25 Vas

31. Tautos Rusijos imperijoje

Užkariavimų ir priespaudos politika

1795 m., po paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo Rusija iš­plėtė savo teritoriją Vakaruose. Jai atiteko buvusios Lietuvos Didžiosios Kuni­gaikštystės žemės, dalis Lenkijos. Per Napoleono karus Rusija prisijungė Suo­miją, kuri anksčiau priklausė Švedijai. Vienos kongrese Rusijai buvo atiduota po padalijimų Prūsijai priklausiusi didžioji Lenkijos žemių dalis.

Valdant Nikolajui I, Rusija stengėsi plėsti savo valdas Kaukaze. 1826 m., po pergalingo karo prieš Persiją Rusija prisijungė Nachičevanės ir Jerevano pro­vincijas. 1827 m. sutriuškinusi Turkiją, Rusija įsitvirtino Pie­tų Kaukaze bei Juodosios jū­ros pakrantėse. Visiškai įsivy­rauti Juodojoje jūroje Rusijai sutrukdė Krymo karas. Kai 1853 m. Rusija užpuolė Turki­ją, pastarąją parėmė Vakarų Europos šalys, todėl carinė imperija buvo sutriuškinta.

Po pralaimėto Krymo karo Rusija savo dėmesį nukreipė į Rytus ir stengėsi įsitvirtinti Ramiojo vandenyno pakrantė­se. 1854 m. Rytų Sibiro gene­ralgubernatoriaus Nikolajaus Muravjovo vadovaujama ekspedicija įkūrė Chabarovsko miestą. Iš šio atramos punkto N. Muravjovas sparčiai plėtė teritoriją į Rytus. Greitai rusų ekspedicijos pasiekė Ramiojo vandenyno pakrantes ir 1860 m. padėjo pamatus Vladivostoko (rus. „valdyk Rytus“) uostui. Kinija buvo pri­versta pripažinti šiuos rusų užkariavimus.

Beveik tuo pačiu metu Rusija pradėjo veržtis į Viduriniąja Aziją. 1864 m. Rusijos kariuomenė sutriuškino ir užgrobė Kokandos, Chivos, Bucharos chanatus ir įsitvirtino visoje vakarinėje Kaspijos jūros pakrantėje.

Reformos

1856 m. atėjęs į valdžią, caras Aleksandras II įvykdė daug ir labai svarbių re­formų. 1861 m. buvo panaikinta baudžiava. Valstiečiams buvo suteikta asmens laisvė, jie galėjo išsipirkti žemę, tačiau išliko valstiečių bendruomenės. Kaimo gyventojai priklausė bendruomenei, kuri valdė visą žemę ir laikėsi tradicinio jos apdirbimo būdo – trilaukės sistemos. Valstiečiai, žinoma, turėjo teisę palikti bendruomenę, tačiau tik labai nedaugelis galėjo įsigyti atskirą ūkį, nes tam ne­turėjo lėšų. Tik 1905 m. ministru pirmininku paskyrus Piotrą Stolypiną, jis ėmėsi naujos žemės ūkio reformos, pradėjo skirstyti bendruomenes, su­teikti kreditus valstiečiams, norėju­siems įsigyti atskirą ūkį. Aleksandro II valdymo metais buvo išplėsta miestų savivalda, reformuota švietimo sistema, atsisakyta rekrutų ėmimo ir įvesta visuotinė karinė prievolė.

Rusijos pramonė, palyginti su žemės ūkiu, vystėsi žymiai sparčiau. Grei­čiausiai plėtojosi tekstilės ir geležies perdirbimo pramonės šakos. Vyriausybė rėmė geležinkelių tiesimą, teikė lengvatas ir kreditus, tai skatino geležies gavy­bą ir perdirbimą. Rusijos valdžia skatino ir užsienio investicijas. Ypatingai ka­pitalo įplaukų padaugėjo po 1897 m., kai į šalį ėmė investuoti ir teikti kreditus Prancūzija, Belgija. Apie 1900 m. Rusijoje veikė 269 užsienio bendrovės, ku­rios daugiausiai vertėsi naftos gavyba, turėjo elektrotechnikos, chemijos pro­dukcijos fabrikus. XX a. pr. Rusija pasiekė įspūdingų laimėjimų: pagal geležies išlydymą ji užėmė 4 vietą pasaulyje ir aplenkė Prancūziją, pagal plieno išlydymą užėmė 5 vietą pasaulyje.

