25 Vas

5. Prancūzijos Direktorija. 1795 m. konstitucija

Prancūzija po Termidoro perversmo

Po termidoro 9-osios perversmo Konvente ir vyriausybėje įsitvirtino naujosios buržuazijos atstovai, iškilę revoliucijos metais. „Pelkės“ deputatai, kurie kon­vente sudarė daugumą, susivienijo su naujosios buržuazijos atstovais. Netrukus į konventą buvo sugrąžinti žirondistai. Šio konvento deputatai buvo vadinami termidoriečiais. Atnaujintas konventas ėmėsi reformų. Termidoriečiai panaikino Paryžiaus komuną, uždarė jakobinų klubą. Jakobinai bei jų šalininkai buvo suimami ir uždaromi į kalėjimus, dalis jų buvo ištremta į Prancūzijos koloniją – Gvianą. Netrukus iš kalėjimų buvo išleisti visi jakobinų uždaryti įtariamieji. 1794 m. gruodžio mėn. konvento deputatai panaikino kainų maksimumo įstatymą. Šalyje pakilo produktų kainos, prasidėjo infliacija, sutriko aprūpi­nimas maistu. 1794-1795 m. žiemą miesto varguomenė badavo. Žmonės nak­timis stovėdavo prie duonos krautuvių, kad galėtų nusipirkti „vos dvi uncijas duonos“. Paryžiuje siautėjo „auksinio jaunimo“ gaujos. Jaunuoliai, ginkluoti lazdomis, mušė jakobinus ir sankiulotus. Paryžiuje nuolatos skambėjo šūkis: „Šalin jakobinus!“ Varguomenei skurstant, buržuazija, atsigavusi po teroro politikos, begėdiškai švaistė pinigus, dalyvaudavo prabangiuose pokyliuose, lėbavo. 1795 m. pavasarį Paryžiuje kilo du sankiulotų sukilimai. Varguomenė reika­lavo „Duonos ir devyniasdešimt trečiųjų konstitucijos“. Sukilimai, kilę darbi­ninkų priemiesčiuose, kariuomenei padedant buvo numalšinti. Varguomenei ši kova nedavė jokios realios naudos. Tačiau didžiausią pavojų konventui kėlė ro­jalistai. 1795 m. vasarą rojalistai bandė organizuoti kelis maištus, kuriuos res­publikos kariuomenė negailestingai nuslopino. Naujoji valdžia tvirtai saugojo per revoliuciją pasiektus laimėjimus.

1795 m. konstitucija

1795 m. rugpjūčio mėn. konvento deputatai priėmė naują Prancūzijos konstitu­ciją. Remiantis šia konstitucija buvo panaikinta visuotinė rinkimų teisė, įvestas turto cenzas, kuris sumažino rinkėjų skaičių. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sutelkta dviejuose susirinkimuose: Penkių šimtų taryboje ir Seniūnų taryboje. Vadovauti vyriausybei buvo paskirta direktorija, kurią sudarė penki nariai – di­rektoriai. Juos rinko Seniūnų taryba. Du trečdalius Penkių šimtų tarybos ir du trečdalius Seniūnų tarybos narių reikėjo perrinkti iš Konvento deputatų, ir tik trečdalį narių buvo galima rinkti iš kitur. Tokia rinkimų tvarka naujuosius susi­rinkimus turėjo apsaugoti nuo monarchistų išrinkimo. 1795 m. Prancūzijos konstitucija šalyje įtvirtino respublikinį valdymą ir ga­rantavo privačios nuosavybės teisę. Nauja šalies valdymo sistema buvo pava­dinta Direktorija.

