30 Bir

Saksų dinastijos laikai (1697—1763). A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Augustas II (1697—1733 m.) ir jo elekcija

Fridrikas Augustas II, 1697-1706 ir 1709-1733 m. d. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius, 1694—1733 m. Saksonijos elektorius (kurfiurstas).

Elekcija po Jono Sobieskio buvo viena iš nešvariausių visoje Respublikos istorijoje: joje viską lėmė papirkimai. Iš daugybės kandidatų (jų buvo net 18) stipriausi atrodė Prancūzų princas Kontys (de Conti) ir Austrų remiamas velionies karaliaus sūnus Jokūbas. Bet Jokūbas buvo nepopuliarus. Be to, jo šeimoje ėjo kivirčai dėl tėvo palikimo pasidalinimo, ir prieš jį veikė net pati motina. Todėl stipriausia atrodė Prancūzų partija. Liudviko XIV atstovas atsivežė milžiniškų sumų, ir daugumas didikų buvo jo papirkti. Bet jis per anksti iššvaistė pinigus; kai jo piniginė jau buvo tuščia, plačiai atskleidė savąją Saksų elektoriaus Fridriko Augusto atstovas. Tuomet daugumas, ypač iš karalaičio Jokūbo partijos, perėjo į Augusto pusę. Be to, jį parėmė ne tik Maskvos caro, bet ir nuo Jokūbo atsimetusio imperatoriaus atstovas. Tuo būdu didelė dalis bajorijos paskelbė karalium Fridriką Augustą. Prancūziškoji partija tačiau atskirai paskelbė išrinktu princą Kontį. Bet Augustas jau su paruošta kariuomene atskubėjo į Krokuvą ir čia karūnavosi. Kontys irgi atplaukė į Dancigą. Jo šalininkai sudarė konfederaciją jam paremti. Tačiau sunku buvo spirtis prieš tvirtą Augusto saksų kariuomenę, ir Kontys sugrįžo į Prancūziją, o jo šalininkai, gavę iš Augusto dovanų ir malonių pažadų, nusileido ir pripažino jį karalium.

Lietuva Augusto II elekcijos metu

Lietuvoje tarpuvaldžio metu tarp Sapiegų ir jų priešų tebeėjo smarkios varžytynės. Sapiegoms jau nebepavykdavo visų savo atstovų įvesti į seimus, ir jų priešai, lenkų remiami, darydavo seimuose jiems daug nemalonumų. Gavę 100.000 talerių, Sapiegos palaikė Prancūzijos kandidatą; jų priešai palaikė Augustą. Kai po elekcijos hetmonas Sapiega ruošėsi su visa kariuomene eiti prie Dancigo padėti princui Končiui, jo priešas Oginskis su draugais (Krišpinais, Zaranka, Pociejum, Katilu) stengėsi patraukti į savo pusę dalį kariuomenės; maža to, subūrę bajoriją, jie naikino Sapiegų dvarus Žemaitijoj. Mat, jie tikėjosi, kad naujasis karalius Augustas juos parems prieš savo paties priešus. Bet tuo tarpu Sapiegos, pereidami Augusto pusėn, išreikalavo iš jo raštą, kuriuo buvo įsakoma Oginskiui ir jo draugams nurimti ir išsiskirstyti. Karalius tą raštą davė nenuoširdžiai: Sapiegų galybės sunaikinimas ir jam buvo pageidaujamas. Todėl, sužinojęs tikrąjį karaliaus norą, Oginskis vėl atnaujino savo žygius prieš Sapiegas. Žemaičiuose ir Guduose vėl pradėjo bruzdėti bajorija ir naikinti Sapiegų dvarus. Kaltindama Sapiegas savavalia, bajorija reikalavo net atimti iš jų visa valdžią, visus urėdus. Kol hetmonas tebeturėjo savo rankose Lietuvos kariuomenę, jam pavykdavo sutramdyti bajorijos būrius, tai vienoje, tai kitoje vietoje siaučiančius: susidūrę su kariuomene jie bematant išsisklaidydavo. Bet kai hetmonas su kariuomene buvo iškviestas į Lenkiją kariauti su turkais, tai Sapiegų priešai galėjo Lietuvoje šeimininkauti kaip tinkami ir prieš grįžtantį hetmoną jau stoti su didelėmis pajėgomis.

Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo įstatymas“ (coae quatio iurium, — 1697 m.)

Visa valstybinė santvarka, galutinai perorganizuota Lietuvoje Zigmanto Augusto laikais, buvo lenkiška. Taip pat iš Lenkijos buvo imtos ir bajorų laisvės. Pagrindiniai Lietuvos valdžios aparato bruožai buvo tokie pat, kaip Lenkijoje, tik kai kuriais atžvilgiais jie šiek tiek skyrėsi. Taip antai, kai kurių Lietuvos ministerių teisės buvo platesnės už Lenkijos ministerių teises; pav., Lietuvoje hetmonas galėjo laikyti kariuomenę kur tinkamas, o Lenkijoje jis turėjo ją laikyti tiktai seimo nurodytose srityse. Lietuvos iždininkas visas krašto pajamas paimdavo į savo rankas, o Lenkijoje pajamos buvo laikomos pavietų kasose, iš kur jas hetmonas paimdavo kariuomenės reikalams; be to, jis tik tam tikru seimo nutarimu tegalėdavo gauti tuos pinigus. Toliau, Lietuvoje jokio teismo sprendimas nubausti ką nors infamija ar banicija (visų teisių atėmimu ar ištrėmimu) tol negaliodavo, kol jį patvirtindavo kancleris; Lenkijoje šito nereikėjo.

Sapiegų priešai, nesiliaudami su jais kovoję, pagaliau ėmė reikalauti susiaurinti teises tų ministerių, kuriais buvo Sapiegos, būtent hetmono ir iždininko. Mat, abu broliai, turėdami savo rankose krašto kariuomenę ir iždą, darė, ką norėjo. Buvo paleistas šūkis suvaržyti hetmono teisę iš vienos vietos į kitą kiloti kariuomenę ir suvaržyti iždininko teisę savo nuožiūra valdyti pinigus. Ta pačia proga dar buvo reikalaujama susiaurinti kanclerio teises, atimant iš jo teismo sprendimų priežiūrą. Visa tai ėjo Lietuvos ir Lenkijos teisių sulyginimo (coaequatio iurium) šūkiu, nes tuo buvo norima suvienodinti Lietuvos ir Lenkijos ministerių teises.

Kanclerį šitas teisių susiaurinimas ne taip skaudžiai lietė. Juo tada buvęs Sapiegų priešas D. Radvila bemeilijo atsisakyti nuo tų savo teisių, kad tik būtų suvaržyti Sapiegos. Kancleriui nesipriešinant, vieni Sapiegos nepajėgė apginti ministerių teisių, ir coaequatio iurium įstatymas buvo priimtas elekci-niame seime (1697 m.). Tačiau Sapiegos, nenorėdami išsižadėti savo galybės, nė neketino laikytis šito įstatymo. Taip antai, seimas paskyrė kariuomenei stovyklas Gardino, Alytaus ir Pinsko apylinkėse, bet hetmonas ją laikė visam krašte. Iždininkas taip pat tebereikalavo, kad mokesčių rinkėjai ir toliau pinigus teiktų jam pačiam. Todėl Sapiegų priešams buvo dar daugiau pagrindo kelti prieš juos bajoriją: buvo šaukte šaukiama, kad Sapiegos laužą tik ką priimtą įstatymą, kad jie savavaliaują. Todėl visa tolimesnė kova su Sapiegomis ėjo šio įstatymo apsaugos šūkiais.

Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose

Tame pačiame 1697 m. coaequatio iurium įstatyme buvo dar pasakyta, kad visi Lietuvos teismų sprendimai turį būti rašomi nebe senąja kanceliarine gudų kalba, bet lenkų kalba.

Lietuvoje iki Jogailos Vytauto laikų nebuvo jokių raštų vidaus reikalams: visi dovanojimai ir teismo sprendimai būdavo atliekami žodžiu arba žymimi kokiais nors kitais ženklais. Raštas buvo reikalingas tik susižinoti su užsieniu. Jogaila su Vytautu pirmieji pradėjo vartoti raštą ir vidaus reikalams, įvesdami jį savo kanceliarijose. Didžiojo kunigaikščio raštai buvo rašomi lotyniškai ir gudiškai (rašant į užsienius, buvo vartojamos dar ir kitos kalbos). Veikiai vidaus reikalams įsigalėjo gudų rašto kalba, nes ji jau buvo vartojama Lietuvai tekusiose rusų srityse ir lengviau buvo rasti žmonių, ją mokančių. Tačiau ta gudų kalba jau nebekalbėjo nė viena slavų tauta. Nors ji, kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos, ir buvo vartojama visose rusų kunigaikštijose, Lenkijos valdomoje Galicijoje ir Rumunijoje, — tačiau niekur ta kalba niekas nebekalbėjo. Be abejo, kad ji buvo artima visoms slavų kalboms. Pagaliau ji ir raštuose buvo nevienoda, nes kiekvienam krašte ji savotiškai plėtojosi, įgaudama daug vietos gyventojų vartojamų žodžių. Taigi ja rašytuose Lietuvos raštuose daug yra ir lietuviškų žodžių. Dėl to Maskvoje Lietuvos raštų kalbą net vadino lietuvių kalba. O lietuviškoji kalba valstybės reikalams buvo vartojama tik vėlesniais laikais, be to, labai retai (pav., XVIII amž-je kartais lietuviškai būdavo skelbiamos valstiečių pareigos: mat, šie kitos kalbos nesuprato; dar XVI a. dažnai lietuviškai būdavo skelbiami teismų sprendimai).

