25 Rgp

55. Socialistinės sistemos suirimas Europoje. N. Čaušesku

Ekonominė ir politinė krizė Lenkijoje. „Solidarumo“ judėjimas

8-ojo dešimtmečio pabaigoje pablogėjo Lenkijos ūkio padėtis. Padidėjo sunkumai aprūpinant gyventojus prekėmis. Didėjo lenkų nepasitenkinimas. Visiškai nepasiteisino didžiulių paskolų ėmimas iš Vakarų. Už jas buvo pastatyta naujų modernių gamyklų, bet viltys grąžinti paskolas pardavus jų produkciją Vakaruose nepasiteisino. Paskolos tapo tikra kilpa, kuri smaugė Lenkiją. Skoloms ir palūkanoms už jas apmokėti 1976 m. buvo išleista 34 proc. iš eksporto gautų lėšų, o 1979 m. – jau 75 proc..

Tokiomis aplinkybėmis 1980 m. vasarą prasidėję streikai apėmė visą šalį. Įsisteigė nepriklausomų profsąjungų „Solidarumo“ susivienijimas, vadovaujamas

L. Valensos. Valdžia turėjo daryti nuolaidų ir pripažinti „Solidarumą“ – pirmąjį socialistinėse šalyse profsąjungų susivienijimą, kuriam vadovavo nekomunistai. „Solidarumo“ narių skaičius greitai pasiekė keletą milijonų. Dažnai vyko streikai.

Įvykiai Lenkijoje kėlė nerimą SSRS vadovybei. Ji gąsdino intervencija, bet nesiskubino jos vykdyti, nes bijojo lenkų tautos pasipriešinimo ir pasipiktinimo pasaulyje. Politinės krizės Lenkijoje atomazga tapo 1981 m. gruodžio 13 d., kada generolas V. Jaruzelskis, vykdantis LJDP pirmojo sekretoriaus, ministro pirmininko ir gynybos ministro pareigas, šalyje įvedė karinę padėtį. Buvo suimti „Solidarumo“ vadovai, įvesta griežta cenzūra. Tačiau tai nereiškė, kad grįžtama prie stalinizmo laikų represijų: suimtieji buvo greitai paleisti, nevaržoma veikė Katalikų bažnyčia, su kuria valdžia stengėsi sutarti. Įvesdamas karinę padėtį, Jaruzelskis planavo vykdyti esmines reformas. Tačiau pramonės gamyba tūpčiojo vietoje, valstybės finansus slėgė skolos užsieniui, didėjo infliacija. Lenkijos pavyzdys veikė kitas socialistines šalis: skatino opozicines nuotaikas ir drauge vietos komunistų abejones dėl tolesnių socializmo perspektyvų.

M. Gorbačiovas atsisako Brežnevo doktrinos

Gorbačiovui pradėjus pertvarką, ėmė kisti Sovietų Sąjungos santykiai su sąjungininkais. 1986 m. lapkričio mėn. Maskvoje vykusiame socialistinių šalių vadovų pasitarime M. Gorbačiovas pareiškė, kad kiekviena valdančioji komunistų partija atsakinga pirmiausia savajai liaudžiai. Socialistinių valstybių tarpusavio santykiuose nebeturi būti diktato ir priklausomybės, kaip pasitaikydavo anksčiau. Tai reiškė, kad SSRS atsisako Brežnevo doktrinos, t. y. spaudimo ir jėgos panaudojimo socializmui ginti.

Pertvarka Sovietų Sąjungoje ir su ja susieti viešumas, vadovaujančio komunistų partijos vaidmens silpnėjimas tapo galinga paskata permainoms socialistinėse šalyse. Didelę svarbą turėjo ir vadinamasis nuvilnijimo efektas, kai įvykiai vienoje Šalyje iškart sukeldavo atgarsius kitose.

