27 Bir

Priešistorinis laikotarpis. A. Šapokos „Lietuvos istorija“

Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas

Žemė, kaip žinome, iš pradžių yra buvusi žėrinti ugninė masė. Ilgainiui, atiduodama šilimą šaltai erdvei, ji vėso ir klojosi pluta. Žemės pluta, nors labai jau sustorėjusi, bet ir dabar dar vietomis smunka arba kyla aukštyn, raukšlėjasi. Seniau tas atsitikdavo dar dažniau. Nuo to priklausė jūros kaitaliojimasis su sausuma, kitaip sakant, jūros ir sausumos svyravimai. Antai Lietuvos paviršiaus žemės plutai svyruojant, t. y. iškylant ir nusileidžiant, jūra su sausuma čia kaitaliojasi net kelis kartus. Dabartinė mūsų krašto sausuma yra atsiradusi tik po 6 jūros periodų. Jos amžius, skaitant metais, bus jau milijoninis.

Bet per paskutinius 800.000 metų mūsų ir didelės Europos dalies paviršių dar labai pakeitė ledynai. Anksčiau mūsų kraštuose klimatas buvo šiltesnis, ir čia augo šiltųjų kraštų augalai. Bet vėliau dėl tam tikrų priežasčių klimatas ėmė šalti, ir nuo gausių vandens kritulių Skandinavijoje ėmė augti didžiulis ledynas, kurio storis siekė net 2 klm. Amžiams bėgant, jis vis didėjo ir, slinkdamas į pietus, apėmė visą šiaurės ir vidurio Europą. Vėliau, po kelių dešimčių tūkstančių metų, klimatas vėl atšilo, ledynai ištirpo, atsirado augalų ir gyvulių; bet paskui šaltis pasikartojo iš naujo. Iš viso Europoje yra buvę net keturi tokie ledynų laikotarpiai, bet pas mus, Lietuvoje, ir visam Pabaltijy tėr buvę vos du.

Mūsų krašto paviršių galutinai suformavo tie ledynai. Pirmiausia ledynas atslinkdamas išvagojo ir išrausė paviršių, paskui ištirpdamas jis apklojo žemę iš visur suneštomis nuosėdomis ir pagaliau žemės paviršių galutinai aplygino tirpstančių ledynų vanduo. Dabartinę išvaizdą kraštui davė antrasis ledynas. Tuo met ištirpęs ledyno vanduo nutekėdamas išrausė didžiules vagas, kurios dabar mums atrodo slėniais, sudarė dabartines mūsų upių vagas, o kai kuriose ledyno išgręžtose daubose, neprasimušdamas srovėmis, vanduo sudarė gilius ežerus.

Lietuvoje ledyno storis buvo apie 150 metrų. Kadangi ledynai tirpo ne vienu laiku, bet tirpo palengva iš pietų į šiaurę, tai paskučiausiai nuo ledo atsipalaidavo žemaičių kraštas. Ledyno vanduo tuo tarpu tekėjo į Vyslos ir Dniepro baseinus. Nemuno žemupys tebebuvo po ledais: žemutinė jo vaga susidarė vėliau. Bet ir jai susidarius, rytų Lietuvos vandens dar ilgai tekėjo senosiomis vagomis. Kai ledynas dar tebebuvo apklojęs Žemaičius, jo pakraštyje, apie Kauną, buvo daugybė susitelkusių vandenų. Iš čia, dabartine Nemuno vidurupio vaga, vanduo tekėjo priešingai šiandieninei Nemuno tėkmei — į pietus. Kita srovė tekėjo dabartine Neries vaga, irgi priešingai šiandieninei jos tėkmei, taigi— į rytus. Ten šis vanduo susiliedavo su dabartiniu Merkiu, kuris tada buvo didžiausia vandens nutekamoji vaga. Į jį taip pat patekdavo ir ta srovė, kuri tekėjo į pietus dabartine Nemuno vidurupio vaga. Visas tas vanduo patekdavo į Bugą, o juo — į Vyslą. Ledams pasitraukus toliau į šiaurę, atsirado dabartinė žemutinio Nemuno vaga. Kadangi iš minėtų Kauno apylinkėje buvusių vandenų šita vaga pasiekti jūrą buvo daug arčiau, tai srovė čia buvo daug greitesnė ir vis didėjanti, o į pietus ir į rytus tekančios srovės silpo. Pagaliau vanduo tiek nuslūgo, kad takoskyra, skyrusi tekančias iš čia į rytus ir į vakarus upes, buvo prarausta. Tada pakeitė savo tėkmę Neris. Jos ryšys su Merkiu nutrūko. Po kiek laiko dabartinis Nemuno vidurupis pralaužė Alytaus aukštumą ir, pakeitęs tėkmės linkmę, kartu su Merkio vandenim prisijungė prie Nemuno žemupio, tekančio į vakarus. Dabartinis Nemuno aukštupys tada tebetekėjo į Dniepro baseiną, bet, pralaužęs Gardino aukštumą, ir jis pasuko į šiaurę Kauno link. Tuo būdu susiformavo dabartinės centrinės Lietuvos vandenų vagos. Beje, Nemuno žiotys tuomet buvo labai plačios, o jūra ilgą laiką buvo daug arčiau: ji siekė net dabartinę Tilžę ir Jūros upę.

Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos krašto kultūra

1—4 kauliniai harpūnai, 5—6 kauliniai durklai, 7—8 kauliniai kirvukai, 9 apskaldyto titnago įrankis, 10—12 akmens kirvukai, 13—15 titnaginiai iečių galai, 16—17 gintariniai amuletai, 18—22 gintariniai papuošalai, 23 puodas, 24 akmuo, ant kurio su kitu akmeniu trindavo pabertus grūdus, — savotiškos girnos.

Pabaltijy dar prieš ledynų laikotarpį buvo labai šiltas klimatas. Čia vešėjo amžinai žaliuojantieji augalai ir gyveno keisčiausi didžiuliai gyviai. Jūros pakrašty ir dideliam dabartinės jūros plote, kur tada buvo sausuma, augo ypatingos veislės pušų ir eglių, iš kurių gausingų sakų laiko būvyje susidarė mūsų gintaras. Tarpledyniniame laikotarpyje čia buvo ir didžiųjų mamutų. Kitur Europoje kartu su mamutais tarpledyniniais laikotarpiais gyveno ir žmogus, kurs tada vartojo prastai apdoroto akmens įrankius. Todėl tas laikotarpis vadinamas senesniojo akmens amžiaus (paleolito) laikotarpiu. Lietuvoje jokių šitos kultūros palaikų nesurasta, todėl negalima teigti, kad tuo laiku čia gyveno žmogus. Tačiau jis galėjo ir gyventi: jo kultūros palaikus galėjo sunaikinti užslinkę ledynai. Lig šiol taip pat nėra surasta jokių žmogaus gyvenimo palaikų ir pirmajam periode po ledynų, kai mūsų kraštų augalai ir gyvuliai buvo panašūs į dabartinio Ledynuotojo vandenyno sričių tundros gamtą. Pirmieji žmonės mūsų krašte jau neabejotinai gyveno viduriniojo akmens amžiaus (mezolito) laikotarpiu, kuris tęsėsi maždaug nuo 10.000 iki 3.000 m. pr. Kristų. Klimatas tuomet jau buvo panašus į dabartinį. Šio periodo Lietuvos gyventojai buvo klajokliai, mito žvėriena ir žuvimis. Jie sustodavo trumpam laikui gyventi smiltynuose, upių bei ežerų pakrantėse ir miškų aikštėse. Tokiose vietose dabar užtinkama jų buvusių stovyklų žymių su charakteringais titnago, kaulo ir rago įrankiais. Vienintelis prijaukintas gyvulys tuomet buvo šuo.

Apie 3.000 m. pr. Kr. žmonių gyvenime atsiranda naujų permainų. Žmogus, lig tol buvęs klajūnas, tampa sėslus, pradeda dirbti žemę, sėti javus ir auginti naminius gyvulius. Darbo įrankiai taip pat žymiai pagerėja, žmogus išmoksta juos dailiai nušlifuoti. Šis laikotarpis vadinamas naujuoju akmens amžiumi, arba neolitu. Neolitas Lietuvoje tęsėsi maždaug iki 1.500 m. pr. Kr.