Nenuostabu, kad tuomet nebuvo rašoma lietuviškai. Ir visose kitose valstybėse praėjo nemaža laiko, kol raštai buvo pradėti rašyti šnekamąja kalba. Pav., Lenkijoje nuo pirmųjų lotyniškų raštų pasirodymo ligi lenkiškų įsigalėjimo praėjo net 400 metų. Be to, Lenkijos teismuose sprendimai tebebuvo rašomi lotyniškai iki pat nepriklausomybės galo, t. y. ir tada, kai Lietuvoje jie jau buvo rašomi lenkiškai.

Lietuvoje juo sunkiau buvo susidaryti valstybinei kalbai, nes šnekamoji kalba buvo ne viena. Tikrojoje Lietuvoje buvo šnekama lietuviškai, guduose — gudiškai, bet raštai visur buvo rašomi ta pačia įprastine gudų kalba. Greta jos, dar buvo vartojama lotynų kalba, o nuo XVI amž. vidurio pradėta vartoti ir lenkų kalba. Kadangi didžiojo kunigaikščio dvaras tada jau buvo lenkiškas, ir patsai kunigaikštis dažniausiai gyvendavo Lenkijoje, tai su juo reikalų turį didžiūnai palengva išmoko lenkų kalbą ir pradėjo ją vartoti net savo tarpe. Vėliau, kai buvo įvesti bendrieji seimai ir kai atsirado daugiau bendrų reikalų su lenkais, lenkų kalbos pramoko ir vidutinioji bajorija. Tuo būdu palengva Lietuvoje ėmė rastis ir lenkiškų raštų; XVII a. gale lenkiškai jau buvo rašomi beveik visi dokumentai, bet teismų knygos dar tebebuvo vedamos gudų kalba. Lenkiškai kalbančiai bajorijai tas atrodė jau nebenatūralu, ir todėl šituo 1697 m. coaequatio iuriumįstatymu teismuose buvo panaikinta gudų kalba. Nuo tada visi oficialūs raštai pradėti rašyti vien tik lenkiškai. Tik Bažnyčia dar ilgai tebevartojo lotynų kalbą. Vilniaus kapitula savo aktus pradėjo rašyti lenkiškai tik nuo 1783 m., nors kitus raštus daug anksčiau rašė lenkiškai.

Coaequatio iurium įstatymas buvo naujas Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo įrodymas. Po Liublino unijos tarp abiejų valstybių savaime palengva ėjo dar buvusių skirtumų susilyginimas ir valdžios organų susivienodinimas. Unijos akto metu Lietuvoje dar nebuvo kai kurių urėdų, kurių buvo Lenkijoj. Tačiau jie pamažu vėliau atsirado. Pav., referendoriai Lietuvoje atsirado tik Batoro laikais; su lenkų refendoriais jie buvo sulyginti 1635 m., t. y. Vladislovo Vazos laikais. Dabar štai buvo panaikinti dar likę ministerių kompetencijų skirtumai. Po šito įstatymo, iki pat XVIII amž. antrosios pusės, kada buvo pradėtos didžiosios Respublikos reformos, jau nieko daugiau nebedaryta Lietuvos ir Lenkijos suartinimui: nors abiejų valstybių organizacijos buvo atskiros, tačiau jos jau buvo visiškai vienodos. Tuo būdu varydamos bendrą užsienio politiką, abi valstybės išgyveno viena greta kitos beveik iki pat savo pabaigos. Kadangi bajorijos jau buvo tiek susigyvenusios, jog jautėsi sudarančios vieną visuomenę, tai iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog tai tarsi viena valstybė.

Augustas II ir jo politiniai siekimai

Augustas II buvo stambaus sudėjimo, tvirtas vyras. Todėl savo gimtinėje jis buvo vadinamas Tvirtuoju (Der Starke). Iš jaunumės buvo pilnas didybės manijos ir svajojo sukurti galingą, absoliutiškai valdomą valstybę. Visame kame jis norėjo sekti Liudviku XIV, tačiau mažytė Saksonija netiko tam tikslui. Todėl, metęs protestantizmą, jis perėjo į katalikybę ir išsirūpino sau Lietuvos Lenkijos sostus. Gavęs didžiulę jungtinę valstybę, svajojo įvesti tvirtą valdžią ir sukurti galingą rytų Europos imperiją. Suvaldyti išdykusius didžiūnus ir jokios valdžios nepripažįstančią bajoriją jam turėjo padėti saksų kariuomenė. Kadangi pagal pacta conventa jis negalėjo prie savęs laikyti tos kariuomenės, tai jis sugalvojo ją pasilikti, apsiimdamas atkariauti turkų užimtas Podolės sritis. Bet karas su turkais greitai pasibaigė: Austrijos sumušti, jie tas žemes atidavė be didelių kovų. Padarius su jais taiką (1698 m.), saksų kariuomenę reikėjo išsiųsti. Bet karalius Augustas, nenorėdamas likti be savo kariuomenės, vėl rado išeitį.

Tuo pat metu Maskvos caras Petras I Didysis ruošėsi prasiveržti į Baltijos jūrą. Tam tikslui reikėjo išvyti švedus, valdančius visą pajūrį nuo Rygos iki Estijos. Augustas irgi pasiryžo prie jo prisidėti; Petrui palikęs Estiją, jis svajojo nusikariauti sau Livoniją (Vidžemę). Čia jis ketino susikurti savo nuosavą kunigaikštiją. Tuomet, iš vienos pusės, turėdamas savo kariuomenę Vidžemėje, t. y. Lietuvos pasieny, o iš kitos pusės, nuo Lenkijos netolimoje Saksonijoje, jis būtų galėjęs lengviau suvaldyti ir didikus ir bajoriją ir pasiekti absoliutiškos valdžios. Tam tikslui, dar turkų karo metu, jis padarė slaptą sutartį su Petru I prieš Švedus. Todėl karui su turkais pasibaigus, jis saksų kariuomenės namo negrąžino, bet išsiuntė ją arčiau Livonijos — į Lietuvą. Iš čia ji vėliau pradėjo pulti švedus. Švedų karalius Karolis XII, išvijęs ją iš Livonijos, įsiveržė iš pradžių į Lietuvą, o paskui ir į Lenkiją. Tuo būdu prasidėjo didelis vadinamasisšiaurės karas.

Augustui buvo geras pretekstas siųsti kariuomenę į Lietuvą: jis sakėsi norįs sutvarkyti Lietuvą, kur, hetmonui Sapiegai grįžus iš karo su turkais, susirinkusį bajorija ruošėsi pradėti su juo vidaus karą.

Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. Valkininkų konfederacija

Gardino paliaubos. Kai Podolėje ėjo karas su turkais, tenai su kariuomene buvo išvykęs ir hetmonas Sapiega. Jo priešai tuo tarpu įsigalėjo Lietuvoje, apnaikino Sapiegų dvarus ir, sutelkę bajoriją, sutiko grįžtantį hetmoną paliai Gardiną (1698 m.). Livonijos link karaliaus siunčiama saksų kariuomenė tuo metu irgi pasiekė Gardiną. Jo generolas Flemingas pasidarė tarpininku tarp bajorijos ir Sapiegų. Sapiegų pusė buvo tvirtesnė. Tačiau karalius nenorėjo leisti jiems nugalėti bajorijos, nes jis norėjo, sutramdęs Sapiegas, patsai valdyti Lietuvą. Todėl Flemingas palaikė bajorijos pusę ir privertė Sapiegas padaryti sau nenaudingą taiką. Hetmonas pasižadėjo dalį kariuomenės paleisti, o likusiąją laikyti seimo nurodytose vietose. Bajorija iš savo pusės turėjo atsisakyti reikalavusi atimti iš Sapiegų visus urėdus. Todėl abi pusės išsiskirstė nepatenkintos, ir kiekvienu momentu vėl reikėjo laukti naujo susirėmimo. Sapiegos atleistą kariuomenę pasisamdė savo pačių pinigais ir nė neketino nusileisti. Jiems tik vieno tereikėjo pasiekti, — kad karaliaus kariuomenė neberemtų bajorijos; netrukus jie to ir pasiekė.

