21 Lie

§ 5. Prancūzų švietėjai. „Apšviestasis absoliutizmas”

  • Daugiau apie švietimą ir švietėjus
Švietimo epocha vadinamas XVIII a. Europos valstybėse bei Šiaurės Amerikoje pasireiškęs intelektualinis pakilimas. Švietėjais vadinami rašytojai, filosofai, ekonomistai kritikavo to meto valstybinę bei visuomeninę santvarką, siūlė būdus jai patobulinti. Šiuo laikotarpiu buvo itin susidomėta mokslo bei švietimo pasiekimais, jų vaidmeniu žmonijos istorijoje. Buvo tikima, kad mokslas bei švietimas leis visuomenei pasiekti geresnę, protingesnę santvarką, svarstomi įvairūs valstybės ir visuomenės pertvarkymo projektai.

Švietimo epochos pagrindinės idėjos:

1. Švietimo amžius – tai savotiškas humanizmo tęsinys, tačiau švietėjų idėjos gerokai skyrėsi nuo renesanso humanistų, nes jie žymiai daugiau dėmesio skyrė visuomeniniams klausimams. 2. Švietėjų idėjoms didelę įtaką turėjo: gamtos mokslų laimėjimai, XVII a. pasaulietinė Europos filosofija (T. Bekono, R Dekarto pažiūros); 3. Švietėjai tikėjo žmonijos pažanga ir ypatingu švietimo vaidmeniu šiame istoriniame procese, smerkė religinį nepakantumą, įstatymų neteisingumą, luomų privilegijas ir reikalavo visų žmonių lygybės prieš įstatymus. 4. Švietėjų nuomone, visuomenės pertvarkymus turi vykdyti apsišvietę ir švietėjų pažiūras remiantys valdovai. (Tokių valdovų Europoje buvo, ir jie įgyvendino “apšviestojo absoliutizmo“ politiką.)

Švietimo epochos idėjų reikšmė:

1. Švietimo idėjos reiškė kylančios buržuazijos siekius. Jų iškeltos laisvės, lygybės ir tautos suveriniteto idėjos buvo įgyvendintos Šiaurės Amerikos kolonijose ir pamėgintos įgyvendinti Prancūzijos revoliucija (nors nebuvo svarbiausia šių revoliucijų priežastis, bet turėjo joms didelę įtaką). 2. Naujos filosofinės, ekonominės, gamtos mokslų ir kitos teorijos sparčiau plito Europoje ir Amerikoje, skatindamos mokslo bei kultūros pažangą bei įvairių šalių apsišvietusių sluoksnių bendradarbiavimą (XVIII a. visuotinai pripažinta bendravimo kalba tapo prancūzų). 3. Švietimo idėjos buvo unikalios savo kosmopolitizmu ir religine tolerancija (šiame amžiuje pasireiškė įvairių tautybių ir skirtingų tikėjimų apsišvietusių žmonių bendravimas ir bendradarbiavimas).

Žymiausieji anglų, prancūzų ir vokiečių švietėjai:

Dž. Lokas (1632-1704) – pirmasis iškėlė “visuomenės sutarties teoriją” (“visuomenės sutartį” sudaro Žmonės, kurie sukuria valstybę savo prigimtinėmis teisėmis, pirmiausia – nuosavybei ir laisvei, apsaugoti); pasisakė už sąžinės laisvę; mane, kad reikia atskirti įstatymų leidimo (parlamentui) ir vykdomąją valdžią (karaliui), viršenybę teikiant pirmajai.

Š. Monteskje (1689-1755) – kritikavo Prancūzijos absoliutizmą ir toliau plėtojo Dž. Loko idėjas apie valdžių atskyrimą (skirstė valdžią i įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismų- pastaroji privalo būti nepriklausoma nuo kitų dviejų, o teisėjų sprendimai visada turi atitikti įstatymus); teigė, kad visuomenės įstatymų sistemą lemia daug veiksnių: gamta ir klimatas, gyventojų užimtumas, būdas, papročiai, religija.

Volteras (1694-1778) – manė, kad asmens ir minties laisvė gali būti pasiekta ir valdant apsišvietusiam monarchui, ragino karalius ir filosofus susivienyti prieš bendrą priešą — Katalikų Bažnyčią, kurią smarkiai kritikavo ir išjuokė; puldamas katalikybę, įrodinėjo, kad tikėjimas į Dievą yra būtinas, nes palaiko tvarką valstybėje.

