30 Bir

Ponų ir bajorijos viešpatavimo laikotarpis. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Liublino unijos atneštieji naujoviškumai

Valdovo klausimas. Iki 1569 m. ir faktiškai ir juridiškai Lietuva buvo visiškai nepriklausoma valstybė. Senieji aktai, kuriais ji buvo surišta su Lenkija, jau nebegaliojo. Tiesą sakant, jų niekad nebuvo laikytasi. Tik intereso verčiamos, abi valstybės nenorėjo visiškai nutraukti ryšio ir rinkdavosi sau bendrus valdovus. Pirmiausia kurį nors Gediminaitį išsirinkdavo sau valdovu Lietuva, o paskui jį išsirinkdavo ir Lenkija. Tuo būdu, be jokių sutarčių, tarp abiejų valstybių faktiškai buvo personalinė unija.

Taip tad buvo, kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinastija — Jogailos palikuonys, kurių teisės sostams buvo pripažįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėjamojo įstatymo). Tačiau, kai paskutinysis tos dinastijos valdovas, Zigmantas Augustas, baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio, abi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus valdovus, kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skirtingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus. Tuo būdu abi valstybės galėjo nueiti visiškai skirtingais keliais. Kad būtų galima to išvengti, darant uniją daugiausia dėmesio ir buvo kreipiama į susitarimą dėl bendro valdovo. Abidvi pusės sutiko turėti bendrą valdovą; jos skyrėsi tik dėl formalumų, iš kurių turėjo išeiti, ar jos liks tik personalinėje unijoje ar pereis į realinę. Savotiškos personalinės unijos reikalavo lietuviai. Būtent jie reikalavo, kad kartu renkant valdovą būtų skaitomasi su dviem sostais, o lenkai reikalavo, kad būtų skaitomasi tik su vienu dviejų jungtinių valstybių sostu. Darant uniją, laimėjo lenkai, tačiau gyvenime lietuviai laikėsi savo nusistatymo. Pirmuosius tris valdovus lietuviai rinkosi visiškai atskirai. Jie nerinko sau atskiro valdovo tik todėl, kad, bijodami pavojaus iš Maskvos pusės, nenorėjo nutraukti ryšio su Lenkija. Taigi tą pat valdovą, kurį išsirinkdavo sau lenkai, pateikę tam tikras sąlygas, išsirinkdavo taip pat ir lietuviai. Tuo būdu pasikeitė tiktai rolės: anksčiau lietuvių išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lenkai, dabar priešingai — lenkų išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lietuviai.

Liublino unijos dėsniai. Unijos akto § 3-me išreikšta visa jo autorių lenkų idėja: „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir Lenkų karalystė yra vienas nedalomas ir vienalytis kūnas, o taip pat ne skirtinga, bet viena bendra valstybė, kuri iš dviejų valstybių ir dviejų tautų suėjo ir susijungė į vieną visuomenę“. Toliau sakoma, kad taip sujungtos valstybės turėsiančios vieną bendrą valdovą, kuris būsiąs bendrai renkamas Lietuvoje ir karūnuojamas Krokuvoje (§ 4). Lietuvoje jau nebeturėsią būti atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų (§ 5). Toks naujai išrinktasai valdovas abiejų valstybių turimąsias teises turėsiąs patvirtinti vienu bendru raštu, o ne skyrium (§ 7). Toliau dar nustatoma, kad abi jungtinės valstybės turėsiančios bendrus seimus (§ 8), kurie visada rinksiąsi Lenkijoje (§ 16; sudarius uniją, tas pats Liublino seimas nutarė, kad seimai turės rinktis Varšuvoje). Kitais unijos akto paragrafais nustatoma, kad turėsianti būti bendra abiejų valstybių užsienio politika (§ 11) ir bendras piniginis vienetas (§ 12). Pagaliau įvedamas dar vienas — lenkams pats svarbusis — nuostatas, reikalaująs panaikinti visus Lietuvos įstatymus (statuto dėsnius), draudžiančius lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų.

Tokie buvo unijos akto nuostatai, įtraukti į jį, lenkams reikalaujant. Lietuviams reikalaujant, Lietuvai buvo paliktas nepaliestas visas valdžios aparatas (§§ 10 ir 17). Tuo būdu jai liko atskiri savi ministeriai, savi valstybiniai kanclerių saugomieji antspaudai, be kurių valdovas negalėjo išleisti jokio Lietuvai skiriamo rašto; liko savi provincijų valdomieji organai ir valstybės urėdai, liko savas iždas, sava kariuomenė ir sava teritorija su aiškiai nustatyta siena su Lenkija; liko taip pat savos skirtingos Lietuvos teisės, įstatymai ir teismai. Tuo būdu akto pradžioje akcentuojamas valstybių sujungimas į vieną vienalytį kūną jau buvo išardytas pačių to paties akto nuostatų. O be to, savotiškos Lietuvos valstybinės tradicijos ir nenoras susijungti su Lenkija ilgainiui dar daugiau pridarė spragų unijoj. Kai kurie akto nuostatai gyvenimo praktikoje buvo pakeisti lietuvių naudai, o kiti buvo visiškai nevykdomi. Taip antai, akte nustatytas monetos suvienodinimas niekuomet nė nebuvo iš tikrųjų įvykdytas; iki pat valstybės galo Lietuvos pinigai buvo brangesni už Lenkijos, nors ir vienodai vadinosi: lietuviškasis auksinas buvo lygus l1/4 lenkiškojo auksino, o lietuviškoji kapa (60) skatikų buvo lygi 75 lenkiškiesiems skatikams. Lenkai taip pat negavo teisės laisvai įsigyti Lietuvoje dvarų. Vėliau jiems buvo leista įsigyti dvarų tik vedybomis. O valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje, nes unijos akte reikalaujamieji pakeisti statuto nuostatai niekad nebuvo pakeisti. Tuo būdu iš visos unijos liko tik bendras valdovas ir bendri seimai. Bet ir čia bendrumas nebuvo didelis, nes į valdovą lietuviai žiūrėjo, kaip į savo didįjį kunigaikštį, ir iš pradžių net atskirai jį rinkdavosi; nuo savo atskirų seimų lietuviai taip pat negreit atsisakė. Be to, ir bendrieji seimai nebuvo vieningi. Juose lietuviai ir lenkai tarėsi atskirai: mat, vieni ir kiti turėjo skirtingus reikalus ir skirtingas teises, tai ir seimuose leidžiami naujieji įstatymai turėjo būti atskirai paruošiami. Seime buvo drauge svarstomi tik bendrieji reikalai. Įstatymą priimant tebuvo kartu balsuojama. Tuo būdu jungtinės valstybės tik viena kitą prižiūrėjo, kad viena nepriimtų nieko nenaudingo kitai.

Apskritai, Liublino aktu abi valstybės nebuvo sulietos į vieną, nors tas valstybių junginys ir buvo vadinamas „abiejų tautų Respublika„.