Sapiegų susiartinimas su karalium. Po šitos taikos karaliaus kariuomenė buvo išsiųsta į Žemaitiją, kur jai buvo tarsi pavestas pastatyti Šventosios uostas (prie Palangos), bet iš tikro ji ten turėjo laukti patogaus momento įsiveržti į Livoniją. Ten bebūdama, ji didžiai įsipyko Žemaičių bajorijai, ir visa Lietuva kartu su Lenkais ėmė reikalauti, kad karalius ją grąžintų atgal į Saksoniją. Sapiegos betgi ėmė remti karaliaus sumanytą karą su Švedais. Dėl to karalius palinko į jų pusę ir net pavedė jiems dar daugiau pasamdyti kariuomenės. Tada Sapiegos vėl pradėjo drąsiai šeimininkauti Lietuvoje, su niekuo nebesiskaitydami; jų priešų kurstoma bajorija ir vėl ėmė bruzdėti.

Valkininkų konfederacija ir Sapiegų pralaimėjimas (1700 m.)Sapiegoms visus jėga tramdant, vis dėlto 1700 m. visam krašte atsirado daugybė jų dvarus plėšiančių būrių, kurie pagaliau susispietė Lydos ir Ašmenos apylinkėse, o iš ten atėjo prie Valkininkų. Čia jau buvo sutraukta visa Sapiegų kariuomenė ir dalis jiems ištikimos bajorijos. Tačiau Sapiegų priešų jėgos buvo didesnės: prieš Sapiegas buvo susirinkusi beveik visos Lietuvos bajorija ir visi didžiūnai. Jie kiekvienas irgi atsivedė samdytos kariuomenės — savo dvarų milicijos. Bajorija sudarė konfederaciją ir pasižadėjo tol nesiskirstyti, kol bus sunaikinti Sapiegos. Konfederacijos maršalka buvo išrinktas Katilas, o regimentorium (karo vadu) — Mykolas Višniaveckis. Vilniaus vyskupui Bžostauskui tarpininkaujant, dar buvo mėginta tartis, tačiau, nė vienai pusei nenusileidžiant, teko pagaliau kautis. Visą dieną užtrukusios kautynės pasibaigė Sapiegų pralaimėjimu. Jų kariuomenei vadovavęs hetmono sūnus Mykolas (visi kiti Sapiegos, vos prasidėjus kautynėms, pabėgo į Vilnių) vakarop buvo apsuptas ir turėjo pasiduoti. Višniaveckis jį nusivežė į Valkininkus, kur kitą rytą įsiutusi bajorų minia, nepaisydama Višniaveckio pasipriešinimo, jį kardais sukapojo (kartu buvo sukapoti dar du belaisviai).

Kiek bajorija degė neapykanta Sapiegoms, rodo Valkininkų įvykiai ir belaisvių sukapojimas. Kai Mykolas Sapiega pasidavė, bajorijos regimentorius, grąžinęs jam kardą, nusivežė jį savo karietoje į Valkininkus (kautynės įvyko į šiaurę nuo Valkininkų, Leipūnuose). Čia jis uždarė belaisvį pranciškonų vienuolyno celėje, greta savęs. Tuo tarpu bajorų minia lauke siuto. Per naktį miestely girtuokliavusi ir siautėjusi, rytą minia apsupo vienuolyną, reikalaudama belaisviui mirties. Jaunojo Sapiegos prašomas, Višniaveckis išėjo jos nuraminti bet ant didžiūnų įtūžusi minia nenorėjo jo nė klausyti; buvo girdėti balsų: „Jie visi lygūs! Tarp savęs susitars, o vargšai bajorai jų fantaziją turės apmokėti savo gyvybe ir turtu… Kur mano brolis? !…“ Kiti minėjo Leipūnų laukuose žuvusius sūnus, tėvus ir kitus gimines. Nebebuvo jokios vilties. Nieko nepadėjo nė pakviestas bajorijai artimesnis Katilas; Oginskis nė nepasirodė. Atvykusio vyskupo Bžostausko pastangos irgi nuėjo niekais: bajorai kardais sukapojo jo karietą, kiti iškinkę nusivedė arklius, o jis pats, mažiau girtų padedamas, vos spėjo pasprukti į nuošalesnę vietą. Kadangi vienuolynas buvo uždarytas, tai keletas bajorų užsiritę praardė stogą ir, įlindę vidun, atidarė duris. Minia pagaliau atsidūrė prieš belaisvio celę, kurią užstojo Višniaveckis. Kurį laiką pastovėjusi, minia staiga nustūmė Višniaveckį į šalį ir įsiveržusi ėmė kapoti belaisvį kardais. Apsvaigusį išsitęsė jį į kiemą ir ten baigė savo kruviną darbą …

Taip žuvo jaunas, daug gražių vilčių turėjęs didikas, imperatoriaus tarnyboje pasižymėjęs generolas. Žuvo dėl to, kad buvo Sapiega, nors pats bajorijai buvo kuo mažiausiai nusikaltęs. Paskutiniame susirėmime jis kaip tik buvo linkęs taikintis, — nesutiko tik jo dėdė iždininkas ir tėvas hetmonas.

Tuojau po to žiauraus darbo ta pati bajorija užkapojo kardais bandžiusį pabėgti belaisvį Voiną ir jį gynusį Kuravičių. Jų visų lavonai ištisas 3 dienas išgulėjo kieme, nes, bijodami būti įtarti Sapiegų bičiuliais, niekas nedrįso atiduoti jiems paskutinės paslaugos. Tik ketvirtą dieną vyskupo Bžostausko ir Višniaveckių rūpesčių jie buvo palaidoti.

Visa tai labai charakteringa to meto bajorijos nuotaikai ir jos veikimo būdui. Šitokių kruvinų vaizdų atsitikdavo dažnuose bajorijos susibūrimuose, o ypač seimeliuose.

Valkininkų konfederacijos nutarimas. Po šitų kruvinų įvykių Sapiegos pabėgo iš Vilniaus į Lenkiją. Ten jie ėmė ieškoti paramos pas karalių ir seime. Lietuvos bajorija tuo tarpu pasiryžo juos visiškai sunaikinti. Ten pat, Valkininkuose, visus Sapiegas ji paskelbė krašto išdavikais, jų dvarus konfiskuotais, jų turėtus urėdus atimtais. Žodžiu, viskas iš jų buvo atimta; pagaliau ir pavojinga buvo jiems ką nors palikti, kad atsigavę neatkeršytų. Bajorija tuojau sudarė savo valdžią; kariuomenę 2 metam pavedė Višniaveckiui, o Katilui su Oginskiu davė teisę per tuos 2 metus skirti ir rinkti mokesčius.

Sapiegų byla ir jų pasidavimas Karoliui XII. Tuo tarpu buvo pradėti naikinti Sapiegų dvarai. Tačiau bajorija suprato, kad jai tik tada pasiseks sunaikinti Sapiegas ir įvykdyti savo siekimus, kai ją parems karalius ir kai seime laimės bylą. Tam tikslui tuojau buvo nusiųsta pas karalių delegacija, kuri turėjo prašyti paimti bajoriją į savo globą ir patvirtinti jos nutarimus. Norėdami tuo reikalu laimėti, žymesnieji bajorijos vadai net buvo pasirašę Augusto reikalaujamą raštą, kuriuo jie visos Lietuvos vardu atsižadėjo savo teisių rinktis valdovus ir paskelbė jį absoliutiškai valdančiu didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu su paveldėjamąja teise. Bet tas raštas pasipiktinusio 1701 m. Varšuvos seimo buvo viešai sudegintas, ir pagaliau jo visi išsigynė.

Byla dar ilgai buvo neišpręsta. Karalius Sapiegų nerėmė, bet ir neatstūmė. Jis laikė juos prie savęs, kaip baubą Lietuvos bajorijai, kad ji per daug neišdidėtų. Negaudami niekur paramos ir matydami naikinamus savo dvarus, Sapiegos pasidavė tuo metu į Lietuvą įžengiančio Karolio XII globai.

