05 Bal

40. Socialistinės Europos šalys 1953-1980 m.

Atšilimo politikos atgarsiai Vidurio ir Pietryčių Europos valstybėse

Po J. Stalino mirties SSRS vadovai atsisakė pernelyg šiurkštaus kišimosi į socialistinių šalių vidaus reikalus. 1953 m. vasarą SSRS atnaujino diplomatinius santykius su Jugoslavija. Netrukus tą patį padarė ir kitos socialistinės šalys. Tačiau Jugoslavija ir toliau laikėsi neprisijungimo politikos.

Silpnėjo represijos, atsirado galimybių kritikuoti socialistinės visuomenės negeroves, reikalauti jos demokratizavimo. Taip valdžia tikėjosi sumažinti nepasitenkinimą, kuris prasiverždavo netgi prievartos veiksmais. 1953 m. birželio mėn. Berlyne ir kituose VDR miestuose vyko demonstracijos ir riaušės. Jas nuslopino sovietinė kariuomenė, tačiau VDR valdžia padarė ekonominių nuolaidų (padidino darbo užmokestį, kiek sumažino kainas ir t.t.). 1956 m. birželio mėn. Lenkijoje, Poznanėje, kilo darbininkų riaušės, nuslopintos kariuomenės, o rudenį Lenkiją apėmė demokratinis judėjimas, kuris reikalavo reformuoti socializmą. LJDP vadovu tapo V. Gomulka. Jis apribojo saugumo tarnybų įgaliojimus, sušvelnino cenzūrą, sutiko panaikinti kolektyvinius ūkius. Nors jau 1957 m. pabaigoje reformos buvo sustabdytos, bet Lenkija po 1956 m. įvykių tapo laisviausia socialistinės stovyklos šalimi.

Sukilimas Vengrijoje

Socializmas Vengrijoje buvo kuriamas taikant represijas labiau nei kurioje kitoje Vidurio ir Pietryčių Europos valstybėje. Po Stalino mirties represijos sušvelnėjo. Vis dėlto naujam ministrui pirmininkui I. Nadžiui pamėginus vykdyti reformas, jis buvo atleistas iš pareigų. Reformos nebuvo tęsiamos.

Vengrų sukilimo akimirka. 1956 m.1956 m. spalio 23 d. Budapešte prasidėjo demonstracijos. Ramybės negrąžino nė tai, kad ministru pirmininku vėl buvo paskirtas I. Nadis, o partijos vadovu tapo J. Kadaras, kuris 1951 m. buvo nuteistas ilgus metus kalėti už tariamą kontrrevoliucinę veiklą. Sukilimas apėmė visą šalį. Vengrų kariuomenė atsisakė kovoti prieš sukilėlius. Darbo žmonių partija iširo. I. Nadžio vyriausybė paskelbė apie Vengrijos neutralumą ir pasitraukimą iš Varšuvos sutarties organizacijos. 1956 m. lapkričio 4 d. Sovietų armijos daliniai įsiveržė į Budapeštą ir per keletą dienų nuslopino sukilimą sostinėje ir visoje šalyje. Apie 3 000 vengrų sukilėlių žuvo mūšiuose. I. Nadis buvo suimtas ir sušaudytas. Iš viso mirties bausmė įvykdyta beveik 229 sukilėliams. Apie 200 tūkst. vengrų pabėgo į Vakarus. Tačiau represijos tęsėsi neilgai.

Iširusią Darbo žmonių partiją pakeitusios naujos komunistų partijos – Vengrijos socialistinės darbininkų partijos – pirmasis sekretorius J. Kadaras paskelbė politiką: „Kas ne prieš mus – tas su mumis!“ ir ją įgyvendino. Pagal 1960 ir 1963 m. amnestijas iš kalėjimų išleisti beveik visi nuteistieji. Iš užsienio grįžo 60 tūkst. pabėgėlių. Vengrijoje buvo vykdoma ekonominė reforma, žemės ūkio kooperatyvai gavo tikrą savivaldą, laisvesnis tapo kultūrinis gyvenimas.

Socialistinių šalių bendradarbiavimas

1956 m. įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje privertė SSRS dar labiau sušvelninti kitų socialistinių valstybių kontrolės metodus. Buvo atšaukti gausūs sovietiniai patarėjai,

1957 m. iš Rumunijos išvesta Sovietų kariuomenė. SSRS vadovavimas kitoms socialistinėms valstybėms pasireiškė naujomis formomis. Didelis vaidmuo čia teko dar 1949 m. įkurtai ūkinio ir techninio bendradarbiavimo organizacijai – Ekonominės savitarpio pagalbos tarybai (ESPT). ESPT nariai buvo SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, VDR, Vengrija, Rumunija, Bulgarija ir Albanija. 1962 m. jos nare tapo Mongolija, o 1972 m. – Kuba. Šios organizacijos dalyvės derino savo ūkinės veiklos planus, plėtė tarpusavio prekybą.

