Švietimo epocha / Apšvietos konspektas

Švietimo epocha arba Apšvieta – Europos civilizacijos istorijos periodas, dažniausiai tapatinamas su XVIII a., kurio laiku suklestėjo švietimas, plito švietėjų puoselėtos idėjos.

1. Susipažinkite su esminiais švietimo epochos / Apšvietos faktais

Švietimo epocha / Apšvietos datos, sąvokos

AsmenybėsSąvokos
Džonas Lokas (1632-1704) – anglų švietėjas, filosofas, politinis veikėjas ir pedagogas, skelbęs politines idėjas apie tai, kad valdžia turi kilti iš tautos, pirmasis iškėlė “visuomenės sutarties teoriją” (“visuomenės sutartį” sudaro Žmonės, kurie sukuria valstybę savo prigimtinėmis teisėmis, pirmiausia – nuosavybei ir laisvei, apsaugoti); pasisakė už sąžinės laisvę; mane, kad reikia atskirti įstatymų leidimo (parlamentui) ir vykdomąją valdžią (karaliui), viršenybę teikiant pirmajai.
Izaokas Niutonas (1664-1727) – anglų fizikas, išradėjas, suformavęs tris jo vardu pavadintus dėsnius.
Žanas Meljė (1664-1729) – kraštutiniausias prancūzų švietėjas, socialistinio visuomenės pertvarkymo teoretikas: ragino panaikinti privatinę žemės nuosavybę, panaikinti skirstymą į luomus, siūlė panaikinti net valstybę, kaip priešišką žmonėms jėgą (dėl to laikomas net anarchizmo pradininku), atmetė religiją, kvietė ginklu nuversti esamą santvarką.
Petras I (1672-1725) – Rusijos caras, imperatorius, pravedęs reformas, kurios priartino Rusiją prie Vakarų Europos. Išplėtė Rusijos teritoriją, XVIII a. pr. įkūrė naują sostinę Sankt Peterburgą.
Š. L. Monteskjė (1689-1755) – prancūzų švietėjas, paskelbęs trijų valdžių principą, kritikavo Prancūzijos absoliutizmą ir toliau plėtojo Dž. Loko idėjas apie valdžių atskyrimą (skirstė valdžią i įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismų- pastaroji privalo būti nepriklausoma nuo kitų dviejų, o teisėjų sprendimai visada turi atitikti įstatymus); teigė, kad visuomenės įstatymų sistemą lemia daug veiksnių: gamta ir klimatas, gyventojų užimtumas, būdas, papročiai, religija.
Volteras (1694-1778) – prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų, iškėlęs apšviestojo absoliutizmo idėją, manė, kad asmens ir minties laisvė gali būti pasiekta ir valdant apsišvietusiam monarchui, ragino karalius ir filosofus susivienyti prieš bendrą priešą — Katalikų Bažnyčią, kurią smarkiai kritikavo ir išjuokė; puldamas katalikybę, įrodinėjo, kad tikėjimas į Dievą yra būtinas, nes palaiko tvarką valstybėje. Daugiau apie švietėjus ir Volterą
Gabrielis Mabli (1709-1785) – prancūzų filosofas, rašytojas, švietėjas, nuosaikesnis socialistas, įrodinėjęs, kad žmonijos nelaimių priežastis – privatinė nuosavybė, o blogybes galima sušvelninti įvedus išmintingus įstatymus, kurie ribotų prabangą ir įtvirtintų paprastą gyvenimo būdą.
Žanas Žakas Ruso (1712-1778) – prancūzų filosofas, rašytojas, politikos teoretikas, smerkė teisinę ir turtinę nelygybę (manė, kad pastaroji skatina pirmąją); siūlė riboti privatinę nuosavybę; teigė, kad valdžia turi priklausyti tautai, kuri nustato valstybės santvarkos formą (geriausia santvarka – respublika); buvo abejingas Bažnyčiai, bet netikėjimą laikė pavojingu visuomenei (bedievis – tai žmogus, nesugebantis gyventi visuomenėje, nemėgstantis įstatymų ir teisingumo).
Denisas Didro (1713-1784) – prancūzų rašytojas, literatūros kritikas, vienas žymiausių prancūzų švietėjų atstovų, švietėjų „Enciklopedijos“ leidimo iniciatorius bei organizatorius.
Imanuelis Kantas (1724-1804) – Prūsijos filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, švietėjas, racionalizmo krypties filosofijos pradininkas.
Jekaterina II (1729-1796) – Rusijos imperatorienė dalyvavusi visuose trijuose ATR padalijimuose, ja tapo  1762 m. liepos 9 d.
Tomas Džefersonas (1743–1826) 3-asis JAV prezidentas (1801–1809), pagrindinis Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijos autorius
Liudvikas XVI (1754-1793 sausio 21d.) – Prancūzijos ir Navaros karalius, valdęs nuo 1774–1791 ir nuo 1791 iki 1792, suimtas ir tardytas Nacionalinio Konvento, giljotinuotas už Tėvynės išdavystę.
Johanas Gotlybas Fichtė (1762-1814) – filosofas, vokiškojo idealizmo atstovas, Kanto sekėjas, daręs įtaką Vakarų filosofijai.
Aleksandras I (1777-1825) – Rusijos Imperatorius 1801-1825m., kilęs iš Romanovų dinastijos.
Anarchizmas – politinė teorija, teigianti, kad žmonija turi egzistuoti be jokios valdžios, o darnus visuomenės gyvenimas užtikrintas kiekvieno individo atsakomybe prieš kitą individą.
Apšviestasis absoliutizmas – absoliutizmas, kai absoliutas valdo, vadovaudamasis švietėjų idėjomis, rekomendacijomis, konsultuojasi su jais svarbias klausimais, vykdo švietėjiškas reformas.
Daugiapolė galių pusiausvyra – tarptautiniai santykiai, kai pasaulyje yra keli lygiaverčiai galių centrai, įtakojantys ar kontroliuojantys tam tikrus regionus.
Įstatymų leidžiamoji valdžia – valstybinė institucija, turinti teisę leisti įstatymus.
Įstatymų vykdomoji valdžia – valstybinė institucija, vykdanti įstatymus.
Masonai – religinis etinis judėjimas, kilęs švietimo epochoje, siekęs įgyvendinti pagrindines vertybes – dorovinį tobulinimąsi, aukštus moralės principus.
Reakcija – kraštutinės politinės pažiūros, pasisakančios prieš bet kokias reformas, permainas, naujovių diegimą; siekia išlaikyti esamą tvarką.
Švietimas – visuomeninis kultūrinis sąjūdis, siekęs įdiegti mokslo pasiekimus į kasdienį gyvenimą, ieškojęs būdų, kaip išspręsti žmoniją kankinančias problemas, bėdas ir sukurti kuo laimingesnį žemiškąjį gyvenimą.
Valdžios padalijimo principas – principas, skelbiantis, kad valdžia įgyvendinama teisėtai ir naudingai visuomenei tik tuo atveju, kai yra padalinta kelioms institucijoms.
Teisminė valdžia – valdžia, suteikta Teismui, teisingumą įgyvendinančiai institucijai.
Vyriausybė – įstatymų vykdomoji valdžia.
Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija – Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu 1789 m. paskelbtas dokumentas, kuriame išdėstytos pagrindinės žmogaus teisės, tapusios pagrindu vėlesniems žmogaus teisių dokumentams.
Š. Monteskjė ,,Apie įstatymų dvasią“ – veikalas, kuriame išdėstytas trijų valdžių principas. (XVIII a. pab.)
2. Pasirinkite vieną iš šešių konspektų. Tą, kuris jums labiausiai priimtinas.