Komunistų valdžios žlugimas Vidurio ir Pietryčių Europos šalyse

Žlugimas, kaip ir buvo galima laukti, prasidėjo nuo Lenkijos. 1988 m. pavasarį ją vėl užliejo streikų banga, kurios priežastis buvo ekonominės padėties blogėjimas, prekių trūkumas. Ieškodama išeities, valdžia pradėjo derybas su „Solidarumo“ vadovais. Derybų padarinys – 1989 m. balandžio mėn. pasirašytas „Apskritojo stalo“ susitarimas, kuris numatė „Solidarumo“ veiklos įteisinimą, konstitucijos pakeitimą (antrųjų parlamento rūmų — Senato ir prezidento pareigybės įsteigimą), iš dalies laisvus Seimo ir visiškai laisvus Senato rinkimus; 65 proc. vietų Seime buvo rezervuota LJDP ir jos sąjungininkams, o dėl 35 proc. vietų galėjo varžytis visos partijos. Birželio mėnesį įvykusius rinkimus laimėjo „Solidarumo“ kandidatai, į Senatą nebuvo išrinktas nė vienas komunistas. Generolą V. Jaruzelskį parlamentas išrinko prezidentu, tačiau LJDP prarado valdžios monopolį. 1990 m. pradžioje ji visiškai suiro. Ją pakeitė Lenkijos Respublikos socialdemokratija. „Solidarumui“ reikalaujant V. Jaruzelskis pirma laiko atsistatydino, ir 1990 m. pabaigoje įvyko visuotiniai tiesioginiai Lenkijos prezidento rinkimai. Antrajame ture laimėjo L. Valensa, surinkęs 74 proc. balsų.

Vengrijoje socialistinei darbininkų partijai 1989 m. teko sutikti su kitų partijų įteisinimu ir įtraukti jų atstovus į vyriausybę. Konstitucijos pakeitimai numatė įvesti demokratinį valdymo būdą, užtikrinti piliečių pilietines ir politines teises ir laisves. 1990 m. kovo-balandžio mėn. įvykusiuose parlamento rinkimuose komunistai, pakeitę programą ir pasivadinę Vengrijos socialistų partija, surinko tik apie dešimtadalį balsų ir neteko valdžios. Vyriausybę sudarė nekomunistinės partijos.

Politines reformas ilgai delsė vykdyti Čekoslovakijos valdžia. 1989 m. lapkričio mėn. vyko šimtatūkstantiniai mitingai ir demonstracijos. Čekoslovakijos komunistų partijos vadovai ginklu slopinti opozicijos nesiryžo. Vyriausybė atsistatydino. Didžiumą postų naujoje vyriausybėje užėmė opozicinės organizacijos, vadinamojo Piliečių forumo veikėjai. 1989 m. gruodžio mėn. Čekoslovakijos prezidentu buvo išrinktas už opozicinę veiklą kalintas rašytojas V. Havelas. 1990 m. birželio mėn. parlamento rinkimuose didžiumą balsų surinko Piliečių forumas.

Bulgarijos komunistai mėgino užbėgti įvykiams už akių ir, 1989 m. lapkričio mėn. nušalinę savo ilgametį lyderį T. Živkovą, ėmė patys vykdyti pertvarkymus. Komunistų partija pasivadino Bulgarijos socialistų partija. Jai pavyko laimėti laisvus rinkimus 1990 m. vasarą ir gauti daugumą parlamente.

Permainos neaplenkė ir Albanijos, kurioje ligi ilgamečio komunistų partijos ir valstybės vadovo E. Hodžos mirties 1985 m. viešpatavo išties staliniškas režimas. Hodžos įpėdiniai sušvelnino politiką, o 1990 m. Albanijoje išsiplėtė opozicinis judėjimas. Valdžiai teko įteisinti kitų partijų veiklą, paleisti politinius kalinius. Komunistai, pasivadinę socialistų partija, laimėjo pirmuosius laisvus parlamento rinkimus, bet buvo išrinkta ir kitų politinių jėgų atstovų.