Sovietų Sąjunga ESPT valstybėse pirkdavo žemės ūkio produktų – vaisių ir daržovių bei jų konservų, vyno, cukraus, lengvosios ir elektrotechnikos pramonės gaminių, parduodavo šioms valstybėms žaliavų – naftos, medienos, spalvotųjų metalų, medvilnės.

1968 m. „Prahos pavasaris“

Čekoslovakijoje 1968 m. sausio mėn. komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi tapo A. Dubčekas, apie kurį susitelkė reformatoriai, siekiantys sudemokratinti ne tik ekonomiką, bet ir politinę sistemą, sukurti „žmogišką socializmą“. Tuometinė SSRS vadovybė, išsigandusi reformų Čekoslovakijoje, 1968 m. rugpjūčio mėn. suorganizavo Varšuvos sutarties valstybių – SSRS, Lenkijos, VDR, Vengrijos, Bulgarijos -intervenciją, privertė nutraukti pertvarkymus.

Pačioje Čekoslovakijos komunistą partijoje buvo žmonių, manančių, kad pertvarkymai ir pakantumas opozicinei veiklai kelia pavojų šalies socializmui. Jie parėmė intervenciją, todėl pateko į valdžią ir „išvalė“ komunistų partiją nuo reformatorių, Pašalintiesiems iš partijos nebuvo leidžiama dirbti valstybės administracijoje, ekonomikoje, mokslo ir kultūros įstaigose. 1969 m. balandžio mėn. A. Dubčekas buvo priverstas pasitraukti iš komunistų partijos vadovo posto. Jo vietoje išrinktas G. Husakas. Komunistų partijos vadovybė paskelbė, kad 1968 m. nebuvo jokios intervencijos, o atvirkščiai – penkių Varšuvos sutarties valstybių armijų daliniai suteikė „brolišką pagalbą prieš kontrrevoliucijos grėsmę“. Taip buvo pripažinta SSRS teisė kištis į kitų socialistinių valstybių vidaus reikalus socializmo gynimo dingstimi. Vakarų žurnalistai pavadino tai riboto socialistinių valstybių suvereniteto, arba Brežnevo, doktrina. Sovietiniai daliniai Čekoslovakijoje pasiliko daugiau kaip dvidešimt metų, ligi socializmo sistemos suirimo.

'Prahos pavasario' pabaiga. Į Čekoslovakiją įsiveržusių Varšuvos sutarties armijų kareiviai Prahos gatvėse.

Vengrijos valdžios 1956 m. gruodžio 9 d. sprendimas dėl karo lauko teismų įvedimo

Ryšium su tuo, jog kontrrevoliucinių ir kitų priešiškų elementų rankose yra daug ginklų ir šaudmenų, kurie naudojami priešiškais tikslais ir sudaro grėsmę gyventojų gyvybei, jų taikiam darbui ir saugumui, darbo žmonės teisingai reikalauja imtis skubių priemonių. Dėl to Vengrijos Liaudies Respublikos Prezidiumas nutarė nuo gruodžio 11 d. 18 vai. įvesti karo lauko teismą. Šiam teismui bus perduodami asmenys, įvykdę žmogžudystes, padegimus, plėšimus, gadinantieji įmonių Įrengimus, taip pat asmenys, laiką be leidimo ginklą. Asmenys, laiką be leidimo ginklą, sakoma Įsake, turi atiduoti jį iki gruodžio 11 d. 18 vai. Tie, kurie atiduos ginklą, nebus patraukti atsakomybėn.


  1. Kodėl prireikė paskelbti tokį sprendimą praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo to laiko, kai Sovietų armija pradėjo slopinti sukilimą?
  2. Kokių tikslų siekiama šiuo sprendimu?
  3. Išskirkite dokumento vietas, kurias galima pavadinti „komunistine retorika“. Kas slypi už šių žodžių?

SSRS santykiai su Rytų Europos valstybėmis. Karikatūra. 1956 m. spalio mėn.Žymaus Lenkijos komunistų veikėjo E. Ochabo liudijimas apie N. Chruščiovo atvykimą į Varšuvą 1956 m. spalio mėn.

