25 Vas

17. Revoliuciniai sąjūdžiai

1830 m. revoliucija Prancūzijoje

1824 m. mirus Prancūzijos karaliui Liudvikui XVIII, į sostą įžengė jo įpėdinis Karolis X. Tai buvo labai konservatyvus valdovas, visomis priemonėmis siekęs sustiprinti savo absoliučią valdžią, apriboti konstituciją ir atkurti buvusį bajori­jos viešpatavimą. Jau pirmaisiais jo valdy­mo metais buvusiems emig­rantams, t.y bajorijai, kuri Didžiosios prancūzų revoliu­cijos metais buvo pabėgusi į užsienį ir kovojo prieš revo­liucionierius, iš valstybės biudžeto buvo paskirtas 1 mlrd. frankų nuostoliams už prarastus dvarus padengti. Liberalūs buržua tuo buvo labai nepatenkinti. Didėjant nepasitenkini­mui Karolio X vyriausybe, 1829 m. rinkimus į Naciona­linį susirinkimą laimėjo liberalioji buržuazija. Jos atstovai pareikalavo, kad Karolis X pakeistų konservatyvią vyriausybę. Užuot tai padaręs, karalius palei­do parlamentą ir paskelbė naujus rinkimus. Kad juos laimėtų bajorija ir konser­vatyvūs aukštuomenės sluoksniai, buvo įvesta cenzūra, pakeitus rinkimų įstaty­mą, buržuazijai buvo apribotos rinkimų teisės. Pasirašęs šiuos nutarimus, Karolis X 1830 m. liepos 26 d. išsirengė į me­džioklę. Kol jis medžiojo, Paryžiuje, protestuodami prieš įvestą cenzūrą, laik­raščiai pakvietė piliečius kovoti už savo teises. Liepos 28 d. sostinėje per kelias valandas iš grindinio akmenų, vežimų, baldų buvo pristatyta daugybė barikadų. Įvesta į miestą kariuomenė sukilėlių įveikti nebepajėgė. Po trijų kovos dienų karalius nusprendė nusileisti ir atšaukti liepos 26-osios nutarimus. Bet buvo per vėlu. Jis pats buvo priverstas emigruoti į Škotiją. Sušauktas naujasis parlamen­tas, kuriame daugumą sudarė liberali buržuazija, sostą užimti pasiūlė Orleano hercogui Luji Pilypui. Prancūzijoje įsitvirtino konstitucinė monarchija. Svar­biausias pozicijas valstybėje užėmė vidutinioji ir stambioji buržuazija.

Domina revoliuciniai sąjūdžiai? Tau tikrai pravers revoliucinių sąjūdžių konspektai!

Belgijos revoliucija

Kai 1815 m. Vienos kongrese buvo nutarta buvusią Austrijos provinciją, Belgi­ją, prijungti prie Nyderlandų karalystės, į pačių belgų interesus nebuvo atsi­žvelgta. Belgija tiek ekonomi­niu, tiek kultūriniu požiū­riu skyrėsi nuo Olandijos. Belgijos gyventojai buvo katalikai, o olandai – pro­testantai kalvinistai. Olan­dija garsėjo išsivysčiusiu žemės ūkiu, amatais, pre­kyba. Tuo tarpu Belgijoje kūrėsi vis daugiau stambių sunkiosios pramonės įmo­nių. Belgai reikalavo, kad valstybė dar nesustiprėju­sią pramonę apsaugotų muitais už įvežamas kitų valstybių prekes. Nepasitenki­nimą Belgijoje kėlė tai, kad visus valstybinius postus užėmė olandai. Didėjant belgų nepasitenkinimui, įsiliepsnoti revoliucijai reikėjo tik kibirkš­ties. Pasklidus žinioms apie įvykius Paryžiuje, 1830 m. rugpjūčio 25 d. prasidė­jo neramumai Briuselyje. Į jį pasiųsta karališkoji kariuomenė nesugebėjo įveik­ti sukilėlių. Rugsėjo mėn. sukilimai prasidėjo ir kituose Belgijos miestuose. Su­daryta laikinoji vyriausybė 1830 m. spalio 4 d. paskelbė Belgiją nepriklausoma valstybe. Tuo metu Rusijos caras Nikolajus I pranešė sąjungininkams, jos jis gali pa­siųsti 60 tūkst. rusų kariuomenę belgų revoliucijai numalšinti. Tuo pačiu tikslu mobilizaciją paskelbė Prūsijos karalius. Iškilo reali karo Europoje grėsmė. Siekdama taikiai sureguliuoti susidariusią padėtį, Anglijos vyriausybės ini­ciatyva Londone buvo surengta didžiųjų Europos valstybių konferencija ir ap­svarstyta padėtis Belgijoje. Šioje konferencijoje Anglija pasiūlė pripažinti Bel­gijos nepriklausomybę. 1830 m. lapkričio mėn. prasidėjęs sukilimas Lenkijoje privertė Rusijos carą atsisakyti intervencijos planų. Todėl 1831 m. lapkričio 15 d. visos Europos valstybės pasirašė su Belgija sutartį ir pripažino jos nepriklau­somybę. Belgijos karaliumi buvo išrinktas vokiečių Saksonijos-Koburgo kuni­gaikštis. Olandija belgų nepriklausomybę pripažino tik 1839 m.