Jokių permainų nesirengė daryti Rumunijos diktatorius N. Čaušesku. Partinėje ir karinėje vadovybėje prieš jį brendo sąmokslas. Kai 1989 m. gruodžio 21d. Bukarešte prasidėjo demonstracijos, armija sukilo. Prieš sukilimą kovojo tik saugumo tarnybos daliniai, kurie greitai buvo sutriuškinti. N. Čaušesku su žmona bandė pabėgti, tačiau buvo sugauti ir nužudyti. Komunistų partija suiro, stoję prieš Čaušesku jos veikėjai sukūrė Nacionalinio gelbėjimo frontą (NGF). Pradėjo veikti ir kitos partijos. 1990 m. gegužės mėn. Rumunijos prezidentu buvo išrinktas NGF lyderis I. Ilijesku, Frontas parlamente gavo absoliučią daugumą.

LJDP vadovybės pranešimas apie 1980 m. vasaros streikų eigą ir jų aplinkybes, paskelbtas partijos Centro komiteto plenume, įvykusiame 1980 m. rugsėjo 4-5 d.

Pirmasis komunistinėse šalyse profsąjungų judėjimas "Solidarumas" kovai už demokratiją suvienijo milijonus lenkų. Lenkų kova sustiprino ir kitų Rytų Europos tautų tikėjimą galimybe išsikovoti demokratines laisves. Pirmas iš kairės „ Solidarumo" vadovas buvęs elektrikas, o vėliau prezidentas Lechas Valensa

Krizė, kurią dabar išgyvena mūsų šalis, yra pati rimčiausia jos pokario istorijoje. Jau ilgą laiką didėjantis visuomenės nepasitenkinimas dėl vis blogėjančios ekonominės situacijos ir neigiamų reiškinių visuomeniniame gyvenime pastūmėjo prie masinių streikų. Iš viso per 3 mėnesius jie apėmė beveik du tūkstančius įmonių ir apytikriai apie 1,2 mln. darbuotojų. Tai buvo didžiausia ir kovingiausia streikų banga, kuri apėmė ištisus šalies regionus. Sparčiai plėtėsi šalyje solidarumas su streikuojančiais, iškilo reali visuotinio streiko grėsmė. <…>

Pirmieji streikai vyko jau liepos pradžioje Melco, Tčevo ir Ursuso įmonėse. <…> Liepos mėn. streikavo beveik 81 tūkst. asmenų 177 įmonėse. <…> Trečia streikų banga, pati rimčiausia ir savo mastais, ir keliamais reikalavimais, prasidėjo streiku Lenino laivų statykloje Gdanske rugpjūčio 14 d. ir streiku Paryžiaus komunos laivų statykloje Gdynėje rugpjūčio 15 dieną. <…>

Streikai buvo masinio pobūdžio, juose dalyvavo tiek darbininkai bei tarnautojai, tiek ir didžioji dalis inžinerijos technikos darbuotojų. Tarp streikuojančių buvo santykiškai daug partijos narių.


  1. Kokiomis aplinkybėmis galėjo būti paskelbtas toks pranešimas ?
  2. Ką rodė aktyvus LJDP narių dalyvavimas streikuose?

Anglų istorikas ir žurnalistas apie karo padėties Lenkijoje pobūdį ir padarinius

Generolas Voicechas JaruzelskisReikia iškart pasakyti, jog represijos nebuvo nei tokios žiaurios, nei tokios ilgalaikės kaip po sovietinės intervencijos Vengrijoje. Lyginant su jomis karo padėties represijos pasirodė stebėtinai švelnios. Helsinkio komitetas pranešė apie 28 „patvirtintus mirties atvejus“ žmonių, užmuštų kariuomenės arba milicijos pirmaisiais „karo“ metais. Yra keletas tokio švelnumo priežasčių; Jaruzelskio siekimas įvykdyti bekraujį perversmą, apvilktą patriotiniais ir bonapartiškais drabužiais, apribojimai, nulemti lenkų ginkluotųjų pajėgų panaudojimo, baimė sukelti pernelyg didelį Vakarų valstybių vyriausybių ir paskolas suteikusių bankų nepasitenkinimą, nuogąstavimai visiškai atstumti Bažnyčią ir – pirmiausia – pats visuomeninio judėjimo, kurį reikėjo sutriuškinti, mastas. Be to, būdingas lenkų komunistų politikos bruožas, kad nei represijos, nei reformos nebūna įgyvendinamos nuosekliai Represijų apribojimas, pasipriešinimo mastas ir nulėmė tai. kad Lenkijoje toliau egzistavo opozicija, daug stipresnė negu bet kurioje kitoje sovietinio bloko šalyje.


