12 Sau

25. Sovietų Sąjunga okupuoja Lietuvą

1940 m. karikatūra, pašiepianti Lietuvos neutraliteto politiką. Kuntaplis, Nr. 18Lietuva Antrojo pasaulinio karo pradžioje

Praėjus savaitei po Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutarties pasirašymo, Hitleris užpuolė ir su Stalinu pasidalijo Lenkiją. Prieš užpuldama Lenkiją, Vokietija Lietuvai siūlė pulti kartu ir atsiimti Vilniaus kraštą. Lietuvoje buvo politikų, entuziastingai palaikiusių šią idėją, bet Vyriausybė griežtai laikėsi neutraliteto.

Sovietų Sąjungai užėmus Lenkijos valdomą Vilniaus kraštą, atsirado bendra Lietuvos ir SSRS siena. Bėgdami nuo karo į Lietuvą pasitraukė apie 13 500 Lenkijos karių ir daug civilių.

Sutriuškinusios Lenkiją, SSRS ir Vokietija 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašė „Sienų nustatymo ir draugystės sutartį“, kurios vienas iš slaptųjų protokolų pakoregavo interesų ribas, nustatytas 1939 m. rugpjūčio 23 d. susitarimais. Vokietija mainais už Lenkijos teritorijos dalį Lietuvą perdavė Sovietų Sąjungai, o pietvakarinę Suvalkiją pasiliko sau. Šis susitarimas iš esmės lėmė Lietuvos okupaciją, nes kitaip valstybės padalyti buvo neįmanoma.

Lietuvos delegacija vyksta į Maskvą deryboms. 1939 m. spalio 7 d. Iš dešinės: pirmas - ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas, antras - užsienio reikalų ministras J. Urbšys, trečias - kariuomenės vadas generolas S. RaštikisSavitarpio pagalbos sutartys

1939 m. rugsėjo pabaigoje, kitą dieną po sutarties su Vokietija pasirašymo, SSRS ir Lietuvai pareiškė norą sudaryti sutartį, pagal kurią SSRS Lietuvos teritorijoje galėtų įkurdinti karines bazes. Derybų metu Lietuvos delegacijai buvo atvirai pasakyta apie Vokietijos ir SSRS susitarimą dėl Lietuvos. Stalinas turėjo kozirį – Vilniaus kraštą, kurį užėmė per karą prieš Lenkiją. Sovietų diplomatai grasino Lietuvai atsisakius pasirašyti sutartį Vilnių prijungti prie Baltarusijos. Kokios buvo šios derybos, rodo toks faktas: Stalinas nutraukė J. Urbšio argumentų prieš bazių įkūrimą dėstymą ir pareiškė: „Jūs per daug įrodinėjate.“ Lietuvos politikai net svarstė galimybę atsisakyti Vilniaus, bet buvo aišku, kad bolševikai sieks savo tikslo nepaisydami nieko. Grėsė karas. Lietuvos Vyriausybė nusileido. 1939 m. spalio 10 d. šalių užsienio reikalų ministrai pasirašė „Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį“. Lietuva atgavo sostinę, bet jos teritorijoje – Naujojoje Vilnioje, Prienuose, Alytuje ir Gaižiūnuose (prie Jonavos) – buvo įkurdintos SSRS karinės įgulos. Raudonosios armijos bazėse Lietuvoje buvo apie 20 tūkst. karių apie 250 tankų ir kitos ginkluotės. Tos pajėgos dydžiu prilygo Lietuvos taikos meto kariuomenei. Lietuvos politikai ir didelė visuomenės dalis sutarties pasirašymą vertino kaip nepriklausomybės saulėlydžio pradžią. Tai suprato ir Vyriausybė, ir Prezidentas. Keletą kartų vyko pasitarimai, kuriuose svarstyta, kaip reikėtų elgtis iškilus okupacijos grėsmei, bet padaryta buvo labai mažai.

Lietuvos kariuomenė žygiuoja į Vilnių. 1939 m. spalio mėn.

Lietuvos kariuomenė žygiuoja į Vilnių. 1939 m. spalio mėn.