Apšvieta / Švietimo epocha. Konspektai

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
XVII a pab. prasidėjo Švietimo sąjūdis, tęsęsis visą XVIII a. Šios epochos metu įvyko reikšmingi pokyčiai, įtakoję tolesnę žmonijos raidą. Rusijoje buvo pravestos Petro I reformos. Po Šiaurės karo, vykusio pačioje XVIII a. pr. Rusija pasiskelbė imperija. Šalies valdžia įsikūrė naujoje sostinėje – Sankt Peterburge prie Baltijos jūros. Švedijos ir ATR vaidmuo Baltijos pakrantėse smarkiai sunyko. Dar XVI a. susikūrusi Prūsija XVII a. iškilo ir stiprėjo, augo jos teritorija. Susijungusi su Brandenburgu, Prūsija savo sostinę perkėlė į Berlyną. Pačioje XVIII a. pradžioje Prūsija pasiskelbė karalyste. Stiprėjo ir Austrijos imperijos galia ir įtaka. Tiek Rusijoje, tiek Prūsijoje , tiek Austrijoje įsitvirtino absoliutizmas, kuris XVIII a. buvo stipriai įtakojamas švietimo idėjų. Jekaterina II (Rusija), Juozapas II (Austrija) ir Frydrichas II (Prūsija) buvo vadinami apšviestaisiais absoliutais. Švietėjų idėjos taip pat turėjo įtakos Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, JAV nepriklausomybei ir kitiems istoriniams įvykiams.