  1. Apibūdinkite V Jaruzelskio politiką įvedus karinę padėtį? Kokios priežastys tai lėmė?

Vokietijos suvienijimas

1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena, ne tik Vokietijos, bet ir Europos padalijimo ir šaltojo karo simbolis. 1990 m. naktį iš spalio 2-osios į 3-iąją vokiečiai šventė šalies susivienijimą

1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena, ne tik Vokietijos, bet ir Europos padalijimo ir šaltojo karo simbolis. 1990 m. naktį iš spalio 2-osios į 3-iąją vokiečiai šventė šalies susivienijimą

1989 m. vasarą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje prasidėjo platus opozicinis judėjimas, o spalio mėnesį buvo priverstas atsistatydinti komunistų partijos – VVSP ir valstybės vadovas Ėrichas Honekeris. VDR piliečiams buvo leista laisvai bendrauti su Vakarų vokiečiais, nugriauta Berlyno siena. VVSP pasivadino Demokratinio socializmo partija, tačiau jos įtaka labai sumažėjo. Sparčiai augo neatidėliojamo susijungimo su VFR šalininkų skaičius. Susivienijimas priklausė ne vien nuo rytinės Vokietijos dalies gyventojų nuotaikų. Reikėjo pačios VFR vyriausybės ir – tai dar svarbiau – SSRS sutikimo. VFR kancleris H. Kolis dėjo pastangas nedelsiant prijungti VDR prie VFR.

1990 m. kovo mėn. laisvuose VDR parlamento rinkimuose absoliučią daugumą iškovojo partijos, stojančios už susivienijimą, o Demokratinio socializmo partija surinko tik 17 proc. balsų. Jau nuo 1990 m. liepos 1 d. abiejose vokiečių valstybėse įvesta viena valiuta – VFR markė, panaikinti tarpusavio muitai. Vokietijos susivienijimą įteisino 1990 m. rugsėjo mėn. Maskvoje pasirašyta SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, VFR ir VDR sutartis. Suvienytos Vokietijos sienos pripažintos nekeičiamomis, t. y. ji atsisakė bet kokių teritorinių pretenzijų kaimynams. Vokietija taip pat įsipareigojo negaminti, nelaikyti ir nenaudoti masinio naikinimo ginklų. VFR kariuomenė – Bundesveras – negali viršyti 370 tūkst. karių. Iš Rytų Vokietijos buvo išvesta SSRS kariuomenė. Tų pat metų spalio 3 d. VDR nustojo egzistavusi – ji, savo parlamento nutarimu, prisijungė prie VFR. Vokietijos suskaldymas buvo likviduotas.

Klausimai

  1. Apibūdinkite 1980 m. įvykių Lenkijoje ir „Solidarumo“ judėjimo iškilimo priežastis.
  2. Kodėl SSRS valdžia nesiryžo vykdyti intervencijos Lenkijoje 1980-1981 m. ?
  3. Įvertinkite V. Jaruzelskio sprendimą įvesti karinę padėtį Lenkijoje.
  4. Kokia buvo pertvarkos SSRS įtaka Europos socialistinėms šalims?
  5. Paaiškinkite, kodėl beveik visų Europos socialistinių valstybių vyriausybės nusileido opozicijos reikalavimams.
  6. Nuo kokių vidinių, vokiškų, ir tarptautinių veiksnių priklausė Vokietijos susivienijimo galimybė 1989-1990 m.?

