12 Kov

43. Nuo Bresto taikos iki Kompjeno paliaubų

JAV prezidento V. Vilsono taikos programa

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, JAV vyriausybė ne kartą mėgino tarpi­ninkauti ir paskatinti kariaujančias puses sudaryti taiką. 1916 m. gruodžio mėn. JAV prezidentas kreipėsi į kariaujančias ir neutralias valstybes apsvarstyti gali­mas taikos sąlygas. Vokietija atsiliepė į šį kvietimą, tačiau vėliau pradėjo po­vandeninių laivų karą.

1918 m. sausio 8 d. JAV prezidentas V. Vilsonas Kongresui svarstyti pristatė naują taikos planą. Jį sudarė 14 punktų.

Antantės šalys pritarė V. Vilsono taikos programai. Vokietija, priešingai, delsė ir pareiškė sutinkanti su planu tik po nesėkmingo 1918 m. puolimo. Ta­čiau po karo sudarant taiką, buvo įgyvendinti tik keli taikos programos punktai. Buvo atkurta Lenkijos nepriklausomybė, pritarta išsivadavusių Habsburgų im­perijos tautų nepriklausomybei ir įkurta Tautų Sąjunga. Už šį taikos planą 1920 m. V. Vilsonui buvo suteikta Nobelio taikos premija.

Bresto taika

1917 m. pab., po bolševikinio perversmo Rusijoje, Vokietija su Rusija stengėsi sudaryti separatinę taikos sutartį. Jau 1917 m. lapkričio 22 d. tarp Vokietijos ir bolševikinės Rusijos buvo pasirašyta paliaubų sutartis, o gruodžio mėn. Brest-Litovske prasidėjo taikos derybos. Jose Vokietija pareikalavo, kad Rusija atsi­sakytų Ukrainos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijų. Nesutikdamas su to­kiomis sąlygomis, Rusijos delegacijos vadovas L. Trockis 1918 m. sausio 28 d. nutraukė derybas. Tada vokiečiai bei jų sąjungininkai atnaujino puolimą ir už­ėmė nemažai naujų teritorijų. Bolševikai buvo priversti priimti vokiečių taikos sąlygas..1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovske buvo pasirašyta Vokietijos ir bolše­vikinės Rusijos sutartis. Rusija turėjo pripažinti Ukrainos ir Suomijos nepri­klausomybę, atsisakyti pretenzijų į Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos teri­torijas. Armėnijos teritorija atiteko Turkijai.

Taip bolševikinė Rusija neteko 1,2 mln. km2 teritorijos, kurioje gyveno 60 mln. žmonių. Ypač skaudus Rusijai buvo Ukrainos praradimas, nes ji aprūpin­davo Rusiją grūdais ir akmens anglimi.

Vokietijos karinis ir ekonominis išsekimas

Sudariusi Bresto taiką su Rusija, Vokietija kaupė paskutiniąsias jėgas sumušti prancūzų ir anglų kariuomenes, joms į pagalbą atskubėjo didesnės amerikiečių pajėgos. Vokietija pasisavino visus naujai užgrobtų Baltijos, Ukrainos kraštų išteklius, gyventojus apdėjo nepakeliamomis duoklėmis. Patrankoms ir sviedi­niams gaminti buvo sulydomi net bažnyčių varpai ir žalvariniai stogai. Rytų fronte kariavusios divizijos buvo permestos į Vakarus.

1918 m. kovo 21 d., po kelių valandų patrankų šaudymo į anglų ir prancūzų pozicijas, Vokietija, siekdama priversti sąjungininkus pasiduoti, pradėjo naują puolimą. Iš pradžių vokiečių puolimas 80 km ruože buvo sėkmingas, sąjungi­ninkai traukėsi. Tačiau po keliasdešimties nužygiuotų kilometrų, puolimas bu­vo nutrauktas. Vokiečių kariuomenei trūko kareivių, nebuvo arklių, kurie galė­tų traukti patrankas. Nebuvo galima pakeisti fronte besikaunančių kareivių, nes trūko rezervų, stigo maisto, amunicijos. 1918 m. liepos mėn. sąjungininkų ka­riuomenė, panaudodama tankus, aviaciją, perėjo į kontrpuolimą ir nustūmė vo­kiečius atgal. Anglus ir prancūzus labai parėmė JAV kariuomenė, kurios karių skaičius 1918 m. Prancūzijos fronte buvo per 800 tūkst. Šios jungtinės pajėgos pradėjo triuškinti vokiečių kariuomenę.