Chruščiovas, vos išlipęs iš lėktuvo, ėmė demonstratyviai iš tolo grūmoti mums kumščiu Priėjo prie sovietinių generolų kurių stovėjo visa eilė, ir pirmiausia su jais pasisveikino Tiktai paskui priėjo prie mūsų ir vėl pradėjo mosuoti kumščiu man palei nosį. Tai buvo, suprantama, akibrokštas ne tik man, bet ir visai lenkų partijai. Šalia stovėjo didelė grupė žmonių: keliasdešimt vairuotojų, saugumiečių, sovietinių kariškių, Lenkijos vadovai. Buvo aišku, jog toks incidentas oro uoste taps „vieša paslaptimi“. Tad privalėjau atkreipti į tai mūsų aukštojo svečio dėmesį. Pasakiau jam, kad mes priimame svečius Lenkijos sostinėje, nereikia rengti spektaklio oro uoste. Mes atsakome už savo šalį ir darome tai: ką laikome tinkama, nes tai mūsų vidaus reikalas. Nedarome nieko, kas sukeltų grėsmę mūsų sąjungininkų, pirmiausia Sovietų Sąjungos, interesams.


  1. Apibūdinkite, kaip N. Chruščiovas reiškė nepasitenkinimą Lenkijos komunistų nuolaidomis demokratiniam judėjimui. Ką tai parodo apie SSRS ir jos sąjungininkų santykius?
  2. Ar stalininiu laikotarpiu kurios nors liaudies demokratijos šalies komunistų partijos vadovai galėjo taip atsikirsti aukštiesiems svečiams iš SSRS?
  3. Kokia pagrindinė karikatūros mintis? Ką jos autorius manė apie SSRS ir Rytų Europos valstybių santykius?

Socializmo sistemos krizės brendimas

Ekonomikos plėtotė Europos socialistinėse šalyse pamažu lėtėjo. Industrializacija tik trumpam sumažino atsilikimą nuo Vakarų. 7-ąjį dešimtmetį prasidėjo naujas mokslo ir technikos revoliucijos etapas, o socialistinių šalių ekonomika buvo pernelyg nelanksti ir nepriėmė naujovių. Valdančiose komunistų partijose vis mažiau beliko idėjiškų komunistų. Juos pakeitė karjeristai ir cinikai, kurie stodavo į partiją siekdami sau gerovės. Lyginant su stalininiu laikotarpiu ir 6-ojo dešimtmečio pabaiga, sumažėjo Europos socialistinių valstybių priklausomybė nuo SSRS. Tam tikrą užsienio politikos savarankiškumą rodė Rumunija. Ji 1967 m. nenutraukė santykių su Izraeliu, 1968 m. atsisakė dalyvauti Varšuvos sutarties valstybių intervencijoje į Čekoslovakiją. Nors ir likdama šios organizacijos nare, Rumunija laimėjo Vakarų valstybių palankumą, gaudavo iš jų didelių paskolų.

Ūkinius sunkumus išgyveno visos socialistinės valstybės. Lenkijoje jie sukėlė net tris – 1970, 1976 ir 1980-1981 m. – politines krizes. 1970 m. gruodžio mėn. Lenkijos vyriausybė padidino maisto produktų kainas. Baltijos pajūrio miestuose -Gdanske, Gdynėje ir Ščecine – prasidėjo protesto demonstracijos, kurias nuslopino kariuomenė. Buvo nukautų ir sužeistų. V. Gomulkai teko atsistatydinti iš LJDP pirmojo sekretoriaus posto. Jo įpėdiniu tapo E. Gerekas, atšaukęs kainų pakėlimą ir bandęs spręsti ūkio problemas Vakarų padedamas.

Lenkija iš Vakarų Europos ir JAV gavo didžiules paskolas, kurias panaudojo pramonei sumoderninti ir gyventojų aprūpinimui pagerinti. Tačiau pagerėjimas buvo trumpas. Paskolų greit neliko, ir valdžia 1976 m. vasarą mėgino pakelti maisto produktų kainas. Vėl vyko demonstracijos ir riaušės. Jas numalšino milicija, tik šį kartą nukautų jau nebuvo. Ekonomikos būklė Lenkijoje blogėjo, plito opozicinis judėjimas.

Klausimai

  1. Apibūdinkite atšilimo politikos Sovietų Sąjungoje poveikį Europos liaudies demokratijos šalims.
  2. Palyginkite 1956 ir 1968 m. įvykius Vengrijoje ir Čekoslovakijoje.
  3. Kaip suprantate vadinamąją Brežnevo doktriną?

