25 Vas

18. Partijų atsiradimas. Parlamentarizmas

„Naujoji karta“

Kapitalizmo užuomazgų galima rasti dar italų Renesanso epochoje ar Reforma­cijoje. Anglijoje ir Olandijoje jo raida prasidėjo žymiai anksčiau nei žemyno valstybėse. Europos žemyne spartesnė kapitalizmo raida prasidėjo tik po 1830 m. revoliucijos. Šios revoliucijos ir kitų politinių įvykių metais Europoje iškilo nauji politi­kai, pakeitę tuos žmones, kurie kovojo su Napoleonu ir jį nugalėjo, panaikino revoliucijos pasiekimus. Tokie žinomi žmonės, kaip Aleksandras I, Klemensas Meternichas, Šarlis Taleiranas, nulėmę Vienos kongreso sprendimus, buvo gi­mę antroje XVIII a. pusėje, absoliutizmo metais subrendę, todėl ir norėjo at­kurti senąją tvarką. Po 1830 m. atėjusi nauja karta, gimusi revoliucijos ir Napo­leono karų metais, siekė įtvirtinti demokratinius pertvarkymus. Šie žmonės buvo išaugę sparčių ekonominių pokyčių laikotarpiu. Jie nebe­norėjo atkurti senos, ankstesnės tvarkos, o siekė kurti naują visuomenę, spar­tinti ūkio ir politikos pažangą. Pasikeitę santykiai ir požiūriai atsispindėjo net mene ir literatūroje. Roman­tizmas pamažu blėso.Naujiesiems rašytojams svarbu buvo parodyti ne senąją luominę santvarką ir ją idealizuoti, o aprašyti ir net kritikuoti tuo metu paaštrė­jusius socialinius ir politinius konfliktus. Tokia literatūra paskatino ir socialinės utopijos atsiradimą. Daug politikų ir mąstytojų įvairiose šalyse pradėjo kurti ateities projektus, ieškoti būdų, kaip padaryti žmones laimingesnius, išvengti didžiausių negerovių. Prancūzijoje to­kiais socialinės utopijos kūriniais pagarsėjo Sen Simonas, o Anglijoje – Rober­tas Ovenas, Vyriausybę ir turtinguosius raginęs padėti skurstantiems, panaikinti darbininkų išnaudojimus.

Keitėsi ir skaitytojai. Dar XVIII a. knygas skaitė bajorai ir apsišvietę miestų gyventojai, o jau XIX a. vid., knygoms pingant, augant jų tiražui, skaitytojų radosi vis daugiau. Savo laiku žodynus ir enciklopedijas švietėjai rašė išsilavi­nusiems, pasiturintiems žmonėms, o XIX a. vid. tokie leidiniai tapo prieinami visiems piliečiams.

Spauda ir jos reikšmė

Kol Europoje nebuvo susiformavusių partijų, politinės grupuotės būrėsi apie laikraščius. Jų leidėjai, ypač Prancūzijo­je, turėjo didelę politinę įtaką. Apskritai XIX a. žiniasklaida tapo po­litika, nes labai išaugo laikraščių, žurna­lų ir kitų leidinių tiražai. Dar XVIII a. laikraščiai buvo brangūs, juos skaityti galėjo tik turtingieji, o XIX a. laikraščius ėmė skaityti ir neturtingi visuomenės sluoksniai. Laikraščių populiarumas pir­miausia išaugo Anglijoje. Pavyzdžiui, čartistų spausdintų leidinių tiražai pasie­kė 50 tūkst. egzempliorių. Laikraščiai pigūs tapo ne tik dėl išau­gusio tiražo. Svarbesnės reikšmės turėjo pradėti juose spausdinti laikraščiuose skelbimai. Taip gaunamos pajamos leido sumažinti leidinių kainas. Plečiantis, de­mokratėjant skaitytojų ratui, spauda dar nebuvo visiškai nepriklausoma. Jai turėjo įtakos valdžia, kita vertus, spauda tapo priklausoma nuo skelbimų užsakovų. Išaugus tiražams, laikraščių įtaka visuomenei didėjo, o kartu ryškėjo cenzū­ros neefektyvumas. Todėl reakcingi politikai ieškojo būdų, kaip apriboti spau­dos įtaką. Prancūzijoje vietoj tiesioginės cenzūros buvo įvestos licencijos. Jos buvo brangios, be to, neįtikus valdžiai, buvo galima jų netekti. Tokia licencijų sistema sukėlė pasipiktinimą ir tapo viena iš 1830 m. revoliucijos priežasčių. Spaudoje buvo išsakoma viešoji nuomonė, ji turėjo įtakos politikai. Kita vertus, politikai, parlamentų deputatai visuomenės nuomone pradėjo naudotis siekdami įgyvendinti savo tikslus. XIX a. buvo įgyvendinta žodžio ir nuomonių laisvė, susiformavo „ketvirtoji valdžia“ – spauda, kontroliavusi valdžios spren­dimus ir kritikavusi neigiamus visuomenės reiškinius.

