12 Kov

37. Prieštaravimai Europoje ir karinės sąjungos

Europos valstybių nesutarimai dėl teritorijų ir politikos

Imperialistinė politika, siekiant užgrobti vis naujas ir naujas teritorijas, sukė­lė ne vieną susidūrimą tarp šalių, pretendavusių į tas pačias kolonijas. Augo įtampa tarptautinėje politikoje. Ypač tokios tendencijos pastebi­mos po Italijos ir Vokietijos susi­vienijimo. Šios šalys aktyviai sie­kė gauti savo dalį kolonijų. Pačio­je XIX a. pab. prie jų prisijungė JAV ir Japonija. Europos valstybių interesai susidūrė visuose žemynuose. 1898 m. tarp An­glijos ir Prancūzijos dėl Afrikos teritorijos dalies prie aukštutinio Nilo, kurią buvo užėmę prancūzai, kilo Fašodo krizė. Karas tarp šalių neprasidėjo tik to­dėl, kad Prancūzija atitraukė savo kariuomenę.

Dar rimtesnis susidūrimas tarp Prancūzijos ir Vokietijos kilo Maroke, į kurį pretendavo abi šalys. 1905 m. pirmoji ir 1911 m. antroji Maroko krizės buvo išspręstos taikiai. Panašūs konfliktai tarp Europos šalių įsiplieskė ir kituose že­mynuose. Visiškai nusilpusioje Osmanų imperijoje siekė įsigalėti ir jos teritori­ją apkarpyti Rusija, Austrija, Vokietija, Anglija, Prancūzija. Būtent ši valstybių konkurencija paskatino Europos šalis diplomatinėmis priemonėmis Artimuo­siuose Rytuose užtikrinti „status quo„. Dėl tų pačių priežasčių buvo išsaugotas ir Kinijos vientisumas, kurioje Eu­ropos valstybės, JAV ir Japonija užsitikrino savo įtakos sferas. Įtampai ir nesu­tarimams aštrėjant, Europos šalys ieškojo sąjungininkų, stengėsi sudaryti poli­tines ir karines pagalbos sutartis.

Trilypės sąjungos susikūrimas

Išsigandusios Rusijos pretenzijų ir ekspansijos Balkanuose, 1879 m. Austrija-Vengrija ir Vokietija pasirašė taikos sutartį, kuria įsipareigojo viena kitai padė­ti. Ši sutartis buvo nukreipta prieš Rusiją. Tai buvo vieno pirmųjų Europoje politinio ir karinio bloko kūrimosi pradžia. Jau vien tai, kad sutartis buvo slap­ta, paskatino ir kitas šalis ieškoti partnerių ir sudaryti panašius susitarimus. Tuo metu ryšių su Vokietija ir Austrija-Vengrija ėmė ieškoti Italija. Kai 1881 m. prancūzai užėmė Tunisą, italai išsigando, kad kelias į Afriką jiems gali būti užkirstas. Po neilgų pasitarimų Italija 1882 m. prisijungė prie Aust­rijos-Vengrijos ir Vokietijos sutarties. Taip buvo sudaryta Trilypė sąjunga, prie kurios po metų prisijungė Rumunija, o vėliau dar keletas šalių. Taip susi­kūrė karinis blokas, kurio šalys įsipareigojo viena kitai padėti kilus karui. Prancūzija, pamačiusi, jog tai pažeidžia jos interesus, paskelbė Italijai muitų karą, dėl to labai nukentėjo Italijos ekonomika. Bet tai Trilypės sąjungos ne­išardė, Prancūzijai teko aktyviau ieškoti sąjungininkų. Vokietijai Trilypė są­junga buvo labai naudinga, nes ji praktiškai izoliavo pagrindinį priešą- Pran­cūziją. Tačiau pati sąjunga nebuvo stipri, nes ją draskė vidaus prieštaravimai, ypač nesutarimai tarp Italijos ir Austrijos-Vengrijos dėl teritorijų Balkanuose. Šie prieštaravimai nulėmė Italijos atsiskyrimą nuo sąjungos prasidėjus Pirma­jam pasauliniam karui.

Prancūzijos ir Rusijos suartėjimas

Nors Vokietijos ir Rusijos santykiai nebuvo labai geri, tačiau tarp abiejų šalių galiojo bendradarbiavimo sutartis, todėl didesnių problemų nekilo. 1890 m. at­sistatydinus kancleriui O. Bismarkui, imperatorius Vilhelmas II nusprendė pa­keisti politiką. Vokietija pranešė nutraukianti sutartį su Rusija. Naujoji Vokieti­jos vyriausybė, vadovaujama kanclerio Kaprivi, manė, kad, Vokietijai sudarius karinę ir politinę sutartį su Austrija-Vengrija, bendradarbiavimas su Rusija yra neįmanomas. Kita vertus, Vokietija tuo metu siekė suartėti su Anglija, kuri vykdė antirusišką politiką. Rusija ėmė ieškoti kitų sąjungininkų. Juo greitai panoro tapti Prancūzija. 1887 m. Vokietijos vyriausybė Rusijai įvedė muitus grūdams. Ieškodama lėšų Rusija kreipėsi į Prancūziją. Todėl jau 1890 m. tarp rusų ir prancūzų buvo su­rengtos pirmosios derybos, o 1891 m. liepos mėn. į Rusijos karinį Kronštato uostą prie Sankt Peterburgo atplaukė Prancūzijos karo laivų eskadra, prasidėjo slaptas sutarties ruošimas. Prancūzija Rusijai suteikė nemažai kreditų, o vėliau tarp abiejų šalių buvo pasirašyta karinė konvencija, kurioje numatyta, kad kilus karui su Trilypės sąjungos valstybėmis, šalys padės viena kitai. 1894 m. sausio mėn. sutartis buvo ratifikuota. Vokietijos vyriausybė nusprendė, kad tokia su­tartimi ją norima izoliuoti, sustiprėję prancūzai gali bet kada pradėti karą ir atsirevanšuoti už 1870 m. pralaimėjimą. Todėl dar 1892 m. Vokietijos kariuo­menės generalinio štabo vadas grafas Šlyfenas įsakė pradėti rengtis karui dviem frontais: prieš Prancūziją ir prieš Rusiją vienu metu.

