22 Lie

§ 15. Prūsijos valstybes iškilimas XVII—XVIII a.

Po Trisdešimties metų karo Europos centre iškilo nauja galinga valstybė — Prūsijos karalystė. XVIII a. viduryje, po Septynerių metų karo, ji buvo pripažinta didžiąja valstybe greta Prancūzijos, Austrijos, Rusijos ir Anglijos. Prūsija — svarbiausia Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimų kaltininkė. Joje gyveno daug lietuvių.

Brandenburgas ir Prūsija tampa viena valstybe

Vokietijos rytinėje dalyje, nukariautose slavų žemėse, dar XII a. pabaigoje susikūrė Brandenburgo kunigaikštystė, kurios sostinė buvo Berlynas. Nuo 1415 m. šią kunigaikštystę valdė Hohencolernų giminė. Iš jos buvo kilęs paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas. 1525 m. jis drauge su diduma Ordino riterių išsižadėjo katalikų tikėjimo ir, priėmęs Liuterio mokymą, pasiskelbė pasaulietiniu Prūsijos kunigaikščiu. Tais pat metais Krokuvoje buvo pasirašyta sutartis tarp Lenkijos ir Prūsijos. Prūsija tapo Lenkijos karaliaus lenu (Albrechtas ir jo įpėdiniai gavo paveldimą teisę į Prūsijos sostą).

1618 m., išmirus Albrechto vyriškos giminės palikuonims, lenas grįžo Lenkijai, tačiau jos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza seimo nutarimu atidavė Prūsijos sostą Brandenburgo kunigaikščiui. Tad Prūsija ir Brandenburgas, skiriami lenkų žemių, atsidūrė vieno kunigaikščio valdžioje ir iš tikrųjų jau tapo viena valstybe. Pavojų, kad Hohencolernai mėgins sujungti savo valdas, užgrobdami Lenkijos žemes, tada dar vargu ar buvo galima numatyti.

Ekonominė padėtis

Tiek Brandenburgas, tiek Prūsija buvo palyginti neturtingos ir retai gyvenamos kunigaikštystės. Žemės čia nederlingos, daug smėlynų ir pelkių. XVII a. nemaži plotai plytėjo beveik visai negyvenami. Nei Brandenburge, nei juo labiau Prūsijoje nebuvo didelių ir turtingų miestų, kaip kad Pietų bei Pareinės Vokietijoje ir Hanzos sąjungos šiaurinėje dalyje. Hohencolernų valdos išimtinai žemės ūkio kraštas. Diduma valstiečių buvo baudžiauninkai, jie eidavo lažą bajorų dvarininkų (vadinamų junkeriais) palivarkuose.

Kaip ir visoje Vokietijos dalyje, esančioje į rytus nuo Elbės, baudžiava Brandenburge bei Prūsijoje viduramžių pabaigoje ne tik neišnyko, bet dar labiau sustiprėjo. Junkeriai plėtė palivarkus, didino lažo dienų skaičių, visaip stengėsi mažinti valstiečių sklypus, iš kai kurių išvis atimdavo žemę. Tačiau kitaip, negu buvo Anglijoje, praradę sklypus valstiečiai pasilikdavo kaime ir virsdavo junkerių kumečiais, taigi neištrūkdavo iš baudžiavinės priklausomybės. Palivarkuose bei valstybės dvaruose auginami rugiai, kviečiai ir miežiai, taip pat galvijai turėjo didelę paklausą užsienio rinkoje. Per Baltijos jūros uostus jie buvo gabenami į Švediją, Angliją, Olandiją ir net į Viduržemio jūros pakrančių šalis. XVII a. antroje pusėje, kai dėl kazokų maištų Ukrainoje ir karų su Rusija bei Švedija grūdų išvežimas iš Lenkijos-Lietuvos valstybės beveik nutrūko, žemės ūkio produktų paklausa Europos rinkose smarkiai išaugo. Tad junkeriai, plėsdami gamybą ir eksportą, gaudavo neblogas pajamas. Hohencolernai globojo junkerius, kurie drauge su Liuteronų bažnyčia ir kariuomene buvo jų valdžios ramstis.

Frydricho Vilhelmo valdymo pradžia

Valstybės galią ėmė stiprinti kunigaikštis Frydrichas Vilhelmas (1640—1688). Jau pačioje savo valdymo pradžioje jis griežtomis priemonėmis įvedė drausmę kariuomenėje, kuri Trisdešimties metų karo laikotarpiu plėšikavo ir siaubė ne tik priešų, bet ir savo kraštą. Per šį karą Brandenburgas smarkiai nukentėjo, gyventojų sumažėjo perpus, tačiau pagal 1648 m. Vestfalijos taiką Hohencolernai išplėtė savo valdas. Jiems atiteko rytinė Pomeranijos dalis, kas suteikė tiesioginį priėjimą prie Baltijos jūros, ir Magdeburgo kunigaikštystė.