Paskutinė XXI nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė. Iš kairės: krašto apsaugos ministras K. Musteikis (pasitraukė iš Lietuvos), Ministras Pirmininkas A. Merkys (mirė tremty), teisingumo ministras A. Tamošaitis (represuotas), Prezidentas A. Smetona (pasitraukė iš Lietuvos), finansų ministras E. Galvanauskas (pasitraukė iš Lietuvos), vidaus reikalų - K. Skučas (sušaudytas), Ministro Pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas (sušaudytas), užsienio reikalų ministras J. Urbšys (represuotas), susisiekimo - J. Masiliūnas (represuotas), švietimo - K. Jokantas (represuotas), žemės ūkio - J. Audėnas (pasitraukė iš Lietuvos)Birželio ultimatumas ir Lietuvos okupacija

1940 m. gegužės pradžioje, okupavusi Beniliukso šalis, Vokietija pradėjo triuškinantį žygį prieš Prancūziją. Pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į įvykius Vakarų Europoje. SSRS vadovybė nusprendė išnaudoti šį patogų momentą Baltijos šalims okupuoti. Lietuva dėl savo strateginės padėties tapo pirmąja auka. SSRS karinė vadovybė numatė, kad užėmus Lietuvą kitos dvi Baltijos šalys nebeteks net teorinių galimybių priešintis.

1940 m. birželio 14 d. vėlai vakare Lietuvos užsienio reikalų ministrui, buvusiam Maskvoje, įteikta ultimatyvi nota. SSRS vadovybė melagingai apkaltino Lietuvą savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir sovietų karių grobimu.

Raudonoji armija okupuoja Lietuvą. 1940 m. birželio 15 d.Ji pareikalavo nuteisti Lietuvos vidaus reikalų ministrą ir saugumo departamento direktorių, pakeisti Vyriausybę ir leisti į Lietuvą įžengti Raudonajai armijai. Įteikiant notą buvo pasakyta, kad atsakymo bus laukiama iki 10 val. ryto, o jeigu atsakymas bus neigiamas, Raudonoji armija vis tiek įžengs į Lietuvą. Įsakymo pulti laukė gausūs SSRS kariniai daliniai. Prieš įteikiant ultimatumą Rusijoje buvo parengti lageriai, pasiruošta priimti maždaug 50 tūkst. belaisvių. Naktį prasidėjo provokacijos pasienyje, o Lietuvos Vyriausybė sprendė, ką daryti. Visiems buvo aišku, kad Lietuvos kariuomenė negali apginti nepriklausomybės. Konkretaus pasipriešinimo plano nebuvo. Net turima kariuomenė nebuvo pasirengusi kovai. Dalis ginkluotės buvo poligonuose. Nepaisydami beviltiškos padėties Prezidentas A. Smetona ir keli ministrai siūlė pasipriešinti, o Ministras Pirmininkas A. Merkys ir kabineto dauguma – priimti ultimatumą. Jie aiškino, kad pasipriešinti nėra jokių galimybių, o karas pareikalaus daug aukų, gali kilti pavojus tautos išlikimui. Nuotaika buvo tokia, kad Prezidentas, pirmininkavęs paskutiniam posėdžiui, net nepasiūlė balsuoti dėl pasipriešinimo.

Prezidentas Smetona bijojo patekti į komunistų nagus ir tapti jų įrankiu aneksuojant Lietuvą. Todėl jis su šeima išvyko į Vokietiją. 1940 m. biželio 15 d. rytą apie 150 tūkst. Raudonosios armijos karių peržengė sieną ir okupavo Lietuvą. Netrukus į Kauną atvyko specialus Kremliaus komisaras V. Dekanozovas, kuris faktiškai perėmė vadovavimą tolesnei politinių įvykių raidai Lietuvoje.

Birželio 14 d. Vermachtas užėmė Paryžių. Europai Lietuvos tragedija liko šio fakto šešėlyje.

Klausimai

  1. Kaip keitėsi Lietuvos tarptautinė padėtis 1939 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais?
  2. Vokietija Lietuvai siūlė kartu pulti Lenkiją ir atsiimti Vilnių. Lietuvos valstybė liko neutrali. Išvardykite kuo daugiau argumentų už ir prieš šį sprendimą.
  3. Paaiškinkite, kodėl Lietuvos Vyriausybė pasirašė 1939 m. spalio 10 d. sutartį.
  4. Kokiomis tarptautinėmis aplinkybėmis ir kaip SSRS okupavo Lietuvą?
  5. 1940 m. birželio mėn. iškilus Lietuvos okupacijos pavojui, Vyriausybė nutarė nesipriešinti. Išvardykite kuo daugiau argumentų už ir prieš kapituliaciją.

A. Smetonos Pro Memoria, parašytos 1940 m. birželio mėn., fragmentai

Jau prie gen. Černiaus, kaip Ministro Pirmininko, Gynybos Taryba svarstė klausimą, kas daryti, jei ateitų rimtas pavojus Lietuvos laisvei. Taryba visa pasisakė, jog tuomet reiktų visomis priemonėmis, taigi ir ginklu, pasipriešinti, nors ir nebūtų vilties laimėti. <…>

Tačiau nė ministrų pirmininkų, nė kariuomenės vadų nebuvo patiekta plano, kaip gintis, nebuvo tam paruoštas ir valstybės aparatas. Kodėl nebuvo?.. Visokie einamieji reikalai, labai ir nelabai svarbūs, nustelbdavo šį pagrindinį valstybės dalyką.