Centro valdžia

Karalius. Valstybės valdovas Lietuvoje turėjo didžiojo kunigaikščio titulą; bet kadangi jis visada būdavo ir Lenkų karalius, tai ir Lietuvoje jis paprastai būdavo vadinamas karalium. Mat, karaliaus titulas yra aukštesnis, todėl vien tik mandagumas neleido jo vadinti didžiuoju kunigaikščiu.

Tiek Lietuvoj, tiek Lenkijoj vykdomoji valdžia priklausė karaliui. Jis turėjo būti bendrai renkamas Volos kaimo lauke, netoli Varšuvos, dalyvaujant visiems abiejų valstybių bajorams. Bet į elekciją, žinoma, susirinkdavo ne visi, o tik artimųjų sričių ir, be to, tik turtingesnieji bajorai. Iš tolimosios Lietuvos paprastai atvykdavo tik senatoriai ir tuo pat metu šaukiamojo seimo atstovai. Jie visada sustodavo Varšuvos priemiestyje, Pragoje, dešiniajam Vyslos krante, ir laikydavosi vieningai. Tad iš tikrųjų būdavo renkama ne bendrai, o buvo du rinkėjai — Lenkija ir Lietuva. Dažnai lietuviai laikydavosi savo kandidato ir, nepripažindami lenkų išrinktojo, išvažiuodavo namo nieko neišrinkę. Tik vėliau sušauktame Lietuvos seime būdavo tariamasi, kas daryti, ir paprastai seimas sutikdavo pripažinti lenkų išrinktąjį valdovą, pateikdamas jam tam tikras sąlygas.

Elekcijos lauko planas

Elekcijos lauko planas

Liublino aktu išrinktasis karalius turėjo būti karūnuojamas Krokuvoje, o atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų Vilniuje jau nebegalėjo būti. Tačiau buvo reikalaujama, kad per karūnaciją ir per priesaiką būtinai dalyvautų ir lietuviai, ypač Lietuvos ministeriai. Jei kada per priesaiką lietuvių nebūdavo, tai karalius vėliau turėdavo jiems pakartoti priesaiką.

Karaliaus reziduojamoji vieta nebuvo įstatymais nustatyta, bet dažniausiai jis gyvendavo Lenkijoje. Dėl to lietuviai jautėsi nuskriausti ir dažnai reikalavo, kad bent trečdalį laiko karalius gyventų Lietuvoje: mat, buvo laikoma, kad Lietuva sudaranti 1/3 visos jungtinės valstybės.

Ministeriai. Karaliaus valdžia nebuvo neribota. Visų pirma jo veikimą varžė seimas. Karaliui peržengus seimo valią, bajorija galėjo jo nebeklausyti ir nebemokėti mokesčių, kurių niekas be seimo negalėjo jai uždėti. Paskum karalių dar varžė specialūs aukštieji urėdai — ministeriai. Tai buvo maršalkos, kancleriai, hetmonai ir iždininkai.

Maršalkų Lietuvoje ir Lenkijoje buvo po du: buvo didieji, arba krašto, maršalkos ir jų pavaduotojai — kiemo maršalkos. Maršalkų valdžios ženklas buvo lazda. Juos laikydavo pirmaisiais valstybės urėdais, kurių pareiga būdavo rūpintis karaliaus saugumu ir tvarka jo reziduojamoje ar sustojamoje vietoje. Tam reikalui jie turėjo savo valdžioje net dalį kariuomenės, o už kriminalinius nusikaltimus karaliaus gyvenamoje vietoje jie turėjo teisę bausti net mirtimi. Mūsų laikais jiems maždaug atsako didžiųjų valstybių policijos ministeriai, tik šie neturi teisiamosios galios.

Jurgis Radvila, Biržų Radvilų šakos tėvas, 1510— 1514 m.Kijevo vaivada; 1522—1527 m Trakų, o 1527-1541 m. Vilniaus kaštelionas; 1521 — 1531 m. lauko (kiemo) hetmonas, 1531—1541 m. d. hetmonas.

Jurgis Radvila, Biržų Radvilų šakos tėvas, 1510— 1514 m.Kijevo vaivada; 1522—1527 m Trakų, o 1527-1541 m. Vilniaus kaštelionas; 1521 — 1531 m. lauko (kiemo) hetmonas, 1531—1541 m. d. hetmonas.

Kanclerių kiekvienoje valstybėje buvo taip pat po du: buvo didysis, arba krašto, kancleris ir vicekancleris. Kancleris turėjo savo žinioje didįjį, o vicekancleris mažąjį antspaudą. Kiekvieno antspaudo vertė buvo lygi: kai nebūdavo kanclerio, raštus antspauduodavo vicekancleris. Tik labai iškilmingiems aktams būtinai būdavo kviečiamas kancleris su didžiuoju antspaudu. Be antspaudo negalėjo būti siunčiamas joks karaliaus oficialinis raštas nei į užsienį nei viduje. Kadangi kancleriai antspauduodavo visus į užsienį siunčiamus raštus, tai jie ir vedė visus užsienio reikalus. Tuo būdu jie buvo kaip ir užsienių reikalų ministeriai. Be to, jie antspauduodavo visus karaliaus įsakymus, urėdų paskyrimo dokumentus, seimų šaukimo ir kitokius universalus. Todėl jie dar ėjo maždaug vidaus reikalų ministerių pareigas. Jei koks karaliaus raštas būdavo nesuderinamas su įstatymais, jie galėdavo jo neantspauduoti. Be to, kancleriai vadovavo vadinamiesiems valdovo rūmų teismams. Tad jie iš dalies buvo ir teisingumo ministeriai; ypač tai galima pasakyti apie Lietuvos kanclerį, kuris iki pat XVII amžiaus galo tvirtindavo teismų sprendimus, — kai kaltininkas būdavo nubaudžiamas ištrėmimu (bariitia), garbės atėmimu (infamia) ir mirtimi (Lenkijoje toks teismo sprendimas nebuvo reikalingas kanclerio patvirtinimo).

Hetmonai vadovavo kariuomenei. Kiekvienoje valstybėje jų buvo taip pat po du — didysis ir lauko hetmonas. Iš pradžių didysis hetmonas vadovavo į karą einančiai ginkluotai bajorijai, o lauko hetmonas, iš pradžių vadinęsis kiemo hetmonu, vadovavo samdytajai kariuomenei. Bet nuo XVII amžiaus bajorija beveik visiškai nebedalyvavo karuose, palikusi tą pareigą samdytai kariuomenei. Nuo to laiko didysis hetmonas jau rūpinosi visos kariuomenės reikalais: jos išlaikymu, apginklavimu, samdymu, o karo atvejais jis jai ir vadovavo. Tuo būdu jis buvo krašto apsaugos ministeris, o drauge ir kariuomenės vadas. Lauko hetmonas buvo jo padėjėjas, vadovavo jam pavestai kariuomenės daliai ir, nesant didžiojo hetmono, eidavo jo pareigas.

