Tarpukario demokratinės šalys. Didžioji ekonominė krizė. Ispanijos pilietinis karas.

Istorijos konspektas apie pokario ekonominę padėtį didžiosiose demokratinėse valstybėse, Didžioji ekonominė krizė, demokratijos kovą su autoritarizmu bei Ispanijos pilietinį karą. Kiti tarpukario konspektai

1. Susipažinkite su esminiais Tarpukario faktais.

Tarpukario JAV, Prancūzijos, Ispanijos bei Didžiosios Britanijos asmenybės, datos bei sąvokos

AsmenybėsChronologijaSąvokos
Žoržas Klemanso (1841-1929) – Prancūzijos Ministras Pirmininkas, prezidentas Paryžiaus Taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys.
Tomašas Garikas Masarikas (1850-1937) – čekų valstybės veikėjas, politikas, filosofas, pedagogas, mokslininkas, rašytojas ir žurnalistas, pirmasis Čekoslovakijos Prezidentas.
Vudrou Vilsonas (1856-1924) – 28-asis JAV prezidentas, vadovavo I pasaulinio karo metu, atstovavo šalį Paryžiaus taikos konferencijoje, pasiūlė Taikos programą, įkurti Tautų Sąjungą.
Deividas Loidas Džordžas (1863-1945) – Didžiosios Britanijos premjeras I pasaulinio karo ir Paryžiaus taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys.
Karlas Gustavas Emilis Manerheimas (1867-1951) – Suomijos kariuomenės vadas, šeštasis Suomijos prezidentas (1944–1946). Suomijos pilietinio karo dalyvis (1918), vadovavo Suomijos karinėms pajėgoms Žiemos karo metu, jo vardu buvo pavadinta Manerheimo gynybinė linija.
Miklošas Hortis (1868-1957) – Vengrijos admirolas, politikas, regentas ir faktinis diktatorius 1920-1944. Antrojo pasaulinio karo metu jo valdoma Vengrija kovojo Ašies pusėje.
Artūras Nevilis Čemberlenas (1869-1940) – D. Britanijos valstybės veikėjas, ministras pirmininkas, pasirašęs Miuncheno susitarimą. Nacistinei Vokietijai užgrobus visą Čekoslovakiją, pradėjo derybas dėl savitarpio pagalbos sutarties su SSRS, o 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė Vokietijai karą.
Leonas Bliumas (1872-1950) – teisininkas, Prancūzijos politinis veikėjas, laikomas nuosaikiu kairiuoju, 1936-1937, 1938 ir 1947-1948 m. Prancūzijos ministras pirmininkas. Per nacių okupacija nesitraukę, nors buvo iš dalies žydas, kalėjo Dachau ir Buchenvalde 1943–1945 m., vėliau buvo Prancūzijos ambasadorius JAV ir JT.
Herbertas Huveris (1874-1964) – 31-asis JAV Prezidentas, valdęs nuo 1929-1933 (Didžiosios depresijos laikotarpiu), pagal profesiją buvo profesionalus kalnakasybos inžinierius. Ekonominės krizės metu kūrė korporacijas, mėgino įveikti bedarbystę, gelbėti pramonę, prekybą, tačiau nesėkmingai.
Franklinas Ruzveltas (1882-1945) – 32-asis JAV prezidentas 1933-1945, „Naujojo kurso“ autorius; kartu su V. Čerčiliu pasirašė Atlanto chartija; paskelbęs lendlizo įstatymą (JAV karinių tiekimų programa Antrojo pasaulinio karo metu).
Eimonas de Valeras (1882-1975) – garsus XX a. Airijos politikas bei visuomenės veikėjas, kurio politinė veikla truko 1917-1973 – per tą laiką ėjo Airijos Prezidento, ministro pirmininko pareigas.
Klementas Ričardas Etlis (1883-1967) – Didžiosios Britanijos politinis veikėjas, 1945-1951 m. ministras pirmininkas, dalyvavęs Potsdamo konferencijoje.
Edvardas Benešas (1884-1948) – Čekoslovakijos politikas, aktyviai kovojęs dėl Čekoslovakijos nepriklausomos valstybės sukūrimo, užsienio reikalų ministras (1918-1935), prezidentas (1935-1938). Jam vadovaujant, Čekoslovakija buvo priversta priimti Miuncheno konferencijos reikalavimus. 1938 m., Vokietijai okupavus visą Čekoslovakiją, emigravo. Nuo 1940 m. vadovavo emigracinei Čekoslovakijos vyriausybei Londone. Po karo grįžo į tėvynę ir toliau buvo prezidentu. Nesutikdamas su prievartiniais sovietizacijos metodais, 1948 m. atsistatydino.
Eduardas Daladjė (1884-1970) – Prancūzijos Radikalų partijos vadovas, 1938 m. būdamas ministru pirmininku pasirašė Miuncheno susitarimą. Po karo vadovavo kairiųjų respublikonų susivienijimui. Nuo 1958 m. politinėje veikloje nedalyvavo.
Alfonsas XIII (1886-1941) – Ispanijos karalius (1886-1931), valdęs iki monarchijos nuvertimo.
Maiklas Kolinsas (1890-1922) – airių kilmės karininkas, politikas, Airijos revoliucijos lyderis, dalyvavęs derybose dėl Airijos nepriklausomybės, nušautas Airijos pilietinio karo metu.
Fransiskas Frankas (1892-1975) – Ispanijos valstybinis ir karinis veikėjas, 1939-1975 m. Ispanijos diktatorius, atėjęs į valdžią po Ispanijos pilietinio karo.
Chose Antonio Primo de Rivera (1903-1936) – Ispanų advokatas, kilmingasis ir politikas, Ispanijos fašistų partijos (Falangos) įkūrėjas.
1918 lapkričio 11 – baigiasi Pirmasis pasaulinis karas
1919-1922  – pokario krizė
1919 – sausį pasiskelbė nepriklausomoma Airijos Respublika;
1920 – įvedamas „sausas įstatymas“ (JAV negaminamas alkoholis, juo neprekiaujama).
1921 – Airija pripažinta savarankiška valstybe su dominijos teisėmis.
1922-1929 – JAV ekonomikos klestėjimas, didysis bumas