Rusijos ir Anglijos nesutarimų išsprendimas

Nuolatinis Vokietijos stiprėjimas ir siekis dominuoti kėlė nerimą Didžiajai Bri­tanijai, kuri ilgą laiką nuo Europos valstybių laikėsi nuošaliau. 1896 m. impe­ratorius Vilhelmas II pareiškė, kad Vokietija turi tapti jūrų valstybe. Admirolui Tirpicui buvo pavesta sukurti tokį laivyną, kuris nenusileistų anglų laivynui. Anglija, norėdama išspręsti nesutarimus su Vokietija, siūlė pradėti derybas dėl laivyno sumažinimo. 1901 m., Vokietijai nesutikus sumažinti karinio jūrų lai­vyno plėtimo, derybos nutrūko. Kita vertus, Anglijai nerimą kėlė Rusijos įtakos augimas Tolimuosiuose Ry­tuose. Londonas baiminosi, kad Rusija gali siekti įsigalėti Kinijoje. Vykdydama prieš Rusiją nukreiptą politiką, Anglija ėmė ieškoti sąjunginin­kų. 1902 m. tarp anglų ir prancūzų prasidėjo dery­bos, kurias paspartino 1903 m. įvykęs Didžio­sios Britanijos karaliaus Eduardo VII vizitas Pa­ryžiuje. 1904 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos buvo pasirašyta „Santar­vės“ („Entente cordiale“) sutartis. Abi šalys susita­rė visus ateityje iškilusius nesutarimus spręsti derybomis. Prancūzija atsisakė pretenzijų į Egiptą, o už tai Anglija sutiko, kad prancūzai stiprintų sa­vo įtaką Maroke, į kurį taip pat pretendavo Vokietija. Kadangi Prancūzija jau buvo pasirašiusi sutartį su Rusija, pradėta stengtis likviduoti nesutarimus tarp Angli­jos ir Rusijos.

Anglijos ir Rusijos suartėjimą paskatino pirmoji Maroko krizė. Vokietijos kancleris Vilhelmas II, netikėtai visoms šalims, 1905 m. karo laivu atplaukė į Maroko Tangesio uostą. Taip vokiečiai norėjo pademonstruoti savo jėgą ir pa­spartinti tarptautinės konferenci­jos dėl Maroko likimo sušaukimą. Prancūzijoje ir Anglijoje toks vo­kiečių jėgos demonstravimas buvo suvoktas kaip pasiruošimas nau­jam karui. Konferencijoje dėl Ma­roko Anglija ir Rusija palaikė Prancūziją. Nors Maroko sultonui buvo garan­tuotos suverenios teisės, tačiau prancūzams suteikta teisė kontroliuoti Maroko policiją ir finansus. Konferencija parodė, kad Anglijos ir Rusijos pozicijos gerokai supanašėjo. 1907 m. rugpjūčio mėn. tarp Anglijos ir Rusijos buvo sudaryta sutartis, kuria abi šalys apribojo savo įtakos sferas ir išsprendė buvusius nesutarimus Azijoje. Rusija sutiko nebesikišti į Afganistaną ir paliko jį Anglijos įtakos sferai. Persi­ja buvo padalyta taip: šiaurinė dalis tapo Rusijos įtakos sfera, o pietinė – atite­ko Anglijai. Abi šalys sutarė nepretenduoti į Tibetą, kuriame pripažino Kinijos įtaką. Pasirašius šią sutartį, Rusija ir Anglija tapo sąjungininkėmis. Kadangi jau prieš tai buvo pasirašytos Anglijos ir Prancūzijos bei Prancūzijos ir Rusijos su­tartys, šios šalys dabar susivienijo į vieningą bloką, kuris buvo pavadintas An­tantės sąjunga. Taip Europa suskilo į du priešiškus karinius ir politinius blokus.

Vieta po saule

1897 m. Vokietijos užsienio reikalų ministras parlamente kalbėjo: „Mes turime reikalauti, kad vokiečių misionierius, vokiečių verslininkas, vokiečių prekės, vokiečių vėliava ir vokiečių laivai Kinijoje būtų ne mažiau gerbiami nei kitų šalių (audringas deputatų pritarimas). Pagaliau mes esame pasiryžę Rytų Azijoje gerbti kitų didžiųjų valstybių interesus, bet tik su sąlyga, jeigu bus atsižvelgiama į mūsų interesus. Vienu žodžiu, nenorime nieko nustumti į šešėlį, tačiau ir mes norime užsitikrinti sau vietą po saule <…>.“