Kadangi karinė valdžia visada esti labai svarbi, — o hetmonas kariuomenę galėjo tvarkyti niekieno nevaržomas, ir niekas jo nusikaltusio negalėdavo pašalinti iki mirties, — tai ta ministerija buvo pati įtakingoji ir visada tekdavo didesniesiems ponams. Tačiau ilgą laiką hetmonai nebuvo laikomi senatoriais. O kad jie galėtų dalyvauti senate, paprastai jie dar turėdavo vaivados arba kašteliono urėdą. Tik 1768 metais išleistuoju įstatymu jie buvo padaryti senatoriais.

Iždininkai tvarkė iždą, rinko mokesčius, mokėjo algas ir prižiūrėjo pinigų kalimą. Jų — krašto ir kiemo iždininkų — taip pat buvo po du Lietuvoje ir Lenkijoje. Valstybės iždą tvarkė krašto iždininkas, o kiemo iždininkas tvarkė valdovo iždą, t. y. pajamas, skirtas valdovo reikalams. Krašto iždininkui mirus, kiemo iždininkas taip pat perimdavo tvarkyti ir valstybės iždą, kol būdavo paskirtas naujas krašto iždininkas. Kiemo iždininkai, kaip ir abudu hetmonai, taip pat nebuvo senatoriai. Jie buvo pripažinti tikrais ministeriais ir senatoriais tiktai 1775 m.

Rūmų urėdai. Be ministerių, karaliaus rūmuose dar buvo daugybė visokių urėdų ir šiaipjau tituluotų valstybės žmonių. Vieni iš jų turėjo tam tikras pareigas valstybės valdyme, o kiti buvo tik titulais pasipuošę dignitoriai, didinę karaliaus palydovų skaičių įvairiose iškilmėse (žiūr. 231 psl.).

Iš žymesnių rūmų urėdų visų pirma paminėtini sekretoriai. Kiekvienoje valstybėje jų buvo po du — po dvasinį ir po pasaulinį. Jie turėjo valdovo kanceliarijos (ne valstybės) antspaudus ir antspauduodavo smulkesniuosius raštus. Tuo būdu jie lyg ir pavaduodavo kanclerius. Be to, dar buvo po dvasinį ir po pasaulinį referendorių, kurie rinkdavo skundus ir pateikdavo juos valdovui. Jie taip pat vadovavo ir kanclerių priežiūroje esančiam aukščiausiajam miestiečių teismui. Buvo dar pakamorės, kurių priežiūroje buvo valdovo gyvenamieji kambariai; buvo daugybė mažesnių urėdų ir jokių pareigų neturinčių dignitorių: stalininkų, taurininkų, vėliavininkų, kardininkų, arklininkų ir t.t. Visų jų buvo po vieną Lietuvoje ir po vieną Lenkijoje.

Valstybės urėdų galia. Visi urėdai buvo skiriami karaliaus. Įtakingiausias vietas karalius paprastai atiduodavo patiems galingiesiems ponams. Jiems vietos paprastai būdavo dovanos, už kurias jie palaikydavo karaliaus politiką. Aukštosios valstybinės vietos nebuvo atlyginamos iki pat XVIII amžiaus, bet kandidatų į jas niekad netrūkdavo, nes jos duodavo ne tik įtakos valstybėje, bet ir valstybės dvarų, vadinamųjų seniūnijų. Iš jiems duodamų valdyti dvarų dažnas ne tik padengdavo valstybės pareigas einant padarytas išlaidas, bet ir nemažus turtus susikraudavo.

Visi urėdai buvo duodami iki gyvos galvos, ir nė vieno ministerio ar šiaipjau urėdo niekas negalėjo nei pašalinti nei pažeminti, nebent tik paaukštinti. Atimti urėdą galėdavo tik už valstybės išdavimą ar šiaip už didelius nusikaltimus, pavyzdžiui, jei kas būdavo nuteisiamas ištrėmimu (bariitia) arba garbės atėmimu (infamia). Be to, kiekvienas ministeris ir urėdas savo srity galėjo veikti niekieno nevaržomas, nes nebuvo jokios kontrolės; juos galėjo tik seimas kontroliuoti. Todėl didieji magnatai, gavę aukštuosius urėdus, galėjo šeimininkauti kaip tinkami. Ypač lengva buvo su niekuo nesiskaityti hetmonams, kurie turėjo savo valdžioje kariuomenę; be jų karalius nieko negalėjo veikti su kariuomene. Dėl tos priežasties suvaržyta karaliaus valdžia vis silpnėjo, o didikų galybė vis kilo.

Lietuvos ir Lenkijos urėdų santykiai. Nebuvo nė vieno aukštesnio urėdo, kuris būtų buvęs Lenkijoje, o nebūtų buvęs Lietuvoje, arba priešingai. Sudarant uniją, tiesa, kai kurių Lenkijoje esančių urėdų Lietuvoje dar nebuvo, bet greit jų atsirado ir Lietuvoj; jie čia gavo tokias pat teises, kaip ir Lenkijoj. Be to, nebuvo nei ministerio nei šiaipjau urėdo, kuris turėtų kokios nors valdžios abiejose valstybėse. Lietuvos reikalais visada rūpinosi tik jos urėdai. Lenkų hetmonai negalėjo vadovauti Lietuvos kariuomenei, Lenkų kancleriai negalėjo antspauduoti jokio Lietuvai skirto rašto ir t.t. Taip pat neturėjo jokios valdžios Lenkijoje nė Lietuvos urėdai. Net karaliaus rūmų valdininkai, jam važiuojant į Lietuvą, savo pareigas ėjo tik iki Lietuvos sienos, o prie sienos juos pakeisdavo tokie pat Lietuvos valdininkai. Be to, buvo įstatymas, draudžiąs lenkams duoti Lietuvoje kokį nors urėdą. Lenkijoje tokio įstatymo nebuvo, bet praktiškai lietuviai ten taip pat jokių aukštesnių vietų negaudavo. Kaip matome, ir po unijos abiejose valstybėse valdžia buvo tik savo piliečių rankose.

Santykiai su užsieniu ir reprezentacija. Liublino unijos aktu buvo nustatyta, kad abi valstybės turės bendrą užsienio politiką. Bet iš tikro ir čia kiekviena valstybė pirmučiausia rūpinosi tiktai savo reikalais. Užsienio politika buvo vienodinama tik paties karaliaus, nes visi santykiai su užsieniu buvo atliekami jo vardu. Tačiau su Lietuvos kaimynais visus reikalus atlikdavo Lietuvos ministeriai, o su Lenkijos kaimynais — Lenkų ministeriai. Lietuva daugiausia turėdavo“reikalų su sau artimiausia Maskva. Visus raštus į Maskvą antspauduodavo Lietuvos kancleriai, o iš Maskvos gaunami raštai ir su ja padarytos sutartys būdavo įteikiamos Lietuvos kancleriams ir saugomos Lietuvos valstybės archyve (metrikoje).