Švietėjai ir švietimo epocha

XVIII a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje pasireiškęs intelektualinis pakilimas, gavęs Švietimo epochos  vardą. Rašytojai, filosofai, ekonomistai (vadinami švietėjais) kritikavo to meto valstybinę ir visuomeninę santvarką ir siūlė įvairius būdus jai tobulinti. Manyta, jog padėti žmogui gali mokslas ir švietimas. Išradimai ir atradimai leidžia patikėti žmogaus proto galia, manyti, kad žmonija eina pažangos keliu : 1687 m. I. Niutono visuotinės traukos dėsnis; žaibolaidis,Dž. Vato garo mašinos išradimas ir kt.

XVIII a. – Švietimo amžius.

Švietėjų idėjoms susiformuoti padėjo renesansas (humanizmas),  reformacija. Švietėjams būdingas domėjimasis pasauline filosofija. (T. Bekonas, R. Dekortas), religijos dogmų kritika. Taip pat jie smerkia religinį nepakantumą, neteisingumą, žiaurius įstatymus, luomų privilegijas, reikalauja lygybės prieš įstatymus.Švietėjų manymu pertvarkymus turėtų įvykdyti apsišvietę valdovai. Tokios idėjos reiškė kylančios buržuazijos (kapitalistų) siekius (buržuazija neturėjo visų politinių teisių, ekonominės laisvės, ją nustelbdavo privilegijas turintys luomai (dvasininkija, bajorija)). Tai –  kosmopolitizmo amžius. Auga knygų leidyba, plinta prancūzų kalba.

Švietėjai

Švietimo idėjų pradžia – Anglijoje. Džonas Lokas (1632 – 1704). Jis suformuluoja visuomenės sutarties teoriją, siūlo atskirti įstatymų leidybą ir vykdymą, pasisako už sąžinės laisvę. Jo idėjų įtaka Šiaurės Amerikai.

Prancūzija

Š. Monteskjė (1689 – 1755).Kritikavo absoliutizmą. Idealas – konstitucinė monarchija. Siūlo valdžią padalyti į įstatymų leidžiamąją,  įstatymus vykdančią ir teisminę. Volteras (1694 – 1778). Prieš savivalę ir žiaurius įstatymus. Už apšviestą monarchiją. “Karalių ir filosofų” sąjunga prieš bažnyčią. Bet žmonės turi tikėti į Dievą . Ž.Ž. Ruso. Smerkia turtinę ir teisinę nelygybę. Siūlo riboti privačią nuosavybę. Ž. Melje. Už privačios nuosavybės panaikinimą.. Žemė – bendra. Ginklu nuversti esamą santvarką.(Kraštutinis švietėjas). Didro (1713 – 1784). Leido “ Enciklopediją” (mokslo žinių išdėstymas). D.Didro, Volteras, Monteskje, Ruso –  enciklopedistai.

Vokietija

Kantas (1724 – 1804). Aukštino protą.

“Apšviestasis absoliutizmas”

XVIII a. vid. daugelis Europos monarchų vykdė pertvarkymus, siekė sustiprinti valdžią. Juos palaikė švietėjai. Pertvarkymai:

  • administracijos centralizavimas.
  • įstatymų švelninimas (panaikinti kankinimai, mirties bausmės).
  • pramonės rėmimas, baudžiavos naikinimas.
  • švietimo plėtojimas.
  • religinis pakantumas, bažnyčios įtakos mažėjimas.

Vyko kova dėl didesnės įtakos valstybėje tarp monarchų ir katalikų bažnyčios. Apšviestojo absoliutizmo tradicijomis buvo valdoma Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Danijoje, Švedijoje, Rusijoje (Jekaterina II).

Švietimo epocha.

Švietimo epocha – tai XVIII a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje prasidėjęs intelektualinis sąjūdis. Švietėjai kritikavo to meto valstybes ir visuomenės santvarką ir siūlė įvairius būdus jai patobulinti. Švietimo epochos prielaidos:

  • mokslo ir technikos atradimai:
    • prancūzų matematikai patvirtino 1687 m. I. Niutono atrastą visuotinės traukos dėsnį;
    • amerikietis B. Franklinas įrodė, kad žaibas yra elektros išlydis, ir išrado žaibolaidį;
    • škotas Dž. Vatas 1769 m. sukonstravo garo mašiną;
    • 1783 m. broliai Mongolfjė pirmą kartą paleido balioną, pripildytą oro;
  • atgimė humanizmo idėjos; jas išplėtojo anglas Frensis Bekonas (1561-1526 m.) ir prancūzas Renė Dekartas (1596-1650 m.); kilo susidomėjimas visuomeniniais klausimais;
  • reformacija ir kontrreformacija, religijos dogmų kritika;
  • daugėjo spaustuvių, didėjo knygų tiražai, jos sparčiai plito tarp gyventojų;

