Rusija XVII-XVIII a. konspektas

1. išsivadavusi iš mongolų totorių jungo Rusija beveik nebendravo su Vakarų Europa;
2. feodaliniai santykiai ir baudžiava lėmė ūkio ekstensyvumą (kiekybiškas, didesnio pelno siekiama didinant plotus);
3. lėtai kūrėsi manufaktūros ir pramonė;
4. dėl silpnos ekonomikos ir kariuomenė buvo silpna;
5. valstybės valdymos sistema buvo atgyvenusi;
6. neturėjo susisiekimo su Vakarų Europa (priėjimo prie Juodosios ir Baltijos jūrų);
7. žemas kultūros lygis;

PETRAS I. 1689 m., būdamas 17 metų, Rusijos caru tapo Petras I. Paviešėjęs Vakarų Europoje jis pradėjo reformas Rusijoje. Petras I siekdamas įsitvirtinti šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, 1696-1697 m. surengė 2 sėkmingus Azovo žygius ir užėmęs Azovo tvirtovę, gavo priėjimą prie Juodosios jūros; Šiaurės karas (1700-1721 m.). Pagrindinė karo priežastis – Rusijos noras gauti prieigą prie Baltijos jūros. Rengdamasi karui, Rusija sudarė koaliciją su Saksonija ir Danija, nukreiptą prieš Švediją. Karą pradėjo Rusija, bet netrukus ji liko be savo sąjungininkų. Svarbiausias karo mūšis įvyko 1709 m. prie Poltavos – švedai buvo sutriuškinti. Rusija užėmė Estiją ir beveik visą Latvijos teritoriją. 1714 m. ties Hanko pusiasaliu buvo sumuštas ir švedų laivynas. 1721 m. karas baigėsi Ništato taika. Ja Rusijai atiteko Livonija (Estija ir dalis Latvijos), be to ji susigrąžino turėtas žemes prie Suomijos įlankos. Šiaurės karo reikšmė Rusijai yra labai didelė: ji gavo „Langą į Europą“, tapo galinga sausumos ir jūrų valstybe ir jau galėjo dalyvauti spendžiant svarbiausius Europos reikalus. Petro I vidaus reformos buvo skirtos siekiant įveikti Rusijos atsilikimą ir priartinti ją prie Europos valstybių. Reformos buvo vykdomos neatsisakant baudžiavos ir feodalizmo. Pagrindinė Petro I atrama, vykdant reformas, buvo bajorai, todėl jis ėmė stiprinti jų padėtį valstybėje:

• 1714 m. įsaku leista bajorams paveldėti už tarnybą skirtus dvarus; taip bajorai ir bojarinai buvo sujungti į 1 luomą;
• 1722 m. įvesta Rangų lentelė, kuri nustatė pareigūnų skyrimo į valstybės tarnybą tvarką: visos pareigybės buvo suskirstytos į 14 kategorijų; aukštesnę kategoriją galima buvo išsitarnauti, taip mažiau dėmėsio buvo kreipiama į kilmę;

Petro I ekonominės reformos:

• 1719 m. įvestas pagalvės mokestis, kurį mokėjo kiekvienas vyras;
• vietoje sidabrinių monetų, pradėta kaldinti varines, paliekant akstesniąją jų vertę;
• įvesti mokesčiai pirklaims už druską ir svaigalus, bajorams už barzdas; pertvarkymai sukėlė sukilimų, kurie buvo žiauriai numalšinti; nepatenkinti bajorai ir bojarinai, kartu su Petro I sūnumi, surengė sąmokslą; sąmokslas nepavyko, o sūnų caras nuteisė mirti; vėliau Petras I išleido „Monarcho valios tiesą“, bandydamas pagrįsti valdovo valią skirti įpėdinį savo nuožiūra;
• pradėta remti pramonę, nes to reikėjo kariuomenei ir laivynui; imta statyti manufaktūras, Urale – valstybines metalurgijos gamyklas; manufaktūros buvo steigiamos valstybės lėšomis, vėliau pirkliams ir bajorams jos buvo perleidžiamos lengvatinėmis sąlygomis; pramonininkams buvo duodamos lengvatinės paskolos, nustatomos pelningos pardavimo kainos; kadangi įmonėms reikėjo daug darbininkų, jose buvo verčiami dirbti valstybiniai valstiečiai ir baudžiauninkai; taip manufaktūros Rusijoje tapo papildoma feodalinio išnaudojimo forma, daugelyje jų įsigalėjo prievartinis darbas;

Valstybės valdymo reformos:

• 1708 m. Rusija buvo suskirstyta į 8 gubernijas, jų valdovai – gubernatoriai – turėjo plačius įgaliojimus; 1719 m. gubernijos buvo padalytos į smulkesnius administracinius vienetus – provincijas;
• 1711 m. buvo įkurtas Senatas – aukščiausia vykdomosios valdžios ir teismo institucija, ji leido įstatymų galią turinčius įsakus, senatorius skyrė caras;
• 1717 m. buvo įkurta 12 kolegijų, pavaldžių Senatui, kurios atliko ministerijų funkcijas; 1721 m. buvo panaikinta stačiatikių patriarcho institucija ir įkurtas Švenčiausias sinodas, pavaldus Senatui – dvasininkai tapo mokamais valstybės aparato valdininkais;

Kultūrinės reformos:

