30 Bir

Paskutiniai reformų bandymai ir ATR nepriklausomybės galas. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Valstybė po pirmojo padalinimo iki reformuojamojo seimo

Rusų priežiūra. Visos padalinime dalyvavusios valstybės kartu, o Rusija dar atskiru seimo patvirtintu aktu gavo teisę kontroliuoti Respublikos vidaus gyvenimą. Daugiausia ta teise ėmė naudotis Rusija. Be jos ambasadoriaus Štakelbergo sutikimo, nei karalius nei Nuolatinė Taryba nieko negalėjo padaryti. Dar kelerius metus Štakelbergo žinioje Lietuvoje ir Lenkijoje buvo laikoma rusų kariuomenė. Tuo būdu krašte šeimininkavo ambasadorius. Be jo pritarimo niekas negalėjo gauti net jokio žymesnio urėdo. Didikai laisvai šeimininkauti jau nebegalėjo: turėjo arba jam gerintis arba ieškoti protekcijos Petrapily (kuriam nors pasisekus prieiti prie Kotrynos, Štakelbergas gaudavo įsakymą tokį palaikyti). Visais svarbesniaisiais reikalais, — pav., norėdami gauti žymesnę ministeriją, — didikai kreipdavosi į Petrapilį. Namie, palyginti su ankstyvesniaisiais laikais, daugiau galios įgavo karalius, nes jis mokėjo sugyventi su Štakelbergu ir, jam pataikaudamas, paėmė į savo rankas Nuolatinę Tarybą ir visą valdžią. Todėl didikai visą laiką įtarinėjo, kad karalius siekiąs absoliutizmo.

Reformų mintis. Rusijos priežiūra visiems padoresniems žmonėms, o ypač patriotiškai išauklėtam jaunimui atrodė nepakenčiama. Prie jų dėjosi ir visi tie, kurie nepajėgė prisiplakti prie Štakelbergo ar prie pačios Kotrynos II. Jie jautėsi skriaudžiami ir visada buvo pasiruošę kovoti prieš Rusų įtaką. Ilgai vis neatsirado progos pabandyt nusikratyti Rusija, nes ji visada buvo pasiryžusi kiekvieną pasipriešinimą ginklu numalšinti. Tik kai 1787 m. Rusijai paskelbė karą Turkija, o netrukus ir Švedija, — Rusijos rankos jau buvo suvaržytos. Tada Respublika galėjo laisviau atsidusti ir pabandyti padaryti reformų, nesiskaitydama su Rusija. Atrodė, kad tą padaryti bus juo lengviau, nes, norėdama įgelti Respublikoje per daug šeimininkaujančiai Rusijai, reformų mintį parėmė ir Prūsija, o vėliau prieš Rusiją ruošėsi stoti ir Anglija. Tad šituo patogiu momentu reformų šalininkai ir bandė perorganizuoti visą valstybę. Tatai buvo daroma 1788—1792 m. ketverių metų, arba reformų, seime.

Ketverių metų (1788-1792) seimas

Ignas Potockis, 1783—1791 m. Lietuvos kiemo maršalka, 1791-1793 m. krašto maršalka; viena įtakingiausių reforminio seimo vadų (†1809 m.).

1787 m. Kotryna (Jekaterina) Dniepru keliavo aplankyt Rusijos neseniai užkariauto Krimo. Pakeliui (Kaneve) ji susitiko su buvusiu prieš 25 m. savo mylimuoju Stanislovu Augustu. To susitikimo metu buvo sutarta, kad kitų metų seime karalius išgaus Respublikos sutikimą padėti Rusijai kariauti su Turkais, o Kotryna už tai žadėjo leisti padidinti Respublikos kariuomenę ir bent kiek praplėsti karaliaus valdžią. Bet kai susirinko seimas, tai pasirodė, kad jame daugiau šalininkų turėjo Rusijos priešai.