Čia dar verta plačiau paminėti Lietuvos bajorijos raštą, skelbiantį karalių Augustą absoliutišku didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu su paveldėjamąja teise. Štai charakteringa jo ištrauka: „ … Išsižadame visų savo beverčių lenkiškų didžiosios Lietuvos kunigaikštijos, Lenkų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių mūsų protėviams duotų laisvių. Atmetame laisvą priešinimosi žodį (t. y. liberum veto) ir apie valstybę galvojimo laisvę. Valdžią ir jos dispoziciją taip pat pavedame ir įteikiame mūsų absoliutiškajam ir aukščiausiajam viešpačiui, šviesiausiajam Lietuvos kunigaikščiui, kaip kadaise ją turėjo paveldėjamieji Lietuvos kunigaikščiai. Gediminai, Algirdai, Jogailos viešpatavo absoliutiškai. Amžinai išsižadame laisvojo Lenkų karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio rinkimo teisių su visais jų punktais, klauzulėmis ir paragrafais …“ Toliau jie pasižada laikytis savo valdovo duotų įstatymų; o kas drįstų tam viskam priešintis, tokį, — „kaip maištininką, be jokio teismo ir įstatymo baus mūsų paveldėjamasis monarchas, šviesausiasis kunigaikštis Fridrikas Augustas, neatsižvelgdamas į luomą, lytį ir padėtį, savo, kaip aukščiausiojo ir amžinojo didžiosios Lietuvos kunigaikštijos viešpaties, teise ir autoritetu …“

Tas raštas pasirašytas visų žymesniųjų Sapiegų priešų, bajorijos vadų (Višniaveckio, Oginskio, Katilo, Radvilos, Pociejaus ir kt.). Jis datuotas Valkininkuose 1700 m. lapkričio 24 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo padarytas nutarimas, skelbiąs Sapiegas išdavikais; bet iš tikro jis buvo surašytas vėliau, ir parašai surinkti atskirai. 1701—2 m. Varšuvos seime vis dėlto niekas neišdrįso jo ginti. Neprisipažino jo nė karalius, ir tuo būdu jis be jokio pasipriešinimo buvo Varšuvos aikštėje budelio sudegintas. Jis neturėjo jokių padarinių; bet vis dėlto tatai rodo, kad ir šiuo metu Lietuva amžinojo ryšio su Lenkija dar nebrangino: jos bajorijos vadams sutinkant, karalius ruošėsi Lietuvą valdyti kitokiomis teisėmis, negu Lenkiją. Ir jei ne švedų antplūdis, tai, be abejo, karalius, remdamasis šituo raštu, su savo saksų kariuomenės pagalba būtų bandęs pradėti valdyti Lietuvą absoliutiškai. Tačiau švedų antplūdis atnešė visai kitoniškų rūpesčių.

Švedų antplūdis ir karas su jais

Karo pradžia. Kai Augustas II su Petru I padarė sutartį atimti iš Švedų Baltijos pajūrį, tuo metu Švedų karalium buvo jaunutis Karolis XII; jam tebuvo vos 18 metų amžiaus. Augustas II su Petru I, be to, įtraukė į sąjungą Daniją ir Brandenburgo kunigaikštį. Tuo būdu Švedija buvo iš visų pusių apsupta, ir niekas negalėjo tikėtis, kad jaunutis Karolis XII sugebės prieš visus priešus atsispirti. Jis buvo ištroškęs karo laurų, svajojo tik apie didžius laimėjimus, tačiau buvo prastas politikas: net nežinojo, ką veiktų, jei nukariautų ir visą pasaulį. Jam buvo svarbu tiktai pats karas. Ir iš tikro Karolis XII pasirodė genialus ir drąsus karo vadas. Iš visų pusių apsuptas, jis pasiryžo nugalėti priešus vieną po kito. Staiga vienu puolimu jis suvaldė Daniją, o padaręs čia taiką, ties Narva (Estijoje) visiškai sunaikino caro kariuomenę. Po to jis atsigręžė į Augusto kariuomenę, apgulusią Rygą. Išvijęs ją iš Livonijos, pasiskelbė einąs pašalinti Augusto nuo sosto ir per Lietuvą traukė į Lenkiją.

Karolis XII, 1697-1718 m. švedų karalius

Lietuva karo pradžioje. Lietuvoje tuo tarpu (po Valkininkų konfederacijos) šeimininkavo Sapiegų priešai. Livonijoje su švedais kariavo tik saksų kariuomenė, kurios Augustas kaskart vis daugiau gabenosi iš Saksonijos. Seimas ir senatas visą laiką rūpinosi išvengti karo, ir todėl nesiuntė prieš švedus valstybės kariuomenės. Tad Karoliui XII iš pradžių nebuvo pagrindo veržtis į Lietuvą ir Lenkiją. Bet čia jam padėjo Sapiegų byla. Nerasdami paramos nei seime nei pas karalių, jie užmezgė ryšius su Švedais, ir Karolis XII nusiuntė į Žemaitiją savo kariuomenės apsaugoti bajorijos plėšiamų Sapiegų dvarų. Bajorijai ir valstybės kariuomenei vadovaująs Višniaveckis puolė švedų kariuomenę. Tada Karolis XII, pasiskelbęs esąs puolamas, su visa savo kariuomene užėmė Žemaitiją, Kauną, Vilnių (1702 m.) ir nužygiavo į Lenkiją, ketindamas Augusto vietoje pastatyti kitą karalių. Sapiegos tuo tarpu grįžo į Lietuvą, hetmonas gavo dalį švedų kariuomenės ir liko Vilniuje. Višniaveckis, Oginskis ir kiti Sapiegų priešai su savo kariuomenės būriais tuo tarpu tebebuvo krašte. Su ta kariuomene ir suorganizuotais bajorijos būriais (konfederacijomis) jie puolė švedus ir Sapiegas. Iki pat karo pabaigos vieni kitus naikino, teriojo kraštą, galutinai nelaimėdami nei vieni nei kiti.

Stanislovo Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga

Stanislovo Leščinskio išrinkimas. Atėjęs į Lenkiją, Karolis XII sumušė Augusto kariuomenę, ir Augustas gana ilgai jau nebedrįso stoti į viešą mūšį. Jis klajojo po kraštą, organizuodamas jėgas, o Karolis tolydžio reikalavo, kad primas šauktų seimą ir paskelbtų Augustą netekus sosto. Lietuva ir Lenkija buvo naikinamos, plėšiamos, nes tiek sava, tiek priešo kariuomenė turėjo pragyventi iš vietos gyventojų. Krašte kilo neapykanta ne tik prieš švedus, bet ir prieš Augustą. Todėl visuotinio sukilimo prieš švedus, kaip 1656 m., nebegalėjo būti. Pagaliau 1704 m. Karolis privertė sušaukti elekcinį seimą, kuris, apstatytas švedų kariuomene, paskelbė karalium Poznanės vaivadą Stanislovą Leščinskį. Augustas tada atnaujino sutartį su Petru I ir, atėjus jo kariuomenei, pradėjo naują karą su švedais, tačiau Karolis XII vienu žygiu išvijo Augustą net už Lenkijos sienų, ir šis pabėgo j Saksoniją.

Karolio XII žygis į Saksoniją ir Altrandštato taika (1706 m.). Tuo tarpu caras Petras I sėkmingai kariavo su švedais Estijoje, — užėmė Narvą, Tartus ir Nevos paupy pradėjo statyti būsimąją Rusijos sostinę — Petrapilį (dabartinį Leningradą). Iš čia, susitaręs su Augustu, jis atvyko į Lietuvą ir užėmė Vilnių. Viena jo armija atėjo į Brastą, bet stipriausios jo pajėgos stovėjo Kijeve. Į Brastą atvyko ir Augustas. Karolis XII staiga sumušė Augusto kariuomenę; caro kariuomenė iš Brastos pati pasitraukė. Sumanęs suduoti Augustui smūgį skaudžiausioje vietoje, Karolis nužygiavo į Saksoniją. Pabūgęs visko netekti, Augustas Altrandštate (Saksonijoje) padarė su Karoliu taiką, atsižadėjo Respublikos sosto ir pripažino karalium Leščinskį (1706 m.).

Stanislovas Leščinskis, 1706—1079 m. d. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius; 1733 m. buvo išrinktas antrą kartą, bet į sostą nepateko (†1766).

Karolio XII žygis į Rusiją ir Poltavos mūšis. Karolis XII buvo padaręs su Respublika Olivos sutarties sąlygomis (žiūr. 328 psl.) taiką tuojau po Leščinskio karūnacijos. Todėl jam dabar beliko tiktai vienas priešas — caras Petras Didysis, kuris tuo tarpu su kariuomene buvo jau Lenkijoje ir skelbėsi esąs lenkiškųjų laisvių gynėjas, visiškai nesiskaitydamas su Leščinskiu. Visa Lenkija buvo rusų užimta; Lietuvoje dar tebebuvo švedų kariuomenė, Sapiegos ir, Augustui atsisakius nuo sosto, prie jų prisidėjęs Višniaveckis su Zavišos vadovaujama bajorijos konfederacija, palankia Leščinskiui. Prieš juos tebeveikė Oginskio ir kitų būriai. Tuo tarpu 1707 m. pradžioje grįžo iš Saksonijos Karolis XII, ir rusai pradėjo trauktis. Traukdamiesi jie viską naikino, gabenosi į Rusiją turtus ir belaisvius, o ko negalėjo išsivežti, tą degino. Karolis XII svajojo pasiekti Maskvą ir pašalinti nuo sosto Petrą I. Kadangi jam buvo pažadėjęs sąjungą kairėje Dniepro pusėje caro valdomų kazokų hetmonas Mazefa, tai jis žygiavo į Ukrainą. Jį lydėjo caras, apsiautęs su kariuomene iš visų pusių; miestai nepasidavė, bet Karolis XII vyko, palikdamas juos užpakaly nepaimtus.