Jei kokia delegacija vykdavo į užsienį, tai ji paprastai būdavo mišra — iš lietuvių ir iš lenkų. Visose derybose su užsienio valstybėmis delegacijos irgi būdavo sudaromos mišros. Jeigu derybos eidavo su Lietuvos kaimynu, tai delegacijoje lietuvių būdavo bent vienu daugiau, o taip pat ir jos pirmininkas būdavo lietuvis; bet jeigu derybos eidavo su Lenkijos kaimynu, tai delegacijoje daugiau narių būdavo lenkų, pirmininkas tada irgi būdavo lenkas. Kai atvykdavo kokia nors delegacija ar užsienio valdovo atstovų, tai jų priėmime taip pat dalyvaudavo drauge lietuviai su lenkais.

Provincijų valdomieji organai

Visa valstybė buvo padalinta į vaivadijas ir pavietus. Vaivadijos priešaky stovėjo vaivada ir kaštelionas. Jie abudu vadovavo vaivadijos bajorijai, einančiai į karą. Kai bajorija ėmė šalintis karo, kai ją pavadavo samdytoji kariuomenė, tada kaštelionai nebeturėjo beveik jokių pareigų, o vaivados prižiūrėjo prekybą, pilies teismus ir teisė savo vaivadijoje žydus. Tačiau tiek vaivados, tiek kaštelionai visada liko senatoriais.

Dažna vaivadija buvo dar suskaldyta į pavietus (žiūr. 233 psl.). Juose vyriausiuoju urėdu buvo seniūnas, kuris, valdydamas tam tikrus valstybės dvarus, buvo ir pavietinio pilies teismo pirmininkas. Po jo ėjo pakamorė, sprendęs žemės ribų bylas, ir vėliavininkas, kurs, bajorijai einant į karą, nešdavo pavieto vėliavą. Toliau ėjo pilies ir žemės teismo teisėjai, raštininkai, visoki smulkesni teismo ir mokesčių rinkimo urėdai ir daugybė dignitorių be jokių pareigų. Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat, kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų, ir taurininkų, ir arklininkų, ir kardininkų ir daugybė kitų.

Lietuvos valstybės teritorija po unijos buvo labai sumažėjusi, nes didžiuliai Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. Lietuviai veltui reikalavo, kad lenkai tas žemes jiems grąžintų. Dėl atskirų pasienio sričių su lenkais nuolat ėjo ginčai; ginčams spręsti būdavo sudaromos specialios komisijos. Lietuviai savo valstybės žemes rūpestingai saugojo ir niekam geruoju jų nė pėdos neužleido.

Livonija buvo valdoma abiejų jungtinių valstybių; mokesčiai iš jos vienais metais eidavo į Lietuvos, o kitais metais į Lenkijos iždą.

Įstatymų leidžiamasis organas — seimas

Pasienio stulpas, Lietuvos Lenkijos ir Prūsų kunigaikštijos sienų susiėjimo vietoje pastatytas 1545 m. Viršuj parašo lentos matyti Lietuvos Vytis ir Lenkijos erelis.

Pasienio stulpas, Lietuvos Lenkijos ir Prūsų kunigaikštijos sienų susiėjimo vietoje pastatytas 1545 m. Viršuj parašo lentos matyti Lietuvos Vytis ir Lenkijos erelis.

Seimas, jo kompetencija ir sudėtis. Prieš Liublino uniją tiek Lietuva, tiek Lenkija turėjo atskirus seimus. Tačiau Lietuvos seimas neturėjo tokios galios, kokią turėjo Lenkijos seimas. Lenkijoje nuo 1505 m. veikė privilegija, kuria karalius buvo pasižadėjęs neįvesti „nieko naujo“ be senato ir bajorijos atstovų sutikimo (dėl to ta privilegija ir vadinama „nihil novi“ — „nieko naujo“). Tuo būdu įstatymų leidimas Lenkijoje priklausė karaliui, senatui ir pavietų atstovams. Jie visi sudarė seimą, todėl buvo sakoma, kad seimas susidedąs iš trijų „luomų“. Kai po unijos buvo įvesti bendrieji seimai, tai ir jų sudėtis ir kompetencija liko tokia pat, kokia kad buvo Lenkijoje. Juose pirmasis „luomas“ liko, koks buvęs, o senatas ir atstovų „luomai“ buvo papildyti Lietuvos senatoriais ir atstovais.

Į senatą įėjo visi vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministeriai. Tik hetmonai ir kiemo iždininkai iki XVIII amž. antrosios pusės nebuvo laikomi senatoriais. Seime visiems senatoriams vietos buvo nustatytos pagal kilnumą: pirmučiausia ėjo visi Lenkijos ir Lietuvos vyskupai, paskui — vaivados, tarp kurių buvo Krokuvos, Vilniaus ir Trakų kaštelionai ir Žemaičių seniūnas. Žemiausias vietas seime turėjo kaštelionai. Ministeriai jame sėdėjo visiškai atskirai. Tokia pat tvarka senatoriai ir kalbėdavo, pareikšdami savo nuomones.

Atstovų rūmus sudarė visų vaivadijų ir pavietų seimelių rinktieji atstovai. Kiekvienas seimelis paprastai jų rinkdavo po du; tik kai kurios didesnės vaivadijos rinkdavo ir po daugiau, — pavyzdžiui, Žemaičių seniūnija XVIII amž. gale pradėjo rinkti net po 6 atstovus. Apskritai tiek senatorių, tiek atstovų iš Lenkijos buvo daug daugiau, negu iš Lietuvos; lietuviai seime nesudarė nė 1/з.

Seimo salės planas. Pirmieji skaitmenys prie vaivadijų bei pavietų rodo jų eilę, o antrieji — renkamų atstovų skaičių.

Seimo salės planas. Pirmieji skaitmenys prie vaivadijų bei pavietų rodo jų eilę, o antrieji — renkamų atstovų skaičių.

Seimo eiga. Buvo nustatyta, kad seimai turi rinktis kas dveji metai. Tai buvo vadinamieji ordinariniai seimai, kurių darbas trukdavo šešetą savaičių. Be to, reikalui esant, galėjo būti šaukiami ir vadinamieji ekstraordinariniai seimai, kuriems buvo skiriamos dvi savaitės. Bet tiek vienų, tiek kitų seimų laikas, pačiam seimui sutinkant, galėjo būti ir pratęstas.