Sukilimai Italijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje

Sėkmingos prancūzų ir belgų revoliucijos žadino viltis kitose Europos šalyse. 1830 m. pab. prasidėjo neramumai Italijoje. Slaptosios italų organizacijos jau turėjo nemažai narių, buvo gerai organizuotos. Joms vadovaujant revoliucijos prasidėjo Modenos, Parmos kunigaikštystėse, o vėliau apėmė ir Popiežiaus valstybę. Nuvertę konservatyvius kunigaikščius, revoliucionieriai patvirtino li­beralias konstitucijas. Tačiau nei Anglija, nei kitos Europos šalys revoliucionierių neparėmė. Lon­dono konferencijoje buvo nutarta, kad siekiant jėgų pusiausvyros Europoje, Italijoje reikia atkurti senąją tvarką. Įvesta Austrijos kariuomenė greitai su triuškino italų revoliucionierius. Įvykiai Prancūzijoje ir Belgijoje paskatino bruzdėjimus Vokietijos kunigaikštystėse. Su­vieniję savo jėgas, liberalai reikalavo, kad ku­nigaikščių valdžia būtų apribota ir įvestos konstitucijos. Tai padaryti jiems pavyko Sak­sonijoje, Hanoveryje, Braunšveige, Heseno-Kaselio kunigaikštystėje. Tokių laimėjimų pa­skatinti vokiečių liberalai 1832 m. suorganiza­vo didžiulę demonstraciją Hambache, Bavari­joje, kurioje dalyvavo apie 30 tūkst. žmonių. Po Vienos kongreso prie Rusijos prijungta Varšuvos kunigaikštystė, pavadinta Lenkijos karalyste, turėjo plačią kultūrinę ir politinę autonomiją. Tačiau tai negalėjo pakeisti lenkų laisvės ir nepriklausomybės siekių. 1830 m. lapkričio mėn. Lenkijoje prasidėjęs sukilimas susilaukė pritarimo Va­karų šalyse. Tų šalių liberalai rinko pinigus, pirko ginklus lenkų sukilėliams. Su­kilimą Lenkijoje ir Lietuvoje organizavo ir jame daugiausiai dalyvavo bajorija ir inteligentija, studentai. Pripažinus Belgijos nepriklausomybę, jie tikėjosi, kad Europos šalys pripažins ir Lenkijos nepriklausomybę. Tačiau tų šalių vyriausybės neparėmė sukilėlių vadovybės ir carui Nikolajui I leido susidoroti su sukilimu.