Nepaisydamas karaliaus pastangų, seimas atmetė pasiūlymą sudaryti karinę sąjungą su Rusija ir, Prūsijos palaikomas, ėmėsi reformų. Rusija iš karto protestavo, bet, neturėdama atliekamų jėgų, buvo priversta nutylėti. Karalius, bijodamas Rusijos keršto, iš pradžių mėgino sulaikyti reformatorius ir dėl kiekvienos naujovės prašė Rusijos sutikimo, bet vėliau ir jis pats perėjo į reformų partijos pusę. Šitaip seimas veikė net ištisus 4 metus ir per tą laiką pakeitė visą valstybės santvarką. Tačiau šių paskutinių reformų jis jau nebespėjo įvykdyti, nes, baigusi karus, Rusija nusiuntė į Respubliką savo kariuomenę ir sugriovė visas reformas.

Ketverių metų seimo reformos

Valdžios reforma. Susirinkęs seimas pasirodė turįs labai plačių užsimojimų. Pirmas jo darbas buvo nutarimas suorganizuoti 100.000 kariuomenės (maždaug 1/з to skaičiaus turėjo būti suorganizuota Lietuvoje ir 2 Lenkijoje). Toliau jis pradėjo kovą su senąja, Rusų įtakoje esančia valstybės organizacija. Pirmiausia buvo panaikinta Nuolatinė Taryba. Jos vietoje buvo suorganizuota vadinamoji Įstatymų Sargyba, t. y. ministerių kabinetas. Joje buvo 5 ministerijos: vidaus reikalų, užsienio, policijos, karo ir iždo. Ministeriai turėjo būti karaliaus skiriami, bet atsakingi prieš seimą: seimui nepriimtiną menisterį karalius turėjo pakeisti. Visi ministeriai turėjo būti bendri Lietuvai ir Lenkijai. Be to, buvo įsteigtos trys taip pat bendros komisijos, kaip vykdomieji vyriausiosios valdžios organai, — būtent karo, iždo ir policijos. Tai buvo pačios ministerijos, per kurias turėjo būti valdomas kraštas. Nebuvo tik užsienių ir vidaus reikalų komisijų; tie reikalai buvo palikti karaliui, o jų ministeriai turėjo tik antspaudus saugoti. Šių pareiga buvo nedėti antspaudo ant jokio karaliaus rašto, kuris būtų nesuderinamas su įstatymais (už tai jie turėjo atsakyti).

Karalius neatsakė už nieką. Jo teisės buvo žymiai praplėstos: jis atgavo teisę laisvai dalinti urėdus, taip pat vyriausiąją kariuomenės vadovybę ir teisę skirti visus aukštuosius karininkus. Be to, buvo panaikinama elekcija ir sostas skelbiamas paveldėjamuoju. Pirmasis paveldėjamasis karalius turėjo būti Stanislovo Augusto įpėdinis, Saksonijos elektorius Fridrikas Augustas (Augusto III anūkas). Provincijoms administruoti visuose pavietuose buvo suorganizuotos vadinamosios tvarkomosios komisijos, kurios turėjo įvykdyti centrinių komisijų įsakymus.

Seimo reforma. Buvo padaryta reformų ir seimo darbui sutvarkyti. Pirmiausia buvo panaikintas liberum veto. Nustatyta, kad viskas seimuose ir seimeliuose turi būti sprendžiama balsų dauguma. O kad seimeliai būtų tvarkingesni, — kad susivaržę didikai negalėtų nustelbti vidutinės bajorijos, prisivežę į seimelį iš savo dvarų plikbajorių, — buvo nustatyta, kad seimely gali dalyvauti tik tie, kurie turi savo žemės arba yra nuomininkai ir moka valstybei mokesčius.

Hugonas Kolontajus, 1787-1791 m. Lietuvos referendorius, 1791-1793 m. Lenkijos vicekancleris; žymiausias reformų partijos publicistas († 1812 m.).