Pakeliui caras viską naikino, ir švedų kariuomenei trūko net maisto. Todėl Karolis skubėjo pas Mazefą, tikėdamasis visko gauti, pailsėti ir sutriuškinti caro kariuomenę. Tačiau caras, sužinojęs apie Mazefos sąmokslą, išsklaidė jo jėgas, ir Mazefa prisijungė prie švedų tik su mažu kariuomenės būreliu. Pasiekęs Poltavą, Karolis pamatė, kad geresnių sąlygų nebegalima tikėtis, ir todėl pasiryžo laimėti arba žūti

Mūšis pasibaigė švedų pralaimėjimu. Sužeistas Karolis XII išsigelbėjo pabėgęs į Turkus, o jo kariuomenės viena dalis žuvo, kita pateko į nelaisvę (1709 m.).

Karo pabaiga. Karolis XII dar tikėjosi atsigauti, sukėlęs prieš carą turkus. Iš tikro jam pasisekė: 1711 m. ties Prutu caras vos nežuvo su visa savo kariuomene; tik papirkęs sultono ministerius, išsigelbėjo ir padarė gana palankią sau taiką. Taip pat papirkimais jis išvengė naujų turkų puolimų, ir Karolis pagaliau buvo priverstas išsidanginti iš Turkijos. Su mažu palydovų būreliu jis grįžo per Vokietiją į Švediją, kur jo jau seniai laukė nauji rūpesčiai. Po šitų nenaudingų karų, prieš Švediją būrėsi nauja koalicija. Naujo karo metu Karolis ir žuvo (1718 m.), imdamas Norvegijoje Fridrichshalės tvirtovę.

Augusto II grįžimas į sostą

Karoliui XII pralaimėjus Poltavos mūšį, Augustas II pasiskelbė grįžtąs, nes buvęs smurtu priverstas atsisakyti nuo sosto. Tuo tarpu caro kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvą ir Lenkiją, o Leščinskis pabėgo į užsienį. Caras čia šeimininkavo, kaip namie. Tačiau bajorija nenorėjo nusileisti Augustui. Ji reikalavo, kad visus ginčus išspręstų seimas ir kad caras atitrauktų savo kariuomenę. 1710 m. sušauktas seimas, gąsdinamas netoli stovinčios caro kariuomenės, buvo priverstas priimti visus Augusto ir caro reikalavimus; seimui buvo tik pažadėta pašalinti rusų kariuomenę.

Tačiau po seimo rusų kariuomenė nebuvo išvesta. Augustas II siūlė carui pasidalinti Respubliką (tą jis ne kartą buvo siūlęs ir anksčiau) ir šeimininkavo, su niekuo nesiskaitydamas. Net jo saksų kariuomenei buvo atlyginama iždo pinigais. Caro kariuomenė pagaliau pasitraukė iš Lenkijos, tačiau pasiliko Lietuvoje. Lietuvoje liko dalis ir saksų kariuomenės, kuri viską plėšė, naikino. Mat, Augustas tyčia leido kariuomenei savavaliauti, norėdamas tuo būdu sukelti bajoriją, kad, ją numalšinęs, galėtų padiktuoti naujos absoliutiškosios santvarkos sąlygas. Bajorija iš tikro sukilo ir (1714—1715 m.) pradėjo kurti konfederacijas. Tačiau Augustui nepasisekė jo., suvaldyti ir padiktuoti jai savo sąlygų, nes įsimaišė caras, pasiskelbęs ginąs bajorijos laisves. Taikos sąlygas bajorijai padiktavo ne Augustas, o caro generolas Dolgorukis.

1717 m. „nebylys seimas“

Seimas ir taikos sąlygos. Sušaukus seimą, kuris turėjo sukilusią bajoriją sutaikinti su karalium, generolas Dolgorukis jame padiktavo iš anksto tam tikroje taryboje nustatytas sąlygas. Jei kuri pusė jų nepriimtų, prieš tą jis pagrasino čia pat stovinčia caro armija. Visi buvo labai nepatenkinti, tačiau prieš jėgą teko nusilenkti. Nors šiaipjau visi seimai būdavo labai audringi, atstovai juose mėgdavo daug kalbėti, ir po ilgų kalbų seimas dažniausiai iširdavo (iš Augusto II iki tol šauktų seimų buvo iširę net 7), bet dabar niekas nedrįso kalbėti. Pateiktosios sąlygos buvo tylomis priimtos, ir visas seimas su visais formalumais teužtruko vos 6 valandas. Dėl to, kad jame niekas nekalbėjo, jis ir vadinamas nebyliu.

Rusų tarpininkavimo padariniai. Priimtomis sąlygomis, Augustas turėjo per 25 dienas grąžinti savo kariuomenę į Saksoniją, o bajorijai buvo atimta teisė kurti konfederacijas; be to, buvo apribota hetmonų valdžia, o kariuomenės tebuvo palikta iš viso vos 24.000, — 18.000 Lenkijai ir 6.000 Lietuvai. Tačiau blogiausias viso to padarinys buvo tas, kad taika buvo padaryta, tarpininkaujant caro generolui: toliau jau visą laiką carai ėmė kištis į Respublikos vidaus reikalus. Iš vienos pusės, jie dėjosi bajorijos laisvių gynėjais, o iš kitos, neleido padidinti kariuomenės. Kaip viso šito kišimosi pagrindas, buvo nurodomas caro įgaliotinio parašas 1717 m. susitarimo akte; carai tuo būdu aiškinosi, kad, tarpininkaudami ginče tarp susikonfederavusios bajorijos ir karaliaus, jie pasiėmę pareigą saugoti, kad šitos sąlygos būtų vykdomos.

Šiaipjau po visų šitų karų tarp Rusijos ir Respublikos viskas liko, kaip buvo: tebegaliojo 1667 m. Andrusavoj padaryta ir 1686 m. su mažais pakeitimais patvirtinta taika (žiūr. 330, 364 psl.). Jau anoje taikoje carams buvo duotas pretekstas kištis į Respublikos vidaus reikalus, nes ten buvo įtrauktas pasižadėjimas nespausti pravoslavų. Dabar prie to dar prisidėjo caro tarpininkavimo faktas. Tad nuo šio momento prasidėjo ilgas nuolatinio rusų kišimosi ir net visiško jų viešpatavimo Respublikoje periodas, kurs truko iki pat Respublikos galo.

Karų padariniai Lietuvos ūkiui ir maras (1708—1711 m.)

Švedų karas prasidėjo 1701 m., bet jau daug anksčiau prieš jį, dar nuo 1696 m., Lietuvoje ėjo vidaus karas. Tad nuo sąmyšių pradžios iki 1717 m. taikos karai ėjo net 21 metus. Visą tą laiką krašte buvo plėšiami ir naikinami dvarai, kaimai ir miestai. Iš pradžių bajorija naikino Sapiegų ir jų bičiulių dvarus, — Sapiegos jiems kartais tuo pat atsilygindavo. Prasidėjus karui su švedais, kraštą naikino saksų kariuomenė, švedai, rusai, įvairios konfederacijos ir ponų samdytos kariuomenės būriai. Greta jų, dar atsirado tikrų plėšikų būrių, kurie visų tų sąmyšių metu galėjo lengvai pelnytis. Siaubiami valstiečiai išbėgiojo, kiti buvo išvežti net į Rusiją ar pakliuvo kur nors į kariuomenę. Kaimai ir dvarai buvo sudeginti, ir daug kur po karo sodybų vietose tebuvo tik krūmai.

Be paties visa naikinančio karo, prie krašto nelaimių dar prisidėjo ir 1708—1711 m. siautęs baisus maras ir kitokios epidemijos. Gyventojai bėgo į kitus kraštus, kur tikėjosi išliksią gyvi, o likusieji čia, ypač miestuose, mirė šimtais ir tūkstančiais. Apskritai nuo ligų, bado ir karo baisenybių išmirė koks 1/з gyventojų. Daugely vietų išnyko sodybos, ir ištisi Lietuvos plotai pavirto dykumomis. Po karo ūkis buvo visiškai sunaikintas. Didikai buvo prasiskolinę, jų ir bajorijos dvarai sudeginti, valstiečiai išmirę, išvaikyti ar išbėgioję. Todėl nenuostabu, kad apie tuos karus ir švedų antplūdį Lietuvoje yra likę daug padavimų, dainų ir pasakojimų. Iš šito karo laikų yra nemaža visoje Lietuvoje žinomų švedkapių (švedkapiais dažnai vadinami ir visi seni kapai).

Po šitų karų, jei neskaitysime mažesnių vidaus neramumų, didikų tarpusavio kovų ir rusų kariuomenės perėjimų, — karų Lietuvoje nebebuvo iki 1769—1772 m. vadinamosios Baro konfederacijos. Tačiau Lietuvos ūkis labai pamažu teatsigavo, — juo labiau, kad nebuvo vedama jokios ūkio atgaivinamosios politikos; netvarkingoj pasilikusioj valstybėj jis negalėjo sparčiai atsigauti.