Prieš seimą karalius paskirdavo seimeliams datą ir pranešdavo, kas seime bus svarstoma. Seimeliai, išrinkę seimo atstovus, duodavo jiems rašytąsias instrukcijas, kuriose pažymėdavo, kaip jie turi laikytis karaliaus keliamųjų klausimų atžvilgiu ir ko turi reikalauti. Atstovai negalėdavo peržengti duotųjų instrukcijų. Kadangi seime viskas turėjo būti sprendžiama vienu balsu, tai įvairios instrukcijos labai varžė jo darbus. Ypač dažnai būdavo nesutikimų dėl mokesčių apdėjimo; pavyzdžiui, kartais visi sutikdavo dėl apdedamųjų mokesčių, tik viena ar dvi vaivadijos nesutikdavo, ir niekas negalėdavo jų priversti sutikti su bendru nusistatymu. Tokiuo atveju nesutinkančiųjų vaivadijų atstovai pareikšdavo, jog jie klausimą palieką spręsti „broliams“, t. y. savo seimeliui. Tą dalyką turėdavo išspręsti tuojau po seimo įvykstą vadinamiejireliaciniai seimeliai. Bet dažnai seimeliai dėl to pareikšdavo savo nesutikimą, ir iš tokių vaivadijų nebūdavo galima išrinkti mokesčių. Valstybės gyvenime, be abejo, tai buvo didelė blogybė.

Kiekvienas seimas prasidėdavo pamaldomis ir pamokslu. Po to atstovai susirinkdavo į savo rūmus ir išsirinkdavo pirmininką, vadinamą maršalka, arba direktorium. Toliau buvo tikrinamas atstovų išrinkimo teisėtumas. Ta procedūra buvo vadinama rugomis. Po to senatas ir atstovai sueidavo į vieną salę (tatai buvo tikroji seimo darbų pradžia). Čia senatas susėsdavo priešaky, o atstovai susėsdavo vaivadijomis tokia pat eile, kokia sėdėdavo jų atstovaujamų vaivadijų senatoriai. Pradžioje visi eidavo pabučiuoti soste sėdinčiajam karaliui rankos, o po to kancleris arba vicekancleris pareikšdavo karaliaus pasiūlymus, t. y. pakartodavo ir papildydavo seimeliams praneštus svarstyti klausimus. Tą atlikus, senatas eidavo į savo rūmus ir posėdžiaudavo, vadovaujant karaliui, o atstovai posėdžiaudavo, vadovaujant maršalkai. Jei būdavo reikalo, abeji rūmai vėl susitikdavo arba susižinodavo per delegacijas, o seimą baigiant vėl susirinkdavo į vieną salę, kur būdavo perskaitomi apsvarstytieji įstatymai. Čia niekam neprieštaraujant, jie būdavo laikomi priimtais, o kam nors priešinantis ir savo protesto neatsiimant, — atmestais. Pagaliau seimas būdavo baigiamas atsisveikinimu su karalium, — ir vėl visi bučiuodavo jam ranką.

Senato salės planas. Taip susėsdavo senatoriai ir atstovai bendruose posėdžiuose.

Senato salės planas. Taip susėsdavo senatoriai ir atstovai bendruose posėdžiuose.

Generaliniai seimeliai. Sudarant Liublino uniją, Lenkijoje, be seimelių, dar būdavo daromi dviejų jos provincijų — Didlenkių ir Mažlenkių — atskiri astovų suvažiavimai, vadinami generaliniais seimeliais. Mat, anksčiau Lenkija buvo susidėjusi iš dviejų valstybių, ir šito dvilypio savarankiškumo žymės dar tebebuvo neišnykusios. Tie generaliniai seimeliai neišnyko nė įvedus bendrą su lietuviais seimą. Ir Lietuvoje prieš kiekvieną bendrąjį seimą taip pat buvo pradėti daryti tokie pat į seimą vykstančių atstovų ir senatorių suvažiavimai. Iš pradžių jie įvykdavo Volkoviske, o vėliau Slanime. Čia būdavo apsvarstomi iš karaliaus gauti pasiūlymai, suderinamos instrukcijos ir nusistatoma, kaip turi laikytis seime visi Lietuvos atstovai ir senatoriai. Kadangi Lietuva visada turėjo daug skirtingų reikalų, tai šitie suvažiavimai jai buvo labai svarbūs, ir

Lietuva žiūrėjo į juos, kaip į savo seimus. Nors lenkai, žiūrėdami į Lietuvą, kaip į trečiąją Respublikos provinciją, Lietuvos seimelį irgi vadino provincijos seimeliu, tačiau jis labai skyrėsi nuo Lenkijos provincijų seimelių. Mat, Lietuva turėjo atskirą valstybinę organizaciją, atskiras teises bei įstatymus; visi tie skirtingi Lietuvos reikalai ir būdavo apsvarsomi jos suvažiavimuose. Juose būdavo paruošiami ir Lietuvai reikalingi įstatymai.

„Provincijų sesijos“. XVIII amž. vidury šitie atskiri generaliniai seimeliai išnyko. Vaivadijų seimeliai darėsi kaskart vis netvarkingesni ir labai dažnai iširdavo. Tada karalius, vietoj iširusiųjų seimelių, skirdavo naujus; tačiau, kol jie įvykdavo, prisiartindavo ir seimo metas, ir nebebūdavo laiko atskirai suvažiuoti. Be to, tų atskirų suvažiavimų nebenorėdavo nė bajorija, nes, į juos vykdami, atstovai savo misijoje turėdavo ilgiau užtrukti, todėl jiems daugiau reikėdavo išmokėti ir pinigų (mat, atstovus turėjo išlaikyti pati vaivadija iš specialaus mokesčio, vadinamo seiminiu). Bet, išnykus atskiriems suvažiavimams, vis tiek reikėdavo atskirai aptarti savo reikalus. O tai jau būdavo atliekama seimo vietoje. Ten atskirai darydavo savo posėdžius abidvi Lenkijos provincijos ir Lietuva. Tie posėdžiai būdavo vadinami „provincijų sesijomis“ (sesijomis tada vadindavo ir kiekvienos dienos seimo posėdį; dabar sesijomis vadinamas visas parlamento veikimo metas tarp dviejų atostogų arba šiaip tarp dviejų pertraukų). Tos „sesijos“ atlikdavo tą patį darbą, kurį anksčiau atlikdavo generaliniai seimeliai. Lenkai ten paprastai susitardavo dėl mokesčių ir kitų bajorijai rūpimų klausimų, o lietuviai, be to, paruošdavo ir visus sau reikalingus įstatymus, kurie vėliau bendram seimui buvo pateikiami tik patvirtinti. Ten lietuviai taip pat spręsdavo, kaip laikytis prieš lenkus vienu ar kitu klausimu. Kadangi tarp Lenkijos provincijų nebuvo jokio valstybinio skirtumo, tai jos dažnai posėdžiaudavo ir kartu arba net visiškai nedarydavo atskirų posėdžių, o viską spręsdavo bendrajam seime. Tačiau Lietuvos atstovai savo atskirus posėdžius visada darydavo, ir pas juos kartais ateidavo net patsai karalius. Tuo būdu bendrasis seimas iš tikro buvo dvilypis, kuratskirai tardavosi lietuviai, atskirai lenkai, o kartu suėję tik savo nutarimus suvienodindavo ir prižiūrėdavo, kad viena pusė nenutartų nieko priešingo kitai.