Socialinės reformos. Buvo bandyta padaryti reformų ir socialiniam gyvenime, bet vis dėlto bajorai buvo palikti vieninteliais pilnateisiais piliečiais, o valstiečiai ir toliau liko beteisiai baudžiauninkai. Buvo tik nustatyta, kad nebegalima bus grąžinti į baudžiavą tų, kurie atleisti pačių dvarininkų. Daugiau teisių gavo miestiečiai. Visi miestai buvo suorganizuoti apygardomis, įkurti jų pačių renkamieji teismai; be to, karalius vėl suteikė laisvųjų miestų teises daugeliui miestelių, kurie buvo jų netekę. Miestai gavo teisę net siųsti į seimą savo atstovus su sprendžiamuoju balsu, svarstant miestų reikalus. Be to, miestiečiai gavo teisę būti karininkais. Tačiau pilnas piliečio teises jie galėjo gauti tik tapę bajorais. Tas pats seimas jau nemaža turtingesnių miestiečių padarė bajorais; be to, buvo numatyta būsimuose seimuose dar daugiau miestiečių padaryti bajorais. Savaime aišku, kad visi miestiečiai tapo karšti reformuojamojo seimo ir pačių reformų šalininkai.

Gegužės 3 d. konstitucija. Pagrindiniai reformos principai seimo buvo surašyti į 1791 m. gegužės 3 d. priimtą konstituciją. Todėl vėlesnėje kovoje dėl reformų buvo tolydžio kalbama, kas eina už ar prieš tą konstituciją.

Visų reformų seimas nespėjo įvykdyti. Priimtoje konstitucijoje buvo pasakyta, kad ji galėsianti būti pataisyta tik po 25 metų tam reikalui sušaukto specialaus seimo. Bet reformuojamasis seimas dar nespėjo baigti savo darbo, kai Rusija suorganizavo reformų priešų konfederaciją ir, davusi jai savo kariuomenės, viską sugriovė. Ta konfederacija dėl jos akto paskelbimo vietos yra vadinama Targovicos konfederacija.

Reformos ir Lietuvos valstybės reikalai

Ketverių metų seimo reformų pagrindinis tikslas buvo nusikratyti Rusijos globa ir Respubliką pastatyti Europos valstybių tarpe, kaip lygią su kitomis valstybėmis. Tatai vienodai lietė abidvi jungtines valstybes. O norint valstybę sustiprinti ir tuo būdu padidinti jos reikšmę užsieny, reikėjo sustiprinti centro valdžią. Šito centro valdžios sustiprinimo siekiant, reikėjo daug ko atsisakyti ne tik bajorijai, bet ir atskiriems jungtinės valstybės vienetams. Kadangi buvo stengiamasi viską centralizuoti, tai buvo ardoma ir Lietuvos savarankiškoji valstybės organizacija. Visa centro valdžia — ministeriai ir komisijos — buvo įvesta bendra.

Lietuvos atstovai seime ilgai spyriavosi, reikalaudami, kad komisijos būtų atskiros, bet kadangi seimas buvo konfederacinis, ir viskas buvo balsuojama, tai lenkų dauguma privertė lietuvius nusileisti. Lietuvos tik tiek buvo atsižvelgta, kad senoviškai kas trečias seimas buvo paliktas Lietuvoje (Gardine). Tuos dvejus metus, kada seimas turėjo rinktis Lietuvoj, čia turėjo posėdžiauti ir visos komisijos. Be to, buvo nustatyta, kad visuose bendruose valdžios organuose pusė narių turi būti lenkų, o kita pusė lietuvių. Kariuomenė buvo palikta atskira kiekvienoje valstybėje. Rekrūtus rinkti Lietuvoje buvo galima tik į Lietuvos, o Lenkijoje tik į Lenkijos kariuomenę. Iždai buvo sujungti, bet Lietuvos pinigų kasa buvo palikta Lietuvoje.

Tuo būdu ketverių metų seimas bandė pabaigti uniją ir Lietuvą galutinai sulieti su Lenkija į vieną valstybę. Tačiau Targovicos konfederacija, kuri ėjo prieš visas reformas — už senąją santvarką, sugrąžino ir senąjį Lietuvos Lenkijos valstybių atskirumą. Viskas sugrįžo į senąją būklę, o kai kuriais atžvilgiais valstybių atskirumas net dar padidėjo; pav., Targovicos konfederacija net perskyrė nuo 1773 m. buvusią bendrą Edukacinę Komisiją: vietoje vienos buvo sudarytos dvi atskiros Lietuvos ir Lenkijos komisijos.