Kariuomenė

Frydrichas Vilhelmas nuosekliai didino ir stiprino kariuomenę, nes buvo įsitikinęs, kad tik jos padedamas galės paversti savo valstybę reikšminga jėga, su kuria skaitysis kaimynai. Gyvenimo pabaigoje jis rašė: „Sąjungos, be abejonės, geras dalykas, tačiau savos jėgos — dar geresnis. Jos yra daug patikimesnės, o valdovas bejėgis, kai neturi pakankamai lėšų ir kariuomenės”. Žinoma, kariuomenei reikėjo pinigų.

Valstybės finansai ir valdininkija

Frydricho Vilhelmo valdos nebuvo turtingos, jis ypač rūpinosi sutvarkyti valdinių apmokestinimą ir turėti sąžiningus mokesčių rinkėjus. Tuometinėse Europos valstybėse nemažai surinktų pinigų nepatekdavo į iždą Juos pasisavindavo valdininkai. Su valstybės lėšų grobstymu, kyšininkiavimu taikstėsi beveik visi valdovai. Tik Frydrichas Vilhelmas ir jo įpėdiniai dėjo gana sėkmingas pastangas išgyvendinti valdininkų piktnaudžiavimus, sukurti veiklių, daugmaž sąžiningą administraciją. Kunigaikštis įvedė nuolatinius mokesčius: tiesioginį žemės mokestį ir netiesioginį – alaus. Jų rinkimui palengvinti valstybė buvo suskirstyta į apskritis, valdomas karinių komisarų. Visos lėšos ėjo išlaikyti nuolatinei kariuomenei, ir joje Frydricho Vilhelmo valdymo pabaigoje jau buvo 30 tūkst. karių, t. y. kur kas daugiau, negu taikos metu turėjo Lenkijos-Lietuvos valstybė, kurioje gyveno beveik dešimteriopai daugiau žmonių. Tiesa, su tokia armija Hohencolernai dar negalėjo vykdyti plačių užkariavimų, bet jie sumaniai naudodavosi didesnių valstybių tarpusavio karais.

Leninės priklausomybės panaikinimas

1655 m. Frydrichas Vilhelmas tapo Švedijos, užpuolusios Lenkiją ir Lietuvą, sąjungininku. Jo kariuomenė drauge su švedais užėmė Varšuvą. Tačiau kai užpuolikams pradėjo nesisekti, jis nuo jų atsimetė ir padėjo išvyti juos iš Lenkijos. Atsidėkodamas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras 1657 m. panaikino Prūsijos leninę priklausomybę.

Kolonizacijos politika

Frydrichas Vilhelmas buvo taupus ir net šykštus valdovas, nemėgo prabangos ir brangių pramogų. Norėdamas padidinti valstybės pajamas, rūpinosi tankiau apgyvendinti savo valdas, kvietėsi kolonistų iš vokiečių kunigaikštysčių ir kitų Vakarų Europos valstybių. Persikėlėliams duodavo žemės; atleisdavo ketveriems metams nuo mokesčių, suteikdavo teisę nekliudomai išpažinti savo tikėjimą. Kai 1685 m. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV atšaukė Nanto ediktą, persekiojami hugenotai gavo prieglobstį Brandenburge ir Prūsijoje. Jų atsikėlė 20 tūkst. Prancūzų hugenotai, kurių dauguma buvo miestiečiai amatininkai ir pirkliai, taip pat teisininkai, gydytojai bei kiti išsilavinę žmonės, daug prisidėjo prie Hohencolernų valdų ūkio ir kultūros plėtotės.

Prūsijos paskelbimas karalyste

Frydricho Vilhelmo sūnus Frydrichas I, priešingai, laikė puošnų dvarą, dievino prabangą ir iškilmingas rūmų ceremonijas. Tačiau kaip tik jam pavyko gauti iš Austrijos imperatoriaus karaliaus vainiką. 1701 m. Prūsija buvo paskelbta karalyste, kas ją iškėlė virš visų kitų vokiečių kunigaikštysčių. XVIII a. Prūsijos vardas pamažu prigijo visoms Hohencolernų valdoms. Tačiau Prūsija dėl palyginti nedidelės teritorijos ir nedaugelio gyventojų vis dar buvo antraeilė valstybė.

Frydrichas Vilhelmas I

Jos galybę toliau uoliai stiprino Frydrichas Vilhelmas I (1713—1740), pramintas karalium-seržantu. jis iš pat jaunystės tiesiog nekentė rūmų blizgesio bei ceremonijų ir palaido gyvenimo, taip būdingo XVIII a. Europos diduomenei. Vos įžengęs į sostą, naujas karalius smarkiai sumažino išlaidas rūmų išlaikymui ir visiškai  neskyrė kultūrai bei menui. Mokslininkus ir menininkus jis laikė veltėdžiais ir paleistuviais. Karštai tikintis, darbštus ir labai šykštus valdovas Frydrichas Vilhelmas I, be to, pasižymėjo šiurkštumu. Ištiktas įniršio priepuolių, jis apkuldavo lazda valdininkus, didikus ir net savo šeimos narius.