Maras. Patys sunkieji laikai prasidėjo nuo 1706 m. Kaip tyčia 1706—8 m. buvo labai nederlingi. 1708—9 m. žiema pasirodė nepaprastai šalta, ir karo baisenybių išvaikyti gyventojai, ypač valstiečiai, pasislėpę miškuose, tiesiog mirė nuo šalčio ir bado. Tais pačiais 1708 m. prasidėjo baisus maras, siautęs iki 1711 m. Daugumas gyventojų nuo bado ir maro bėgo į Prūsus ir kitur, tikėdamiesi rasti geresnes sąlygas.

Bado metais (A. Grotgero paveikslas)

Minios žmonių suplūdo į Vilnių, kur tikėjosi gauti duonos. Tatai tik dar labiau pasunkino miesto būklę, ir jis nieko negalėjo padėti pabėgėliams. Prasidėjo didžiausias brangymetis: duona pabrango keliasdešimt kartų. Neturėdami maisto, žmonės valgė šunis,kates, gaudė žiurkes, o galvijų ir arklių sunku buvo ir besurasti. Duonos atveždavo iš Voluinės, bet sunkiomis karo sąlygomis jos nebuvo galima kiek reikiant iš ten atgabenti. Pagaliau atsirado net žmogėdrų. Paliai Vilnių buvo sugauti 8 plėšikai, kurie, nužudę ir suvalgę savo žmonas ir vaikus, užpuldami žudydavo praeivius ir misdavo jų lavonais. Mieste kasdien nuo bado ir maro mirdavo dešimtys ir šimtai žmonių. Jų lavonų buvo pilna gatvėse, šventoriuose, patiltėse ir ant rūmų laiptų. Nebūdavo galima jų spėti nė laidoti. Laidojo daugiausia Šv. Roko vienuoliai eremitai, kurių daugumas irgi buvo išbėgioję.

Yra likę žinių apie vieną vienuolį, kuris kasdien palaidodavęs po keletą dešimčių lavonų. Vieną kartą, jam vežant laidoti 60—70 gatvėse surinktų lavonų, švedų kareiviai atėmę jo arklį, bet netrukus gyventojai jam kitą parūpinę, ir jis galėjęs tęsti darbą. Nuo 1708 m. liepos mėn. iki 1709 m. Velykų jis palaidojęs 22.862 lavonus.

Maras siautė kartu su raupais, dezinterija, influenca ir kt. ligomis. Jis nesiliovė nė ateinančiais metais. Taip antai, 1710 m. viename tik Vilniuje mirė apie 20.000 krikščionių ir 4.000 žydų. Tas pats buvo ir visame krašte. Maras buvo pasiekęs ir Mažąją Lietuvą; pav., Klaipėdoje 1710 m. mirė 1.883 žmonės, o visoje Maž. Lietuvoje — apie 150.000. Ir ten atsirado dykumų, kur vėliau į lietuvių gyventojų tarpą buvo atgabenta kolonistų iš Vokietijos. 1711 m. maras aprimo, bet galutinai pasibaigė vos 1717 m.

Krašto sunykimas. Apskritai Lietuvoje nuo visų tų baisenybių išnyko ne mažiau, kaip 1/s gyventojų, o kai kuriose srityse, pav., Žemaičiuose — apie 2/з. Kaimuose, kur anksčiau būdavo apie 100 gyventojų, teliko vietomis vos 2—3, kai kur nieko neliko, ir sodybų vietoje žėlė miškas. Pav., 1712 m. pranešime apie Alytaus karaliaus ekonomijos dvarus štai kas pasakyta: „Ekonomija, nukentėjusi nuo maro, svetimos kariuomenės ir saviškių, o ypač nuo kunigaikščio M. Višniaveckio kariuomenės, palikusi visiškai be gyventojų. Ekonomijos dirvos, kur anksčiau būdavo sėjami kviečiai, apaugo ne tik piktžolėmis, bet ir krūmais. Kur anksčiau buvo platūs kaimai, dabar — tik „locus ubi Troia fuit“.Valstiečių lūšnos nugriautos ir nakčia slapta kažkur nuvežtos, o kur — vienas Dievas težino, nes, nesant žmonių, niekas jų nesaugojo …“ Kiti karaliaus komisarai, tais pačiais metais atvykę į Brastos ekonomiją, rašo: „…Nerasta nė mažiausio daiktelio. Nerasta net nei paties dvaro nei palivarko, kurie dažnai apie Brastą stoviniavusios Lietuvos kariuomenės buvo sugriauti ir sukūrenti sulig paskutiniu pagaliu“. Apie Gardino ekonomijos dvarą šiaip rašoma: „Čia buvo dvaras, kur gyveno paseniūnis. Jį sudegino ganydami arklius, išdykaudami Maskvos kareiviai, o kitus trobesius maskoliai ir kiti kareiviai išardę sukūreno“-Tokį pat nykų vaizdą matome iš pranešimų ir kitose Lietuvos srityse: didžiausi plotai pavirtę dykuma, daugybė dvarų ir kaimų sulyginti su žeme, laukai apžėlę mišku, galvijai išplėšti svetimų ir savų kareivių, gyventojai išmirę nuo ligų ir bado, daugybė išbėgioję nuo plėšikaujančių būrių į užsienį arba įstoję į kariuomenę, daugelis išvaryti į tolimus Rusijos kraštus.

XVIII a. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui

Viešpataujančiųjų didžiūnų šeimų išnykimas. Iki didžiojo švedų, arba vadinamojo šiaurės, karo Lietuvoje vadovaujamąją rolę visada turėjo kuri nors viena didžiūnų šeima. Po šitų visų sąmyšių tokios šeimos jau nebebuvo. Sapiegų galybė buvo sugriauta Valkininkų konfederacijos. Užplūdus švedams, jie pasidavė Karolio XII globai; išrinkus karalium Leščinskį, jie buvo šio pusėje. O grįžus į sostą Augustui, jie, žinoma, buvo jo nemalonėje. Tačiau po naujų vidaus kovų padarius santaiką, kurią patvirtino 1717 m. „nebylys seimas“, — buvo paskelbta visuotinė amnestija, ir tiek Sapiegos, tiek kiti buvę karaliaus priešai galėjo ramiai gyventi. Buvo užmiršti ir senieji nesutikimai su bajorija. Tačiau Sapiegų galia jau buvo sunaikinta; jų dvarai buvo sunykę, apiplėšti ir praskolinti. Mirus hetmonui Sapiegai, jo sūnūs, negalėdami išmokėti skolų, visus tėvo dvarus atidavė skolininkams; jiems atliko tiktai motinos pasoginiai dvarai. Tapę neturtingi, Sapiegos jau nebeįstengė atgauti savo galybės. Jų vietoje betgi neiškilo nė viena kita šeima, ir iki Respublikos nepriklausomybės pabaigos Lietuvoje nebebuvo nė vienos vadovaujančiosios šeimos. Buvo nemaža gangreit vienodo turtingumo šeimų, kurios tolydžio rungėsi tarp savęs, kovojo dėl valdžios ir turtų, tačiau nebepajėgė viena kitos nustelbti.

Tiesa, visų turtingiausi buvo dabar Radvilos, bet jų tarpe nebeatsirado nė vieno energingo, plataus masto politiko. Valstybės gyvenimas ėjo nebevaldomas, verdant smulkioms didžiūnų ir jų partijų kovoms.

Augusto II valdymo pabaiga

Augusto II asmuo ir jo planų nepasisekimas. Augustas II buvo didelis betvarkis, žmogus labai nerūpestingas, mėgstąs neblaivas pramogas ir nepadorias linksmybes. To savo būdo jis nepametė net sunkiausiais laikais, kai buvo Karolio XII gainiojamas iš vienos vietos į kitą. Jis ir tuomet iš caro gautus karo reikalams pinigus švaistė savo favoritėms ir girtoms pramogoms. Tačiau iki pat gyvenimo pabaigos jis nemetė savo minties absoliutiškai įsiviešpatauti Respublikoje. Po „nebylio seimo“ priverstas išdanginti saksų kariuomenę, jis buvo besigriebiąs kitokių priemonių savo svajonėms įvykdyti, bet čia vėl jam sutrukdė caras Petras.

Nepaisydamas 1717 m. savo duotų pažadų, caras vis dėlto neišvedė kariuomenės iš Respublikos, ir jo generolai ėmė nuolat kištis į kiekvieną valstybės reikalą. Tada Augustas bandė susitarti prieš carą su Austrija ir Anglija. Atsakydamas į tai, caras padarė su Prūsija sutartį kartu saugoti, kad Augusto II planai nepavyktų. Nuo to laiko (1719 m.) Rusų ir Prūsų bendra Respublikos vidaus priežiūra truko iki pat valstybės pabaigos (panašios Rusų ir Prūsų sutartys buvo dar daug sykių pakartotos).