Pagrindiniai švietimo epochos bruožai:

  1. laisvamanybė, t.y. teisė svarstyti įvairius visuomeninio gyvenimo klausimus, nebijant griauti senų tradicijų ir neigti visuotinai pripažintų tiesų;
  2. tikėjimas, kad žmonija eina pažangos keliu, todėl ypač daug dėmesio skiriama visuomenės švietimui;
  3. skelbiami valstybės ir visuomenės pertvarkymo idėjų ir geresnės visuomenės projektai;
  4. plito prancūzų kalba, XVIII a. ji tapo visuotinai pripažinta bendravimo priemone;
  5. pasaulietiškumas;
  6. smerkiami prietarai, religinis nepakantumas, žmonių išnaudojimas ir neteisingi įstatymai;

Žymiausi švietėjai ir jų idėjos:

  • Džonas Lokas (1632-1704 m.) veikale „2 traktatai apie valdymą“ pirmasis iškėlė visuomenės sutarties teoriją, manė, kad reikia atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, kad viršenybė priklauso įstatymų leidžiamajai valdžiai (t.y. parlamentui); jeigu vykdomoji valdžia – karalius ir ministrai – nepaiso parlamento ir kelia grėsmę piliečių gyvybei, nuosavybei ir pan., piliečiai turi teisę prieš tokį karalių sukilti. Džonas Lokas vadinamas šiuolaikinės anglosaksų demokratijos pradininku.
  • Šarlis Moteskjė (1689-1755 m.) kritikavo Prancūzijos absoliutizmą, idealizavo Anglijos konstitucinę monarchiją, plėtojo Dž. Loko mokymą apie valdžių atskyrimą. Š. Monteskjė skyrė 3 valdžių rūšis: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė; jo nuomone, įstatymų leidžiamoji valdžia turi priklausyti tautos atstovams, vykdomoji – monarchui, o teisminė valdžia turi būti nepriklausoma; taip jis įtvirtino valdžių pasidalijimo principą. Š. Monteskjė kalbėjo apie prigimtines žmogaus teises, asmens laisvę ir teisę į nuosavybę, juo nuomone, visi žmonės turi būti laisvi, lygus ir nepriklausomi. Šiomis mintimis buvo pagrįsta JAV priimta Nepriklausomybės deklaracija ir Prancūzijoje surašyta Žmogaus teisių deklaracija.
  • Žanas Žakas Ruso (1712-1778 m.) smerkė teisinę ir turtinę nelygybę, siūlė riboti privatinę nuosavybę, plėtojo Dž. Loko visuomeninės sutarties teoriją, teigė, kad valdžia turi priklausyti tautai, tik tauta gali nustatyti valstybinės santvarkos formą. Ž. Ž. Ruso nuomone, geriausia santvarka yra respublika. Svarbiausias jo veikalas – „Apie visuomeninę sutartį“.
  • Volteras (1694-1778 m.) svarbiausiu priešu laikė Katalikų bažnyčią, ją kritikavo ir išjuokė; manė, kad monarchai ir filosofai turi prieš ją susivienyti.
  • Žanas Meljė (1664-1729 m.) veikale „Testamentas“ ragino panaikinti luomus, privatinę žemės nuosavybę, atiduoti ją bendrai naudoti visiems, todėl kartais yra laikomas anarchizmo pradininku. Jis nepripažino religijos, o esamą santvarką siūlė nuversti ginkluotu sukilimu.
  • Gabrielis Mabli (1713-1784 m.) žmonių nelaimių priežastimi laikė privatinę nuosavybę, teigė, kad visuomenėje esančias blogybes galima sušvelninti gerais įstatymais.
  • Deni Didro (1713-1784 m.) kartu su kitais švietėjais leido „Enciklopediją“, kurioje išdėstė visus tuometinio mokslo sukauptus duomenis. Pirmasis „Enciklopedijos“ tomas pasirodė 1751 m. Jo autoriai buvo apkaltinti priešiškumu religijai ir karaliaus valdžiai.

