27 Lie

§ 38. Rusijos vidaus politika XIX a. pirmoje pusėje. A. Arakčejevo veikla

Pavlas I

1796—1801 m. Rusiją valdė Petro III ir Jekaterinos lI sūnus Pavlas I. Tuo trumpu laikotarpiu Rusijoje subrendo ir buvo įvykdytas paskutinis rūmų perversmas. Nepatenkinti caro vidaus ir užsienio politika, sąmokslininkai pasmaugė jį miegamajame. Apie sąmokslą žinojo ir sosto įpėdinis.

Aleksandro I valdymo pradžia

Tapęs caru, Aleksandras I (1801—1825) iškilmingai pažadėjo valdysiąs pagal „senelės Jekaterinos Didžiosios įstatymus ir širdį”, t. y. atsiribosiąs nuo nenuoseklios ir bajorijai netinkamos tėvo politikos. Amžininkai juokavo, kad jis Rusiją valdė iš karietos, nes labai mėgo keliauti po šalį (vienos tokios kelionės metu Taganroge ir mirė).

Nepasitikėdamas sąmokslininkais, kurie jį pasodino į sostą, Aleksandras I gana greitai jais nusikratė — pašalino iš postų ir išsiuntė iš sostinės. Kaip ir tėvas, jis stengėsi stiprinti absoliučią caro valdžią, bet kitokiais metodais. Kol įsitvirtino soste, Aleksandras I dažnai tardavosi su savo „jaunaisiais bičiuliais”, kurių būrelis buvo vadinamas „Neviešu komitetu”.

Aleksandras I

„Komitetas“ ir vyriausybė nutarė pertvarkyti centrinę administraciją, nes Petro I laikais susiformavusi jos sistema jau buvo pasenusi. Buvo parengtas senato reformos projektas. Įgyvendinus jį, Rusijoje būtų buvusi įvesta „aristokratų konstitucija”. Bet 1802 m. įsakas dėl senato rodė, kad į diduomenės reikalavimus labai menkai teatsižvelgta. Senatas buvo pripažintas aukščiausiąja imperijos institucija, turinčia administracinę, teismo ir kontrolės valdžią, bet priklausoma nuo caro.

Valstybės vidaus reformos

1802 m. buvo įgyvendinta seniai pribrendusi centrinių vykdomosios valdžios institucijų reforma. Vietoje atgyvenusios Petro I laikų kolegijų sistemos buvo įsteigtos ministerijos, kurioms vadovavo pačiam carui atsakingi ministrai. 1811 m. žymaus Rusijos reformatoriaus grafo Michailo Speranskio (1772—1839) iniciatyva ministerijos buvo pertvarkytos, sukurta naujų. Jo sumanymu buvo įsteigta Valstybės taryba kaip įstatymų leidybos pritariamoji institucija prie caro sosto. Speranskis buvo vyriausiasis caro patarėjas valdymo ir vidaus politikos klausimais. Rengdamas valdymo reformų projektus jis kėlė caro vienvaldystės apribojimo idėją. Bajorijai pasipriešinus šiai ir kitoms Speranskio projektų idėjoms, caras pašalino reformatorių iš valstybinės tarnybos ir ištrėmė į Pauralę. Liberalios kalbos vyriausybės sluoksniuose baigėsi. Vyriausybė, bandydama bent kiek pakelti valdininkų kvalifikaciją, išleido įsaką, pagal kurį norint gauti aštuntos klasės ir didesnį rangą reikėjo turėti universiteto diplomą arba laikyti kvalifikacinius egzaminus iš gimnazijos kurso.

A. Arakčejevo veikla

Naują Aleksandro I politikos kursą atspindėjo Aleksejaus Arakčejevo (1769—1834) iškilimas. Aleksandras I labai juo pasitikėjo, skyrė į atsakingus postus, bet vadindavo jį niekšu. Arakčejevas iš tikrųjų buvo vyriausybės vadovas, nes tik jis informuodavo carą apie ministerijų veiklą ir ministrų sumanymus. Šis itin stropus valdininkas atstovavo svarbiausiai caro visuomenės atramai — smulkiajai ir vidutinei bajorijai. Arakčejevas niekada neprieštaravo reformoms ir, caro liepiamas, net bandė rengti Valstiečių reformos projektą. Tačiau pats reformomis netikėjo. Arakčejevas suformavo Rusijoje gana griežtą režimą, smulkmeniškai reglamentuojantį ir prižiūrintį visas gyvenimo sritis.

A. Arakčejevas ir M. Speranskis atstovavo dviem Rusijos biurokratijos raidos kryptims: reakcinei ir liberalinei, bandžiusiai iš viršaus įgyvendinti būtiniausius pertvarkymus.

Arakčejevo iniciatyva Rusijoje buvo sukurtos karines gyvenvietės — ypač sunki baudžiavos priespaudos forma, bene ryškiausiai rodanti to meto Rusijos carizmo išsigimimą. Tokios gyvenvietės buvo kuriamos dvejopai: arba kariniai daliniai apgyvendinami kaime ir kariuomenėje tarnaujantys rekrutai tapdavo dar ir valstiečiais, einančiais baudžiavą sukarinta tvarka, arba valstybinių valstiečių kaimai būdavo paverčiami rekrutų pulkais. Taip Rusijoje buvo bandoma išugdyti kareivį-valstietį baudžiauninką, kuris ir kraštą gintų, ir pats apsirūpintų maistu, pašaru arkliams ir pan. Kaimuose įsikurdavo baudžiavinės kariuomenės kareivinės. Jose gyveno kariniam statutui ir būgno garsams pavaldūs baudžiauninkai.

