12 Kov

38. Pirmojo pasaulinio karo pradžia

Karo priežastys

1914 m. rugpjūčio l d. Europoje įsiliepsnojo karinis konfliktas. Vėliau dėl pla­taus karinių veiksmų masto ir didelio kariaujančių valstybių skaičiaus jis buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu. Jame buvo panaudoti moderniausi gin­klai, visos kariaujančios šalys turėjo neregėtai daug aukų. Planuotas žaibiškas karas užtruko kelerius metus ir labai nualino Senąjį žemyną. Karas paaštrino krizes kariaujančiose šalyse, todėl jam baigiantis žlugo iki tol Europoje domi­navusios Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijos. Vienos kongrese įtvirtinta pusiausvyra tarp valstybių antroje XIX a. pusėje buvo pažeista. Susivienijo ir sustiprėjo Vokietija ir Italija, ieškojusios „savo vietos po saule“. Patyrusi pralaimėjimą 1870 m. Prancūzija greitai atgavo jėgas ir siekė revanšo. Rytuose dominavo Rusijos imperija. Nukariavusi Vidurinę Aziją, Sibirą, ji veržėsi į Kiniją, siekė užgrobti kitas Azijos valstybes. Iškėlusi panslavizmo idėjas, Rusija siekė įsivyrauti Rytų ir Vidurio Europoje. Sutriuškinusi Turkiją, Rusija puoselėjo planus užimti net Konstantinopolį ir kontroliuoti Juodosios jū­ros sąsiaurius. Tačiau šie Rusijos interesai kirtosi su Austrijos-Vengrijos, norė­jusios įsivyrauti Balkanuose, siekiais. Ilgus amžius didžiausia jūrų valstybe buvusi Anglija ėmė prarasti savo po­zicijas. Pradėjusi sparčiai statyti jūrų laivyną, Vokietija siekė ne tik pasivyti Angliją, bet ir ją pralenkti. Ji aktyviai grobė kolonijas, ekonomiškai įsitvirti­no Artimuosiuose Rytuose. Tai kėlė Anglijos, o taip pat ir Prancūzijos ne­pasitikėjimą. Toks tarpvalstybinių interesų susi­kirtimas nuolatos didino įtampą Euro­poje. Kiekviena valstybė ginklavosi, rengėsi karui. Nemaža dalis politikų, stambių pramonininkų ragino kariauti, teigdami, jog tai esanti vienintelė prie­monė užtikrinti valstybių saugumą, ekonominę plėtrą. Kita vertus, buvo ir pastangų sumažinti karo grėsmę. 1899 m. ir 1907 m. Hagoje buvo sušaukti du kongresai, kurių tikslas buvo išspręsti nesutarimus ir apriboti ginklavimosi varžybas. Tačiau didesnių rezultatų šios pastangos nedavė. Priešingai, tiek Europoje, tiek kituose žemynuose kilo nemažai incidentų ir susidūrimų, kurie pra­našavo būsimą karą. Vienas svarbiausių konfliktų buvo 1912-1913 m. vykę Balkanų karai. Rusija rėmė ir ragino Balkanų valstybes susivienyti ir kovoti prieš Turkiją. Bet Turkijai pralaimėjus, nesutarimus tarp pačių pietų slavų vals­tybių sukurstė Austrija-Vengrija bei Italija. Svarbi Pirmojo pasaulinio karo priežastis buvo ir Europos tautų nacionaliz­mas. Buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė. Tokia propaganda buvo veiksminga, ir didesnė dalis europiečių pritarė karui.