„Apšviestasis absoliutizmas“ – Europos valstybių monarchų pertvarkymai, vykdyti pagal švietėjų idėjas. Įvairiose šalyse šie pertvarkymai buvo įvairūs, tačiau visais jais stengtasi:

  1. centralizuoti administraciją;
  2. sušvelninti baudžiamuosius įstatymus (rečiau taikyti mirties bausmes, atsisakyti kankinimų tardant);
  3. remti pramonę, prekybą ir žemdirbystę, palengvinti ar visiškai panaikinti baudžiavą;
  4. taupyti lėšas ir vienodžiau paskirstyti mokesčius, labiau apmokestinti bajorus, šitaip tikintis sutvarkyti finansus;
  5. plėtori švietimą, steigti naujas mokyklas;
  6. priimti religinio pakantumo įstatymus, mažinti bažnyčios įtaką, siaurinti vienuolynų tinklą juos uždarant.

„Apšviestojo absoliutizmo“ politika reiškė atsinaujinusių monarchų kovą su feodalinėmis tradicijomis ir Katalikų bažnyčia, šioje kovoje monarchus palaikė švietėjai. Reformos buvo vykdomos iki Didžiosios Prancūzų revoliucijos, kuri išgąsdino monarchus ir šie atsisakė reformų. Tačiau monarchų reformos buvo paviršutiniškos ir neilgalaikės.

Švietimo epocha

Šveitimo epocha – XVIII a. Europos valstybėse bei Š. Afrikoje pasireiškęs intelektualinis pakilimas. Švietėjais vadinami rašytoja, filosofai, ekonomistai kritikavo to meto valstybinę bei visuomeninę santvarką, siūlė būdus jai patobulinti. Šio laikotarpi itin susidomėta mokslo bei švietimo pasiekimais, jų vaidmeniu žmonijos istorijoje. Buvo tikima, kad mokslas bei šveitimas leis visuomenei pasiekti geresnę, protingesnę santvarką, svarstomi įvairūs valstybės ir visuomenės pertvarkymo projektai. Pagrindinės epochos idėjos:

  • pasaulietiškumas;
  • laisvamanystė;
  • domėjimasis visuomenės problemomis;
  • geresnės valstybinės santvarkos projektai;
  • smerkimas prietarų, religinio nepakantumo, žmonių išnaudojimo, neteisingų įstatymų;
  • kosmopolitizmas;

monarchų veiksmai veikiant švietėjų idėjoms:

  • administracijos centralizavimas;
  • baudžiamųjų įstatymų švelninimas;
  • pramonės prekybos, žemdirbystės rėmimas;
  • lėšų taupymas;
  • švietimo plėtojimas;
  • religinio pakantumo įstatymų priėmimas;

mokslo atradimai ir išradimai:

  • matematikai dar kartą patvirtino Niutono atrastą visuotinės traukos dėsnį;
  • fizikai, tyrinėdami dujas ir šilumą, padarė išvadą, kad galima pakilti virš Žemės paviršiaus (oro balionų skrydžiai). (Mogodfjė);
  • amerikietis Franklinas išrado žaibolaidį, škotas Dž. Vatas – garo mašiną;

žymiausi anglų, prancūzų, vokiečių švietėjai:

  • Dž. Lokas (anglosaksų demokratijos pagrindėjas) – pirmasis iškėlė “visuomenės sutarties” teoriją, siūlė atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, pasisakė už sąžinės laisvę, tautos suvereniteto idėja. Kūriniai: “Du traktatai apie visuomenės sudėtį”
  • Š. Monteskjė – kritikavo Prancūzijos absoliutizmą, nesibaigiančius karus, aiškino teisės kilmę, išskyrė 3 valdžios rūšis: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. “Apie įstatymų dvasią”;
  • Volteras – smerkė ir išjuokė piktnaudžiavimą kilme, savivalę, žiaurius įstatymus ir kankinimus, religinį nepakantumą, ragino sudaryti karalių ir filosofų sąjungą prieš Katalikų bažnyčią, jo mintis: “Jei nebūtų dievo, jį reiktų sugalvoti”.
  • Ž. Ž. Ruso –respublikinės santvarkos kūrėjas, smerkė teisinę ir turtinę nelygybę, siūlė riboti privačią nuosavybę, manė, kad valdžia turi priklausyti tautai, siūlė panaikinti monarchiją, stambiąją feodalinę žemėvaldą. “Apie visuomenės sutartį”.
  • Ž. Meljė – anarchizmo pradininkas, siūlė panaikinti privačią nuosavybę, atiduoti žemę visiems bendrai naudotis, panaikinti luomus ir valstybę. “Testamentas”;
  • Mabli – žmonijos nelaimių priežastimi laikė privačią nuosavybę, manė, kad blogybes galima sušvelninti įvedant gerus įstatymus;
  • Didro – kritikavo Prancūzijos valstybinę santvarką, luominę nelygybę, Katalikų bažnyčią. “Enciklopedija” 28 tomai;
  • G. Fichtė – kėlė kosmopolitines vieningos žmonijos, pasaulinės pilietybės idėjas, propagavo taiką.
  • Kantas – mintis: “Būk drąsus naudotis savo protu”, palaidotas Karaliaučiuje;