1921 (1922) – Airija pripažinta savarankiška valstybe su dominijos teisėmis.
1925 – pasirašytos Lokarno sutartys, kur Vokietija, Belgija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, Lenkija ir Čekoslovakija pripažino pokarines valstybių sienas (tik vakaruose).
1926 gegužę-gruodį  – Anglijoje vyko kalnakasių streikas.
1929 spalio 24 – Volstryto finansų krizė, „juodasis antradienis“
1929-1933 – Didžioji ekonominė krizė
1931 – Ispanijoje nuversta monarchija  ir paskelbta respublika, vykdomi demokratiniai pertvarkymai.
1932 – prezidentu išrenkamas Franklinas Ruzveltas.
1932 – JAV buvo paskelbtas F. Ruzvelto „naujasis kursas“ (programa krizei įveikti).
1936  – Ispanijos parlamente Liaudies frontas (kairiųjų vyriausybė), prieš ją anarchistų, komunistų išpuoliai – bijomasi komunistų perversmo.
1936 liepa – Ispanijos Maroke maištas prieš vyriausybę (prieš respubliką).
1936-1939 – Ispanijos pilietinis karas, kur generolas Frankas siekia valdžios. Padedamas Vokietijos ir Italijos, jis pilietinį karą laimi ir tampa diktatoriumi. Anglija ir Prancūzija vykdo nesikišimo politiką.
1939 vasaris – frankininkai užėmė Kataloniją, respublikos pralaimėjimas buvo neišvengiamas. Ir tais pačiais metais, frankininkai be mūšio užėmė Madridą. Pilietinio karo pabaiga.
1939-1975 – Francisko Franko diktatūra Ispanijoje
Autoritarizmas – nedemokratine valdymo forma, kai valstybes pilietinį gyvenimą reguliuoja vienas žmogus ar viena partija (partijų veikla uždrausta, nevyksta rinkimai).
Daueso planas – Vokietijos reparacijų, kurias ji turėjo mokėti po Pirmojo pasaulinio karo, nauja išmokėjimo tvarka, patvirtinta 1924 rugpjūčio 16 d
De facto – sąlyginis (nevisiškas) naujai susikūrusios valstybės pripažinimas
De jure – formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas. Viena valstybės ar vyriausybės pripažinimo formų.
Demokratija – valdymo forma, kai valstybės gyvenimą reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai išrinktus atstovus.
Didžioji ekonominė krizė (Didžioji depresija) – didžiausia kapitalistinio ūkio krizė, vykusi 1929–1933 metais ir apėmusi visas ūkio šakas ir valstybes, išskyrus SSRS.
Diktatūra – valdymo forma, kai valdžia priklauso vienam žmogui ar vienai partijai, remiasi karine jėga, prievartos aparatu
Etatizmas – pažiūros, kad valstybė turi valdyti ekonominę ir (arba) socialinę politiką
Falanga – Ispanijos fašistų partija, veikusi 1933-1977 Jai vadovavo diktatorius F. Frankas.
Fašizmas – autoritarinis politinis judejimas, kuris nuo 1922 iki 1943 valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui. Ideologai – Ž.A de Gobinas ir O. Špengleris
Infliacija – pinigų vertės kritimas, taip pat jų perteklius apyvartoje
IRA – Airijos respublikonų revoliucinė karinė organizacija.
Izoliacionizmas – sąmoninga valstybės vyriausybės užsienio politika, kuria siekiama politiškai, ekonomiškai ar kultūriškai atsiriboti nuo bendravimo su kitomis valstybėmis.
Kapitalizmas – visuomenės ekonominė forma, kurioje svarbiausia siekti kuo didesnio pelno.
Koalicija – valstybių, partijų sąjunga turinti bendrus tikslus.
Kolonija – vietovė įkurdinta negyvenamoje ar nenaudojamoje teritorijoje iš kitur atsikrausčiusių naujakurių.
Komunistai – socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Krizė – sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios struktūriniam stabilumui bei gyvybingumui.
Leiboristai –  leiboristų partijos atstovai, kurių pažiūros atstovavo profsąjungų ir darbininkų interesus
Nacionalizmas – pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o geriausias būdas tautinėms vertybėms apsaugoti – tautinės valstybės sukūrimas.
Naujasis kursas – JAV prezidento Franklino Ruzvelto 1933-1939 metais įvesta ekonominė-visuomeninė reformų programa
Neutralitetas – valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Parlamentas – aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybės valdžios organas
Perprodukcija – rinkos situacija, kai gamybos apimtys santykinai ilgą laikotarpį didesnės už paklausą. Paprastai dėl perprodukcijos staiga krinta kainos.
Pretekstas – tariama priežastis.
Propaganda – bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Partija – politinė organizacija, kurios nariai turi panašius įsitikinimus, dalyvauja ar siekia dalyvauti politiniame gyvenime,  įgyvendinti bendrą politinį tikslą
Profsąjunga – organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius
Reparacijos – karo padarytų nuostolių atlyginimas, kurį nugalėtojai moka nugalėtoji valstybė.
Sausasis įstatymas (prohibicija) – įstatymas, pagal kurį draudžiama arba ribojama gaminti, pardavinėti, importuoti, eksportuoti alkoholinius gėrimus, JAV galiojęs 1920-1933 m.
Tautų Sąjunga – tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką
2. Pasirinkite vieną iš dviejų konspektų. Tą, kuris jums labiausiai priimtinas.