Atskiri seimai. Labai dažnai bendrojo seimo nepakakdavo. Tuojau po Liublino unijos abi valstybės turėjo labai daug skirtingų reikalų, kurie kartais visai neliesdavo antrosios valstybės. Todėl buvo nemaža atsitikimų, kad, neatsižvelgdamas į unijos akto nuostatus, net pats karalius sušaukdavo atskirus seimus. Ypač dažnai būdavo šaukiami atskiri Lietuvos seimai, einant karui su Maskva (mat, jis nelietė Lenkijos). Bet dar dažniau atskirus Lietuvos seimus šaukdavo patys Lietuvos ponai tarpu-valdžiuose (karalių nebuvimo metu). Taip antai, po Zigmanto Augusto ir po vėlesniųjų karalių mirties visada susirinkdavo atskiri Lietuvos seimai ir atskirai spręsdavo, ką rinkti. Į tuo pat metu lenkų šaukiamus seimus jie nevažiuodavo, derėdamiesi su jais tik per delegatus. Bet XVII amžiuje, kai, pradedant Vladislovu Vaza, lietuviai ėmė rinkti karalius bendrai su lenkais, tie atskiri Lietuvos seimai ėmė nykti. Jie dar keletą kartų buvo sušaukti ir vėliau, kai Lietuvą užpuldavo koks priešas (pav., 1654—5 m., ją užpuolus Maskvai su Švedais), bet pagaliau jie visiškai išnyko.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai bendrajam seime. Be atskirų atstovų posėdžių, Lietuvos teisės seime dar buvo apdraustos ir kitokiu būdu. Pirmiausia buvo nustatyta, kad seimo maršalkos turi būti renkami pakaitomis iš mažlenkių, didlenkių ir lietuvių. Tuo būdu kiekvieno trečio seimo maršalka būdavo lietuvis. Be to, seimo pradžioje karaliaus vardu darant pasiūlymus, Lenkų kancleriai pranešdavo visa, kas liesdavo Lenkiją, o Lietuvos kancleriai, — kas liesdavo Lietuvą. Jei kartais seimo pradžioje Lietuvos kanclerių nebūdavo, tai vietoje jų pranešimą padarydavo Lietuvos maršalka arba kuris kitas Lietuvos ministeris, tik ne lenkas. Seime kancleriai dar turėdavo pranešti, kam naujai yra duoti kokie urėdai. Ir čia Lenkijos kancleris visada pranešdavo tik apie Lenkijos, o Lietuvos kancleris apie Lietuvos urėdus. Tuo būdu ir seime visus Lietuvos reikalus atlikdavo tik jos ministeriai.

Seimų vieta. Liublino seimas seimų vieta paskyrė Varšuvą arba kurį nors kitą Lenkijos miestą. Tačiau lietuviai visą laiką reikalavo, kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje ar bent pasienyje. Keletą kartų jie vis dėlto pasiekė tai, kad seimas prieš įstatymus buvo sušauktas Lietuvoje, o 1673 m. buvo pakeistas ir patsai seimų vietos įstatymas; naujasis įstatymas nustatė, kad kas trečias seimas, kurio maršalka esti lietuvis, rinktųsi Lietuvoje — Gardine. Be to, tas pats įstatymas pripažino pirmenybę Lietuvos ministeriams, kai seimas būdavo Lietuvoje.

Seimų rūšys. Be ordinarinių seimų, kas dveji metai šaukiamų, ir be ekstraordinarinių seimų, pagal reikalą šaukiamų, dar buvo seimų, vadinamų pagal jų paskirtį. Taip antai, vadinamieji konvokaciniai seimai būdavo šaukiami mirus karaliui. Juos šaukdavo Bažnyčios galva, Gniezno arkivyskupas, vadinamas primu, kurs tarpuvaldyje būdavo laikomas valstybės galva — interrex. Tas seimas turėjo susitarti dėl karaliaus rinkimo datos ir dėl kitų su elekcija susijusių klausimų. Taip pat jis spręsdavo einamuosius valstybės reikalus, tačiau jokių įstatymų neleido, nes įstatymai galėjo būti leidžiami tik karaliaus vardu. Po konvokacinio seimo, jo nustatytu laiku, taip pat primas šaukdavo e1ekcinį seimą, kuriame būdavo sprendžiami visi karaliaus rinkimo formalumai ir surašomos jam pateikiamos sąlygos. Pačius karaliaus rinkimus atlikdavo visa susirinkusi bajorija; seimas tik atlikdavo visus formalumus. Pagaliau tarpuvaldį pabaigdavo karūnacinis seimas, kuris visada būdavo šaukiamas Krokuvoje, nes ten įvykdavo karūnacija.

Konfederaciniai seimai. Visuose seimuose būdavo reikalaujama, kad viskas būtų sprendžiama vienu balsu. Atstovai buvo savo vaivadijos ar pavieto įgaliotiniai; tad, jei dėl kokių nors dalykų vaivadija nesutikdavo (ji instrukcijomis įpareigodavo savo atstovus to nusistatymo laikytis), — to nusistatymo turėdavo laikytis ir atstovai. Todėl atstovo pasipriešinimas būdavo laikomas vaivadijos ar pavieto pasipriešinimu, ir niekas negalėdavo jo priversti kitaip pasielgti. Šita pasipriešinimo teise ilgainiui buvo pradėta ir blogam naudotis. Dažnai vienas ar keli papirkti atstovai pareikšdavo protestą prieš viso seimo nutarimą, ir visas seimas turėdavo nusileisti. Pasipriešinimo teisė visų buvo labai branginama, nes visi savo laisvės pagrindu laikė šį dėsnį: „Be manęs nieko negali būti sprendžiama apie mane“ (nihil de те, sine те). Tatai vadinosi liberum veto, t. y. laisvojo pasipriešinimo teisė. Dėl jos daugybė seimų turėjo išsiskirstyti, nieko nenuveikę. Kadangi seimo iširimas dažnai grėsdavo valstybei dideliais pavojais, tai prieš tą blogybę būdavo nukreipti vadinamieji konfederaciniai seimai. Atstovai į juos būdavo renkami paprasta tvarka, tik suvažiavę, pasiūlius karaliui ar kam nors kitam, jie pasirašydavo tam tikrą pasižadėjimo aktą, kad numatomus klausimus spręsią balsų dauguma. Tuo būdu šitokiam seime veto teisė jau nebeveikė.

Seimo aktai. Visi seimo nutarimai, vadinęsi konstitucijomis, buvo įstatymai. Po seimo paprastai jie būdavo išspausdinami ir pranešami visam kraštui. Vėliau, XVIII amžiuje, visos konstitucijos buvo surinktos ir išspausdintos specialiuose rinkiniuose, vadinamuose Volumina Legum. Jų tada buvo iš viso išspausdinta 8 tomai. Krokuvos Mokslų Akademija mokslo reikalams 1889 m. išspausdino dar vieną tomą, kuriame buvo surinktos paskutinių seimų konstitucijos. Dabar dar tebėra nesurinktos ir neišspausdintos tik paties paskutinio (1793 m.) seimo konstitucijos.