Ž. Ž. Ruso (1712-1778) – smerkė teisinę ir turtinę nelygybę (manė, kad pastaroji skatina pirmąją); siūlė riboti privatinę nuosavybę; teigė, kad valdžia turi priklausyti tautai, kuri nustato valstybės santvarkos formą (geriausia santvarka – respublika); buvo abejingas Bažnyčiai, bet netikėjimą laikė pavojingu visuomenei (bedievis – tai žmogus, nesugebantis gyventi visuomenėje, nemėgstantis įstatymų ir teisingumo).

Ž. Meljė (1664-1729) – kraštutiniausias prancūzų švietėjas, socialistinio visuomenės pertvarkymo teoretikas: ragino panaikinti privatinę žemės nuosavybę, panaikinti skirstymą į luomus, siūlė panaikinti net valstybę, kaip priešišką žmonėms jėgą (dėl to laikomas net anarchizmo pradininku), atmetė religiją, kvietė ginklu nuversti esamą santvarką.

G. Mabli (1709-1785) – nuosaikesnis socialistas, įrodinėjęs, kad žmonijos nelaimių priežastis – privatinė nuosavybė, o blogybes galima sušvelninti įvedus išmintingus įstatymus, kurie ribotų prabangą ir įtvirtintų paprastą gyvenimo būdą.

D. Didro (1713-1784) – inicijavo prancūzų švietėjų subūrimą į vieną grupę ir ėmėsi leisti “Enciklopediją”, kurioje buvo išdėstytos visos tuometinio mokslo sukauptos žinios (straipsnius rašė Volteras, Monteskje, Ruso ir kt įžymūs žmonės – jie vadinami “enciklopedistais”).

I. Kantas (1724-1804), J. G. Fichtė (1762-1814) ir kt. vokiečių mąstytojai daugiausia domėjosi kosmopolitinėmis vieningos žmonijos, pasaulinės pilietybės idėjomis, buvo “apšviestojo absoliutizmo“ šalininkai (tikėjo, kad pažangius pertvarkymus įvykdys valdovai).

Apšviestasis absoliutizmas

Nuo XVIII a. vid. daugelio Europos valstybių monarchai vykdė pertvarkymus, kuriais siekė sutvirtinti savo valdžią. Šiuos pertvarkymus palaikė ir skatino švietėjai.

Svarbiausieji pertvarkymai buvo šie:

1. Administracijos centralizavimas.

2. Baudžiamųjų įstatymų sušvelninimas (mirties bausmės apribojimas, kankinimų uždraudimas).

3. Pramonės, prekybos ir žemdirbystės rėmimas, baudžiavos palengvinimas arba panaikinimas.

4. Finansų tvarkymas (didesnis bajorų apmokesti-nimas, vienodesnis mokesčių paskirstymas, lėšų taupymas).

5. Švietimo plėtojimas (mokyklų steigimas).

6. Religinio pakantumo įstatymų priėmimas, Bažnyčios įtakos mažinimas, vienuolynų naikinimas.

“Apšviestojo absoliutizmo” reformos buvo vykdomos daugelyje Europos valstybių: Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Danijoje, Švedijoje ir kt. Rusijos imperatorienė Jekaterina II taip pat susirašinėjo su Volteru, tačiau Rusijoje “apšviestojo absoliutizmo” reformos buvo labai paviršutiniškos (nepanaikino baudžiavos, švaistė valstybės lėšas ir t.t).

„Sostų ir filosofų” sąjunga truko iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kuri smarkiai išgąsdino monarchus. Po to jiems švietėjai su savo idėjomis atrodė jau pavojingi.

Prancūzų švietėjai

Šarlis Luji Monteskjė

Šarlis Lujis MonteskjėVienas iš prancūzų Švietimo pradininkų buvo kilmingas bajoras Šarlis Luji Monteskjė (1689—1755). Jis smerkė absoliutizmą, Prancūzijos karaliaus rūmų išlaidumą, nesibaigiančius karus. Monteskjė pavyzdžiu laikė Anglijos konsti­tucinę monarchiją. Knygoje „Įstatymų dvasia” jis aiškino tei­sės kilmę ir išplėtojo Loko valdžių atskyrimo teoriją. Pasak  Monteskjė, įstatymų atsiradimą ir jų pobūdį lemia ne kieno nors užgaidos, o daugelis labai įvairių veiksnių, šalies gam­ta bei klimatas, jos gyventojų užsiėmimas, būdas ir papro­čiai, religija.