Tarpukario demokratinių ir autoritarinių valstybių konspektai

  • 1
  • 2

Ekonominė padėtis po Pirmojo pasaulinio karo

  • Vokietija, Didžioji Britanija ir Prancūzija patyrė ekonominių sunkumų. Karo pramonė turėjo prisitaikyti prie taikos sąlygų;
  • Sumažėjo užsienio prekybos apimtis;
  • 1920-1921 m. smuko pramonės gamyba, bankrutavo bankai ir įmonės, padaugėjo bedarbių, gyventojai prarado santaupas;
  • Trečiame dešimtmetyje Europoje sparčiai plėtojosi automobilių ir lėktuvų gamyba, sunkioji, chemijos, elektrotechnikos pramonė.

JAV ir didžiosios demokratinės Europos valstybės iki DEK (1929) trumpai

Pasibaigus karui D. Britanija, Prancūzija, Vokietija patyrė pramonės plėtojimo sunkumų, karo pramonė turėjo prisitaikyti prie taikos, sumažėjo užsienio prekybos apimtis, smuko gamyba, bankrutavo bankai, didėjo nedarbas, gyventojai prarado santaupos. Smuko Didžiosios Britanijos, Prancūzijos įtaka pasaulyje (prieš karą buvo įtakingiausios).

Priešingai nei Vakarų valstybių, JAV ekonomika nesiliovė stiprėti, kuomet kitos valstybės po karo patyrė ekonominė nuosmukį. Po Pirmojo pasaulinio karo JAV galingiausia pasaulio valstybė. Ji daugiausia gamina, turi didžiausias aukso atsargas, Europos valstybės jai skolingos.

Nuo 1920 m. įvedamas „sausas įstatymas“ (JAV negaminamas alkoholis, juo neprekiaujama).

1920-1921 m. smuko pramonės gamyba, bankrutavo bankai ir įmonės, gyventojai prarado santaupas, padaugėjo bedarbių.

Pokarinė suirutė baigiasi apie 1923 m. Prasideda vadinamasis klestėjimo laikotarpis, besitęsiantis iki 1929 m.

Plečiasi technikos ir gamybos pažanga – vietoje lengvosios pramonės sparčiai plėtojosi automobilių, lėktuvų gamyba, sunkioji, chemijos elektrotechnikos pramonė.

Pasaulio ekonomika ėmė po truputį kilti.

1924 m. Daueso planas – JAV pasiūlytas planas Vokietijos ekonomikai po I pasaulinio karo atkurti. Pagal jį buvo sumažintos Vokietijos reparacijos, o paskolas Vokietijai teikė JAV bankai.

JAV ir Vokietija. Pokario krizės palyginimasJAV ir Vokietija. Pokario krizės palyginimas.

Didžioji ekonominė krizė

Pasaulinė ekonominė krizė – 1929-1933 m. visą pasaulį apėmusi perprodukcijos krizė. Buvo pagaminama daugiau negu parduodama, dėl to nepaprastai krito kainos ir gamyba (ypač JAV ir Vokietijoje). Prie krizės prisidėjo ir valstybės nesikišimas į ekonomiką, socialinių garantijų nebuvimas (arba minimumas). Amerikos bankai skubėjo atsiimti kapitalus iš Vienos, Berlyno, Londono bankų. Panašiai darė ir kitos valstybės, todėl žlugo labai daug  Europos bankų. Sumažėjo pramonės gamyba, viešpatavo nedarbas, smuko žemės ūkio gamyba.