Valstybinis pakrikimas. Augustui nelengva būtų buvę susidoroti viduje ir be caro kišimosi. Mat, valstybės gyvenimas po visų sąmyšių buvo taip pakrikęs, kad jau niekas juo nebesirūpino: kiekvienas žiūrėjo tik savo naudos, tenorėdamas pralobti, o pralobęs paūžauti. Be to, kišantis svetimiesiems, ir visiškai nebeliko jokios tvarkos. Po „nebylio seimo“ Augustas sušaukė dar 18 seimų, bet 13 iš jų iširo, o kiti kad ir neiširo, tačiau nieko svarbesnio juose nebuvo nutarta.

Augustas II pramogauja Drezdene, ‘Jupiterio šventė’ 1818 m. (Senas raižinys)

Augusto II įpėdinio klausimas. Matydamasis nebegalėsiąs pasiekti absoliutiškosios valdžios, Augustas kaip įmanydamas ėmė rūpintis laiduoti sostą savo sūnui. Mat, jis baiminosi, kad negrįžtų tuo tarpu Lotaringijoje gyvenąs Leščinskis.

Nenorėdama Respublikos sosto palikti Saksonijos elektoriams, Leščinskį rėmė Prancūzija. Norėdamas su juo susiartinti, Liudvikas XV net vedė Leščinskio dukterį.

Rūpindamasis patraukti į savo pusę kaimynes valstybes, Augustas iškėlė net Respublikos pasidalinimo planą. Jis sutiko joms duoti po dalį valstybės, kad tik likusioji dalis būtų palikta jo sūnui. Bet čia vėl sutrukdė caras Petras, kurs nenorėjo niekam leisti iš to pasipelnyti: mat, Rusijai buvo daug patogiau, kad jos įtakoje esanti Respublika liktų sveika. Tuo būdu 1733 m. Augustas mirė neišsprendęs to klausimo.

Augusto II valdymo reikšmė. Augusto II valdymo periodas tiek Lietuvai, tiek Lenkijai buvo vienų nelaimių virtinė. Aplink Respubliką iškilo naujos galybės, o ji vis smuko. Tuo metu iškilo Maskvos caras, kurs, ilgai kariavęs su švedais, Ništato sutartimi (1721 m.) pasiliko sau visą Švedų valdytąją Livoniją su Estija ir jau grėsė Kuršui. Tuo pat metu caras pasiskelbė visos Rusijos imperatorium. Taip pat šitų karų metu sustiprėjęs Brandenburgo elektorius vainikavosi Prūsų karalium (1701 m.), ir Augustas pirmasis jį pripažino. O ta naujoji karalystė veikiai, greta Rusijos, pasidarė pavojingiausiuoju Respublikos priešu.

Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius

Augustui II mirus, daugumas bajorijos panoro grąžinti ištremtąjį karalių Leščinskį, kurio kandidatūrą rėmė Prancūzija. Tačiau svarbiausias tuo reikalu balsas priklausė kaimynėms valstybėms — Rusijai, Austrijai ir Prūsijai. O jos specialia sutartimi buvo įsižadėjusios neleisti į sostą nei Augusto II sūnaus, Fridriko Augusto, nei Leščinskio. Fridrikas Augustas, prašydamas Austrijos paramos, pasižadėjo jai nereikšti pretenzijų į imperatoriaus Karolio VI palikimą (mat, Fridriko Augusto žmona buvo iš šeimos Austrijos imperatoriaus, mirštant nepalikusio vyriškių įpėdinių). Prašydamas Rusijos paramos, jis pažadėjo, gavęs sostą, vasalinį Respublikos Kuršą atiduoti carienės Onos mylimajam Bironui. Todėl tos abidvi kaimynės valstybės, nepaisydamos savitarpio sutarties, palaikė Fridriką Augustą. Kai susirinkęs elekcinis seimas paskelbė karalium atvykusį Leščinskį, atėjusi didžiulė carienės Onos kariuomenė jį išvijo. Apsuptas rusų kariuomenės, negausingas antrasis elekcinis seimas paskelbė karalium Fridriką Augustą, kuris karūnavosi Augusto III vardu (jis buvo išrinktas 1733 m. spalių 5 d., o karūnavosi 1734 m. sausio 20 d.).

Tuo tarpu Leščinskis, laukdamas Prancūzijos paramos, sustojo Dancige. Tačiau, labai maža jos tesulaukęs, gavo bėgti į Karaliaučių.

Tuo viskas dar nepasibaigė. Krašte iki pat 1735 m. ėjo karas tarp abiejų kandidatų, bet Leščinskio pusę laikančioms konfederacijoms buvo sunku kariauti prieš rusų ir saksų kariuomenę. Prancūzija pagaliau visiškai atsisakė nuo savo kandidato, Leščinskis gavo iki gyvos galvos valdyti Lotaringiją ir Barą, kaip Prancūzijos leną. Ten jis ir baigė savo gyvenimą.

1736 m. sušauktas vadinamasis pacifikacinis (krašto raminamasis) seimas Augustą III pripažino karalium ir tuo būdu likvidavo visus ginčus dėl jo išrinkimo teisėtumo.

Augusto III laikų valstybė

Augustas III, 1733—1763 m. d. Lietuvos kunigaikštis, Lenkų karalius ir Saksų elektorius.

Augusto III asmuo. Augustas III karaliavo beveik 30 metų. Visas tas periodas yra didžiausio vidaus pakrikimo metas. Augustas III buvo visiškai netikęs valdovas. Nebuvo toks palaidūnas, kaip tėvas, — buvo geras, ramus gausingos šeimos galva, — tačiau neturėjo nei savo tėvo energijos nei iniciatyvos. Didžiausias jo tikslas buvo lobis ir gražus gyvenimas. Jaunystėje jis buvo visų mylimas gražuolis, bet vėliau taip nutuko, kad vos galėjo pajudėti. Anų laikų papratimu, ir jis mėgo medžioti, tačiau, negalėdamas pajoti, medžiodavo tik paleidžiamus sugautus žvėris, šaudydamas juos iš specialiai paruoštos palapinės arba iš rūmų balkono. Jei kada nebūdavo sugautų žvėrių, jis šaudydavo tyčia paleidžiamus šunis. Valstybės reikalais nesirūpino — viską tvarkė jo artimas ministeris, saksas Brühlis. Karalius tik atvykdavo į seimą, išdalindavo Brühlio nurodytiems žmonėms tarnybas (urėdus) ir vėl užsiimdavo savo nekaltomis pramogomis arba važiuodavo į Saksoniją, kur dažniausiai ir gyvendavo.

Henrikas Brühlis, Augusto III visagalis ministeris († 1763).

Didikų partijos ir jų kovos. Tuo tarpu krašte virte virė kova tarp didikų. Juos papirkinėjo įvairios svetimos valstybės, ir jie grupavosi į partijas. Stengdamiesi nukonkuruoti kits kitą ir gauti kuo daugiausia valstybinių dvarų (seniūnijų) ir urėdų, jie norėjo įsiteikti visagaliui Brühliui, mokėdami jam milžiniškas sumas pinigų. Tai būdavo tie patys pinigai, kuriuos jie gaudavo iš Rusų, Austrų, Prancūzų ar kitų valstybių. Ėmė iš Rusų pinigus ir Brühlis ir net pats karalius. Todėl aišku, kad negalėjo būti valstybėje tvarkos. Buvo girdėti balsų, reikalaujančių reformų — sustiprinti valstybę. Daugiausia apie tai svajojo galingoji Lenkijos didikų Potockių šeima ir abiejose valstybėse įsigalėję Čartoriskiai su savo giminėmis Poniatauskais ir kt.

Čartoriskių partija tada dar buvo vadinama „familija“: mat, visi jos galvos buvo giminės. Potockiai svajojo daryti reformas, padedami Prancūzų, o Čartoriskiai — Rusų. Abeji rūpinosi sustiprinti valstybę; tačiau abejiem buvo svarbiausia, kad taip reformuotoje valstybėje valdžia būtų jų rankose. Todėl jie niekad negalėjo tarp savęs susitarti ir visada vieni kitiems trukdė. Jei tik viena partija matydavo, kad kita gali ką nors seime laimėti, tuojau ta išardydavo seimą. Todėl per visą ilgą Augusto III karaliavimo metą, — neskaitant šiaip taip pavykusio 1736 m. seimo, kuris likvidavo tarpuvaldyje kilusius kivirčus, — nė vienas seimas gražiai nepasibaigė — visi iširo. Tuo būdu nebuvo priimta nė vieno naujo įstatymo, nebuvo uždėta jokių naujų mokesčių, nors senųjų pajamų jau seniai nebepakako. Bajorija džiaugėsi, kad nereikia mokėti jokių mokesčių, kad ji gali laisvai tarp savęs peštis ir puotauti. Tada ir įsigalėjo žinomas priežodis: „Valdant karaliui saksui, gerk, valgyk ir atsileisk sagtį“ („Za króla Sasa, jedz, pij i popuszczaj pasa„).