Nepaisant tokios pažangos, pramonėje būta ir daug sunkumų. Ne visi mies­tus užplūdę bežemiai valstiečiai galėjo gauti darbo, jų darbo jėga buvo pigi, žmonės išnaudojami. XIX a. pab. Rusijos darbininkų padėtis beveik niekuo ne­siskyrė nuo tų sąlygų, kuriomis XIX a. pr., prasidėjus pramonės revoliucijai, gyveno anglų arba prancūzų darbininkai.

Tokiomis sąlygomis susikūrė net politinis judėjimas, kurio dalyviai pava­dinti „narodnikais“ („liaudininkais“). Jo atstovai teigė, kad Rusijoje yra so­cializmo pagrindai – valstiečių bendruomenės. Todėl nelaukiant, kol įsitvir­tins kapitalizmas, reikia suorganizuoti valstiečių revoliuciją, nuversti carinę valdžią ir kurti socializmą. Bet neraštingi rusų valstiečiai net nesuprato, ko siekia šie revoliucijos propaguotojai. Nepavykus įvykdyti valstiečių revoliu­cijos, narodnikai griebėsi teroro. 1881 m. susprogus bombai, žuvo Aleksan­dras II. Po šio teroro išpuolio valdžia ėmėsi represijų, o apie reformas nebuvo galima net užsiminti.

1905 m. revoliucija

Politinės priespaudos sąlygomis Rusijoje atsirado vis daugiau marksizmo pase­kėjų, kurie veikdami pogrindyje kūrė slaptas grupuotes, platino marksistinę li­teratūrą. Vienas žymiausių rusų marksistų buvo Georgijus Plechanovas (1857-1918 m.), labai daug rašęs, skleidęs socialistines idėjas ir raginęs sukurti darbi­ninkų partiją, kuri galėtų vadovauti ir įgyvendinti socialistinę revoliuciją. 1903 m. užsienyje rusų marksistai pagaliau sukūrė Rusijos socialdemokratų darbi­ninkų partiją (RSDDP), kuri nuo savo gyvavimo pradžios suskilo į dvi frakci­jas. Skilimas įvyko dėl prieštaravimų tarp G. Plechanovo bei J. Martovo iš vie­nos pusės ir Vladimiro Lenino iš kitos. V. Leninas, kurio tikroji pavardė buvo Vladimiras Iljičius Uljanovas, kilęs iš inteligentų šeimos (tėvas buvo mokyklos inspektorius), žavėjosi marksizmu ir revoliucine kova. Kadangi už Lenino siūlymus balsavo daugiau deputatų, tai jo frakcija buvo pavadinta „bolše­vikais“ (rus. „bolše“ – „daugiau“). J. Martovą palaikiusieji buvo pavadinti menševikais (rus. „menše“ – „ma­žiau“). Leninas ir bolševikai manė, kad po revoliucijos, nuvertus cariz­mą, reikia iš karto kurti socializmą. Menševikai taip pat pasisakė už revo­liuciją, tačiau teigė, kad po revoliuci­jos, nuvertus carą, reikia kurti de­mokratinę santvarką, valdžią atiduoti buržuazijai, o socializmą kurti tik vė­liau, kai Rusijoje sustiprės kapitalizmas.

1904 m. Rusija pradėjo nesėkmingą karą prieš Japoniją, dėl to labai pablo­gėjo ekonominė padėtis. Daug žmonių buvo mobilizuota į kariuomenę, žemės ūkyje trūko darbo rankų. Nepasitenkinimas dėl sunkių socialinių-ekonominių sąlygų virto masiniu protestu. 1905 m. sausio pr. daugelio Sankt Peterburgo fabrikų darbininkai paskelbė streiką. Sausio 9 d., sekmadienį, tūkstančiai pro­testuotojų patraukė prie Žiemos rūmų, caro Nikolajaus II ir jo vyriausybės rezi­dencijos. Nors demonstracija buvo taiki, ją pasitiko policija, kariuomenės dalys ir aikštėje prieš rūmus ėmė šaudyti į demonstrantus. Šimtai žmonių žuvo ir bu­vo sužeisti, dėl to šis įvykis buvo pavadintas „Kruvinuoju sekmadieniu“.