Targovicos konfederacija (1792-1793 m.)

Konfederacijos pradžia. Darydamas reformas, seimas nebuvo vieningas. Dalis reformų priešininkų pareiškė protestą ir išvyko į užsienį ieškoti pagalbos. Daugiausia pagalbos jie laukė iš Rusijos. Bet kol buvo nebaigtas karas su Turkais, Rusija tylėjo ir elgėsi atsargiai. Seimui reikalaujant, Kotryna net išsigabeno Lenkijoje įrengtus savo kariuomenės sandėlius ir nebe siuntė savo kariuomenės per Lenkų Ukrainą, nors per ją buvo patogiau žygiuoti prieš Turkus. Ji taip pat atšaukė iš Varšuvos nuo I padalinimo ten buvusį ir labai įkyrėjusį savo ambasadorių Štakelbergą.

Bet kai tik 1792 m. karas su Turkais buvo baigtas, Rusija vėl pasiryžo veikti. Tuojau visi didieji reformų priešininkai buvo sukviesti į Petrapilį, kur buvo nutarta suorganizuoti reformoms priešingą konfederaciją; tam tikslui buvo išsiųsta 64.000 rusų kariuomenės. Opozicionieriai, atvykę į Targovicos miestelį (Ukrainoje, prie Sieniuchos), paskelbė konfederacijos aktą. Jie skelbėsi einą sugrąžinti seimo sulaužytų krašto laisvių; rusai esą jų sąjungininkai.

Ši konfederacija lietė tiktai Lenkiją. Bet tuojau po to Vilniuje buvo suorganizuota tokia pat Lietuvos konfederacija, kuri pasiskelbė prisidedanti prie Targovicos konfederacijos. Tokiais pat šūkiais buvo organizuojamos konfederacijos ir pavietuose; jos turėjo perimti į savo rankas valdžią

Vyskupas Juozas Kasakauskas, 1781-1794 m. Livonijos vyskupas, 1792 m. Lietuvos konfederacijos organizatorius.

Karas ir Rusų laimėjimas. Prasidėjus karui, seimas pertraukė savo darbus ir visą gynimąsi pavedė karaliui. Gintis buvo sunku, nes ir per 4 seimo veikimo metus nebuvo tam pasiruošta. Buvo nutarta surinkti 100.000 kariuomenės, o tuo tarpu jos tebebuvo surinkta vos apie 60.000, ir ta pati buvo dar nemokyta. Karo lauke buvo pastatyta vos apie 45.000 karių. Negalėdama atsilaikyti prieš rusus, ji ėmė trauktis.

Lietuva labai greit buvo rusų užimta. Lietuvos kariuomenės likučiai pasitraukė į Lenkiją, o visą valdžią joje paėmė konfederatai. Karalius tuo tarpu kreipėsi pagalbos į Prūsiją, su kuria seimo (1790 m.) buvo padaryta karinė sutartis, tačiau ši atsisakė padėti. Mat, anksčiau Prūsija seimą rėmė tik dėl to, kad norėjo įgelti Rusijai, kuri nesutiko leisti jai užimti Dancigo ir Torno. Dabar tarp Prūsijos ir Rusijos jau ėjo derybos, ir Prūsija buvo įsitikinusi, kad po šito karo teks ir jai šis tas.

Austrija čia negalėjo padėti, nes buvo įsivėlusi į karą su Prancūzijos revoliucionieriais. Tada karalius kreipėsi į Kotryną, siūlydamasis užleisti jos vaikaičiui Konstantinui sostą, kad tik ji paliktų seimo padarytąsias reformas. Bet Kotryna nenorėjo su juo nė kalbėti, kol neprisidės prie konfederacijos. Karalius pagaliau prisidėjo prie konfederacijos ir sulaikė savo kariuomenės veiksmus, nes nebebuvo vilties laimėti. Po to visi didieji reformų šalininkai emigravo į užsienį, visa valdžia atiteko konfederatams, ir tolimesnis valstybės likimas jau priklausė nuo svetimųjų, kurie komandavo konfederatus.

Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m.)

Tuo metu, kai seimo sukurtoji valstybės valdžia buvo sugriauta ir atiteko konfederacijai (ši savo centru padarė Gardiną), tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos ėjo derybos dėl tolimesnio Respublikos likimo. Prūsija ir Austrija tada kariavo su revoliucine Prancūzija. Grasydama padaryti taiką su Prancūzija, Prūsija išgavo Austrijos ir Rusijos sutikimą, kad jai būtų atiduotas Dancigas su Tornu ir kai kurios kitos Lenkijos sritys. Mat, Austrija bijojo likti viena prieš Prancūziją, o Rusija bijojo, kad, atpalaidavusi rankas ir įsikišusi į Respublikos reikalus, Prūsija gali privirti daug košės ar net sugriauti visus laimėjimus. Todėl 1793 m. (sausio 23 d.) Rusija pasirašė dalybų sutartį, kuria Prūsijai turėjo tekti dideli Lenkijos plotai, esantieji tarp abiejų Prūsų karalystės dalių. Tuo būdu prieš pirmąjį Respublikos padalinimą buvusi perskirta Prūsų Brandenburgo valstybė dabar turėjo būti ne tik galutinai sujungta į vieną plotą, bet net išlygintos ir labai praplėstos jos sienos. Rusijai pagal sutartį turėjo atitekti Lenkijos Ukraina, o didžiosios Lietuvos kunigaikštijos visa Minsko vaivadija ir dalis Vilniaus, Naugarduko ir Brastos vaivadijų.

Rusija sau tenkančias žemes tuo metu jau buvo užėmusi; Prūsija savąsias irgi tuojau okupavo. Tuomet, kaip ir 1772 m., iš karaliaus ir seimo tereikėjo gauti tik padalinimo patvirtinimą; su apkarpyta Respublika reikėjo padaryti naują taikos sutartį. Tam tikslui Gardine buvo sušauktas seimas. Jis dar bandė priešintis, bet priešintis buvo sunku: Kotrynos atstovas Ziversas (Siewers) keletą atstovų areštavo, o kai kurių atstovų sunaikino dvarus; pagaliau visą seimą apstatęs kariuomene ir į salę suvedęs rusų karininkus, privertė viską patvirtinti.

Valstybės santvarka po II padalinimo

Išgavus iš seimo padalinimo patvirtinimą, reikėjo dar sutvarkyti likusios Respublikos vidaus gyvenimą. Lig šiol čia šeimininkavo konfederatai, kurie troško visiškai sunaikinti ketverių metų seimo reformas ir sugriauti karaliaus valdžią. Tačiau Rusijai buvo patogiau, kad valstybės priešaky liktų karalius: mat, laikant jį savo įtakoj, lengviau prižiūrėti visą valstybės politiką; palikus bajoriškąją demokratiją, tektų skaitytis su daugybe ponų, o daugelį suvaldyti visada sunkiau. Todėl Rusija norėjo sugrąžinti tokią tvarką, kokia buvo po I padalinimo. Taigi minėtame Gardino seime (1793 m.) ir reikėjo tatai padaryti.

Kaip pirmą padalinimą patvirtinusiame seime, taip ir šitame šeimininkavo Kotrynos ambasadorius, Ziversas. Buvo sudaryta naujoji valstybės konstitucija, kuria buvo grąžinta santvarka, buvusi po I padalinimo. Buvo atgaivinta Nuolatinė Taryba ir tada veikusios karo ir iždo komisijos. Kaip ir seniau, jos buvo atskiros Lietuvai ir Lenkijai. Dabar buvo atskirta ir anksčiau buvusi bendra Edukacinė Komisija. Be to, Rusijai reikalaujant, su ja buvo padaryta puolimo bei gynimosi sutartis. Kariuomenės buvo palikta 5.000 Lietuvoje ir 10.000 Lenkijoje; likusioji jos dalis arba turėjo pereiti Rusų žiniai arba turėjo būti atleista.