XVIII amž. bajoro tipas (Norblino piešinys)

Reformų klausimas ir santykiai su užsieniu. Augusto III laikais kaimynijoje ėjo karai. Iš pradžių Rusija ir Austrija kariavo su Turkais, paskui Austrija kariavo su Prūsais, o vėliau prieš tuos pačius Prūsus (Fridriką Didįjį) kariavo, išvien su Austrija,—Rusija, Prancūzija ir Saksonija. Kai kaimynės valstybės buvo šitaip užsiėmusios, patogus buvo momentas susitvarkyti viduje, padidinti kariuomenę. Tam buvo nemaža pritariančių ir pačios bajorijos tarpe, tačiau ji nenorėjo užsidėti jokių mokesčių; o be pinigų negalima buvo nieko padaryti. Bajorija, gindama savo kišeninius reikalus, filosofavo, kad, girdi, geriau esą pasilikti be kariuomenės: Respublika laikantisi netvarkos dėka (Polska nierządem stoi); kol ji būsianti silpna, tol būsianti nepavojinga savo kaimynams, ir jos niekas neliesiąs. O tuo tarpu su Respublika niekas nebesiskaitė; visi žiūrėjo į ją, kaip į pasipelnymo šaltinj, kaip į tikrą grobį. Jei niekas tuo tarpu dar neišdrįso pasisavinti kurio nors jos ploto, tai tik dėl to, kad būtų neleidusios kitos valstybės. Svetimų valstybių kariuomenės žygiuodavo per Lenkiją ir Lietuvą, kaip per savo kraštą, nesiprašydamos jokio leidimo. Čia jas atsiųsdavo net žiemoti ar šiaip pailsėti. Tuo būdu jos čia ir maitindavosi: kraštas būdavo plėšiamas, naikinamas. Kilus vadinamajam 7 metų karui (1756—1763 m.), ypatingai nukentėjo Lietuva, per kurią perėjo net kelios į Prūsiją žygiavusios Rusų armijos. Rusai plėšė iš gyventojų maistą, rinko rekrūtus; Lenkijoje taipgi rinko rekrūtus Fridriko Didžiojo kariuomenė. Kai per septynerių metų karą Prūsų kariuomenė užėmė Drezdeną, kur buvo karaliaus perkelta Lenkijos ir Lietuvos pinigų kalykla, — Fridrikas D. ėmė kalti netikrus pinigus ir gabeno juos į Lenkiją ir Lietuvą. Kraštas buvo apipiltas netikrais pinigais, jų vertė nukrito, ir užsienio pirkliai jų nebeėmė. Ir vis dėlto net šitokioje būklėje didikai negalėjo tarp savęs susitarti. Kiekvienas tik stengėsi susibičiuliauti su Rusais ar Prūsais, kad tie neplėštų jo dvarų, o plėštų kitų.

Didikai po visų XVIII a. pradžios suiručių vis dėlto atsigavo; jie atkuto daugiausia iš kitų valstybių gaunamais pinigais. Kiekvienas iš jų jautėsi esąs karaliukas, gyveno karališkai įsirengtuose dvaruose ir veržėsi nustelbti kitus. Valstybės gyvenimo centru pasidarė nebe karaliaus rūmai, bet didikų dvarai. Čia buvo kuriami visi politiniai planai, iš čia ėjo derybos su užsieniu, čia lankydavosi arba nuolat gyvendavo užsienio valstybių agentai. Lenkijoje tokiuos žymius dvarus turėjo — Čartoriskiai Pulavuose, Potockiai Tulčine, Branickis Balstogėje. Lietuvoje puikiausias dvaras buvo Radvilų Nesvyžiuje; vėliau iškilo Oginskių dvaras Slanime. Be to, buvo nemaža, šiems mažai kuo tenusileidžiančių, mažesnių ponų dvarų.

Kiekvieno pono svajonė buvo nustelbti kitus. Tam buvo griebiamasi įvairiausių priemonių. Su karalium arba su jo ministerių Brühliu buvo skaitomasi tik tiek, kiek nuo jo priklausė vietų ir valstybės dvarų dalinimas. Šiaip ponai viską sprendė patys. Atsirado net tokių, kurie, laikydami savo didžiules kariuomenes, atsisakė mokėti mokesčius, dėjosi nepriklausomais valdovais, ir niekas negalėjo jų suvaldyti. Valstybė kariuomenės nebegalėjo net tiek išlaikyti, kiek leido Rusija, sauganti 1717 m. seimo nutarimą. Tūlo pono kariuomenės skaičius buvo daug didesnis, negu visos valstybės.

Seimai jau buvo nebepavojingi, nes jie visada iširdavo, nieko nenuveikę. Todėl ponai daugiausia rūpinosi suimti į savo rankas teismus, o ypač tribunolą. Mat, tribunolas buvo likęs vienintelė įstaiga, kuri galėjo padaryti ponams nemalonumų — pasmerkti jų savavalią. O išsipainioti iš tribunolo sprendimo visada būdavo nelengva, nes pasmerktojo pono priešai visada lengviau galėjo visuomenėje prieš jį agituoti. Tribunolo narius renką seimeliai būdavo triukšmingiausi, nes visi norėjo išrinkti saviškius. Taip pat visiems rūpėjo, kad saviškis būtų išrinktas tribunolo maršalka. Todėl tiek seimeliuose renkant tribunolo narius, tiek tribunolo darbo pradžioje renkant maršalkas, būdavo kruvinų susirėmimų, ir labai dažnai būdavo pavartojama net kariuomenė; kartais kuri nors pusė pasišaukdavo net Rusų kariuomenės pagalbos.

Čartoriskiai. Pro galingiausias šeimas kaskart vis labiau ėmė prasikišti Rusų šalininkai Čartoriskiai. Vienas jų brolis buvo Rusų vaivada Lenkijoje, o kitas buvo Lietuvos kancleris. Jie turėjo daug šalininkų tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje ir stengėsi abiejose valstybėse suimti į savo rankas valdžią. Lenkijoje prieš juos kovojo Potockiai ir hetmonas Branickis, kuris buvo Čartoriskių giminė, bet perėjo Potockių pusėn tik dėl to, kad ten buvo laikomas partijos vadas, tuo tarpu savo giminėje jam būtų tekęs tik antraeilis vaidmuo. Lietuvoje prieš Čartoriskius veikė, dėdamasis su Potockiais ir Branickiu, turtingiausias Lietuvos ponas, bet menkas politikas, hetmonas Radvila su visais savo giminėmis ir šalininkais. Bet Augusto III karaliavimo gale partijų kovose persvara jau aiškiai linko į Čartoriskių pusę. Ypač jiems padėjo artimi ryšiai su Petrapilio rūmais.

Kotryna (Jekaterina) II ir Čartoriskių sustiprėjimas

Fridrikas Mykolas Čartoriskis, „familijos“ galva; 1720-1722 m. Lietuvos pastalininkis, 1722—1724 m. Vilniaus kaštelionas, 1724—1752 m. Lietuvos vicekancleris, 1752-1775 m. kancleris.

Nuo Petro pradėto kišimosi į Respublikos reikalus Rusija jau niekuomet nebeatsisakė. Po Petro Didžiojo carų sostą iš eilės valdė net kelios moterys. Augusto III valdymo gale Rusiją valdė carienė Elžbieta, o jos mirties nekantriai laukė sosto įpėdinis Petras (III). Tuo metu Čartoriskiai pasiuntė į Petrapilį savo sesers sūnų Stanislovą Augustą Poniatauską. Gavęs Saksonijos atstovo titulą, šis greit susiartino su sosto įpėdinio rūmais, o su jo žmona Kotryna (Jekaterina) suėjo net į labai intimius santykius. Poniatauskui grįžus namo, netrukus mirė carienė Elžbieta, caras Petras III buvo pašalintas nuo sosto ir nužudytas, ir visą valdžią paėmė Kotryna (Jekaterina) II (ji buvo ne rusė, bet Anhalt-Cerbsto kunigaikštytė vokietaitė). Gavusi sostą, ji tuojau aiškiai pažadėjo savo paramą Čartoriskiams, o savo buvusiam mylimajam Poniatauskui — Respublikos sostą.

Nuo to laiko Čartoriskiai, būdami įsitikinę savo laimėjimu, jau drąsiai pradėjo siekti savo tikslo. Nesiskaitydami su niekuo, jie ėmė ruoštis pašalinti Augustą III nuo sosto; bet kaip tik tuo momentu jis mirė (1763 m.), tad beliko tik išsirinkti savo giminės karalių, galutinai nugalėti priešus ir, įvykdžius savo sugalvotas valstybės reformas, pasidaryti vieninteliais viešpačiais. Turint Kotrynos paramą, tatai atlikti nebebuvo sunku.