Valdžia būnanti trejopa: įstatymų leidžiamoji, vykdomo­ji ir teisminė. Įstatymų leidžiamoji valdžia, sujungta su vykdomąja, kelianti grėsmę laisvei arba ją visai panaikinanti. Tas pat atsitinką, kai teisminė valdžia esanti neatskirta nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios. Visiškai blogai esą, kai vienas asmuo ar įstaiga įgyja trejopą valdžią. Tada viešpataujanti savivalė, piliečiai pasidarą bejėgiai prieš valdžios piktnaudžiavimus. Įstatymų leidžiamoji valdžia turinti pri­klausyti tautos išrinktiems atstovams, o vykdomoji — monarchui. Tačiau tautos atstovai galį žiūrėti, kaip karalius ir jo ministrai vykdo įstatymus. Teisminė valdžia turinti būti nepriklausoma nuo kitų dviejų, o teisėjų sprendimai turį visada atitikti įstatymus ir visuomenės bei valstybės in­teresus.

 

Volteras

Monteskjė veikalai paplito Europoje, tačiau įtaka žmo­nių protams jį pralenkė kitas prancūzų Švietėjas Volteras (1694—1778), pasiturinčio Paryžiaus miestiečio sūnus. Volteras buvo fantastiškai darbštus ir visapusiškas žmogus. Jis kūrė poemas, apysakas, romanus, pjeses, istorijos bei filoso­fijos veikalus, politines brošiūras, parašė neįtikėtiną daugy­bę laiškų (daugiau kaip 10 tūkst.). Visą gyvenimą nenuils­damas kandžiai smerkė piktnaudžiavimus, savivalę, žiau­rius įstatymus ir kankinimus tardant, religinį nepakantumą, gynė nekaltai nuteistuosius. Jis buvo gerai susipažinęs su Loko ir Monteskjė idėjomis, tačiau nelabai žavėjosi jomis, manydamas, kad asmens bei minties laisvė galinti būti pa­siekta ir absoliutinėje monarchijoje. Reikią tik apsišvietusio valdovo.

Volteras ragino sudaryti karalių ir filosofų sąjungą prieš bendrą priešą — Katalikų bažnyčią. Šią Bažnyčią jis negailestingai išjuokdavo, kaltino būtomis ir nebūtomis nuodė­mėmis. Ta kritika buvo labai perdėta ir šiurkšti, bet tuome­tinėje Prancūzijoje dauguma aukštųjų dvasininkų — vysku­pų ir vienuolynų viršininkų (abatų) — tikrai rūpinosi ne Kristaus mokslo skleidimu, o švaistė Bažnyčios turtus prabangiam ir palaidam gyvenimui. Be to, jie, o tai ypač siutino Volterą, persekiojo protestantus, reikalavo iš valdžios imtis priemonių prieš švietėjus. Voltero rašiniai daug prisidėjo prie to, kad XVIII a. Europoje bajorija ir turtingieji miestiečiai atsitraukė nuo Bažnyčios.

Netikėjimas tarsi virto mada, kuri pasiekė ir Lietuvą. Vyskupas Motiejus Valančius savo istorijos veikale rašė: „Pradžioj devynioliktojo amžiaus diduomenė, dar minėdama prancūzų raštininkų makliorstvas, gebėjo tyčiotis iš kunigų, užmetinėti jiems ir stigavotis apie daiktus tikėjimo, maž teskaitę, gebėjo daug byloti apie Raštą šventą ir tą peikti, o juo katras iš tų tarnų Voltero daugiau sumanė prieš Dievą tauzyti, juoba tarės esąs mandresniu ir buklesniu. Daug tų bedievių be kunigo išmirė, o klebonus, nevadinant atvažiavusius, išginė. Ne vienas dar saviesiems įsakė, kad jo kūno kapuose nelaidotų, bet jeb kame ant kalvos, tarsi patys nu­simanė nevertais esantys typsoti šventoj vietoj”.

