26 Lie

§ 25. Prancūzija direktorijos ir konsulato metais

1795m. konstitucija

Nušalinus ir nužudžius M. Robespjerą bei jo bendražygius 1794 m. vasarą (per Termidoro 9-osios perversmą), gyvenimas Prancūzijoje pasidarė ramesnis, teroras baigėsi. 1795 m. konventas priėmė naują konstituciją ir išsiskirstė. Pagal šią konstituciją buvo išrinktas dvejų rūmų Įstatymų leidžiamasis susirinkimas: Penkių šimtų taryba ir Seniūnų taryba, sudarytos iš 250 atstovų, ne jaunesnių kap 40 metų amžiaus. Vykdomąją valdžią turėjo penkių asmenų direktorija. Jos narius skirdavo Seniūnų taryba iš 50 žmonių sąrašo, kurį sudarydavo Penkių šimtų taryba. Direktorija valdė šalį ne tiesiogiai, o per ministrus, bet pirmojo ministro, arba premjero, posto konstitucija nenumatė. Nebuvo taip pat nuolatinio direktorijos vadovo, jos pirmininkai keisdavosi kas trys mėnesiai. Valstybės pajamas ir išlaidas tvarkė ne direktorija, o Įstatymų leidžiamojo susirinkimo renkami iždo komisarai.

Direktorijos valdymas

Galių išskaidymas silpnino vykdomąją valdžią, tačiau 1795 m. konstitucijos autoriai kaip tik taip siekė išvengti vieno asmens diktatūros. Bet silpna vykdomoji valdžia prastai tvarkė valstybės reikalus. Buvo panaikinti jakobinų valdymo laikotarpiu galioję verslininkystės ir prekybos apribojimai, pirmiausia maisto produktų kainų kontrolė, tačiau nepasiturinčiųjų miestiečių padėtis dėl to ne tik nepagerėjo, bet dar labiau pablogėjo. Siautė spekuliacija, valdininkai kyšininkavo ir grobstė valstybės lėšas. Nemažai asmenų, net kai kurie direktorijos nariai, pralobę nedorais būdais, gyveno išlaidžiai ir prabangiai ir tuo piktino ne tik beturčius, bet ir visus žmones.

Nepasitenkinimas peraugo į sąmokslus ir bandymus įvykdyti perversmą. Juos rengė tiek karaliaus valdžios atkūrimo šalininkai, vadinami rojalistais, tiek jakobinų sekėjai. Smukus visuomenės pasitikėjimui valdančiaisiais politikais, didėjo karininkijos įtaka. Mat Prancūzija toliau kariavo su Europos monarchijomis — Austrija, Anglija, Neapolio karalyste, mažomis vokiečių valstybėmis.

Napoleono Bonaparto iškilimas

Šiuose karuose iškilo keletas jaunų gabių karvedžių, iš kurių žymiausias buvo generolas Napoleonas Bonapartas (1769—1821). Jis gimė apsišvietusio miestiečio šeimoje, Korsikos saloje, ką tik prijungtoje prie Prancūzijos, kurios valdžia pripažino Napoleono tėvui bajorystę. N. Bonaparto gimtoji kalba buvo italų, bet jau dešimties metų jis pradėjo mokytis prancūzų karo mokykloje. Ją baigęs tarnavo karininku ir pasidarė karštas revoliucijos šalininkas, artimas jakobinams. 1793 m. pabaigoje Bonapartas gavo generolo laipsnį. Po Termidoro 9-osios perversmo jis trumpam buvo suimtas, bet netrukus atgavo naujos valdžios pasitikėjimą.

Karas su Austrija Italijoje

1796 m. pavasarį Bonapartas buvo paskirtas armijos, kovojusios su austrais Šiaurės Italijoje, vadu. Keliuose mūšiuose Austrijos kariuomenė patyrė skaudžių pralaimėjimų. 1797 m. spalio mėn. abi šalys pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Austrija atsisakė teisių į Belgiją, taip pat valdų kairiajame Reino krante ir Šiaurės Italijoje. Tiesa, kaip kompensaciją už šias žemes Prancūzija leido Austrijai prisijungti panaikintos Venecijos respublikos teritoriją.

