juo labiau jie pradėjo jos vengti. O be to, ne kokie iš bajorų buvo ir kariai: nedrausmingi, dažnai, susirinkę į karą, pradėdavo svarstyti valstybės reikalus, tartis, kaip išvengti karo, ir siųsdavo didžiajam kunigaikščiui įvairiausių reikalavimų. Dėl to pamažu bajorų kariuomenė buvo keičiama samdyta kariuomene. Zigmanto II, vadinamo Senuoju, laikais jau daug daugiau buvo pradėta samdyti kariuomenės; pagaliau buvo kariaujama vien tik su samdyta kariuomene, o bajorijos buvo šaukiamasi tik ypatingai sunkiais laikais, kai samdytajai kariuomenei reikėdavo pagalbos.

Tuo metu ir visoje Europoje kariuomenė buvo samdyta. Lietuvoje ji atsirado ne iš karto. Pirmieji samdiniai kareiviai buvo svetimšaliai; jie buvo pradėti samdyt Vytauto laikais. Samdytinių, ypač čekų, buvo jau garsiame Tanenbergo mūšyje. Neišnyko jie ir vėliau. Ypač jie buvo reikalingi specialioms kariuomenės rūšims, — pavyzdžiui, artilerijai, nes šauktiniai bajorai sudarydavo vien kavaleriją. Taikos metu samdiniai buvo reikalingi pilių įguloms. Tuo būdu buvo pradėtos laikyti nuolatinės samdytosios kariuomenės dalys, kurios būdavo hetmonų žinioje.

Kariuomenei samdyti būdavo skiriamos tam tikros sumos pinigų. Pinigai būdavo įteikiami karininkams, kurie kiekvienas susamdydavo sau pavestą dalį. Toliau algas kareiviams mokėdavo iždas. Kiekvieną metų ketvirtį kareiviai gaudavo po 5—6 auksinus. O iždas tam reikalui pinigų surinkdavo iš valstybės dvarų. Zigmanto Augusto laikais buvo nustatyta, kad visi, gaunantieji valdyti valstybės dvarus, t. y. seniūnai ir laikytojai, turi atiduoti kariuomenės reikalams seniūnijos dvarų pajamų (tas mokestis buvo vadinamas kvarta). Ramiu laiku tų mokesčių pakakdavo, o karo metu, kai daugiau reikėdavo samdyti kariuomenės, būdavo uždedami specialūs mokesčiai.

Kareiviui, mokant vidutiniškai po 5 auksinus už metų ketvirtį, per metus būdavo sumokama 20 auksinų, arba 600 skatikų (vieno skatiko vertė tada buvo lygi maždaug 5 litams, t. y. už skatiką buvo galima nupirkti maždaug tiek pat, kiek dabar už 5 litus). Kariuomenės Zigmanto II laikais Lietuvoje buvo išlaikoma apie 5.000, taigi jai būdavo išmokama apie 3 milijonus skatikų, arba 15 milijonų litų (iš tos algos kareiviai turėdavo ir pragyventi). Be to, valstybei dar atsėjo artilerija ir kitos karo reikmenės. Žodžiu, kariuomenei būdavo išleidžiama didžiausia visų valstybės pajamų dalis.