• 1700 m. Rusijoje įsigaliojo Europoje pripažintas Julijaus kalendorius;
• vietoj kirilicos pradėta vartoti paprastesnė graždankos abėcėlė;

Petro I valdymo rezultatai:

1. Rusijoje buvo įteisinta absoliutinė monarchija ir įkurtos ją atitinkančios valdžios institucijos;
2. 1721 m. Rusija buvo paskelbta imperija, Petras I tapo imperatoriumi;
3. padidėjo Rusijos teritorija: ji gavo priėjimus prie Baltijos ir Juodosios jūrų;
4. pradėtos kurti pramonės įmonės (manufaktūros), kurios stiprino šalies ekonomiką;
5. sukurta stipri kariuomenė ir pastatytas laivynas;
6. įveiktas ekonominis, politinis ir kultūrinis Rusijos atsilikimas nuo Europos valstybių;

Neigiamas rezultatas: išliko ir buvo stiprinama baudžiava; daugelis pertvarkymų buvo vykdomi prievarta; Padėtis Rusijoje po Petro I mirties. Po Petro I mirties 1725-1762 m. vyko rūmų perversmų laikotarpis, po kurio imperatore tapo Jekaterina II, kuri dar labiau sustiprino caro valdžią. Jekaterina buvo susipažinusi su švietėjų idėjomis, todėl sušvelnino kai kuriuos žiaurius įstatymus, įsteigė daug vidurinių mokyklų ir Maskvos universitetą. Tačiau baudžiava panaikinta nebuvo. dėl to 1773-1775 m. įvyko Jemeljano Pugačiovo (kuris titulavosi Petru III) vadovaujamas valstiečių sukilimas. Jis buvo numalšintas. Jekaterina II plėtė imperiją: prijungtos žemės Šiaurės Kaukaze, aplink Azovo jūrą ir prie Juodosios jūros, Krymas (kuriame įkurtas Sevatopolio uostas). Kartu su Austrija ir Prūsija pasidalijo ATR. XVIII a. sparčiai stiprėjo Rusijos ūkis, didėjo dirbamos žemės plotai ir produkcija (ypač Maskvoje ir Sankt Peterburge). Tačiau Rusijos švietimas, palyginti su Europa, buvo atsilikęs: mokyklų tinklas retas, dauguma gyventojų neraštingi. Be to, Rusijoje nepajudinamas pozicijas buvo užėmusi baudžiava.

1. karinės reformos;
2. teisinė reforma:

• 1550 m. sudarytas naujas Teisynas (tikslas – tolesnė valdžios centralizacija bei valdančiosios klasės teisių, nuosavybės apsauga) – pvz.: patvirtinta Jurijaus diena.
• 1551 m. vyko bažnyčios susirinkimas (sustiprinta jos centralizacija);
• 1581 m. caro įsakas dėl Jurijaus dienos uždraudimo;
• 1597 m. caro įsakas dėl terminuoto pabėgusio valstiečio gaudymo laiko;

3. valdymo reformos (plečiama prikazų sistema);
4. opričnina 1565 m.:

• tikslai – panaikinti dalines kunigaikštystes kaip feodalinio susiskaldymo liekanas; sukurti centralizuotą valstybę; sustiprinti patvaldystę;
• esmė – visa žemė buvo padalinta į opričniną ir zemščiną; žiauriai susidorota su centralizacijos priešininkais opričninoje;
• įtariamieji buvo baudžiami mirtimi ar trėmimu į zemščiną; žemės opričninoje dalinamos jos vykdytojams;
• padariniai – šalis buvo suskaldyta ir nusiaubta; pablogėjo gyventojų padėtis; kilo stichinės nelaimės, badas, maras; prasidėjo gyventojų bėgimas į šalies pakraščius;
• 1572 m. opričnina buvo atšaukta;

užsienio politika (grobikiška): žygiai į pietus (užima Kazanės chanatą, Astrachanės…), šiaurės vakarų kryptis (norėjo Baltijos jūros). 1649 m. Soboro teisynas įteisino neribotą caro valdžią; Petro I reformos: įvedė naują mokesčių sistemą, manufaktūrų steigimas, bajorų ir Bojarinų teisių sulyginimas, graždankos abėcėlės įvedimas, Jurijaus kalendorius (metus pradėjo skaičiuot kaip ir europiečiai), barzdų kirpimas, vietoj prikazų – kolegijų steigimas, gubernijų kūrimas, bažnyčia – Petro I rankose, sostinė iš Maskvos perkelta į Peterburgą, įtvirtinamas absoliutizmas. Jo reformos – pirmoji pertvarka Rusijoje (II-oji perestroika Gorbačiovo laikais). Užsienio politika: šiaurės kryptis (Šiaurės karas su ATR ir Švedija); dėl išėjimo į Juodąją jūrą pradėjo karą su Turkija; rusų žemių plėtimas vakarų kryptimi; Jekaterina II XVIII a. II p. – tikra despotė, sustiprino patvaldystę ir įgijo populiarumą tarp rusų bajorijos, įtvirtino baudžiavą (tapo dar sunkesnė), suvalstybino bažnyčios žemes, to pasekoje valstiečių sukilimas, vadovaujamas Pugačiovo (buvo nimašintas). Užsienio politika – 1768 – 1774 m. laimėjo karą prieš Turkiją, gavo žemių Š. Kaukaze, aplink Azovo jūrą ir prie Juodosios jūros. 1783 m. prijungtas Krymas, vykdė ATR padalijimus.