Italijos žygio metų Bonapartas pasižymėjo ne tik kaip karvedys, bet ir kaip valstybės veikėjas bei diplomatas. Šiaurės Italijoje jis naikino feodalizmo apraiškas, vykdė reikalingus ir svarbius pertvarkymus, tačiau jos gyventojus apsunkino didžiulėmis rinkliavomis savo kariuomenei išlaikyti, grobė ir vežė į Prancūziją vertingus paveikslus, skulptūras, Bažnyčios turtus. Bonapartas stengėsi, kad armija būtų išlaikoma nukariauto krašto žmonių lėšomis, labai rūpinosi karių mityba, drabužiais bei apavu. Rūpestingumu ir karvedžio sugebėjimais bei drąsa mūšiuose Bonapartas pelnė karininkų ir kareivių pagarbą ir prieraišumą.

Napoleonas Bonapartas 1796 m.

Žygis į Egiptą

Sudarius taiką su Austrija, didžiausias Prancūzijos priešas liko Anglija. Bonapartas pasiūlė planą, kaip įsiviešpatauti rytinėje Viduržemio jūros dalyje, nutraukti Anglijos ryšius su Indija ir sužlugdyti jos prekybą. Tam pirmiausia reikėjo užkariauti Egiptą, kuris tada formaliai priklausė barbariškai Turkijai, bet iš tikrųjų buvo valdomas karinių feodalų, vadinamų mameliukais.

1798 m. liepos mėn. Bonapartas su 38 tūkst. karių išsikėlė Egipto pakrantėje. Lemiamame mūšyje prancūzų pėstininkai visiškai sutriuškino mameliukų raitelius ir užėmė Egipto sostinę Kairą. Tačiau anglų admirolas H. Nelsonas sunaikino pakrantėje stovintį prancūzų laivyną. Bonapartas su savo kariuomene nukariautoje, bet svetimoje ir priešiškoje šalyje pasijuto tarsi spąstuose. Netrukus karą Prancūzijai paskelbė Turkija. Dviejuose dideliuose mūšiuose Bonaparto vadovaujama Prancūzijos kariuomenė sumušė turkus, užėmė Palestinos pakrantę ir įžengė į Siriją. Tačiau karius kankino karščiai, ligos, jie laukė nesulaukė iš tėvynės pastiprinimų.

Napoleono Bonaparto žygis į Egiptą

1799 m. perversmas ir jo priežastys

Tuo tarpu Bonapartas gavo žinią, kad karo veiksmai Europoje pakrypo Prancūzijos nenaudai. Į karą Austrijos ir Anglijos pusėje stojo Rusija. Jos armija, vadovaujama garsaus karvedžio A. Suvorovo, kartu su austrais išstūmė prancūzus iš Šiaurės Italijos. Prancūzijoje didėjo nepasitenkinimas netvarka ir valdininkų piktnaudžiavimu. Kareiviai alko ir vaikščiojo apiplyšę, nes vyriausybė neskirdavo pakankamai lėšų armijai išlaikyti arba jas išgrobstydavo valdininkai, o prekybininkai tiekdavo prastą maistą ir aprangą. Kariškiai atvirai grasino direktorijai, kai kurie politikai taip pat siekė ją pakeisti stipresne ir sąžiningesne valdžia. Šie politikai tikėjosi pasinaudoti Bonaparto populiarumu. 1799 m. rudenį jis su negausiu artimiausių karininkų būreliu slapta išvyko iš Egipto ir grįžo į Prancūziją. Tėvynėje Bonapartas buvo sutiktas kaip didis karvedys — Egipto užkariautojas. Labai greitai Paryžiuje buvo surengtas sąmokslas ir 1799 m. lapkričio (pagal revoliucinį kalendorių — briumero) mėnesį įvykdytas perversmas.