 

Anglų istorikas P. Džonsonas apie N. Čaušesku diktatūrą Rumunijoje ir jos nuvertimą

Rumunų sukilėliai. Bukareštas, 1989 m. gruodžio 23 d.Čaušesku nebuvo Vakaruose nepopuliarus. Jį dargi labai vertino dėl jo nenoro taikytis prie visokiausių sovietinės užsienio ir gynybos politikos vingių, sugebėjimo grąžinti skolas ligi paskutinio cento už Vakarų prekes. Tai jam sekėsi daryti, privertus didžiąją savo tautos dalį gyventi pusbadžiu, paliekant jai tik tai, kas reikalinga gyvybei palaikyti, o visa kita eksportuojant.

Čaušesku įtikėjo, kad jis apsaugotas nuo revoliucinių bangų, kurios nušlavė jo kolegas kitose šalyse. Paskutiniame partijos plenume 1989 m. gruodžio pradžioje jo penkias valandas užsitęsusi kalba 67 kartus buvo pertraukta audringų plojimų Čaušesku jautėsi taip tvirtai, kad išvyko oficialaus vizito į Iraną. Tačiau žinios apie bruzdėjimus šalyje privertė jį skubiai sugrįžti. Gruodžio 21 d. jis kreipėsi į mimą, susirinkusią prie prezidento rūmų. Minia šaukė ir plūdo Čaušesku, kuris su žmona Elena, ne mažiau nemėgstama nei jis pats, pasislėpė rūmuose <…> Rytojaus dieną jiems teko bėgti iš rūmų sraigtasparniu. Tą, kas įvyko vėliau, gaubia paslaptis. Čaušesku planas pasislėpti viename iš Sekuritatės (Saugumo tarnybos) bunkerių nepasisekė. Jį paliko artimiausi padėjėjai. <…> Čaušesku buvo sugautas kartu su žmona. Kalėdų išvakarėse karinis tribunolas nuteisė juos abu mirti už „nusikaltimus tautai“, ir jie buvo nedelsiant sušaudyti.

Čaušesku žlugimas tapo galimas dėl armijos ir daugelio partijos vadovų pozicijos pasikeitimo. Tačiau Sekuritatė liko ištikima savo šeimininkui net po jo mirties, ir kovos tuneliuose, bunkeriuose gyvavo dar dvi savaites, kol pagaliau armija įvedė visišką savo kontrolę. Buvo paskelbta apie daugybę aukų, bet patikrinus pasirodė, kad jų skaičius siekia tik tūkstantĮ ar net daug mažiau.


  1. Kaip Vakaruose buvo vertinamas Čaušesku iki socializmo krizės? Kas tai lėmė?
  2. Paaiškinkite, kodėl net režimo žlugimo išvakarėse Čaušesku Jautėsi tvirtai.
  3. Nurodykite priežastis, lėmusias Čaušesku režimo žlugimą.

Rusų diplomatas ir politologas apie komunistų valdžios žlugimą Europos socialistinėse valstybėse

Paaiškėjo, kad valdančiosios partijos, praradusios autoritetą ir suskaldytos idėjinių ir asmeninių nesutarimų, jau nebegali kaip anksčiau <…> išlaikyti padėties kontrolės. Atrodę galingi režimai, turintys viską – armiją, saugumo organus, masinės informacijos priemones – subyrėjo per keliolika dienų. Atskirtos nuo valstybės aparato sparčiai silpo ir partijos. Todėl komunistų partijoms teko užleisti valdžią opozicinėms jėgoms. Dabar, prisimindami derybas su tuometine valdžia, svarstymus prie „apskritojo stalo“ <…>, buvusios opozicijos vadovai prisipažįsta, kad patys tada nesuprato, kokia silpna buvo valdžia.


  1. Nurodykite staigaus komunistinių režimų žlugimo priežastis.
  2. Pasamprotaukite kodėl komunistinio režimo sąlygomis net opozicijos vadovai nesuprato, „kokia silpna buvo valdžia“.