Nužudymas Sarajeve

1914 m. birželio 28 d. pavakarę visose Europos laikraščių redakcijose tvyrojo nerami atmosfera: buvo spausdinami specialieji leidiniai apie Austrijos-Vengri­jos imperijoje, Bosnijos provincijos sostinėje Sarajeve, nužudytą sosto įpėdinį. Teroro aktai ir pasikėsinimai į valstybės vadovus, ir ne tik juos, tuo metu nebu­vo reti. Tačiau ši žmogžudystė (bosnis studentas Principas nušovė princą Ferdi­nandą ir jo žmoną) visose Europos sostinėse buvo įvertinta kaip pasi­kėsinimas į Austrijos-Vengrijos imperiją. Teroristiniu aktu, vado­vaujant serbų slaptajai policijai, buvo norima parodyti pasauliui, kad Austrijos-Vengrijos valdymas pietų slavų žemėse yra neteisėtas. Po Sarajevo įvykių austrai ėmė reikalauti, kad jų vyriausybė imtų­si pačių ryžtingiausių priemonių. Vyriausybė taip pat manė, kad momentas yra patogus, kitos Eu­ropos valstybės, paveiktos teroris­tinio akto, nestos prieš Austrija-Vengriją. Viena pagaliau nuspren­dė pamokyti Serbiją. Austrijos-Vengrijos vyriausybė pasitikėjo Vokietijos galybe ir ma­nė, kad slavų užtarėją – Rusijos imperiją — pavyks gana lengvai izoliuoti, jei ją diplomatiškai pa­spaus Berlynas. Vokietijos imperijos vadovybė suprato, kad Austrijos-Vengrijos ir Serbijos konfliktas gali sukelti didelį karą, todėl iš pradžių norėjo sulaikyti Habsburgus nuo planuojamų veiksmų. Tačiau praėjus kelioms die­noms po Sarajevo pasikėsinimo Berlyne, nuotaikos pasikeitė, o imperatorius Vilhelmas II pareiškė: „Dabar arba niekada. Serbai turi būti įveikti ir, be kita ko, greitai“. Vokietijos vadovybė matė, kad jos sukurtas valstybių blokas silps­ta, o 1892-1907 m. sukurta Antantė – Prancūzijos, Anglijos, Rusijos karinis ir politinis blokas – vis stiprėja. Ypač grėsminga darėsi Rusija. Vokietijoje buvo manoma, kad iki 1916-1917 m. galutinai pasiruošusi ji pradės karo veiksmus. Rusija ginklavosi ir plėtė vakarinių gubernijų geležinkelių tinklą, todėl Vokieti­ja bijojo, kad Šlyfeno planas sutriuškinti priešą pavieniui greitai gali būti nebe­reikalingas. Vokietijos diplomatai manė, kad kilus konfliktui bus galima tikėtis Anglijos neutralumo. Todėl Vokietijos vyriausybė nusprendė paremti Austrija-Vengriją, kai ši išprovokuos konfliktą.

Liepos krizė

Rusijos vyriausybė įspėjo Serbiją nesiimti jokių veiksmų, kurie toliau provo­kuotų Austrija-Vengriją. Antra vertus, caro vyriausybė buvo pasiryžusi tuoj pat stoti ginti Serbijos, jei ši būtų užpulta. Jau liepos vid. Rusijoje buvo atlikta dalinė mobilizacija, tuo norėta pagrasinti Austrijai-Vengrijai. Prancūzija 1914 m. į karinį konfliktą įsivelti nenorėjo, nes pertvarkė savo kariuomenę. Tačiau kilus karui pažadėjo padėti Rusijai. Tai Rusijos vyriausy­bei patvirtino prezidentas R. Puankarė viešėdamas Peterburge liepos 14-23 d. R. Puankarė manė: jei Rusija pralaimėtų diplomatinį karą Austrijai-Vengrijai, tai būtų smūgis Antantės blokui. Austrija-Vengrija, būdama tikra dėl Vokietijos paramos ir nepaisydama Rusijos perspėjimo, 1914 m. liepos 23 d. Belgradui įteikė ultimatumą. Jame buvo reikalaujama pasmerkti žmogžudystę ir atsiprašyti, imtis priemonių prieš radikalus; jose turėtų dalyvauti ir slaptoji Austrijos-Vengrijos policija. Ultimatumą reikėjo įvykdyti per 48 vai. Nors, kaip jau buvo minėta, Europos valstybės suprato Austrijos-Vengrijos pasipiktinimą, toks griežtas ultimatu­mas buvo sutiktas nepalankiai. Serbija, patariant Antantės valstybėms, Aust­rijai-Vengrijai pasiuntė atsakomąją notą, kad priima beveik visas padiktuotas sąlygas. Berlynui ir Vienai tai buvo staigmena, todėl jie, užuot apsvarstę susi­dariusią padėtį, toliau vadovavosi iš anksto numatytu planu. Liepos 28 d. Austrija-Vengrija nutraukė diplomatinius santykius su Serbija. Kitą dieną Ru­sija paskelbė dalinę mobilizaciją, o Austrija-Vengrija, atsakydama į tai – vi­suotinę mobilizaciją. Rugpjūčio 1 d., nieko nelaukdama, Vokietija pasiuntė į Peterburgą notą, kad skelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 2 d. Vokietija užpuolė Liuksemburgą, o rugpjū­čio 3 d. jos armija įžengė į Belgiją. Tą pačią dieną Vokietija paskelbė karą Prancūzijai. Vykdydama savo sąjunginius įsipareigojimus, rugpjūčio 4 d. į karą įstojo Anglija. Per kitas dienas į karą įsitraukė ir Austrija-Vengrija. Taip prasi­dėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Kariaujančių valstybių tikslai

Prancūzija savo tikslus išdėstė 1914 m. spalio mėn. Jos pagrindinis tikslas buvo sutriuškinti Vokietijos imperiją bei susilpninti jos karinę ir politinę galią, atsi­imti Elzasą ir Lotaringiją. Hamburgas turėjo tapti laisvuoju miestu, pavaldžiu Anglijai, Šlezvigas ir Holšteinas turėjo būti prijungti prie Danijos. Anglija savo kolonijų valdas Afrikoje turėjo išplėsti Vokietijos sąskaita.