(1940 m.) birželio mėn. 12 d. apie 15.30 val. grįžo iš Maskvos min. pirmininkas. <…> Trumpai drūtai papasakojo pirmininkas apie savo nemaloniausią vizitą pas Molotovą. išklausę pirm. Merkio pranešimo, posėdžio dalyviai kone visi buvo nuomonės, kad reikia laukti žinių iš Urbšio, nors visiems buvo aišku, jog spėjamieji Maskvos reikalavimai žada labai daug pikto, stačiai baisaus smūgio Lietuvai.

Birželio 13 d. mano vardadienis. Vakar po posėdžio buvau priminęs pirmininkui Merkiui, kad ilsėdamasis apgalvotų projektą, kas darytina šioje nematytai sunkioje, būklėje. Šiandien laukiau jo vakare ateinant, bet neatėjo. Ir jis Antanas, tai gal norėjo būti namie. Kita vertus, nujaučiau jo nesugebėjimą sunkiomis valandomis dairytis ir ką planingai ruošti. Jis tarytum laukė, jog kitas už jį padarys, ką jis pats privalėtų daryti. Nesiryžo, svyravo.

Birželio mėn.14 d. Tik apie 22 val. vakare p. Merkys atvyko į mane prezidentūron. Visą dieną sakėsi ilsėjęsis savo ūkyje Lapiuose.

Birželio 15 d. Ar kariuomenė kalbamajam pasipriešinimui (Raudonajai armijai) buvo ruošiama, buvo paruošta?.. Tuo klausimu būdavo kalbama, bet nebaigiama kalbėti. Min. pirm. Merkys ir kar. vadas šiaip ir taip manydavo: gal teks, o gal neteks ginklu pasirodyti. Klausiami abejodavo, ar būtų galima įvykdyti pasipriešinimas, kai Raudonosios armijos tankai ir aviacija visai arti Kauno. Gal tik viena mūsų divizija galima būtų esą paruošti žygiui Žemaičių plentu, Raseinių linkui. Su tąja divizija trauktųsi vyriausybė, ir kiek galėtų, valdininkai. O kaip Kauno įgula pereitų Nemuną ir Nerį, jei raudonųjų tankai ir aviacija pastotų tiltus ir juos apspistų, to nemokėdavo dorai paaiškinti. Kaip vyriausybė suspėtų trauktis? Tai, sako, gal aeroplanais išskristų. Iš viso darėsi įspūdis, kad mūsų kariuomenė nė nebuvo paruošta pasipriešinimui.


  1. Kaip Prezidentas vertina savo paskirtus valstybės pareigūnus?
  2. Kaip autorius vertina armijos pasirengimą gintis? Ar jis teisus?

Juozo Audėno, paskutinės tarpukario Lietuvos Vyriausybės nario, kaip ir dauguma ministru pasisakiusio prieš pasipriešinimą SSRS agresijai, argumentai

Šiuo atveju karas turėjo būti visuotinis. Jei gintis nuo užpuoliko, tai reikia gintis iš paskutiniųjų. Būtų reikėję ne tik aktyviąją kariuomenę, kurios mes tada turėjme tik apie 20 000 vyrų (mažesnį skaičių, negu krašte buvusios Sovietų įgulos) tuojau sukelti, bet pašaukti kovon šaulius (apie 70 000), visą jaunimą ir visą tautą – jos pajėgiausią dalį.

Kariauti prieš bolševikus būtų ėjusi visa tauta, jei tik ji būtų buvusi pašaukta. Bet šitame visuotiniame kare su šimteriopai didesniu priešu negalėjo būti jokios apsigynimo vilties. O tokio karo pasekmės būtų buvusios neišpasakytai baisios.

Tautos ir valstybės apgynimui, jei jis kiek įmanomas, gali būti aukojama daugiau, negu pusė krašto gyventojų. Bet ar verta tokią didelę auką atiduoti, kuomet prieš akis stovi ne pergalės viltis, bet aiškus ir visiškas pralaimėjimas?


  1. Kokie teksto teiginiai paaiškina, kodėl ministras buvo prieš pasipriešinimą? Ar jie įtikina?
  2. Paaiškinkite teiginį „karo pasekmės būtų buvusios neišpasakytai baisios“. Ar sutinkate su autoriumi? Atsakymą pagrįskite.