Šios demonstracijos sušaudymas paskatino naujus protestus, prasidėjo strei­kai kitose Rusijos miestuose, neramumai apėmė ir kaimus. Pralaimėjimas kare prieš Japoniją dar labiau pakurstė revoliuciją. 1905 m. spalio mėn. prasidėjo visuotinis streikas, privertęs carą Nikolajų II paskelbti „Spalio manifestą“. Ja­me Rusijos imperatorius pažadėjo įvykdyti reformas, išplėsti demokratines laisves ir sušaukti parlamentą – Dūmą. Gavus tokius pažadus, revoliucija atslū­go. Prasidėjo carą palaikančios demonstracijos. Tačiau vyriausybė greitai pa­žeidė savo pažadus. 1906 m. pr. susirinkusi Dūma jau po dviejų mėnesių buvo paleista. 1907 m. išrinkus antrąją Dūmą, ir ji buvo išvaikyta, suimti net jos de­putatai.

Nacionalinis pavergtų tautų judėjimas

Rusija, po XIX a. užkariavimų, tapo milžiniška imperija, kurioje gyveno labai daug tautų. Be vyraujančios rusų nacijos, imperijos pakraščiuose gyveno ukrai­niečiai, lenkai, baltarusiai, lietuviai, latviai, estai, suomiai, armėnai, gruzinai, rumunai, Vidurinėje Azijoje – tadžikai, turkmėnai, kazachai, o Sibire ir Toli­muosiuose Rytuose – kitos Rytų tautos.

Nikolajaus I valdymo metais buvo pradėta šių tautų rusinimo politika. Už draudus nacionalines kalbas, siekta, kad visos tautos kalbėtų tik rusiškai, joms būtų primesti rusų papročiai, gyvenimo būdas. Rusinimo politika ypač sustiprė­jo XIX a. pab. Į imperijos pakraščius buvo siunčiami rusų valdininkai. Bankuo­se, geležinkelyje, teismuose ir kitose įstaigose daugiausiai dirbo tik rusų tauty­bės žmonės.

Tokiai rusinimo politikai buvo pasipriešinta. 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. kilo lenkų ir lietuvių sukilimai, buvo bruzdama Šiaurės Kaukaze. Nors ginkluo­ta kova buvo nuslopinta, lenkai, lietuviai, latviai, estai bei suomiai priešinosi „pasyviai“. Žmonės neleido uždaryti katalikiškų arba protestantiškų maldos na­mų, rėmė savo Bažnyčią. Jei rusų valdžia uždarydavo nacionalines mokyklas, jos buvo kuriamos slaptai ir vaikai vis tiek buvo mokomi nacionaline kalba. Buvo leidžiami tautiniai leidiniai. Nuolatos buvo reikalaujama atstatyti suvar­žytas autonomines teises. Dėl tokio pasipriešinimo caro vyriausybė buvo pri­versta daryti nuolaidų. Jau 1904 m. buvo panaikintas lietuviškos spaudos drau­dimas. Per 1905 m. revoliuciją pavergtos tautos taip pat pakilo į kovą. 1905 m. caras buvo priverstas atšaukti autonomijos suvaržymus Suomijoje, suteikti dau­giau teisių lenkams, latviams, estams ir kitoms tautoms. Tačiau po revoliucijos numalšinimo ministru pirmininku išrinkus P. Stolypiną, rusinimas vėl sustiprė­jo. Nacionalinius lyderius tai skatino siekti nepriklausomybės.

Klausimai

  1. Kokios teritorijos buvo prijungtos prie Rusijos imperijos XIX a. ?
  2. Kodėl išsilavinę Rusijos gyventojai siekė, kad Rusijoje būtų pradėta įgyvendinti reformas? Kokios reformų šalininkų grupės išryškėjo XIX a. vid. ?
  3. Kokias reformas buvo pradėta įgyvendinti Aleksandro II valdymo metais?
  4. Į kokias dvi frakcijas suskilo Rusijos socialdemokratų darbininkų partija?
  5. Kokie pakitimai Rusijos politiniame gyvenime įvyko po 1905 m. revoliucijos?
  6. Kokiais būdais pavergtos tautos priešinosi rusifikacijai?