Priežastys:

  • Valstybė nekontroliavo gamybos (vyko perprodukcija);
  • Spekuliacija akcijos vertybinių popierių biržose;
  • Nevaržomas paskolų dalijimas;
  • Socialinių garantijų nebuvimas;
  • Niujorko vertybinių popierių biržos žlugimas (1929 m. spalio 24d.)

Pasaulinės ekonominės krizės požymiai:

  1. pasaulio biržose krito akcijų kursas;
  2. pramonės ir prekybos krizė pasižymėjo ilgumu ir sunkumu;
  3. sumažėjo pramonės gamyba, atsirado daug bedarbių;
  4. beveik trečdaliu sumažėjo žemės ūkio gamyba;
  5. įmonių ir bankų bankrotai.

Krizę patyrė visos pasaulio šalys (išskyrus SSRS dėl ekonominio uždarumo). Sunkiausia ji buvo Vokietijoje ir JAV.

Tarpukariu visos valstybės vienaip ar kitaip ėmė reguliuoti šalies ekonomiką. Iki tol buvo manoma, kad rinka gali tvarkytis pati, bet pokario ir didžioji ekonominė krizė parodė kitaip.

JAV prezidentas H. Huveris krizės neįveikė.

1932 m. prezidentu išrenkamas Franklinas Ruzveltas. (bus perrinktas 1936, 1940 ir 1944 m.).

1932 m. JAV  buvo paskelbtas F. Ruzvelto „naujasis kursas“ arba „new deal“ (programa krizei įveikti). Vykdant šią programą įsigalėjo etatizmas (valstybė reguliuoja ekonominius ir socialinius santykius):

  • bankų kontrolė (privalomas indėlių draudimas),
  • laikina kainų kontrolė, pramonėje bei prekyboje įvestos konkurencijos taisyklės
  • išplėstos darbininkų teisės: teisė kurti profsąjungas, sudaryti kolektyvines sutartis su darbdaviais;
  • valstybė reguliuoja socialines garantijas (apribota darbo trukmė, vaikų darbo uždraudimas, nustatytas minimalus darbo užmokestis),
  • nustatytas minimalus darbo užmokestis,
  • įvesta valstybinė socialinio draudimo sistema (pašalpos, pensijos),
  • valstybiniai viešieji darbai (kelių tiesimas, elektrinių statyba),
  • panaikintas „sausasis įstatymas“.

„Naujasis kursas“ sustiprino valstybės vaidmenį ekonomikoje (etatizmas) ir socialiniuose santykiuose, padėjo įveikti didžiąją ekonominę krizę.

Krizę Vokietijoje padėjo įveikti nacionalsocialistų atėjimas valdžią:

  1. karo pramonės plėtimas;
  2. valstybės lėšomis vykdomi viešieji darbai;
  3. įvedė visapusišką kainų bei darbo užmokesčio kontrolę;

Plačiau pie Didžiąją ekonominę krizę Vokietijoje skaitykite nacistinės Vokietijos konspekte.

Tarpukario Didžioji Britanija

Pokario krizė Didžiojoje Britanijoje

  • kare žuvo 747 tūkst., sužeistų 1720 tūkst.;
  • prarado didelę prekybos laivyno dalį;
  • įsiskolino JAV;
  • svaro sterling vertė nukrito trečdaliu;
  • lėtai augo pramonės gamyba

Skolos JAV. Po karo ekonomikos plėtros ir finansinės problemos. Stiprios profesinės darbininkų sąjungos (tredjunionai), daromos socialinės reformos (siekiant nuraminti darbininkus). Krizės metais daugėja bedarbių, smunka gamyba, didinami muitai.

Stiprios konservatorių, liberalų, leiboristų partijos. Moterims suteikiama rinkimų teisė. Komunistų ir fašistų partijos silpnos. Demokratija stabili.

Airija

  • 1919 m. sausį pasiskelbė nepriklausomoma Airijos Respublika;
  • Didžioji Britanija akto nepripažino, airiai pradėjo partizaninę kovą, kurioje pasižymėjo IRA (Airijos respublikonų armija);
  • 1921 m. (1922 m.) Airija pripažinta savarankiška valstybe su dominijos teisėmis.

Leiboristai –  leiboristų partijos atstovai, kurių pažiūros atstovavo profsąjungų ir darbininkų interesus. 1924 m. sudarė pirmą vyriausybę, kuri gyvavo 9 mėn. Viena iš pasisekimo rinkimuose priežasčių – įvesta visuotinė rinkimų teisė. Atėję konservatoriai vykdė socialines reformas. 1926 m. gegužę – gruodį vyko kalnakasių streikas.

Didžioji krizė Didžiojoje Britanijoje

  • Vyriausybė panaikino aukso standartą;
  • Devalvavo svarą sterlingų ir nebesilaikė laisvosios prekybos principo;
  • Įvedė apsauginius muitus visoms ne Britų imperijos prekėms, pašalpas

Tarpukario Prancūzija

Pokario krizė Prancūzijoje:

  • nuostoliai po karo – 1,4 mln. žuvusių prancūzų, 2.6 mln. sužeista, 600 tūkst. invalidai;
  • karo veiksmai ypač nusiaubė Šiaurės Rytų Prancūziją, sugriautą 10 tūkst. fabrikų ir kasyklų;
  • įklimpo į skolas JAV;
  • Ūkis išgyveno krizę, dėl infliacijos augo prekių kainos;
  • nepasiteisino viltys atstatyti šalį iš gaunamų reparacijų;
  • 1926 m. R. Puankarė vyriausybei pavyko stabilizuoti franką.