Reformos Nikolajaus I valdymo metais

Nikolajaus I (1825—1855) laikais buvo dar labiau centralizuotas ir subiurokratintas valstybės valdymo aparatas, bet karinės gyvenvietės — panaikintos. Caro rūmuose vėl pasirodė daug Pabaltijo gubernijų bajorų vokiečių. Buvo pertvarkyta politinė policija, jai vadovauti įsteigtas jo imperatoriškosios didenybės nuosavos kanceliarijos Trečias skyrius, suformuotas žandarų korpusas.

Prasidėjo bajorijos „gryninimas”. Buvo imtos riboti smulkiųjų bajorų, neturinčių savo baudžiauninkų, teisės (vakarinėse gubernijose dėl to vyko netgi masinis „išbajorinimas”). Ir apskritai nekilmingieji beveik neteko galimybių patekti į bajorų luomą už ištarnautus metus. Svarbią reikšmę stiprinant patvaldystę ir valstybę turėjo įstatymų kodifikavimas — susisteminimas.

Dekabristų sukilimas

Po 1812 m. karo rusų kariuomenė dalyvavo užsienio žygiuose, kol Prancūzija buvo galutinai sutriuškinta. Blaiviau mąstantys rusų bajorai karininkai, grįžę iš Europos, galėjo palyginti baudžiavos slegiamą Rusiją su Vakarų šalimis. Jaunus karininkus skatino dar atkakliau veikti Arakčejevo režimas. Rusijos istorinė raida suformavo naujos kartos Rusijos bajorijos dalies, pavadintos dekabristais, ideologiją. Išsivadavimo iš vienvaldystės varžtų idėjas formavo ir patriotinis pakilimas, vyravęs šalyje po 1812 m. karo.

Nuo 1816 m. pradėjo kurtis slaptos vienminčių draugijos, į kurias dažniausiai būrėsi karininkai. Pirmiausia įsikūrė „Gelbėjimo sąjunga”, kuri peraugo į „Gerovės sąjungą”. Ši 1821 m. suskilo į dvi slaptas organizacijas, atspindėjusias dvi dekabristų judėjimo kryptis: respublikoniškąją (pulkininko Pavlo Pestelio vadovaujama Pietų draugija) ir konstitucinę monarchinę (Nikitos Muravjovo vadovaujama Šiaurės draugija). Abi draugijos kūrė savus Rusijos pertvarkymo projektus (P. Pestelio „Rusų tiesa” ir N. Muravjovo „Konstitucija”).

1826 m. vasarą abi draugijos buvo numačiusios rengti sukilimą. Bet įvykius paspartino netikėta caro Aleksandro 1  mirtis. Sostą turėjo užimti caro brolis Konstantinas, tačiau jis dar anksčiau buvo atsisakęs teisių į sostą brolio Nikolajaus naudai. Visuomenė to nežinojo, todėl kariuomenę iš pradžių prisaikdino Konstantinui ir tik po dviejų savaičių aiškinimosi 1825 m. gruodžio 14-ąją buvo paskirta priesaikos Nikolajui diena. Dekabristai nusprendė tuo tarpuvaldžiu bei sąmyšiu pasinaudoti, ankstų rytą sukilti ir priversti dar neprisaikdintą senatą paskelbti, kad įvedamas konstitucinis valdymas.

Sukilę pulkai turėjo rinktis Senato aikštėje. Tačiau kai kurie pulkai apskritai neatvyko, kiti vėlavo, sukilimo diktatoriumi paskirtas kunigaikštis S. Trubeckojus irgi nepasirodė. Šiaip taip susirinko tik 3 tūkst. kareivių ir jūreivių, vadovaujamų 30 karininkų. Petropavlovsko tvirtovės sukilėliams užimti nepavyko. Senatas buvo prisaikdintas labai anksti, dar sukilėliams nesusirinkus. Nikolajus I bandė tartis su sukilėliais, tačiau nesėkmingai. Carui ištikima kariuomenė, apšaudydama išsirikiavusius apie Petro I paminklą sukilėlius karteče, vakarop sukilimą numalšino.

Pietų draugija tik po dviejų savaičių sukėlė kelias Černigovo pulko kuopas. Draugijos vadovas Pestelis tuo metu jau buvo suimtas. Kiti pulkai černigoviečių neparėmė, ir po savaitės sukilimas buvo galutinai nuslopintas.

Numalšinus sukilimą, penki jo vadovai buvo pakarti, daug karininkų išsiųsta katorgon į Sibiro rūdynus, nemažai ištremta į Sibirą, pažeminta į kareivius ir išsiųsta tarnauti į Kaukazą, daugelis eilinių kareivių išplakti rykštėmis bei lazdomis. Visi sukilime dalyvavę kareiviai išsiųsti tarnauti į Kaukazą, kur vyko karas su kalniečiais.

Dekabristų sukilimas buvo pirmas bandymas ginklu nuversti caro vienvaldystę.

Klausimai

  1. Kokias reformas šalyje įvykdė Aleksandras I? Ko jomis buvo siekiama?
  2. Kuo skyrėsi M. Speranskio ir A. Arakčejevo reformos?
  3. Kaip buvo pertvarkytas valstybės valdymas, atėjus į valdžią Nikolajui I?
  4. Papasakokite, kaip vyko dekabristų sukilimas. Kokie buvo jų planai?