“Apšviestasis absoliutizmas – nuo XVIII a. vid. Daugelio Europos valstybių monarchai vykdė pertvarkymus, kuriais siekė sutvirtinti savo valdžią. Šiuos pertvarkymus palaikė ir skatino švietėjai. Apšviestojo absoliutizmo reformos buvo vykdomos daugelyje Europos valstybių: Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Danijoje, Švedijoje ir kt. Rusijos imperatorė Jekaterina II susirašinėjo su Volteru, tačiau Rusijoje “apšviestojo absoliutizmo” reformos buvo labai paviršutiniškos; “Sostų ir filosofų” sąjunga truko iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kuri smarkiai išgąsdino monarchus. Po to jiems švietėjai su savo idėjomis atrodė pavojingi.

APŠVIETOS IDĖJOS XVIII a.

XVIII a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje vykęs kultūrinis sąjūdis vadinamas Apšvieta. Tai absoliutinės monarchijos smukimo ir žlugimo laikotarpis. Klasikinį jo apibrėžimą pateikė Imanuelis Kantas: „Švietimas yra žmogaus išsivadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio žmogus pats kaltas“.

  1. Apšvietos idėjų priežastys:
  • Pradžią davė visuomenės gyvenimo pokyčiai, ypač Didieji geografiniai atradimai., kurie supažindino Europą su kitų kraštų kultūra, daugelis šalių įgijo kolonijų. Atrastasis Naujasis Pasaulis asocijavosi su geresniu gyvenimu
  • Migracija, atradimai keitė žmogaus pasaulio supratimą. Vykdavo kelionių po pasaulį aprašymai, žmonės keliaudavo norėdami susipažinti su nauja kultūra
  • Plito prancūzų kalba. Kilo klausimas, ar geriau ieškoti bendrų kultūrinių taškų, ar puoselėti savo krašto kultūrą
  • XVI a. išplitus reformacijai humanizmas sunyko. Pasikeitusios humanistinės idėjos atgimė XVIII a.
  • Apšvietos idėjoms įtakos padarė reformacija ir kontrreformacija, gamtos mokslų laimėjimai
  • Svarbiausias Švietėjų bruožas, kuo jie iš esmės skyrėsi nuo humanistų – domėjimasis visuomeniniais reikalais
  • Humanistai atgaivino Graikų ir Romos filosofų mintis, o švietėjai jau galėjo remtis XVII a. pasaulietine Europos filosofija (F. Bekonas, R. Dekartas). Apšvietos idėjų metu išryškėjo dvi pagrindinės filosofijos kryptys: racionalizmas (Rene Dekartas) ir empirizmas (Tomas Hobsas, Adamas Smitas, Džonas Lokas)
  1. Apšvietos bruožai:
  • Teisė svarstyti įvairius gyvenimo klausimus
  • Tikėjimas, kad žmonija eina pažangos keliu
  • Būtinybė šviesti žmones
  • Niekinamasis požiūris į Viduramžius
  • Proto galios aukštinimas
  • Pastangos protu paaiškinti ir pakeisti pasaulio tvarką
  • Neišsilavinimo ir prietarų kritika
  • Sumažėjusi religijos įtaka
  • Siekis sukurti idealią visuomenę ir valstybę
  • Kosmopolitizmas
  • Švietėjų nuostatos buvo skelbti valstybės ir visuomenės pertvarkymo idėjas, vykdyti valstybėje pertvarkymus, tai turi daryti valstybės vadovas ir galiausiai bendravimo kalba pripažinti prancūzų kalbą
  • Švietėjai pasisakė už Valdžių padalijimo principą
  1. Viduramžių bruožai (lyginant su Apšvietos epocha):
  • Žmogus sumenkinamas, neišaukštinamas kaip individas, egzistuoja tik kaip visuomenės dalis
  • Dievo aukštinimas
  • Žmogus bejėgis prieš gamtą
  • Viskas buvo grindžiama religija ir Bažnyčios mokymu, mokslas buvo smerkiamas
  • Tikimas prietarais, nesvarbus išsilavinimas
  • Religija aukščiau visko, religingumas – esminis Viduramžių bruožas
  • Neleidžiama keisti nusistovėjusios tvarkos ir visuomenės
  • Nesidomėjimas pasaulio kultūra
  • Didelis ryšys su gimtuoju kraštu
  • Niekinama Antika
  • Daugiausia kuriama religinėmis temomis, lotynų kalba
  1. Apšvietos įtaka valstybių ir visuomenės raidai:

Kadangi švietėjai XVIII a. pasisakė už valstybės padalijimo principą (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia), jų remiami vyko valstybės pertvarkymai. Apšviestojo absoliutizmo (XVIII a. Europos valstybių monarchų vykdoma politika, pagrįsta kova su feodalinėmis tradicijomis ir Katalikų bažnyčia. Monarchai stengėsi sustiprinti savo valdžią, o švietėjai tapo sąjungininkais) reformos vyko Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Danijoje, Švedijoje ir t.t. Austrijoje Juozapas II, Prūsijoje Frydrichas II, Rusijoje Jekaterina II buvo vadinami apšviestaisiais monarchais. Nuosekliausias apšviestojo absoliutizmo valdovas buvo Austrijos imperatorius Juozapas II. Jis panaikino baudžiavą, bajorams įvedė mokesčius, centralizavo valstybės valdymą, valstybės valdymo įstaigose ir teismuose įvedė valstybinę Vokiečių kalbą, išleido įsaką dėl religinio pakantumo.

  1. Apšviestojo absoliutizmo reformos:
  • Administracijos centralizacija
  • Teismų ir baudžiamųjų įstatymų reforma
  • Parama pramonei, žemės ūkiui, prekybai; baudžiavos palengvinimas arba panaikinimas
  • Lėšų taupymas ir mokesčių paskirstymas
  • Naujų mokyklų steigimas
  • Religinio pakantumo įstatymo priėmimas

Š. Monteskjė. Vienas iš pirmųjų išdevelopinusių valdžių principą ir naują valstybės valdymo modelį – konstitucinę monarchiją (karalius vykdomoji, parlamentas leidžiamoji valdžios) Ž. Ž. Ruso. Naujas valdymo modelis – Respublika (parlamentas, vykdomoji ir teisminė valdžios)

Apšvieta / Švietimo epocha

Absoliutinės monarchijos smukimo ir žlugimo laikotarpis. Žmogaus išsivadavimas iš nesavarankiškumo. Individas remiasi savo protu ir mąsto savarankiškai, būdingas atsiribojimas nuo tradicijos ir autoriteto, pagarba laisvei ir požiūris, kad visus klausimus galima išspręsti protaujant. Apšvietos pradžią davė didieji geografiniai atradimai – naujasis pasaulis – geresnis gyvenimas. Atradimai, padidėjęs judrumas, besikeičiantis pasaulio supratimas. Domėjimasis visuomeniniais klausimais, butinybė šviesti žmones, skelbti žmogaus ir valstybės pertvarkimo idėjas, vykdyti pertvarkimą valstybėje. Buvo pasisakoma už valdžios padalijimą. Šarlis Luji Monteskjė prancūzijoje reiškė nepasitenkinimą karaliaus valdžia. Jo mintis: valstybės forma gera, kai ji nuosaiki, nes tik tada garantuojama laisvė. Laisvė užtikrinama, kai valdžia yra padalijama. Žanas Žakas Ruso: atkakliai reikalavo laisvės, skatino atsigręžti į religiją, buvo asmens kulto ir romantizmo šauklys. Jo valstybės filosofija padėjo pamatus Prancūzijos Didžiajai revoliucijai.

3. Pasitelkite papildomą informaciją – pateiktis, vaizdinę medžiagą, vadovėlio temas, dokumentus ir sutartis ar mūsų rekomenduojamas nuorodas.
  • Sutartys ir dokumentai
  • Istoriniai klausimai
  • Temos vadovėlyje

Sutartys

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. (1789m.)