Kompjeno paliaubos

Prancūzams, anglams ir amerikiečiams perėjus į kontrpuolimą, vokiečių ka­riuomenė 1918 m. rudenį ėmė trauktis. Rugsėjo 29 d. vokiečių kariuomenės vadas P. Hindenburgas pripažino, kad Vokietija karą pralaimėjo ir kreipėsi į Vyriausybę, kad pradėtų su sąjungininkais derėtis dėl paliaubų. Vokiečių de­legacijai derybose vado­vavo Centro partijos lyde­ris Matijas Ercbergeris, o sąjungininkų maršalas Ferdinandas Fošas. Bai­mindamasis, kad vokie­čiai, pasinaudoję atokvė­piu, gali atnaujinti puolimą maršalas Fošas atsisakė derėtis ir lapkričio 8 d. vokiečiams įteikė ultimatyvias sąlygas. Buvo rei­kalaujama tuoj pat išvesti vokiečių kariuomenę iš užimtų teritorijų, visų pirma iš Elzaso bei Lotaringijos. Dešiniajame Reino krante pareikalauta sukurti demi­litarizuotą saugumo zoną. Sąjungininkai taip pat pareikalavo, kad vokiečiai jiems atiduotų visus povandeninius laivus, didžiąją dalį jūrų laivyno, transporto ir karo priemonių. Brest-Litovsko taika paskelbta negaliojančia.

Vokiečių delegacijai neliko nieko kito kaip priimti iškeltas sąlygas, nes pra­sidėjus revoliucijai, priešintis ir kariauti Vokietija nebegalėjo. 1918 m. lapkri­čio lld. maršalo F. Fošo vagone-salone, Kompjeno miške, paliaubos buvo pa­sirašytos. Jau prieš tai paliaubas buvo pasirašę Vokietijos sąjungininkai: Aust­rija-Vengrija, Bulgarija ir Turkija.

Revoliucija Vokietijoje

Nepasisekus pasiekti pergalės Vakarų fronte, ir Vokietijoje, ir Austrijoje-Veng­rijoje prasidėjo bruzdėjimai. Habsburgų monarchijos tautos reikalavo nepri­klausomybės. Matydamos, kad imperija gali sugriūti, 1918 m. spalio mėn. im­peratorius Karlas I paskelbė deklaraciją, kuria suteikė plačias autonomines tei­ses Austrijos tautoms. Tačiau buvo per vėlu. 1918 m. spalio 28 d. Prahoje buvo paskelbta Čekoslovakijos Respublikos Nepriklausomybės deklaracija. Nuo Austrijos atsiskyrė Vengrija, lapkričio l d. paskelbusi savo nepriklausomybę. Austrijai nieko kito neliko, kaip lapkričio 3 d. pasirašyti paliaubas su Antantės šalimis ir pripažinti imperijos žlugimą. Lapkričio 12 d. buvo paskelbta apie Austri­jos Respublikos sukūrimą ir monarchijos nuvertimą.

Panašūs įvykiai klostėsi Vokietijoje. 1918 m. spalio pab. vokiečių karinio jūrų laivyno vadovybė kariniams laivams įsakė plaukti į atvirą jūrą ir atakuoti anglų laivus. Šiam įsakymui pasipriešino jūreiviai, laivuose kilo maiš­tai. Greitai jie persimetė ir į sausumos kariuomenės dali­nius. Sukilę kareiviai, jūrei­viai ir darbininkai 1918 m. lapkričio 3 d. užėmė Kylio miestą. Tokie pat sukili­mai apėmė ir kitus miestus. Lapkričio 7 d. sukilėlių rankose atsidūrė Miunche­nas, o Bavarija buvo paskelbta respublika. Lapkričio 9 d. prasidėjo masinės de­monstracijos Vokietijos imperijos sostinėje Berlyne. Vilhelmas II buvo privers­tas atsisakyti sosto ir emigruoti iš šalies. Šalį pradėjo valdyti revoliucijai vado­vavusios Socialdemokratų partijos lyderis Frydrichas Ebertas.