1920 m. susikūrė stipri komunistų partija, o tai paskatino vyriausybę spartesniam socialinių reformų įgyvendinimui – 1928 m. socialinio draudimo įstatymas, valstybės parama gyvenamųjų namų statybai. Dėl dažno koalicijų keitimosi nevyko ryžtinga užsienio, vidaus politika. Didėjo visuomenės nusivylimas santvarka, o tuo megino pasinaudoti komunistai ir fašistų organizacijos. 1934 m. vasario 6d. įvyko riaušės Paryžiuje, kurios tik paskatino vienytis pries fašizmą. Didžioji krizė Prancūzijoje Čia krizė prasidėjo vėliau nei kitose šalyse. Komunistų, socialistų ir radikalų partijos sudarė Liaudies frontą. 1936 m. socialisto L. Bliumo vyriausybė:

  • įvedė 40 val. darbo savaitę;
  • įvedė mokamas atostogas darbininkams ir tarnautojams, pakėlė jiems atlyginimus;
  • suvalstybino centrinį banką ir dalį karinės pramonės.

1938 m. dėl prieštaravimų Liaudies frontas iširo, o Prancūzijoje išliko parlamentine demokratija.

Papildomos nuorodos:

Demokratijos ir diktatūros tarpukario Europoje

Demokratija, totalitarizmas ir autoritarizmas.

Po I pasaulinio karo beveik visos Europos šalys pasirinko demokratinę valdymo formą. Bet daugelyje jų ji neišliko dėl šių priežasčių:

  1. nebuvo demokratijos tradicijų;
  2. demokratiškai valdžiai nesisekė spręsti pokario ekonominių sunkumų (infliacija, nedarbas,
  1. tautiniai nesutarimai, silpna vykdomoji valdžia, komunizmo įtaka ir jo baimė, fašizmo pavyzdys – visa tai didino nepasitenkinimą demokratine parlamentine santvarka.
  1. didžioji ekonomine krizė dar labiau nusmukdė ekonomika, ir daugelis šalių tapo autoritarinėmis;
  2. Naujasis Europos politinis žemėlapis ne visai atitiko tautų apsisprendimo principą, daugelyje šalių liko tautinių mažumų. Didžiosios valstybės nenorėjo ir nesugebėjo spręsti tautinių konfliktų.
  3. Versalio sistema nepanaikino valstybių tarpusavio prieštaravimų ir teritorinių pretenzijų (didėjo įtampa tarp Prancūzijos ir Vokietijos, kilo ginkluotas lietuvių-lenkų konfliktas dėl Vilniaus krašto), smuko Tautų sąjungos autoritetas.

Totalitarizmas – valdymo forma, kai valstybė visiškai kontroliuoja socialinį, politinį, kultūrinį gyvenimą.

Autoritarizmas – totalitarinio valdymo forma – valdžia nerenkama, jos veikla nekontroliuojama, aukščiausia valdžia sutelkta vieno asmens rankose, remiasi visišku pavaldinių paklusnumu.

Demokratinę santvarką išlaikiusios tarpukario Europos valstybės:

  • Prancūzija (demokratinė respublika);
  • Šveicarija (demokratinė respublika);
  • Airija (demokratinė respublika);
  • Čekoslovakija (demokratinė respublika);
  • Suomija (demokratinė respublika);
  • Didžioji Britanija (konstitucinė monarchija);
  • Olandija (konstitucinė monarchija);
  • Belgija (konstitucinė monarchija);
  • Liuksemburgas (konstitucinė monarchija);
  • Danija (konstitucinė monarchija);
  • Norvegija (konstitucinė monarchija);
  • Švedija (konstitucinė monarchija);

Diktatūriniai rėžimai:

  • SSRS (totaliarizmas, 1917 m. bolševikų partija; 1922 (1929) m. Stalinas);
  • Italija (1922 m. B. Musolinis);
  • Ispanija (1923-1930 m.; 1939 m. Frankas)
  • Albanija (1925 m.);
  • Lenkija (1926 m. J. Pilsudskis);
  • Portugalija (1926 m.);
  • Vengrija (demokratinė respublika, bet vėliau – Horčio diktatūra);
  • Lietuva (1926 m. A. Smetona);
  • Jugoslavija (1929 m.);
  • Vokietija (1933 m. naciai, A. Hitleris, totalitarizmas);
  • Austrija (1933 m.)
  • Estija (1934 m.);
  • Latvija (1934 m.);
  • Bulgarija (1934 m.);
  • Graikija (1936 m.);
  • Rumunija (1936 m.);

 1925 m. buvo pasirašytos Lokarno sutartys, kur Vokietija, Belgija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, Lenkija ir Čekoslovakija pripažino pokarines valstybių sienas (tik vakaruose).