Vidaus reformos ir kolonizacijos tęsimas

Labai energingai ir nuosekliai Frydrichas Vilhelmas I didino armiją ir tobulino administraciją, kurios veiklą pats priekabiai kontroliavo. Gerokai išaugo mokesčiai, jie buvo dar griežčiau išieškomi. Toliau vyko rečiau gyvenamų sričių kolonizacija. Dauguma kolonistų kėlėsi į rytinę Prūsijos dalį, kurią neregėtai nusiaubė 1709—1711 m. maras. Nuo jo labiausiai nukentėjo lietuvių gyvenamos žemės. Ten išmirė ištisi kaimai ir miesteliai, nemaži plotai liko beveik tušti. Juose Prūsijos valdžia apgyvendindavo vokiečius protestantus iš Šveicarijos ir Austrijos, taigi lietuvių nenaudai keitė Mažosios Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį.

Armija, rekrutų prievolė, junkeriai

Armijos išlaikymui ėjo beveik 4/5 valstybės iždo išlaidų. Karių skaičius pasiekė 83 tūkst. Prūsija tapo ketvirtąja (po Rusijos, Prancūzijos ir Austrijos) karine galybe Europoje, nors savo teritorijos dydžiu buvo dešimta, o gyventojų skaičiumi — trylikta tarp visų kitų žemyno valstybių.

Surinkti reikiamą kareivių skaičių nebūdavo paprasta. Savanorių mažai atsirasdavo, nes Prūsijos kariuomenėje viešpatavo griežčiausia drausmė, tarnyba buvo menkai mokama. Karalius surado išeitį — rekrutų prievolę. Kiekvienas Prūsijos kariuomenės pulkas turėjo savo apygardą, vadinamą kantonu. Visi joje gyvenantys jauni vyrai, išskyrus bajorus ir dvasininkus, būdavo įtraukiami į rekrutų sąrašą. Kai pritrūkdavo savanorių (taip atsitikdavo beveik visada), į tarnybą būdavo šaukiami vyrai pagal rekrutų sąrašą. Dešimčiai valstiečių kiemų apytikriai tekdavo vienas šaukiamasis. Tarnauti reikėdavo dvidešimt metų, tačiau dalis rekrutų buvo šaukiama tik dviejų mėnesių pavasario pratyboms, o paskui paleidžiama namo.

Bausmės Prūsijos kariuomenėje 1774m

Į rekrutus dažniausiai patekdavo neturtingi valstiečiai ir miestiečiai, kumečiai, taip pat triukšmadariai ir net valkatos. Gerai ūkininkaujantys valstiečiai, nagingi amatininkai ir turtingi miestiečiai taikos metu nebūdavo imami. Tokia kariuomenės rinkimo tvarka, dar vadinama kantonų sistema, leido palyginti neturtingai Prūsijai sudaryti ir išlaikyti didžiulę armiją.

Karininkais, kurių irgi daug reikėjo, tapdavo junkerių sūnūs. Frydrichas Vilhelmas I stengėsi, kad kuo daugiau jų patektų į karinę tarnybą. Daugelis junkerių vaikų nuo 12 metų amžiaus būdavo atskiriami nuo šeimos ir siunčiami j kadetų mokyklas, rengiančias karininkus. Tėvams nenorint atiduoti vaikų, jie būdavo paimami jėga. Tačiau junkeriai greitai apsiprato su karaliaus nustatyta tvarka. Karininko profesija pasidarė pragyvenimo šaltiniu jų jaunesniesiems sūnums, kurie nepaveldėdavo dvarų, o karinė tarnyba — viso luomo garbės reikalu.

Tarnyba kariuomenėje dar glaudžiau susiejo junkerius su Hohencolernų monarchija.

Prūsijos absoliutizmas

Prūsijoje viešpatavo absoliutizmas, tačiau jis turėjo išskirtinių bruožų, nebūdingų kitoms Europos valstybėms. Ten imperatoriai, karaliai ir kunigaikščiai paprastai pavesdavo tvarkyti visus reikalus ministrams, didelę įtaką jiems darė moterys. O Prūsijoje monarchai patys prižiūrėjo administracijos veiklą ir kariuomenę. XIX a. vokiečių istorikai ne be pagrindo teigė, kad Prūsijos valstybė yra Hohencolernų kūrinys. Frydricho Vilhelmo I absoliutizmas buvo šiurkštus, galima sakyti, „neapšviestas“. Šiuo atžvilgiu gerokai skyrėsi jo sūnaus, Frydricho II valdymas.

Klausimai

  1. Kaip buvo sujungtos Prūsijos ir Brandenburgo žemės?
  2. Kodėl Prūsijos ir Bradenburgo valstybėje stiprėjo baudžiava?
  3. Kodėl Frydrichas Vilhelmas į Prūsijos ir Brandenburgo valstybę kvietėsi kolonistų?
  4. Kaip buvo didinama kariuomenė valdant Frydrichui Vilhelmui I?
  5. Kuo skyrėsi Prūsijos ir kitų Europos valstybių absoliutizmas?