  • Visi žmonės turi lygias teises
  • Ginamos žmonių prigimtinės teisės
  • Privati nuosavybė neliečiama
  • Valdžios šaltinis – tauta

Dokumentai

„Pasaulio istorijoje nedaug buvo įvykių, turėjusių panašų poveikį žmonijai. Jineatpažįstamai pakeitė ne tik Prancūziją, bet ir visą Europą. Sugrąžinti padėtį, buvusią iki revoliucijos, rekacija jau nebegalėjo. Feodalinės visuomenės struktūros Prancūzijoje buvo sunaikintos, o daugelyje Europos šalių pakirstos. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, paskelbusi žodžio, spaudos, religinių nuomonių laisvę, o tautą – kiekvienos
Komentaras: Šiame dokumente kalbama apie Didžiąją Prancūzijos Revoliuciją, trukusią nuo 1789 iki 1794 m. Akcentuojama Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, priimta 1789 – 08 – 26. Ją priima steigiamasis susirinkimas. Skelbiama visų žmonių lygybė ir lygiateisiškumas, šių dalykų sargu skiriama valstybė. Žodžio, spaudos, religijos išpažinimo laisvė, tolygus mokesčių paskirstymas (didesnis turtas – didesni mokesčiai).


„Žmonės gimsta ir lieka laisvi ir lygiateisiai […]. Kiekvieno politinio susivienijimo tikslas yra garantuoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Tokios yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis išnaudojimui […]. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta […]. Laisvė yra teisė daryti viską, kas nekenkia kitam […]. Įstatymai, ar jie saugotų, ar jie baustų, turi būti visiems vienodi […]. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net religinių, jei jos netrukdo visuomenei […]. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apriboti visuomenės poreikiai.“
Komentaras: Šiame dokumente yra minima Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija, paskelbta 1789 m., vykstant Didžiąjai Prancūzijos Revoliucijai. Šiame dokumente atsispindi apšvietos epochos idėjos.


Istoriniai klausimai


  1. Nurodyti švietimo idėjas

Švietimo idėjos:

  • tikėjimas, kad žmonija žengia pažangos keliu
  • luomų privilegijų, religinio nepakantumo smerkimas
  • žmonių lygybės prieš įstatymus reikalavimas
  • siekimas pertvarkyti visuomenę pasitelkiant švietimą
  • visų žmonių teisė svarstyti įvairius visuomenės gyvenimo klausimus, nebijant griauti senų tradicijų

  1. Kokias reformas ir kodėl XVIII a. vykdė Europos valstybių monarchai?

Norėdami sutvirtinti savo valdžią, monarchai įvykdė nemažai reformų:

  • centralizuojama administracija
  • plėtojamas švietimas
  • tvarkomi finansai
  • remiama pramonė, prekyba ir žemdirbystė
  • baudžiava lengvinama arba visai naikinama
  • švelninami baudžiamieji įstatymai
  • priimamas religinio pakantumo įstatymas

  1. Kokius žinome Šviečiamosios epochos žmogaus teisių dokumentus? Kokia jų reikšmė pilietinės visuomenės formavimuisi?

Žmogaus teisės atsispindėjo:

  • JAV Konstitucijoje,
  • Prancūzijos „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“
  • gegužės 3-iosios Lenkijos – Lietuvos valstybės konstitucijoje.

Visi šie dokumentai darė įtaką pilietinės visuomenės formavimuisi. Juose deklaruojamos žmogaus teisės ir laisvės, pažymima, kad valdžios šaltinis yra tauta; valdžia skirstoma į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę tam, kad nesusitektų vienose rankose.


  1. Apibūdinti Šviečiamojo amžiaus visuomenę.

Šviečiamojo amžiaus visuomenėje sparčiai kito įvairių grupių socialiniai vaidmenys. Valstybes valdė monarchai, turėję absoliučią arba beveik absoliučią valdžią. Kilmingoji diduomenė užėmė aukštą padėtį visuomenėje. Smulkūs ir vidutiniai bajorai naudojosi savo luomo privilegijomis, tačiau buvo prieš pokyčius, kurie galėjo smarkiai paveikti jų ekonominę ir politinę padėtį. Šiuo laikotarpiu formavosi taip vadinamoji tarnautojų bajorija, nes įvairiose valdymo institucijose prireikė žinių ir lotynų kalbos mokėjimo, o tituluota bajorija ne visada turėjo reikiamų žinių. Dvasininkų luomas gyveno pakankamai uždarą gyvenimą, tačiau dėl celibato buvo priverstas papildyti savo gretas naujais nariais iš kitų luomų ir sluoksnių. Be to, šio laikotarpio visuomenę sudarė labai margas luomas (pirkliai, valstiečiai, amatininkai) bei kitos visuomenės grupės (manininkai, mokytojai, manufaktūrų darbininkai ir kt.).


Naujųjų amžių istorija 8 vadovėlis

Naujųjų amžių istorija 8 klasė


Švietimo amžius ir „apšviestasis absoliutizmas“ §  4. Švietimo amžius. Anglų ir vokiečių švietėjai §  5. Prancūzų švietėjai. „Apšviestasis absoliutizmas“



Pateiktys