Ispanijos pilietinis karas (1936 – 1939 m.)

1936-1939 m. vyko Ispanijos pilietinis karas, kur generolas Frankas siekia valdžios. Padedamas Vokietijos ir Italijos, jis pilietinį karą laimi ir tampa diktatoriumi. Anglija ir Prancūzija vykdo nesikišimo politiką. Susiduria demokratinės ir fašizmo jėgos bei SSRS.

Išsami Ispanijos pilietinio karo eiga

1931 m. nuversta monarchija  ir paskelbta respublika. Vykdomi demokratiniai pertvarkymai.

1936 m. parlamente – Liaudies frontas (kairiųjų vyriausybė). Prieš ja anarchistų, komunistų išpuoliai. Bijomasi komunistų perversmo.

Pradėtas ruošti sąmokslas. Jam vadovauja fašistinė partija – Falanga (vadovas – generolas Franciskas Frankas). Ją remia  monarchistai, dešinieji katalikai.

1936 m. liepa. Ispanijos Maroke maištas prieš vyriausybę (prieš respubliką).

Tai –  pilietinio karo pradžia.

Sukilėlius (frankistus) remia Italija ir Vokietija (finansais, ginklais, siunčia armiją).

Besąlygiškai respublikonus (teisėtą valdžią) remia tik SSRS (ginklais, kariniais patarėjais).

Prancūzija, D. Britanija, JAV laikosi nesikišimo politikos, bet nekliudo Vokietijai ir Italijai remti F. Franką.

Respublikonus (teisėtą valdžią) remia pasaulio demokratinių valstybių piliečiai, kurie savanoriais kariauja respublikonų pusėje (interbrigadose).

Fašistų pergalė 1939 m. (užimtas Madridas).

Po karo represijos, partijos uždraustos (išskyrus Falangą) . Įvedama F. Franko autoritarinė diktatūra. Falanga praranda fašistinį pobūdį. Prie jos jungiasi dešinieji.

Didelė katalikų bažnyčios įtaka.

Ūkio plėtra. Socialinių santykių reguliavimas.

Nedalyvavo Antrame pasauliniame kare.

Diktatūra išsilaikė iki 1975 m.

Didžioji ekonominė krizė

Pirmasis pasaulinis karas, kuriame JAV dalyvavo tik epizodiškai, pavertė ją galingiausia kreditore (valstybe, kuri skolino pinigus kitoms valstybėms). Jos ekonominė galia ypač išaugo XX a. 3-iajame deš. – šalis ekonomiškai klestėjo, nedarbas siekė vos 4 procentus.

Tačiau 1929 m. spalio 25 d. prasidėjo Didžioji ekonominė krizė (dar vadinama Didžiąja depresija). Akcijų biržoje kilo panika, kai prasidėjo masinis akcijų pardavimas, siekiant gauti pinigų ir taip grąžinti gautas paskolas. Todėl akcijų kursas dramatiškai nukrito, niekas nebepirko akcijų. Įvairios įmonės ir fabrikai buvo priversti bankrutuoti, į gatves pasipylė bedarbiai. Skaičiuojama, jog iš 56 mln. darbingų asmenų net 15 mln. tapo bedarbiai. Situacija buvo grėsminga, nes tuomet beveik nebuvo bedarbio pašalpų, todėl daugybė žmonių neturėjo jokių pajamų.

Pagrindinės Didžiosios ekonominės krizės priežastys

  1. Perprodukcija: prekių buvo pagamina daugiau, nei reikėjo JAV rinkai. Atsigavusios Europos šalių rinkos ribojo prekių iš JAV patekimą į savo rinkas. 2. Panika akcijų biržose: buvo stengiamasi parduoti akcijas ir grąžinti paskolas bankams. Tačiau kilus panikai niekas nebenorėjo pirkti akcijų, tad žmonės negalėjo atiduoti skolų bankams. 3. Įmonių ir bankų bankrotai: įmonės ir bankai, nebepajėgdami gauti pajamų, bankrutuodavo (135 tūkst. firmų ir daugiau nei 13 tūkst. bankų), tad buvo atleidžiami darbuotojai ir sparčiai kilo nedarbo lygis, smuko žmonių perkamoji galia.

JAV susidūrus su ekonominėmis problemos, jas netruko pajusti ir Europos valstybės, nes buvo nutrauktas paskolų mokėjimas. Labiausiai nuo šios krizės Europoje nukentėjo Vokietija.

Kovos su krize priemonės. JAV nesėkmingai kovojo su krize, tačiau 1933 m. prezidentu tapus Franklinui Ruzveltui situacija pradėjo keistis. Jis ėmėsi įgyvendinti Naująjį kursą –ekonomikos programą, kurios tikslas buvo valstybei aktyviai dalyvaujant ekonominiame gyvenime sustiprinti ekonomiką, t. y. sukurti darbo vietų ir padidinti žmonių perkamąją galią. Naujojo kurso programa įvedė plačią viešųjų darbų programą (kelių tiesimas, parkų valymas, miškų sodinimas), sugriežtino bankų kontrolę, mokėjo kompensacijas fermeriams ir panaikino jų skolas, sureguliavo darbo santykius (darbo trukmę, užmokestį).