Tačiau reikia pastebėti, jog Volteras nebuvo bedievis tik­rąja to žodžio prasme. Puldamas katalikybę, jis kartu įrodi­nėjo, kad žmonėms būtina tikėti į Dievą, nes kitaip negali­ma būsią palaikyti valstybėje tvarkos. Atpildo aname pa­saulyje baimė sulaikanti nuo nusikaltimų šiame. „Visuoti­nei gerovei būtinas Dievas atlyginantis ir baudžiantis. Kas pripažįsta, kad tikėjimas į Dievą sulaiko bent keletą žmonių nuo nusikaltimo, tas pripažįsta, jog tikėjimą privalo priimti visa žmonija.” Žinomi garsieji Voltero žodžiai: „Jeigu Dievo nebūtų, reikėtų jį išgalvoti”.

Žanas Žakas Ruso

Volteras susirašinėjo su monarchais, kurie pagarbiai prašė jo patarimų, ilgai gyveno Prūsijos karaliaus Frydricho II rūmuose. Tarp švietėjų šlove su Volteru galėjo varžytis tik Žanas Žakas Ruso (1712—1778). Jis gimė Ženevoje amatininko šeimoje, anksti neteko tėvų, patyrė daug vargo ir skur­do. Dideli gabumai jam, savamoksliui, padėjo tapti žinomu mąstytoju, kurio idėjomis domėjosi visi apsišvietę tų laikų įmonės.

Ruso smerkė ne tik teisinę, bet ir turtinę nelygybę. Jis manė, kad iš lygybės prieš įstatymus vargšas mažai telaimės, todėl būtina kuo labiau sumažinti turtinę nelygybę, nes kitaip teisinė lygybė būsianti tariama. Ruso nereikalavo panaikinti privatinės nuosavybės, bet patarė riboti jos dydį. Knygoje „Apie visuomenės sutartį“ rašė: „… Nė vienas pilie­tis neturi būti toks pasiturintis, kad galėtų nusipirkti kitą, ir nė vienas neturi būti toks neturtingas, kad būtų privers­tas parsiduoti“. Valdžia turinti priklausyti tautai, kuri tik viena galinti nustatyti valstybės santvarkos formą. Geriau­sia santvarka esanti respublika, kurios valdyme dalyvaują visi piliečiai.

Ruso teorijos lyg ir piršo mintį, jog reikia sugriauti se­nąją santvarką: panaikinti monarchiją ir stambiųjų feodalų žemėvaldą, iš turtuolių pareikalauti didelių mokesčių. To­kias išvadas Prancūzijos didžiosios revoliucijos metais pada­rė jakobinai, kurie laikė Ruso savo mokytoju. Ruso buvo abejingas Bažnyčiai, bet netikėjimą į Dievą laikė pavojingu visuomenei ir net siūlė išvaryti iš valstybės kiekvieną bedie­vį, ne kaip nusidėjėlį, o kaip žmogų, nesugebantį gyventi visuomenėje, nemėgstantį įstatymų, teisingumo…

Žanas Meljė ir Gabrielis Mabli

Tarp prancūzų švietėjų buvo ir socialistinio visuomenės pertvarkymo teoretikų. Iš jų minėtinas XVII a. pabaigoje— XVIII a. pradžioje gyvenęs neturtingas kaimo klebonas Žanas Meljė (1664—1729). Veikale „Testamentas”, kuris pasidarė žinomas tik po autoriaus mirties, raginama, panaikinus privatinę žemės nuosavybę, atiduoti žemę visiems ben­drai naudotis, taip pat panaikinti skirstymą į luomus ir net valstybę, kaip žmonėms priešišką bei svetimą jėgą. Todėl kai kas Meljė laiko anarchizmo pradininku. Be to, jis ne tik smerkė aukštųjų dvasininkų ydas, bet ir išvis atmetė religi­ją. Meljė, kvietęs ginkluotu sukilimu nuversti esamą san­tvarką, buvo pačių kraštutinių pažiūrų prancūzų švietėjas. Nuosaikesnis socialistas — abatas Gabrielis Mabli (1709—1785). Jis žmonijos nelaimių priežastimi irgi laikė privatinę nuosavybę, bet įrodinėjo, kad blogybes esą galima sušvel­ninti, išleidžiant išmintingus įstatymus, kurie apribotų pra­bangą bei žmonių gobšumą ir įtvirtintų paprastą gyvenimo būdą.

