22 Lie

§ 17. Rusijos politinė ir ekonominė raida XVII a. (Valstiečių karas)

Caro valdžios stiprėjimas

1613 m. Romanovai atėjo į sostą kaip visos Rusijos rinkti valdovai. Jų valdžia dar buvo ribota, nors Michailas Romanovas oficialiai jau vadinosi vienvaldys. Bet Rusijoje tuo metu dar viešpatavo luominė monarchija, ir caras negalėjo svarbesnių reikalų tvarkyti be Bojarinų dūmos. Joje posėdžiaudavo jau ne tik bojarinai (diduma — didžiųjų ir dalinių kunigaikščių palikuonys), bet ir šiek tiek dūmos bajorų bei djakų. Šių antrųjų dūmoje nuolat daugėjo, nes augo prikasu valdininkijos reikšmė. Vis didesnę dūmos narių dalį sudarydavo tarnyboje pasižymėję eiliniai bajorai. Taigi joje mažėjo aristokratijos. Bojarinų dūmą tvarkė reikalus tik drauge su caru arba jo nurodymu. Be Bojarinų dūmos, skyrium veikė „artimoji”, arba „slaptoji”, caro dūmą — ypatingų patikėtinių tarnyba. Caro valdžia pamažu stiprėjo.

XVII a. pirmoje pusėje didelę reikšmę įgijo Zemskinis susirinkimas. Šis organas stiprino valstybę ir caro valdžią. Kita vertus, jis buvo šaukiamas vis rečiau. 1653 m. Zemskinis susirinkimas, nutaręs prijungti Ukrainą, buvo paskutinis kone visiems luomams atstovaujantis susirinkimas.

Vis didesnę vykdomąją valdžią įgydavo centralizuoto valdymo institucijos — prikazai. Augo prikazams vadovaujančių djakų galia.

Visi šie pokyčiai, taip pat Bažnyčios vaidmens mažėjimas valstybės valdyme rodė, kad XVII a. antroje pusėje Rusijoje ėmė įsigalėti absoliutinė monarchija. Caras darėsi nepriklausomas nuo luomų ir ėmė valdyti valstybę pats vienas.

Aleksejaus Michailovičiaus valdymo pradžia

Apie XVII a. vidurį prieštaravimai šalyje nuolat didėjo. 1645 m. mirė pirmasis Romanovų dinastijos caras Michailas. Į sostą įžengė jo šešiolikmetis sūnus Aleksejus Michailovičius (1645—1676), vadintas Tyliausiuoju, nors pirmas jo saldymo dešimtmetis anaiptol nebuvo ramus. Vos jam atėjus valdžią per Rusiją nusirito smarki ekonominių bruzdėjimų banga. Ypač ryškūs buvo 1648—1650 m. miestų sukilimai. Juos sukėlė vyriausybės pastangos stiprinti valstybę ir jos finansus. Mat mokesčiai, ypač nepriemokos, iš žmonių buvo išieškomi itin negailestingai.

1648 m. Maskvoje kilo sukilimas, pavadintas „druskos maištu“, nes prieš tai buvo įvestas druskos mokestis, sunkiai pakeliamas paprastiems žmonėms. Šauliai atsisakė malšinti sukilusius miestiečius. Vyriausybei neliko kitos išeities, kaip atiduoti sukilėlių valiai keletu aukštų pareigūnų, su kuriais sukilėliai kaipmat susidorojo. Minia įsiveržė į Kremlių. Carui Aleksejui Michailovičiui pavyko išsiderėti iš sukilėlių, kad šie paliktų jį ramybėje.

Sukilimų banga pasiekė ir kitus Rusijos miestus. Paskutiniai sukilimai plykstelėjo 1650 m. Pskove ir Novgorode. Miestų sukilimuose dalyvavo įvairūs gyventojų sluoksniai, net šauliai ir kiti su karo tarnyba susiję žmonės.

1649 m. Teisynas

Smarkėjant įvairių socialinių sluoksnių tarpusavio kovai, 1649 m. Zemskinis susirinkimas priėmė naują įstatymų sąvadą, kuris buvo vadinamas Soboro teisynu. Jis ilgam įteisino Rusijos valstybės ir visuomenės santvarką. Kai kurios Teisyno normos galiojo iki 1861 m. valstiečių reformos. Teisynas įtvirtino dar XV a. pabaigoje pradėtą Rusijos valstiečių įbaudžiavinimą, nes galutinai „pririšo” juos prie žemės ir jos savininko. Valstietis, jo turtas ir darbo vaisiai pasidarė žemvaldžio paveldima nuosavybe. Ir ne tik valstietis, bet ir visa jo šeima. Teisynas reglamentavo žemėvaldą (tėvonijų ir j dvarų), miestų posados gyvenimą, teiseną. Jis suteikė bajorams teisę paveldėti dvarus, keisti juos į tėvonijas. Tai spartino visų žemvaldžių grupių telkimąsi. Teisyno nustatyta Rusijos valdymo sistema įgalino valstybę plėtoti ūkį ir sutelkti visus šalies išteklius užkariavimų politikai įgyvendinti. Teisynas numatė sunkias bausmes už nusikaltimus Bažnyčiai ir valstybei. Rengiant šį Teisyną, naudotasi III Lietuvos Statutu (1588 m.).