Bet šita naujoji santvarka neilgai tegyvavo. Po keleto mėnesių įvyko sukilimas, vadovaujamas Kosciuškos, kuris pastatė savo valdžią; o netrukus po to buvo atliktas paskutinis Respublikos padalinimas.

Kosciuškos sukilimas (1794 m.) ir nepriklausomybės galas

Tadas Kosciuška, pasižymėjęs Amerikos nepriklausomybės kovose generolas, Jurgio Vašingtono draugas, 1794 m. sukilimo vadas, 1794—1796 m. Rusų belaisvis († 1817 m.).

Po seimo karalius ir Nuolatinė Taryba iš Gardino grįžo į Varšuvą. Čia taip pat apsigyveno ir Kotrynos ambasadorius (Igelström), kuris savo žinioje turėjo net 30.000 kariuomenės. Lenkijoje dar tebebuvo ir dalis Prūsų kariuomenės. Kadangi krašte visur virė nepasitenkinimas rusais ir buvo ruošiamasi prieš juos sukilti, tai Rusų ambasadorius reikalavo kuo greičiausiai įvykdyti seimo nutarimą dėl kariuomenės — palikti jos tiktai 15.000. Tačiau kai kurie kariuomenės vadai atsisakė atleisti savo dalis, skubiai pradėdami ginkluotą pasipriešinimą.

Dabar daugiausia veikė iš emigracijos grįžę buvusieji re-forminio seimo vadai ir karininkai. Sukilėliai visą valdžią atidavė generolui Kosciuškai (jis buvo kilęs iš Naugarduko vaivadijos ir laikė save lietuviu). Prie jo buvo suorganizuota vadinamoji Tautos Taryba.

Sukilo taip pat ir Lietuva, kur karinę vadovybę paėmė pulkininkas Jasinskis. Greit Vilnius, Krokuva ir Varšuva buvo išvaduoti iš rusų. Sukilėliai stengėsi įtraukti į sukilimą visą kariuomenę. Veikiai prie sukilimo prisidėjo ir miestiečiai, kurie Varšuvoje pakorė keletą rusams parsidavusių ponų. Vilniuje buvo nuteistas ir pakartas rusų pastatytas Lietuvos hetmonas Simanas Kasakauskas.

Kosciuška, norėdamas sukelti valstiečius, išleido atsišaukimų, žadėdamas visiems, prie sukilimo prisidėjusiems, laisvę (tokių atsišaukimų buvo išleistų ir lietuviškų). Bet vis dėlto nepavyko suorganizuoti stiprios pajėgos, kuri nugalėtų Rusų ir Prūsų kariuomenes. Po vieno mūšio sužeistas Kosciuška pateko į nelaisvę. Netrukus po to buvo likviduotas ir visas sukilimas.

Trečiasis Respublikos padalinimas 1795 m. Vėl užėmę visą kraštą ir sunaikinę sukilėlius, Rusija su Prūsija ir Austrija, kuri, prasidėjus sukilimui, taip pat okupavo dalį Lenkijos, — sutarė pasidalinti visą valstybę. Lenkijos dabar po gabalą teko visoms trims valstybėms, o Lietuva beveik visa atiteko vienai Rusijai; tik visas kairysis Nemuno krantas (Užnemunė) atiteko Prūsijai ir išbuvo jos valdžioje iki Napoleono laikų.

Stanislovas Augustas Gardine (Moniuškos paveikslas)

Stanislovas Augustas buvo priverstas atsisakyti nuo sosto. Jam gyventi buvo paskirtas Gardinas, o Kotrynai mirus (1796 m.), jis buvo perkeltas į Petrapilį, kur ir mirė (1798 m.). Daugelis buvusių žuvusios valstybės veikėjų emigravo arba kartu su Kosciuška pakliuvo į Rusų kalėjimus, ir juos paleido tik Kotrynos įpėdinis caras Povilas.