Nacionaliniai ir revoliuciniai 1848-1849 m. sąjūdžiai

Priežasčių, dėl kurių kilo 1848 m. revoliucija, yra nemažai. Viena iš jų ta, kad 1815 m. prasidėjus sparčiai industrializacijai suiro seni ekonominiai santykiai. Negalėdami konkuruoti su pramone, vis daugiau amatininkų, smulkiųjų gamin­tojų tapo paprastaisiais darbininkais. Jų padėtis buvo katastrofiška: maži atlygi­nimai, darbas po 12-14 valandų per parą, nežmoniškos gyvenimo sąlygos dar­bininkų barakuose. Dėl 1845-1847 m. bulvių maro ir nederliaus sparčiai augo maisto produktų kainos, smulkioji ir vidutinioji buržuazija buvo nepatenkinta tuo, kad tebebuvo ribojamos jos politinės ir pilietinės teisės. Italai ir vokiečiai buvo nepatenkinti nacionaliniu susiskaldymu. Daugiatautėse imperijose, pir­miausia Austrijoje, pavergtos tautos siekė išsikovoti nepriklausomybę. 1848 m., kaip ir 1830 m., revoliucijos pirmiausia prasidėjo Prancūzijoje. Vasario 23 d. į paryžiečių demonstraciją, reikalaujančią, kad atsistatydintų vy­riausybė, ėmė šaudyti kelią pastojusi kariuomenė. Paryžiuje kilo pasipiktini­mas, per naktį buvo pastatytos barikados. Vasario 24 d. Luji Pilypas buvo pri­verstas atsistatydinti, o sudaryta laikinoji vyriausybė Prancūziją paskelbė res­publika. Žinia apie revoliuciją Paryžiuje greitai pasiekė Austriją. 1848 m. kovo 13d. Vienos gyventojai sukilo ir privertė atsistatydinti kanclerį Klemensą Meternichą. Neramumai neaplenkė ir Budapešto. Vengrai pareikalavo nepriklausomybės nuo austrų. Nacionalinę auto­nomiją išsikovoti norėjo ir čekai. 1848 m. kovo 18d. revoliuci­ja prasidėjo Prūsijos sostinėje Berlyne, o vėliau – kitose Vokie­tijos kunigaikštystėse. Sukilę vo­kiečiai reikalavo ne tik kuni­gaikščių valdžios apribojimo, bet ir nacionalinės vienybės. Gana greitai buvo užgniaužtas nacionalinis judėjimas Čekijoje. 1848 m. birželio mėn. Prahoje sušauktas visų slavų kongresas, kuriame Austrijos imperiją buvo pareikalauta paversti lygių tautų sąjunga. Tačiau kongreso darbas nutrūko, nes Prahoje prasidėjo vokiečių ir čekų susirėmimai. Austrų kariuomenė čekų judėji­mą 1848 m. birželio 17 d. nuslo­pino. Revoliucijos pradžioje iš­kovotos nacionalinės teisės buvo panaikintos. Po to per porą mėnesių austrai sumušė revoliucionierių kariuome­nes Italijoje. Tik Vengrijoje austrams iš pradžių nepasisekė numalšinti sukilėlių. 1849 m. pr. vengrų kariuomenė išstūmė austrus iš Vengrijos teritorijos. Vengrija buvo paskelbta nepriklausoma valstybe. Tačiau tuomet į pagalbą Austrijos imperato­riui atskubėjo Rusijos caras Nikolajus I, į Vengriją pasiųsdamas 140 tūkst. ka­riuomenę. 1849 m. rugpjūčio 19d. vengrų kariuomenė buvo priversta pasiduoti rusų ir austrų armijoms. Su sukilėliais buvo žiauriai susidorota. Sustiprėjusi Austrija stojo prieš bet kokius Prūsijos bandymus reformuoti Vokietijos Sąjun­gą ar mėginimus suvienyti Vokietiją.

Klausimai

  1. Kokios buvo 1830 m. revoliucijos priežastys Prancūzijoje?
  2. Kodėl sukilimai Italijoje ir Lenkijoje baigėsi nesėkmingai?
  3. Kokią reikšmę Europos politinei raidai turėjo 1848 m. revoliucijos?