Poveikis visuomenei. Visą pasaulį apėmusi krizė turėjo didelį poveikį Europos raidai. Daugelyje valstybių įsigalėjo etatizmo politika. Vokietijoje į valdžią atėjo A. Hitleris ir įsigalėjo nacionalsocialistų diktatūra, o didžiojoje dalyje Europos valstybių buvo įvestas autoritarinis valdymas.

Demokratijos krizė Rytų Europos šalyse

Padėtis po Pirmojo pasaulinio karo. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Paryžiaus taikos konferencijai, pasikeitė tarptautinės politikos padėtis. Iširo Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Rusijos ir Osmanų imperijos. Vidurio ir Rytų Europoje atsikūrė arba susikūrė devynios valstybės: Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija, Austrija, Vengrija, Jugoslavija.

Politinė ir ekonominė padėtis Europos valstybėse buvo labai nestabili, dažnai keitėsi vyriausybės. Demokratinį valdymą išlaikė tik nedaugelis Europos valstybių (Šveicarija, Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Prancūzija, Airija, Norvegija, Švedija, Danija, Nyderlandai ir Belgija). Iš devynių po Pirmojo pasaulinio karo atsiradusių valstybių visose, išskyrus Suomiją ir Čekoslovakiją, buvo įvestas autoritariniais rėžimas.

Tarpukario demokratijos ir diktatūros

Pagrindinės demokratinio valdymo žlugimo Rytų Europoje priežastys:

  1. politinis nestabilumas (dažna vyriausybių kaita);
  2. 1929–1933 m. Didžiosios ekonominės krizės padariniai;
  3. demokratinių tradicijų nebuvimas;
  4. siekis turėti stabilią valdžią simbolizavusį tvirtą lyderį.

Tarpukario Europos demokratijos ir diktatūriniai rėžimai

Poveikis visuomenei. Tarpukario laikotarpiu didžiojoje dalyje valstybių buvo įtvirtintas autoritarinis ir totalitarinis režimai, kurie panaikino demokratinį šalių valdymą, ėmėsi kontroliuoti viešą ir privatų asmens gyvenimą, totalitarinėse valstybėse įsigalėjo teroras prieš gyventojus. Demokratinio valdymo panaikinimas skaudžiausiai buvo juntamas trijose totalitarinėse valstybėse: SSRS (komunistinė diktatūra įvesta 1917 m.), Italijoje (B. Musolinio fašistinis valdymas prasidėjo 1922 m.) ir Vokietijoje (A. Hitlerio nacionalsocialistinis valdymas prasidėjo 1933 m.).

3. Pasitelkite papildomą informaciją – pateiktis, vaizdinę medžiagą, vadovėlio temas, dokumentus ir sutartis ar mūsų rekomenduojamas nuorodas.
  • Sutartys ir dokumentai
  • Istoriniai klausimai
  • Temos vadovėlyje

Dokumentai

„Jungtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija ir Italija pagal jau pasiektą susitarimą dėl […] vokiečių srities perleidimo susitarė dėl šio perleidimo sąlygų ir formų […]. Evakuacija prasideda nuo spalio 1 d. […]. Susitariama dėl to, kad teritorijos evakuacija baigsis iki spalio 10 d., nebus sugriauti ten esami statiniai ir kad čekoslovakų vyriausybė prisiima atsakomybę, jog srities evakuacija vyks nesugriaunant nurodytų statinių […]. Nuo spalio 1 d. vokiečių armija pradeda užimti rajonus, kuriuose daugumą gyventojų sudaro vokiečiai. „
Komentaras: Šiame dokumente yra kalbama apie Miuncheno sutartį (dar vadinamą Miuncheno suokalbiu), pasirašytą 1938 – 09 – 29. Šią sutartį pasirašė D. Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Italija. Šia sutartimi Sudetų kraštas, kurio gyventojų daugumą sudarė vokiečiai, iš Čekoslovakijos perduotas Vokietijai.


„Nė vienas iš abiejų pasaulinių karų neturėjo panašaus poveikio tokiai daugybei žmonių. Atominės energijos panaudojimas […] turėjo dar mažesnę reikšmę. Skridimas į mėnulį lyginant su depresija buvo mažareikšmis įvykis. Tikrai nedaugeliui tų, kurie ją išgyveno, ji nepaliko sąmonėje gilių pėdsakų […]. Klestėjimo tvarumas priklausė nuo didelių verslininkų investicijų ir nuo turtingųjų vartojimo išlaidų. Krachas biržoje reiškė mirtiną smūgį ir vienam, ir kitam. Kada akcijų kursas katastrofiškai ėmė kristi, investuotojų atsargumas padidėjo. „
Komentaras: Šiame dokumente yra kalbama apie 1929 – 1933 m. JAV prasidėjusią Didžiąją depresiją / Didžiąją ekonominę krizę, valdant F. Ruzveltui. Ruzveltas yra ilgiausiai JAV prezidentu buvęs žmogus – net 4 kadencijas iš eilės. Šią krizę sukėlė devynerius metus trukęs spartus ir nesubalansuotas ekonomikos augimas bei finansų sistemos kontrolės stoka. Tam įtakos turėjo vyriausybės nesikišimas į bankų veiklą. Ši krizė palietė visas pasaulio kapitalistines valstybes.