Tik apie vidurį antrojo tūkstantmečio prieš Kristų į Lietuvą patenka patys pirmieji žalvario dirbiniai. Šiai žalvario amžiaus (maždaug 1500—500 m. pr. Kr.) kultūrai yra charakteringi įvairūs žalvariniai kirviai, ietys ir vienas kitas papuošalas.

Lietuvos žalvario (bronzos) amžiaus dirbiniai:
1-10 kirviai, 11-13 kalavijai, 14, 19-21 iečių galai, 15-21 papuošalai, 22 statulėlė , 24—31 kirviai.

Lietuvos geležies amžiaus dirbiniai: 1—8 fibulos (segtukai), 9 ir 15 apirankė, 12 kirvis, 13 ieties galas. 10-12, 14 ir 16 antkakliai.

Be žalvarinių dirbinių, tuo metu gana dažnai dar būdavo vartojami akmens ir kaulo įrankiai.

Naujojo akmens amžiaus kirvukas su kotu, rastas Kaune.

Geležis Lietuvoje pradedama vartoti ne anksčiau, kaip apie 500 m. pr. Kr. Iki mūsų eros pradžios teturime labai maža senosios kultūros liudininkų; tiktai pirmaisiais amžiais po Kr. Lietuvoje susiduriame su turtinga, gražia ir savita geležies amžiaus kultūra. Iš šio laikotarpio turime daugybę kapų, kurie parodo ne tiktai mūsų sentėvių medžiaginę kultūrą, bet ir jų pomirtinio gyvenimo tikėjimą. Šitame periode atskiros mūsų kiltys jau išeina į istorijos šviesą.

Akmenimis apkrauti senovės kapai, atkasti Mažojoje Lietuvoje.

Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas

Visi minėti kultūros periodai susekami tik iš archeologinių palaikų. Iš jų tegalima nustatyti, kaip žmonės gyveno, kuo vertėsi, kokių turėjo ištaigų, o iš lavonų laidojamo būdo galima susekti pažiūras į pomirtinį gyvenimą; bet, kas jie tokie buvo, kurios tautos buvo, gana sunku pasakyti.

Išilginis kapo (I—II a. po Kr.) piūvis. Lavonas, palaidotas iš medžio išskaptuotame grabe. Gale galvos puodai su maistu.

Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas Tacitas savo veikale „Germania“. Jis juos vadina aisčiais (aestii, aestiorum gentes). Kadangi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo, tai reikia manyti, kad jau nuo naujojo akmens amžiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai. Mat, kiekviena tauta paprastai turi savą skirtingą kultūrą, ir jeigu kur nors įvyksta tautų pasikeitimas, tai ten aiškiai matyti ir kultūros pasikeitimas. Mūsų krašte kultūros pasikeitimo archeologija neranda, nerodo tautų pasikeitimo nė istorinių laikų šaltiniai, taigi raštuose minimas aisčių kiltis tenka laikyti lietuvių kilmės kiltimis.

Visos lietuvių kilmės kiltys anais senovės laikais bendro vardo gal nė neturėjo, o kad ir turėjo, tai vis tiek jis mums šiandien nebežinomas. Lig šiol svetimšaliai, kai kalbėdavo apie lietuvių kilmės tautas, vartodavo baltų tautų terminą. Tas geografinis terminas reiškia Baltijos pajūrio tautas. Tik didieji mūsų kalbininkai Jaunius su Būga visas tas gimines vadino aisčiais, argumentuodami tuo, kad taip jas vadina senieji viduramžio raštai ir kad ten, kur jie gyveno, yra tą vardą pateisinančių vietovardžių (pav., Aistmarės Prūsuose). Mums nėra reikalo vartoti baltų termino dar ir dėl to, kad juo dažnai pažymimos ir kitos, mums visiškai negiminiškos tautos: lybiai, estai ir suomiai.