Rusiją labiausiai domino Juodosios jūros baseinas, ji norėjo kontroliuoti jo sąsiaurius.

Vokietija norėjo prisijungti nemažą Prancūzijos teritorijos dalį, Šiaurės jū­ros pakrantes ir jos uostus, nusilpninti Prancūziją. Taip pat norėta prisijungti Belgiją.

Per karą šie tikslai buvo ne kartą taisomi ir tikslinami. 1916-1917 m. Vokietija ga­lutinai nusprendė at­skirti buvusias Rusi­jos vakarines guber­nijas, o ten gyvenusių tautų teritorijoje su­kurti vasalines vals­tybes. Vokietijos va­dovybė siekė atkurti nuo jos priklausomą Lietuvos valstybę. Ji turėjo tapti patikimu barjeru, skiriančiu Prūsiją nuo Rusijos, bei atsvara Lenkijai. Prasidėjusį karą visų Europos šalių gyventojai sutiko labai entuziastingai. Minios demonstrantų užtvindė miestų gatves ir aikštes, buvo reiškiamas solidarumas su vyriausybė­mis. Apskritai Europa tuo metu išgyveno ypatingą dvasinę būseną: žmonėms atrodė, kad štai dabar atėjo metas praktiškai įrodyti meilę tėvynei. Net social­demokratų partijos, raginusios neleisti kilti karui, vieningai parėmė vyriausy­bių veiksmus. Visose kariaujančiose šalyse susiklostė palanki vidaus politikos padėtis, opozicijos praktiškai išnyko, piliečiai sveikino karą.

Anglijos diplomatija

Anglijoje diplomatija, norėdama atitolinti karą, net ėmėsi tarpininko vaidmens. Anglija 1914 m. liepos mėn. pasiūlė surengti tarptautinę konferenciją ir joje išspręsti iškilusias problemas. Vo­kietija jai nepritarė. Štai Vokietijos pasiuntinys Londone kunigaikštis Lichowsky taip savo die­noraštyje apibūdino Anglijos poziciją: „Anglija viską padarė, kad išsaugotų taiką. Vien dėl eko­nominių sumetimų ji buvo tuo suinteresuota, nes jei karas kiltų, Anglijai būtų padaryta didžiulė finansinė žala. Be to, Anglija suinteresuota, kad tarp Europos valstybių būtų išsaugota pusiau­svyra <…>.“

Siekis susilpninti Prancūziją

Vokietija savo tikslus buvo numačiusi vadinamoje „Rugsėjo programoje“. Apie ją visuomenė sužinojo tik 1961 m. Programoje rašoma: „Pagrindinis karo tikslas – taikos Vokietijos imperijai garantija tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Prancūziją reikia taip susilpninti, kad ji daugiau nebebūtų didelė valstybė, Rusija turi būti kaip galima toliau nustumta nuo Vokietijos sienų, jos vieš­patavimas pavergtose nerusų žemėse turi būti palaužtas. Smulkesni karo tikslai: 1. Prancūzi­ja. Po karo veiksmų nuspręsti, ar galima reikalauti Belforo, pakrantės nuo Diunkerko iki pat Bulonės prijungimo prie Vokietijos ir tvirtovių sunaikinimo <…>. 2. Belgija. Prijungti Liežą ir Verjė prie Prūsijos <…>. Bet kuriuo atveju, jei Belgija ir liktų, ją reikia paversti vasaline valsty­be, kuri turėtų sutikti su tuo, kad Vokietijos kariuomenė liks jos uostuose, visa pakrantė bus naudojama Vokietijos kariniams tikslams, o ji pati taps ekonomiškai nuo Vokietijos priklauso­ma provincija <…>.“

„Gintarinė deklaracija

Pirmosiomis karo dienomis savo poziciją išdėstė ir lietuvių atstovai Rusijoje. 1914 m. rugpjūčio 8 d. M. Yčas Dūmoje pareiškė, kad lietuviai, anksčiau vieni kovoję su teutonais, dabar eina į šį karą kaip į šventę, pamiršę Rusijos padarytas skriaudas. Taip buvo pareikšta ištikimybė carinei Rusijai. Be to, buvo iškelta idėja po pergalingo Rusijos karo suvienyti Lietuvą, t.y. prijungti Mažąją Lietuvą. Tačiau kiti Dūmos deputatai iš Lietuvos priekaištavo dėl tokios M. Yčo kalbos. Dėl to vėliau jo kalbos buvo santūresnės.

Klausimai

  1. Kokios buvo Pirmojo pasaulinio karo priežastys?
  2. Kokie kariniai konfliktai vyko karo išvakarėse?
  3. Kodėl Vilhelmas II po princo Ferdinando nužudymo pareiškė: „Dabar arba niekada. Serbai turi būti įveikti ir, be kita ko, greitai“?
  4. Kokie buvo besiruošiančių karui valstybių siekiai?
  5. Kodėl prasidėjusi karą visų Europos valstybių gyventojai sutiko entuziastingai?