Konstitucijos Lietuvai ir Lenkijai būdavo rašomos atskirai. Jei kuri konstitucija būdavo bendrai priimama, tai prie jos būdavo pastaba. Kartais viena valstybė vėliau priimdavo ir kitos valstybės konstituciją, tik visada su tam tikru, specialiai seimo patvirtintu, nutarimu; be jo nė viena lenkų priimtoji konstitucija negaliodavo Lietuvoje, o lietuvių priimtoji — Lenkijoje.

Būdavo atsitikimų, kad seimas dėl kokių nors priežasčių turėdavo pertraukti savo darbus. Tatai buvo vadinama seimo limita. Po to vėl susirinkęs seimas tęsdavo toliau savo darbus.

Kariuomenė

Krašto ginti iš seno būdavo šaukiama bajorija. Bet jau XVI amžiuje ji labai nenoriai eidavo į karą, todėl kaskart vis daugiau tekdavo naudotis samdyta kariuomene. Karalius galėjo bajoriją šaukti į karą tik seimui nutarus; be seimo nutarimo karalius ją šaukdavo labai retai, — tik ištikus staigiam pavojui. Kiekvienas toksai šaukimas buvo vadinamas visuotiniu bajorijos stojimu. Visi bajorai, kas sveikas galįs, turėjo ne tik patys eiti, bet dar ir vestis tam tikrą skaičių tarnų. Jei kas neidavo, galėdavo netekti žemės. Jau minėjome, kad bajorija labai nenoriai eidavo į karą. Be to, tokia bajorų kariuomenė buvo ir netinkama karui: susirinkusi ji daugiau mėgo seimuoti ir linksmintis, negu kariauti. Todėl XVII amžiuje bajorija jau visai nebešaukiama į karą: ją pakeičia samdytoji kariuomenė.

Kariuomenė paprastai būdavo samdoma tik karo metui, bet, jei būdavo lėšų, tai ji likdavo ir taikos metu. Ją samdydavo ne tik savo krašte, bet ir svetur. Kiekvienas karys gaudavo algą, iš kurios turėdavo ir pragyventi. Todėl kareiviai labai dažnai plėšikaudavo, — juo labiau, kad dažnai jiems ilgai nemokėdavo algos. Kai nemokėdavo algos, jie paprastai visi atsisakydavo klausyti savo vadų, išsirinkdavo savus viršininkus ir tol plėšikaudavo, kol gaudavo algą. Toks jų susibūrimas vadinosi kariuomenės konfederacija. Kariuomenė daugiausia buvo raita. Stepono Batoro laikais buvo atsiradę ir pėstininkų, imamų iš karaliaus ir bažnytinių dvarų valstiečių; jų imdavo po vieną nuo 20 kiemų. Bet kadangi dvarų ponai nenorėjo jų duoti, tai netrukus tokie rinktiniai pėstininkai turėjo išnykti.

Lietuva ir Lenkija visada turėjo atskiras kariuomenes, vadovaujamas savų hetmonų. Jas išlaikydavo kiekviena valstybė pati iš savo pajamų ir mokesčių. Kiekvienos valstybės kariuomenė nuolat stovėjo tik savo valstybėje; kitai valstybei į pagalbą ji galėdavo eiti tik karo metu ir, be to, tiktai seimui nutarus. Tačiau ir bendrai kovodama, ji buvo vadovaujama tik savo hetmonų. Labai dažnai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė savitarpy nesutikdavo; būdavo ir tokių atsitikimų, kad jos, turėdamos prieš save bendrą priešą, vos nesusikaudavo.

Iždas

Valstybės ir valdovo iždas. Kiekviena valstybė turėjo ir visiškai atskirus savo iždus, iš kurių padengdavo visas savo išlaidas. Atskiri valstybės iždai buvo valdomi krašto iždininkų, o atskiri valdovo iždai buvo valdomi kiemo iždininkų.

Anksčiau tie du iždai nebuvo atskirti; jie galutinai buvo atskirti tik 1590 m. Valdovo, arba kiemo, iždo pajamos ėjo ne vien karaliaus ir jo šeimos reikalams: iš jo nemažai tekdavo ir valstybės reikalams, pavyzdžiui, svetimų pasiuntinybių priėmimui, savų pasiuntinybių išsiuntimui ir t.t. Į jį pinigai suplaukdavo iš visų karališkųjų dvarų, iš muitų ir iš kitokių nuolatinių šaltinių.

Svarbiausias krašto, arba valstybės, iždo pajamų šaltinis buvo seimo uždedami mokesčiai. Jie dažniausiai būdavo uždedami karo reikalams. Bet ilgainiui tie abudu iždai beveik susiliejo. Į karaliaus iždą pagaliau patekdavo tik tos pajamos, kurios būdavo skiriamos jo asmeniškiems reikalams, o kurios būdavo skiriamos valstybei, eidavo į krašto iždą.

Valstybės dvarai buvo pagrindinis nuolatinių pajamų šaltinis. Daugumas jų, išdalinamų valdyti bajorams, vadinosi seniūnijomis. Seniūnijų buvo dvejopų — pilies seniūnijų ir tenutų. Pilies seniūnijų paviete ir vaivadijoje buvo po vieną; pilies seniūnas turėjo savo valdžioje pilies teismą ir policines teises. Tenutomis (iš lotyniško žodžio tenere — laikyti; lenkiškai tenuta vadinosi dzieržawa) vadinosi paprasti dvarai, kurių valdytojai krašto valdyme nedalyvaudavo. Jos, kaip ir seniūnijos, būdavo duodamos iki gyvos galvos ir buvo tik bajorų pasipelnymo šaltinis. Todėl bajorija jas paprastai vadindavo „nusipelnusiųjų duona“ (panis bene merentium).

Kitos rūšies valstybės dvarai buvo vadinami karališkosiomis ekonomijomis. Jos buvo paliktos karaliui pragyventi. Jas valdydavo ar išnuomodavo patsai karalius; jų pajamas jis galėdavo sunaudoti kaip tinkamas.

Mokesčiai. Iš visų seniūnijų valstybės naudai buvo imama 1/4 pelno dalis, vadinama kvarta (quarta). Ji buvo skiriama kariuomenei išlaikyti. Be to, taip pat kariuomenės reikalams iš visų valstybinių ir bažnytinių dvarų buvo imamas mokestis, vadinamas hiberna (žiemos mokestis). Mat, anksčiau tie dvarai turėdavo duoti maistą ir pašarą kariuomenei žiemos metu, o nuo 1649 m. ta prievolė buvo pakeista piniginiu mokesčiu, įgavusiu tokį vardą (hiberna). Visi mokesčiai, be įvairiausių vidaus ir užsienio muitų, buvo nenuolatiniai: juos paskirdavo seimas tik vieneriems ar keleriems metams. Tačiau jų buvo daugybė rūšių. Vieną kartą buvo daugiau uždedama vienų mokesčių, kitą kartą kitų.

Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valstybės vadai po unijos

Laisvės. Valdant Gediminaičiams, pamažu augo Lietuvos bajorijos teisės. Vytauto laikais bajorija pradeda dalyvauti valstybės gyvenime, o po jo mirties iš bajorijos išsiskyrusi didikų grupė jau ima spręsti valstybės likimą. Taip antai, didikai pakelia didžiuoju kunigaikščiu Švitrigailą, o netrukus jie patys jį pašalina ir jo vietoje pastato Zigmantą. Zigmantui ėmus kietai valdyti, didikų grupė jį nužudo. Toliau taip pat didikai pasodina į sostą jaunutį Jogailos sūnų Kazimierą. Kadangi jis pats tuo tarpu dar per jaunas, tai už jį valdo patys didikai, ir tuo būdu jų reikšmė dar labiau išauga. Ponų taryba (žiūr. 198 psl.) pasidaro valstybine institucija, kuri faktiškai laiko savo rankose visą valdžią.

Kylant didikų galiai, visos bajorijos reikšmė vis dėlto ne taip sparčiai augo. Bajorija drauge su didikais gavo tik plačias luomines teises, tačiau plačių politinių teisių ji negreit tesusilaukė. Tiesa, nuo XV amž. pabaigos atsiradusiuose seimuose dalyvauja ir bajorija, bet jos reikšmė ten dar labai nedidelė: bajorija, kaip atskiras sluoksnis, dar nebuvo pripažintas, todėl nelabai tegalėjo ginti seime savo interesus. Į seimą bajorai atvykdavo ne kaip atstovai, siųsti tam tikro luomo ar apylinkės, bet kaip paprasti asmens, todėl jie čia taikydavosi prie didikų, nuo kurių jie dažnai priklausydavo ekonomiškai.

Kitaip tuo tarpu buvo Lenkijoje. Ten bajorija (šlėkta) jau turėjo plačias politines teises, savivaldybes ir savus teismus. Dėl to Lietuvos bajorija Lenkiją laikė sau siektinu pavyzdžiu. Pagaliau 1566 m. Lietuvos bajorija daugeliu atžvilgių susilygino su Lenkų bajorija: ji taip pat gavo savus teismus, teisę siųsti į seimą rinktuosius atstovus, kuriems jau buvo galima pavesti ginti rūpimuosius reikalus. Tuo būdu Lietuvos bajorija dar prieš Liublino uniją beveik susilygino teisėmis su Lenkijos šlėkta.

Tačiau senoji didikų galia Lietuvoje dar nebuvo sugriauta nė po pavietų bei seimelių reformos: visur tebevadovavo didikai. Bet atsiradus bendriems su lenkais seimams, bajorijos reikšme padidėjo. Naujoje santvarkoje ir bendruose seimuose buvo laikomasi visų lenkų teisių, tradicijų ir papročių. Lenkijoje veikęs 1505 m. privilegijos dėsnis nihil novi buvo pritaikytas ir Lietuvos bajorijai. Ji taip pat įgavo visas kitas lenkų teises ir pradėjo gyventi lenkų šlėktos viešojo gyvenimo papročiais, — jautėsi krašto valdovė. Palengva Lietuvoje taip pat atsirado ir ginkluotų bajorijos susibūrimų, vadinamų konfederacijomis, įsigalėjo įsitikinimas, kad galima priešintis net valdovui, jei jis nevykdo renkant duotų pasižadėjimų, ir t.t.

Žodžiu, Lietuvos bajorija ėmė gyventi tą patį gyvenimą, kurį gyveno lenkų šlėkta. Tuo būdu bajorijoje atsirado įsitikinimas, kad ji su Lenkijos šlėkta sudaro vieną bendrą luomą. O ta bendrumo sąmonė ir bendruose seimuose vedama bendra kova dėl savo luominių interesų buvo didžiausias Lietuvos bajorijos galutinio sulenkėjimo veiksnys. Luominėje valstybėje, kur joks kitas luomas, be bajorų, neturėjo net pilietinių teisių, Lietuvos bajorija ir Lenkijos šlėkta savaime jautėsi esanti viena visuomenė. Tuo būdu palengva įsigalėjo ir valstybinio vieningumo jausmas, nors iš pradžių savi Lietuvos valstybės reikalai dar buvo labai uoliai ginami.

Bet ir išaugus bajorijos reikšmei, didžiūnų galia vis dėlto nesumažėjo. Tik dabar jie valstybės vairą valdė ne kaip ponų tarybos nariai, bet kaip bajorijos vadai. Suburti apie save bajoriją jiems buvo nesunku: čia jiems padėjo jų milžiniški turtai ir senoji tradicija, kad jie yra valstybinio Lietuvos savarankiškumo saugotojai. O kadangi valstybinis savarankiškumas ne tik nebuvo priešingas bajorijos luominėms teisėms, bet, apsaugodamas nuo lenkų konkurencijos, jas dar didino, tai bajorija ir iš intereso sekė paskui didžiūnus.

Vadovaujančiosios Lietuvos didžiūnų šeimos. Pirmoji nepaprastą reikšmę įgijusi Lietuvos didžiūnų šeima buvo Goštautai. Jie ypačiai iškilo nuo Jono Goštauto laikų, kurs vadovavo Lietuvos didžiūnams, renkant didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą. Jis buvo taip pat ir tikrasis Lietuvos valdytojas, kol Kazimieras išaugo iš vaiko amžiaus. Kazimierui persikėlus į Lenkiją ir pradėjus vesti savarankišką politiką, jis perėjo į opoziciją ir vadovavo Lietuvai kovojant su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės (žiūr. 181 psl.). Goštautų šeimos reikšmė nesumažėjo nė po Jono Goštauto mirties. Tačiau Zigmanto II laikais Goštautų šeima pasibaigė — išmirė. Tada iškilo greta jų stovėjusios, taip pat senos, giminiškos didikų Radvilų ir Astikų šeimos. Aukščiausiai iškilo Radvilos. Astikai nepajėgė jų nukonkuruoti (XVI amž. gale jie išmirė), ir Zigmanto Augusto laikais vadovaujamoji rolė priklausė Radviloms. Su jais, jau tada ir kiek vėliau, bandė konkuruoti gudų kilimo Katkevičiai, kurie betgi, negalėdami prilygti Radviloms turtingumu, nepaveržė iš jų įtakos. Be vadovaujančiosios didžiūnų šeimos Lietuva niekad neapsėjo. Tatai visai suprantama: gyvenant savarankiškoje valstybėje, visuomenės dėmesys juk turėjo kur nors krypti; jis negalėjo krypti į Lenkijoje gyvenantį ir dar iš svetur atėjusį valdovą, kuriam abi valstybės buvo lygios, todėl krypo į galingiausiąją Lietuvos šeimą. Tuo būdu tokios šeimos galvos darėsi tarsi Lietuvos nevainikuotais kunigaikščiais.