Enciklopedistai

XVIII a. viduryje grupė prancūzų švietėjų, vadovaujamu rašytojo ir filosofo Deni Didro (1713—1784), ėmėsi leisti „En­ciklopediją”, arba „Mokslų, menų ir amatų aiškinamąjį žo­dyną”, kuriame buvo išdėstytos visos tuometinio mokslo su­kauptos žinios. Straipsnius „Enciklopedijai” rašė Volteras, Monteskjė, Ruso ir daugelis kitų įžymybių. Aiškindami filosofijos ir politikos klausimus, jie smarkiai kritikavo Prancū­zijos valstybės santvarką, luominę nelygybę, Katalikų baž­nyčią ir abejojo religijos skelbiamomis tiesomis. Kai 1751 m. pasirodė pirmasis „Enciklopedijos” tomas, jos leidėjai buvo apkaltinti priešiškumu religijai ir karaliaus valdžiai. Į tai Didro atsakė, jog dėl bedievių skaičiaus augimo labiau esąs kaltas nedoras dvasininkų gyvenimas negu švietėjų raštai. Valdžios trukdymai nesustabdė, o tik uždelsė „Enciklopedi­jos” leidimą. Paskutinis jos tomas išėjo 1772 m. Iš viso pa­sirodė 28 didžiuliai tomai šio garsiausio XVIII a. veikalo.

„Apšviestojo absoliutizmo esmė“

Nuo XVIII a. vidurio daugelio Europos valstybių monar­chai vykdė didelius pertvarkymus, siekdami sutvirtinti savo valdžią. Juos palaikė ir skatino švietėjai. Susidarė tarsi ko­kia „sostų ir filosofų sąjunga”. Konkrečiose šalyse pertvar­kymų būta labai įvairių, bet galima išvardyti svarbiausius: 1) administracijos centralizavimas; 2) baudžiamųjų įstaty­mų švelninimas, mirties bausmės taikymo apribojimas ir kankinimų tardant uždraudimas; 3) parama pramonei, prekybai ir žemdirbystei, baudžiavos palengvinimas arba visiškas panaikinimas; 4) finansų tvarkymas, taupant lėšas ir vienodžiau paskirstant mokesčius, pirmiausia labiau apmokestinant bajoriją; 5) švietimo plėtojimas, naujų mokyklų steigimas; 6) religinio pakantumo įstatymų priėmimas, Bažnyčios įtakos ir žemėvaldos mažinimas, vienuolynų uždarymas.

Galima sakyti, kad „apšviestojo absoliutizmo” politika reiškė atsinaujinusią monarchų valdžios kovą su feodalinė­mis tradicijomis ir Katalikų bažnyčia. Juk ir viduramžiais karaliai, remiami miestiečių, kariaudavo su nepaklusniais vasalais, atimdavo iš jų privilegijas ir žemes, kovodavo su dvasininkija ir pačiu popiežiumi. XVIII a. monarchai, stip­rindami valstybes, patirdavo nemažos dalies bajorijos ir dva­rininkijos priešinimąsi. Tad jiems reikėjo sąjungininkų, ku­rie grįstų ir teisintų vykdomą pertvarką, kritikuotų bei iš­juoktų tai, kas sena ir atgyvenę. Jų sąjungininkais tapo švie­tėjai. Savo ruožtu monarchai skelbė, kad jų politikos tikslas esanti valdinių gerovė. Prūsijos karalius Frydrichas II net sakydavo: „Karalius yra pirmas valstybės tarnas”.

„Sostų ir filosofų” sąjunga truko ligi Prancūzijos didžio­sios revoliucijos. Jos išgąsdinti monarchai atsisakė tolesnių reformų ir kovos su bajorija bei Bažnyčia. Dabar jie jau išsigando švietėjų, kurių idėjas prievartos būdu ėmėsi įgyvendinti revoliucija.