„Vario maištas“

Didėjant valstybės išlaidoms, Rusijoje buvo nuolatos didinama sidabrinių monetų nominalinė vertė. Be to, vyriausybė, siekdama papildyti iždą, pradėjo leisti į apyvartą varines monetas. Variniai pinigai buvo prilyginti sidabriniams ir pradėjo stumti šiuos iš apyvartos. Variniais pinigais pradėta mokėti algas tarnybiniams žmonėms. Tačiau šie nenorėdavo imti nematytų, abejotinos vertės pinigų. Valstiečiai nustojo vežti į turgų produktus, nes už juos mokėjo variniais pinigais, o vyriausybė, nutarusi visiškai išimti iš apyvartos sidabrinius pinigus, reikalavo mokėti mokesčius tik šiais. Dėl tokios vyriausybės politikos ypač kentėjo didelių miestų gyventojai. Trūko maisto, klestėjo spekuliacija. Tad 1662 m. vasarą Maskvoje sukilo smulkūs prekybininkai, amatininkai, įvairūs uždarbiautojai. Jų bruzdėjimas gavo „vario maišto” vardą. Carui pavyko nuraminti sukilėlius, reikalaujančius atiduoti miniai užmušti labiausiai žmonių kaltinamus bojarinus. Kitą dieną sukilimas buvo numalšintas jėga.

Po šio sukilimo varinių pinigų teko atsisakyti. Jie buvo keičiami į sidabrinius, bet labai mažu kursu: vienas sidabrinis rublis už 12 varinių. Tai dar labiau nuskurdino žmones.

Bažnyčios skilimas

Centralizuotai Rusijos valstybei, žengiančiai į absoliutizmą, rimta politinė kliūtis buvo Bažnyčios organizacijos trūkumai, pirmiausia menkas jos centralizavimas. Valstybei niekaip nesisekė paimti savo žinion Stačiatikių bažnyčios. Rusijos Stačiatikių bažnyčia tik XVI a. pabaigoje pasidarė nepriklausoma nuo Konstantinopolio patriarcho. Tada buvo išrinktas pirmasis „Visos Rusios” patriarchas. Bet vienuolynų vyresnieji, vyskupai, arkivyskupai, metropolitai ir kiti Bažnyčios hierarchai ilgai ir atkakliai priešinosi patriarcho valdžiai. Aukštesnieji ir žemesnieji dvasininkai skyrėsi ekonomine ir politine padėtimi.

Rusijos Stačiatikių bažnyčios reformos XVII a. viduryje ėmėsi carui Aleksejui Michailovičiui artimas patriarchas Nikonas. Jis suvienodino Rusijos stačiatikių pamaldų apeigas su Bizantijos graikų, įvedė žegnojimąsi trimis pirštais. Nikonas ir jo šalininkai sutikrino rusų stačiatikių maldų knygas su graikiškais originalais, nes Rusijoje naudotose rankraštinėse knygose buvo nemažai perrašinėjimo klaidų ir vertimo netikslumų.

Griežta Nikono reforma sukėlė atkaklų dalies dvasininkų, ypač žemesniųjų, priešinimąsi. Jie uoliai, tiesiog fanatiškai gynė „senąjį tikėjimą”. Nikonas senųjų apeigų gynėjus (sentikius) atskyrė nuo Bažnyčios ir prakeikė. Prasidėjo Rusijos Stačiatikių bažnyčios skilimas. Nepaisydami prakeikimo ir valdžios persekiojimų, sentikiai sukūrė savo Bažnyčios organizaciją. Oficialioji Rusijos Stačiatikių bažnyčia atsiribojo nuo senųjų apeigų besilaikančių sentikių ir ėmė vadintis Pravoslavų bažnyčia (atseit, tikratikių). Ištisi sentikių kaimai, valsčiai, miestų posados, vengdami valdžios ir Pravoslavų bažnyčios vyresnybės persekiojimų, bėgo į šiaurę ar už Volgos ir ten kūrė savo bendruomenes. Vienur kitur sentikiai „krikštijosi ugnimi” — protestuodami prieš persekiojimus susidegindavo. Kūrėsi įvairios sentikių sektos. Sentikius rėmė kai kurie bojarinai. Jie laikė Nikono reformą caro vienvaldystės stiprinimo įrankiu.