„Visos valstybės, dominijos arba kolonijos […] gali tapti Sąjungos narėmis, jeigu už jų priėmimą pasisakys du trečdaliai Asamblėjos […]. Sąjungos buveinės vieta nustatoma Ženeva […]. Sąjungos nariai supranta, kad, norint iššsaugoti taiką, reikia apriboti nacionalistinį ginklavimąsi iki minimumo, suderinamo su nacionaliniu saugumu ir įvykdymu tarptautinių įsipareigojimų […]. Sąjungos nariai įsipareigoja gerbti ir saugoti nuo bet kokio išorinio užpuolimo visų Sąjungos narių teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę.“
Komentaras: Šiame dokumente yra minimas Tautų Sąjungos įkūrimas. Tautų Sąjunga įsteigta 1919 m. sausio 25 d. Paryžiaus taikos konferencijoje. 1919 m. Tautų Sąjungoje buvo 33 valstybės – Antantės valstybės, pasirašiusios Versalio taikos sutartį, ir 13 valstybių, pakviestų pirmosiomis įstoti į Tautų Sąjungą. Tautų Sąjunga buvo pirmoji nuolatinė tarptautinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką.


„Vokietijai draudžiama turėti arba statyti karinius įtvirtinimus kairiajama ir dešiniajame Reino krante į vakarus nuo linijos, nubrėžtos 50 kilometrų į rytus nuo šios upės […]. Teritorijos, atitekusios Vokietijai pagal preliminarinę Taikos sutartį, pasirašytą Versalyje 1871 m. […], grąžinamos Prancūzijos suveneritetui nuo 1918 m. lapkričio 11 d. paliaubų dienos […]. Vokietija pripažįsta […] visišką nepriklausomybę Čekoslovakijos valstybės […] ir visišką Lenkijos nepriklausomybę […]. Svarbiausios Sąjunginės ir Susivienijusios valstybės įsipareigoja Dancigo miestą paversti Laisvuoju miestu […]. Nuo šio momento bendra Vokietiją sudarančių valstybių kariuomenės sudėtis neturi viršyti šimto tūkstančių žmonių […]. Vokietijos Didysis Generalinis štabas ir visos kitos panašios formuotės bus paleistos ir ngali būti atkurtos jokia forma […]. Maksimali vokiečių karinio laivyno sudėtis: 6 šarvuočiai “Doičland” ir “Lotaringen” tipo, 6 lengvieji kreiseriai, 12 priešmininių laivų, 12 minininkų: jokių povandeninių laivų […]. Dydį minėtų nuostolių, kuriuos Vokietija turi atlyginti, nustatys Tarpsąjunginė komisija, kuri vadinsis Reparacine komisija. „
Komentaras: Šiame dokumente yra kalbama apie Versalio taikos sutartį, pasirašytą 1919 m. birželio 28 d. Versalyje, kuria buvo užbaigtas Pirmasis pasaulinis karas. Deja, ji neišsprendė problemų, nes kilo Antrasis pasaulinis karas.


Istoriniai klausimai


  1. Kodėl 1919 – 1939m. daugelyje Europos valstybių įsigalėjo diktatūrinis režimas?
  • Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, valstybių sienos pagal Versalio taikos sutartį buvo nustatytos neatsižvelgiant į kalbinę, kultūrinę, ekonominę ar politinę vienos ar kitos valstybės situaciją. Todėl išliko valstybių tarpusavio prieštaravimai, teritorinės pretenzijos (ypač tarp Vokietijos ir Prancūzijos).
  • Daugelyje šalių (Lenkijoje, Čekoslovakijoje) buvo nemažai tautinių mažumų, nepatenkintų savo padėtimi. Todėl kilo įvairūs tautiniai konfliktai, kurių nepajėgė išspręsti nei šalių, nei Tautų Sąjunga.
  • Be to, pasibaigus karui, padėtis daugelyje valstybių buvo labai sunki: nedarbas, infliacija, valdžių negebėjimas spręsti iškilusias problemas, lėtas ekonomikos augimas ir kitos priežastys didino visuotinį nepasitenkinimą.

  1. Išvardinti tarpukario Europos valstybes, kuriose įsigalėjo diktatūrinis režimas.

Tarpukario Europos valstybės, kuriose įsigalėjo diktatūrinis režimas: Sovietų Rusija (nuo 1922m. – SSRS), Vokietija, Bulgarija, Ispanija, Albanija, Lenkija, Austrija, Italija, Portugalija, Jugoslavija, Lietuva, Latvija, Estija, Vengrija, Rumunija, Graikija.



 

 


Pateiktys