„Apšviestojo absoliutizmo” reformos buvo vykdomos daugumoje Europos valstybių: Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Neapolio karalystėje, Danijoje, Švedijoje ir ki­tur. Rusijos imperatorė Jekaterina II, susirašinėjanti su Vol­teru, Didro ir kitais prancūzų švietėjais, taip pat steigė mo­kyklas, švelnino žiaurius įstatymus. Tiesa, baudžiavos ji nepanaikino ir valstybės lėšų netaupė, o be atodairos jas švaistė prabangai ir pasilinksminimams. Tačiau ir kitose šalyse reformos būdavo nepakankamos, vienpusės ir neilgalaikės.

Juozapo II pertvarkymai Austrijoje

Kaip nuosekliausias „apšviestojo absoliutizmo” valdo­vas pasižymėjo Austrijos imperatorius Juozapas II (1780—1790). Austrija buvo daugiatautė valstybė, kurioje vokiečiai sudarė tik mažumą gyventojų. Kai kurie imperijos kraštai, pavyzdžiui, Vengrija, turėjo savus įstatymus ir gana plačią savivaldą. Austrijoje Katalikų bažnyčia buvo valstybinė, protestantus valdžia laikė prastesniais žmonėmis. Didesnėje imperijos dalyje — Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, lenkų žemėse, prijungtose po pirmojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo 1772 m., — valstiečiai privalėjo eiti lažą bajorų dvaruose.

Juozapas II taip ryžtingai pradėjo pertvarką savo vals­tybėje, kad ją galima pavadinti revoliucija „iš viršaus”. Buvo panaikinta baudžiava, kaip „prieštaraujanti žmogaus oru­mui bei laisvei”, bajorijai įvesti mokesčiai, kurių ji anksčiau nemokėjo. Imperatorius stengėsi centralizuoti valstybę, panaikinti kraštų savivaldą, visose valstybės įstaigose ir teismuose padaryti privalomą vokiečių kalbą. Kalbos klausimas buvo labai opus vengrams, kurių diduma visai nemokėjo vo­kiškai. Tačiau Juozapas II nebuvo koks vokiečių nacionalis­tas, jam labiau rūpėjo ne suvokietinti kitataučius, o centra­lizuoti imperiją. Pasipiktinusiems vengrų didikams jis sakė: „Vokiečių kalba yra visuotinė mano imperijos kalba. Man priklausančios valdos yra tik vieningos valstybės provinci­jos. Jeigu svarbiausia mano valda būtų Vengrija, tai aš ilgai negalvodamas įvesčiau jos kalbą ir kituose kraštuose”.

Juozapas II išgarsėjo savo politika religijos ir Bažnyčios atžvilgiu. Jis išleido įsaką dėl religinio pakantumo, kuriuo protestantai ir žydai gavo teisę laisvai išpažinti savo tikėji­mą. Buvo uždaryta daug vienuolynų, paliekant tik tuos, ku­rių vienuoliai mokė vaikus ir slaugė ligonius. Imperatorius kišosi ir į Bažnyčios vidaus gyvenimą, pavyzdžiui, įsakė pa­šalinti iš bažnyčių „nereikalingas” statulas ir paveikslus, už­draudė laidoti mirusiuosius karstuose, nes šiems reikią daug medžio, kuris vis tiek esąs užkasamas. Palaikus, suvyniotus į audeklą, derėjo laidoti bendrose duobėse, kad kapai užim­tų mažiau derlingos žemės… Taigi Juozapas II stengėsi vyk­dyti pertvarką visiškai nepaisydamas tradicijų, kartais net sveiko proto. „Apšviestojo absoliutizmo” reformos Austrijoje kėlė didelį bajorijos, dvasininkijos ir nevokiečių kraštų gy­ventojų nepasitenkinimą. Po Juozapo II mirties daugelis jo įvestų naujovių buvo panaikinta.

Klausimai

  1. Paaiškinkite, kodėl Š. L. Monteskjė idėja padalyti valdžią buvo nukreipta prieš absoliutizmą.
  2. Kodėl Volteras kritikavo Katalikų Bažnyčią?
  3. Kodėl jakobinai laikė Ž. Ž. Ruso savo mokytoju?
  4. Kuo Ž. Meljė ir G. Mabli idėjos skyrėsi nuo kitų prancūzų švietėjų idėjų?
  5. Kokius pertvarkymus vykdė Europos valstybių monarchai, siekdami sutvirtinti savo valdžią?
  6. Kodėl Austrijos imperatorius Juozapas II laikomas nuosekliausiu „apšviestojo absoliutizmo“ valdovu?