Konsulatas

Bonaparto nurodymu kareiviai briumero 18—19 d. išvaikė Penkių šimtų tarybą ir privertė Seniūnų tarybą panaikinti direktoriją, paleisti abi tarybas ir perduoti valdžią trims konsulams. Pirmuoju konsulu tapo pats Bonapartas, o kiti du buvo tik jo parankiniai ir nurodymų vykdytojai. Skubiai parengta ir pačioje 1800 m. pradžioje referendumu patvirtinta nauja konstitucija pripažino konsulams įgaliojimus dešimties metų laikotarpiui.

Pirmasis konsulas skyrė ministrus, aukštuosius valdininkus, teisėjus, miestų merus, departamentų valdytojus —  prefektus — ir net visų lygių savivaldybių deputatus. Taigi revoliucijos metais įvesta miestų ir kaimo bendruomenių (komunų) savivalda buvo panaikinta. Pagal konstituciją rinkimų teisę turėjo visi vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus, kad ir kokia būtų jų turtinė padėtis. Tačiau Įstatymų leidžiamojo susirinkimo, sudaryto net iš trejų rūmų, narius parinkdavo pirmasis konsulas, o rinkėjai juos tik patvirtindavo. Taigi įstatymų leidžiamoji valdžia visiškai priklausė nuo vykdomosios. Valstybė pasidarė dar labiau centralizuota negu buvo absoliutinės monarchijos laikais. Pirmasis konsulas tapo diktatoriumi, turinčiu beveik neribotą valdžią. Napoleonas Bonapartas buvo tarsi XIX ir XX a. diktatorių pirmtakas. Jo valdžią gynė armija, policija, gerai veikianti administracija, tačiau rėmė ir diduma įvairių sluoksnių prancūzų. Mat Prancūzijos visuomenė, išvarginta revoliucijos sukrėtimų, troško ramybės, tvirtos valdžios, o valstiečiai pirmiausia tikėjosi jakobinų diktatūros metais gautos žemės nuosavybės garantijų. Bonaparto diktatūra kaip tik ir patenkino visus šiuos norus.

Diktatorius derino darbdavių ir samdomųjų darbininkų bei kitų nepasiturinčiųjų miestiečių interesus. Valdžia draudė samdomųjų darbininkų profesinius susivienijimus bei streikus, tačiau kartu rūpinosi, kad darbininkai turėtų darbo ir lėšų kukliai pragyventi. Bonapartas ne kartą sakė, kad jis labiau bijo prastuomenės riaušių dėl duonos trūkumo negu mūšių su šimtatūkstantinėmis priešų armijomis. Todėl valstybė reguliavo maisto produktų kainas, organizuodavo viešuosius darbus. Taip ji duodavo bedarbiams darbo ir kartu pragyvenimo šaltinį. Bonaparto diktatūra atkūrė šalyje tvarką, daugumai prancūzų užtikrino šiek tiek geresnes gyvenimo sąlygas, sureguliavo santykius su Katalikų bažnyčia, laimėjo daug puikių pergalių karuose su išorės priešais. Jausdamas visuomenės paramą, pirmasis konsulas siekė dar labiau sustiprinti savo valdžią. 1802 m. referendume Prancūzijos rinkėjai pritarė Bonaparto paskyrimui pirmuoju konsulu ligi gyvos galvos su teise skirti savo įpėdinį. Tačiau jau po metų jam to neužteko.

Klausimai

1. Kodėl direktorijos valdymo metais pablogėjo daugelio gyventojų padėtis?
2. Kuo Napoleonas Bonapartas pelnė karininkų ir kareivių pagarbą?
3. Kodėl Bonapartas pradėjo karą prieš Egiptą?
4. Kokios buvo 1799 m. perversmo priežastys?
5. Kuo skyrėsi 1795 m. ir 1800 m. konstitucija?