Direktorijos vidaus politika

Direktorijai atėjus į valdžią, Prancūzijos ekonominė padėtis buvo sunki. Pra­monės gamyba tesudarė apie du trečdalius 1789 m. lygio, eksportas sumažėjo per pusę. Dėl Anglijos blokados smuko prekyba su kolonijomis. 1796-1797 m. buvo įvykdyta finansų reforma: panaikintos bevertės asignacijos ir sugrįžta prie metalinių monetų. Direktorijos laikotarpiu suklestėjo spekuliacija, nelegali prekyba, turto supirkinėjimas ir perpardavinėjimas. Ypatingai dideli kontrastai išryškėjo tarp buržuazijos ir miesto varguomenės pragyvenimo lygio. Šiuo lai­kotarpiu valdžia ir pinigai tapo neatskiriami. 1795 m. spalio mėn. Paryžiuje kilo rojalistų maištas dėl naujai priimtos kon­stitucijos. Jį slopinant pasižymėjo generolas Napoleonas Bonapartas. Maišti­ninkus Napoleonas išblaškė negailestinga artilerijos ugnimi. Po tokio žiauraus sutriuškinimo rojalistai prarado viltį į valdžią sugrąžinti Burbonus.

Napoleono Bonaparto iškilimas

Direktorijos valdymo metais karas su užsienio valstybėmis tęsėsi. 1795 m. Prancūzijai pavyko pasirašyti atskirą taiką su Prūsija, tačiau Austrija, Rusija ir Anglija liko koalicijoje, kovojusioje prieš Prancūziją. 1796 m. Napoleonas buvo paskirtas vyriausiuoju į Italiją siunčiamos kariuo­menės vadu. 27-erių metų generolas gavo prastai ginkluotą ir nedrausmingą ka­riuomenę. Tačiau Napoleonas per trumpą laiką sugebėjo ją disciplinuoti, aprū­pinti amunicija ir išsikovoti kareivių pasitikėjimą. Pradėdamas karą Italijoje Na­poleonas į kareivius kreipėsi šiais žo­džiais: „Kareiviai, jūs neaprengti, jūs blogai pamaitinti <…>. Aš noriu vesti jus į derlingiausias pasaulio šalis“. Per karą Italijoje išryškėjo neeilinis kari­nis Napoleono talentas. Pagrindinis Napoleono taktikos principas – į vieną vietą greitai sutelkti dideles karines pajėgas ir be sudėtingų manevrų su­triuškinti priešą. Mūšiuose prie Lodžio, Arkolio ir Rivolio prancūzų ka­riuomenė sumušė austrus. Prancūzai užėmė visą šiaurinę Italiją ir grasino įsibrausią į Austrijos sostinę. 1797 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pa­sirašyta taikos sutartis. Austrija Pran­cūzijai pripažino Belgiją, Italiją ir kai­rįjį Reino krantą. Austrams liko Vene­cijos respublikos žemės. Pasirašius taikos sutartį su Austrija, pagrindinis Prancūzijos priešas liko Anglija.

Žygis į Egiptą

1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs į Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija pa­tvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Na­poleonas teigė: „Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tik­rųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą“. Šiam projektui pritarė ir turtin­goji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įta­ką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuo­menės buvo paruošta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Vidur­žemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancū­zus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Kon­stantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1789 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis bėjų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžen­gė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirs-damas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją, kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas pa­traukė prie Ako tvirto­vės. Šio miesto apsiaus­tis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799 m. liepos mėn. Na­poleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turki­jos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė ži­nia, kad Austrija, Rusi­ja, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: „Niekšai! Pra­rado Italiją! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!“ Rugpjūčio mėn. Na­poleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 karei­vių išplaukė į Prancūziją.

Direktorijos valdymo krizė

Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonomi­nis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Di­rektoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta „sūpuoklių politi­ka“. Ilgainiui Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzi­joje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno – tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: „Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti“. 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga.

Briumero 18-oji

Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepia­momis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi karei­vių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18d. (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabū­gus varguomenės reakcijos į perversmą, Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tary­bos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Šen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Briumero 19 d. ka­riuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: „Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!“ Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet daugu­ma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti į rūmus, kad surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie depu­tatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktori­jos valdymas.
Klausimai

  1. Kokias reformas vykdė termidoriečių konventas?
  2. 1795 m. konstituciją palyginkite su 1791 m. ir 1793 m. konstitucijomis.
  3. Kodėl Direktorija pritarė Napoleono idėjai pradėti naują karo žygį į Egiptą?
  4. Kodėl Napoleonas, palikęs kariuomenę Egipte, išskubėjo į Paryžių?
  5. Kokios priežastys lėmė Direktorijos krizę?
  6. Kaip Napoleonas atėjo į valdžią?