Nikono reforma iš tikrųjų sustiprino caro vienvaldystę. Iš pat pradžių tai nebuvo vien Bažnyčios reforma. Nikonas skelbė iki tol Rusijoje negirdėtus dalykus; jis labai iškėlė Bažnyčios valdžią ir net troško dalytis su caru pasaulietine valdžia, pradėjo vadintis didžiuoju valdovu. Caras Aleksejus Michailovičius atkakliai grūmėsi dėl valdžios su bojarinais, tad anaiptol nesirengė dalytis ja su Bažnyčia. Bręstanti Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios konfliktą caras išsprendė absoliutizmo naudai. Jo pasiūlymu Maskvoje buvo sušauktas visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame dalyvavo visi Stačiatikiu bažnyčios patriarchai. Susirinkimas pasmerkė Nikoną, atėmė iš jo patriarcho rangą ir ištrėmė į nuošalų vienuolyną. Tačiau Nikono Bažnyčios reformą patriarchai patvirtino. Jis buvo nubaustas tik už tai, kad troško pasaulietinės valdžios. Nikono reforma ir susidorojimas su juo stiprino caro valdžią.

S. Razino vadovaujamas valstiečių karas

Baudžiavos įsigalėjimas, karai, vyriausybės finansinį, machinacijos sukėlė didelį Rusijos kaimiečių ir miestiečių nepasitenkinimą. Vis daugiau valstiečių mesdavo ūkius bei šeimas ir bėgo nuo baudžiavos pas Dono kazokus. Bet diduma šių vadinamųjų laisvūnų nepritapo prie tvirčiau įsikūrusių kazokų. Stengdamiesi kaip nors pramisti, jie plėšikavo, nuolat kėlė neramumus. Rusijos vyriausybė nepajėgė nei sulaikyti bėgančiųjų, nei sugaudyti Doną pasiekusių bėglių, nei juos ten suvaldyti. Prie Dono kilo visi Rusijos valstiečių karai, taip pat ir antrasis (1670—1671 m.), kuriam vadovavo Steponas Razinas.

1670 m. prasidėjęs Razino kazokų žygis virto didžiuliu gaivališku rusų valstiečių antibaudžiaviniu sąjūdžiu, į kurį įsitraukė daug Povolgio tautų. Nuo Dono Razinas patraukė į Volgos žemupį ir užėmė Caricyną, Astrachanę. Siautėjantys kazokai plėšikavo, žudė tarnybinius ir kitus pasiturinčius žmones. Vasaros pabaigoje Razino būriai, iš Astrachanės pakilę Volga aukštyn, be pasipriešinimo užėmė Saratovą, Samarą, apgulė Simbirską. Jie gana lengvai užimdavo miestus, nes sulaukdavo neturtėlių gyventojų paramos.

Stepanas Razinas ir jo brolis Frolas vežami į bausmės vietą

Valstiečių karą pradėjo kazokai, tačiau svarbiausia jo jėga buvo rusų valstiečiai ir kone visi iki vieno sukilę čiuvašai, mariai, mordviai. Sukilėliai tikėjo „geru” caru. Ir pats Razinas skelbėsi einąs ne prieš valdovą, o prieš kunigaikščius, bojarinus ir kilminguosius. Dėl to Volga plaukiančioje Kazino flotilėje buvo ir pora apsišaukėlių: caraitis Aleksejus. kurio tuo metu jau nebuvo gyvo, ir netikras patriarchas Nikonas. Dėl šių apsišaukėlių valstiečiai manė sukilimą esant teisėtą.

Prie Simbirsko Razinas pralaimėjo. Jis pats sužeistas pasitraukė prie Dono, tačiau valstiečių karas nenurimo, o Užvolgyje net išsiplėtė. Kiekvienoje apygardoje atsirado po sukilėlių vadą. Dideli sukilėlių būriai sėkmingai kovėsi su vyriausybės kariuomene. Valstiečių karas apėmė didžiules pietines ir rytines Rusijos teritorijas. Sukilėliai išžudė beveik visus bajorus, panaikino valdžios įstaigas, bet nesukūrė savo valdymo struktūrų. Sukilimas nusiaubė didžiulius krašto plotus: ko nesunaikino sukilėliai, tą padarė malšintojai. 1671 m. pavasarį buvo nuslopinti svarbiausi sukilimo židiniai, o Razinas pačių Dono kazokų sučiuptas, išduotas vyriausybei ir Maskvoje ketvirčiuotas. Rudenį žlugo paskutinė Razino būrių atrama — Astrachanė.

Antrasis valstiečių karas tarsi užbaigė caro Aleksejaus Michailovičiaus valdymą, kai Rusija rengėsi neišvengiamoms reformoms ir naujiems išbandymams.

Klausimai

  1. Kokie pokyčiai XVII a. pradžioje rodė, kad Rusija pamažu virto absoliutine monarchija?
  2. Kokią reikšmę Rusijos vidaus gyvenimui turėjo 1649 m. Soboro teisynas?
  3. Kodėl XVII a. Rusijoje vyko Bažnyčios reforma?
  4. Kodėl Stepano Razino vadovaujamas valstiečių karas pralaimėjo?