JAV prezidento Vudro Vilsono 1918 m. sausio 8 d. JAV Kongrese paskelbta Taikos programa

  1. Atsisakyti slaptosios diplomatijos. Tarptautiniai susitarimai ir sutartys turi būti visiems žinomi.
  2. Laisvai leidžiama plaukioti jūromis ir vandenynais.
  3. Sumažinti muitinių barjerus.
  4. Mažinti ginklavimąsi.
  5. Teisingai išspręsti kolonijų problemas.
  6. Rusija: išvedus užsienio kariuomenę, rusų tauta pati laisvai apsispręs.
  7. Visiškai atkurti Belgijos nepriklausomybę.
  8. Elzasą-Lotaringiją reikia sugrąžinti Prancūzijai.
  9. Italijos sienas nustatyti nacionaliniu principu.
  10. Austrijos-Vengrijos tautoms suteikti autonomiją.
  11. Išspręsti Balkanų problemas: Rumunija, Serbija ir Juodkalnija turi būti nepriklausomos.
  12. Osmanų imperijoje turkų ir neturkų gyvenamos sritys turi gauti nepriklausomybę.
  13. Lenkija sudarys nepriklausomą, lenkiškai kalbančius gyventojus jungiančią valstybę.
  14. Sukurti Tautų Sąjungą.

Vokietijos kapituliacija (Iš paliaubų sutarties, sudarytos Kompjeno miške, 1818 m. lapkričio 18 d.)
 
1 str. Per 6 valandas po paliaubų pasirašy­mo nutraukti karo veiksmus sausumoje ir ore.
 
2 str. Nedelsiant atitraukti kariuomenę iš užimtų šalių: Belgijos, Prancūzijos, Liuksem­burgo, taip pat Elzaso ir Lotaringijos, – kad tai būtų įvykdyta per 15 dienų <…>.
 
4 str. Vokiečių armija turi atiduoti šį karinį turtą: 5 tūkst. patrankų, 25 tūkst. kulkosvai­džių, 3 tūkst. minosvaidžių ir 1 700 aeropla­nų bei visus naktinio bombardavimo aero­planus.
 
7 str. Draudžiama gadinti susisiekimo bei ryšių priemones ir vandens kelius. Perleisti sąjungi­ninkams 5 tūkst. garvežių, 150 tūkst. vagonų ir 5 tūkst. sunkvežimių <…>.
 
12 str. <…> Visa Vokietijos kariuomenė, kuri dabar yra teritorijose, iki karo priklausiusiose Rusijai, taip pat turi grįžti į Vokietijos teritoriją, <…> kai tik sąjungininkai, atsižvelgę į šių terito­rijų vidaus padėtį, pripažins, kad tam atėjo laikas <…>.
 
22 str. Atiduoti sąjungininkams ir Jungtinėms Valstijoms visus turimus povandeninius laivus (įtraukiant povandeninius kreiserius ir minų transporterius su ginkluote ir įrenginiais uostuose, kuriuos yra nurodę sąjungininkai ir Jungtinės Valstijos <…>.
 

23 str. Antvandeniai Vokietijos karo laivai <…> bus tučtuojau nuginkluoti, paskui internuoti.


Klausimai

  1. Kokias pasekmes bolševikinei Rusijai turėjo Bresto taikos pasirašymas?
  2. Kodėl Vokietijai po Bresto taikos nepavyko pakreipti karo sau palankia linkme?
  3. Kokios priežastys lėmė revoliucijų pradžią Austrijoje-Vengrijoje ir Vokietijoje?
  4. Kokias sąlygas, prieš pasirašant paliaubas, sąjungininkai iškėlė Vokietijai?