Penkių Čekoslovakijos komunistų partijos veikėjų kreipimasis 1968 m. vasarą į TSKP ir TSRS vadovybę

Mūsų iš esmės sveikas demokratinis procesas, klaidų ir trūkumų taisymas ir bendras politinis vadovavimas visuomenei pamažu išplėšiamas iš Centro komiteto rankų. <…>

Pačiam socializmo egzistavimui mūsų šalyje iškilo pavojus. Dešiniosios jėgos sudarė palankias sąlygas kontrrevoliuciniam perversmui.

Tokiu sunkiu metu kreipiamės į jus, sovietiniai komunistai <…>, prašydami palaikyti ir paremti mus visomis jūsų turimomis priemonėmis. Tik su jūsų pagalba galima išplėšti Čekoslovakiją iš gresiančio kontrrevoliucijos pavojaus. <…> Dėl padėties mūsų šalyje raidos sudėtingumo ir pavojingumo prašome jus maksimaliai įslaptinti šį mūsų pareiškimą.


TASS’o (Sovietų Sąjungos telegramų agentūra) 1968 m. rugpjūčio 21 d. pareiškimas

TASS’as įgaliotas pareikšti, kad Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos partiniai ir valstybes veikėjai kreipėsi į Tarybų Sąjungą ir kitas sąjungines valstybes ir paprašė suteikti broliškai Čekoslovakijos liaudžiai neatidėliotiną pagalbą, taip pat ir pagalbą ginkluotosiomis pajėgomis. <…>

Tarybų Sąjungos vyriausybė ir sąjunginių šalių – Bulgarijos Liaudies Respublikos, Lenkijos Liaudies Respublikos, Vengrijos Liaudies Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos – vyriausybės, vadovaudamosi neišardomos draugystės ir bendradarbiavimo principais, pagal esamus sutartinius įsipareigojimus, nusprendė patenkinti minėtą prašymą suteikti broliškai Čekoslovakijos liaudžiai reikalingą pagalbą. <…> Broliškos šalys bet kokiai grėsmei iš užjūrio tvirtai ir ryžtingai priešpastato solidarumą Niekam ir niekuomet nebus leista išplėšti nė vienos grandies iš socialistinių valstybių sandraugos.


  1. Ar „partinių ir valstybės veikėjų“ kreipimasis gali pateisinti intervenciją?
  2. Kreipimesi ir TASS’o pareiškime išskirkite sovietinę retoriką. Kas slypi už šių žodžių?
  3. Paaiškinkite paskutinės pareiškimo pastraipos prasmę.

„Prahos pavasaris“ šiuolaikinio istoriko akimis

1968 m. sausio pradžioje Novotny su konservatoriais buvo atleisti iš pareigų, ir naujos valdžios priešakyje stojo Alexander Dubček, iki tol buvęs pirmuoju slovakų partijos sekretoriumi Buvo paskelbta programa – demokratizuoti viešąjį gyvenimą. <…> Naujasis kursas buvo labai populiarus; jį lydėjo reikalavimas, kad Nacionalinis susirinkimas, tiek metų paprasčiausiai antspaudavęs partijos nutarimus, imtųsi spręsti svarbius politinius klausimus. Kovo mėnesį cenzoriai patys pasiūlė panaikinti cenzūrą, ir įsivyravo žodžio laisvė, neregėta jokioje komunistinėje šalyje. Pramonėje ir žemės ūkyje socialistinių principų neketinta atsisakyti <…>. Nors naujieji vadovai <…> vis kartojo, kad Čekoslovakijos užsienio politikos pagrindinė kryptis Sovietų Sąjunga, kad Čekoslovakija neketinanti išstoti iš ESPT ar Varšuvos pakto. <…> Čekoslovakijos laisvėjimas sutapo su ženkliu sovietų vidaus ir užsienio politikos sugriežtėjimu todėl sovietams jis turėjo atrodyti itin iššaukiantis. Todėl jie ir nusprendė – matyt, gegužės pabaigoje – padaryti galą čekoslovakų eksperimentui „socializmas laisvėje“. <…> Neturėdami įtikinamesnių argumentų, sovietų vadovai skelbė, kad istorija pateisinsianti jų veiksmus, tačiau Čžou En-lajus, Kinijos ministras pirmininkas, invaziją pavadino Įžūliausiu fašistinės jėgos politikos pavyzdžiu. Jugoslavai pareiškė nepaprastą susirūpinimą Čekoslovakijos „neteisėta okupacija“ ir mobilizavo savo kariuomenę.

Vakarų sostinėse sovietų veiksmai buvo griežtai pasmerkti, tačiau vyriausybės laikėsi nesikišimo politikos. Jų požiūriu, tai buvo grynai Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkių vidaus reikalas.