Politinio atstovavimo principai

Įstatymų leidžiamieji organai – parlamentai – XIX a. ilgainiui įgavo vis dides­nių teisių. Išrinkti į parlamentus deputatai vienijosi į netvirtas sąjungas arba iš viso veikė savarankiškai. Iki pat antrosios XIX a. pusės deputatai buvo laikomi ne kurios nors par­tijos ar gyventojų grupės, o visos nacijos atstovais. Išrinkti savo rinkiminėse apygardose, jie be­veik nepalaikė ryšių su rinkėjais, nebent siekė dar kartą būti iš­rinkti. Deputatams nebuvo mo­kami atlyginimai, todėl jais galė­jo būti tik pasiturintys žmonės. Čartistai Anglijoje pirmieji iškė­lė reikalavimą mokėti deputa­tams algas, kad ir neturtingųjų atstovai galėtų kelti savo kandi­datūras ir dirbti parlamente. Ant­rojoje XIX a. pusėje deputatams buvo pradėta mokėti alga. Dabar parlamentarai įstaty­mus rengia ir svarsto komitetuo­se, frakcijose, o ne balsavimo sa­lėje, bet dar XIX a. toks parla­mentinis darbas tik formavosi. Manyta, kad teisingą ir racionalų sprendimą galima surasti tik bendrose deputa­tų diskusijose parlamento salėje. Didžiosios prancūzų revoliucijos metais deklaruota piliečių lygybė nebuvo greitai įgyvendinta. Visą XIX a. žemesniųjų sluoksnių atstovams teko kovoti už visuotinę ir lygią rinkimų teisę. XIX a. ši teisė buvo priskiriama tik vyrams. Iki 1848 m. nė vienoje Europos šalyje nebuvo suteikta visuotinė rinkimų teisė vy­rams. Vėliau, antroje XIX a. pusėje visuotinė rinkimų teisė vyrams buvo su­teikta Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Anglijoje. Be to, prasidėjo kova už politinių teisių suteikimą moterims, vyrų ir moterų padėties sulyginimą. Įgyvendinant visuotinę rinkimų teisę svarbios buvo savivaldos reformos. Anglijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Prūsijoje dar iki 1848 m. savivalda buvo re­formuota, piliečiai galėjo dalyvauti renkant vietinę valdžią, kuri savarankiškai tvarkėsi atskiruose kaimuose ir miesteliuose. Tai prisidėjo prie demokratijos raidos.

Partijų formavimasis

Žodis „partija“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „pars“, reiškiančio „dalį, skyrių“. Partija – tai grupė panašius įsitikinimus turinčių piliečių, kurie susivieniję sie­kia įgyvendinti bendrą politinį tikslą. Partijų užuomazgų atsirado XVIII a. Anglijoje. Čia tarpusavyje pradėjo ko­voti torių ir vigų grupuotės. Toriai buvo karaliaus partija, jį rėmusi ir siekusi grąžinti karaliui didesnius įgaliojimus. Vigai, priešingai, stengėsi apriboti kara­liaus galias ir suteikti daugiau teisių parlamentui bei rinkimų teisę – ne tik tur­tingiesiems. Šioms partijoms Anglijos parlamente vadovavo lyderiai, po perga­lės rinkimuose jie tapdavo ministrais pirmininkais ir vadovaudavo vyriausybei. Tačiau nei toriai, nei vigai dar nebuvo visiškai susiformavę kaip partijos. Abie­jų grupuočių interesai buvo panašūs. Tik toriai labiau gynė žemvaldžių intere­sus, o vigai rėmė ir prekybininkus, ir pramonininkus. Šios dvi grupės rungty­niavo tarpusavyje, stengėsi laimėti rinkimus ir po to įgyvendinti savo siekius. Tai sudarė sąlygas ne tik sparčiau augti ekonomikai, bet ir padėjo pagrindus demokratijos raidai. Kitose Europos šalyse iki pat XIX a. vid. partijų užuomazgų nebuvo, nes nebuvo demokratinių parlamentų. Daugelyje šalių tebebuvo išlikę luominiai susirinkimai, kuriuose savo interesus gynė atskirų luomų atstovai. Partijos są­voka po Didžiosios prancūzų revoliucijos bei jakobinų teroro įgavo neigiamą atspalvį. Buvo manoma, kad partija, nedidelė žmonių grupė, negali siekti ir įgyvendinti visuotinės gerovės. Europos parlamentuose deputatai įvairias poli­tines idėjas gynė nesijungdami į jokias grupuotes. Tik XIX a. vid., po 1848-1849 m. revoliucijos pradėjo kurtis įvairios poli­tinės partijos. Išryškėjo liberalų grupuotė, gynusi stambiosios ir vidutinės buržuazijos interesus. Konservatyviosios grupuotės, priešingai, stengėsi ap­ginti stambių žemės savininkų, bajorijos, kitų buvusių privilegijuotų sluoks­nių interesus. Pramonės perversmo metu, paaštrėjus socialiniams konfliktams, atsiradus naujoms ideologijoms, nemaža dalis visuomenės ėmė abejoti krikščionybe, krikščioniškomis idėjomis. Todėl atsirado poreikis apginti krikščionybės puo­selėjamą pasaulėžiūrą, taip pradėjo formuotis pirmosios krikščionių partijos, vėliau pasivadinusios krikščionių demokratų partijomis. Šių partijų tikslai ir siekiai buvo paremti tradicinėmis idėjomis. Antroje XIX a. pusėje susiformavo pirmosios darbininkų socialistų partijos.