30 Bir

Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas: Didžiojo karo ir valstybės atstatymo laikotarpis. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Lietuva didžiojo karo pradžioje

Karo veiksmai Lietuvoje. Didžiųjų Europos valstybių rungtynių padarinys — didysis karas iš pat pradžios lietuvių gyvenamąjį kraštą pavertė kovų lauku. 1914 m. rugpiūčio mėnesį Vokietija pirmiausia visomis jėgomis puolė vakaruose Belgiją ir Prancūziją. Rytų fronte Vokiečių jėgų menkumas leido Rusijos kariuomenei įsiveržti į Mažąją Lietuvą ligi Karaliaučiaus, Įsruties, Gumbinės, Stalupėnų. Tačiau veikiai vokiečiai išstūmė rusų kariuomenę ir įsiveržė į dabartinės Lietuvos teritoriją, ypačiai į Suvalkų kraštą. Mūšiai ir kitos karo baisenybės sutrikdė visą ūkio ir visuomenės gyvenimą, daug kur neleido nuvalyti laukų, o didelės kariuomenės sunaikino derlių ir mantą. Daugelis ūkininkų su šeimomis ir beveik visa inteligentija buvo ištremti arba pasitraukė patys į rytus. Niekas tada netikėjo, kad karas užtruktų ilgiau, kaip kelis mėnesius. Pirmasis tų pabėgėlių ir tremtinių etapas buvo Vilniaus krašto Panemunė ir patsai Vilniaus miestas.

Komitetas Nukentėjusiems Dėl Karo Šelpti. Lietuvių visuomenės atstovai, matydami minias savo tautiečių be pastogės ir be lėšų, ėmė ieškoti joms pagalbos; tam tikslui jie organizavo komitetus (Rusijos vyriausybė ir visuomenės organizacijos irgi tuo susirūpino). Lapkričio mėnesį Vilniuje buvo įkurtas Centralinis Komitetas Nukentėjusiems Dėl Karo Šelpti, kurs greitai išplėtė pagalbos ir pašalpos teikiamąjį darbą, tam tikslui gaudamas iš Rusijos vyriausybės lėšų ir rinkdamas aukas. Ilgainiui Komitetas, kaip vienintelė tada pastovi ir veikli lietuvių organizacija, atliko ir didelį valstybės kuriamąjį darbą.

Centralinis Komitetas Draugijos Nukentėjusiems Dėl Karo Šelpti (Vilniuje 1915 m.)

Komiteto pirmininkas buvo Rusijos Dūmos atstovas M. Yčas, vicepirmininkas A. Smetona, sekretorius St. Šilingas, iždininkas J. Kymantas; jo nariai buvo E. Vileišienė, kun. Olšauskas, kun. Kukta, kun. Dogelis, dr. A. Vileišis, P. Leonas, dr. J. Basanavičius, kun. Jezukevičius, D. Malinauskas, J. Balčikonis, A. Žmuidzinavičius, J. Mašiotas, A. Janulaitis ir M. Sleževičius. Partijų kovoms nė tuomet neaprimus, Komitete kilo ginčų, ir trys paskutinieji (kairiųjų pažiūrų) nariai iš jo išstojo.

Kai 1915 metų vasarą Vokietija didelėmis jėgomis puolė Rusiją, paėmė Kauną, o rugsėjo mėnesį Vilnių, — dalis Centralinio Komiteto narių pasiliko Vilniuje, o kita dalis pasitraukė į Rusiją. Tuo būdu ta pati didžioji ir pastovioji lietuvių organizacija viena atstovavo to meto lietuvių reikalams tiek vokiečių okupuotoje Lietuvoje, tiek Rusijoje.

Vilniuje pasilikusio Komiteto pirmininku buvo A. Smetona, o Rusijoje ir toliau pirmininkavo M. Yčas. Į Rusiją, be M. Yčo, išvyko šie Komiteto nariai: St. Šilingas, P. Leonas, J. Balčikonis ir kun. Olšauskas. Vilniaus Komitetas netrukus buvo papildytas naujais nariais iš kairiųjų srovių — St. Kairiu, A. Janulaičiu, M. Biržiška ir F. Bugailiškiu.

Lietuvių viltys karo pradžioje. Politinius lietuvių siekimus pačioj karo pradžioj pareiškė mūsų atstovai Rusijos Dūmoj, kur jie pasisakė norį, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva būtų sujungtos Rusijos imperijos ribose. Labai neaiškiai tuos pat siekimus tada paskelbė ir Vilniaus lietuvių būrys Rusų vyriausybei įteiktoj viešojoj deklaracijoj, kuri gavo „gintarinės“ vardą (1914 m. rugpiūčio mėn.). Susidarė taip pat ir slaptas vadinamasis Lietuvių Centras Vilniuje, kurs galvojo apie laisvos Lietuvos atstatymą, tuo tarpu betgi tenkinosi varydamas lietuvių tautos savarankiškumo propagandą ir keldamas aikštėn lietuvių skirtingumą nuo lenkų. Centras pirmiausia savo darbą išplėtė tarp Amerikos lietuvių, kurie galėjo laisviau kelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Dar kiek vėliau buvo mėginta sudaryti autoritetingą politinę organizaciją iš Rusijos Dūmos atstovų lietuvių, tačiau buvusių ir tuometinių Dūmos atstovų sąjunga greitai iširo. Visi sparčiai ruošėsi dideliems žygiams. Iš šelpiamųjų komitetų veikiai išaugo organizacijos, susirūpinusios lietuviais ir Lietuvos likimu tiek vokiečių okupuotoje Lietuvoje, tiek Rusijoje.

Lietuvių tremtiniai Rusijoje

Lietuvių Komitetas, persikėlęs į Petrapilį (dabartinį Leningradą), organizavo ne tik tremtinių šelpimą, bet ir visos jaunuomenės mokymą (ypačiai Voroneže įsteigtose lietuviškose gimnazijose). Studentams buvo duodamos pašalpos universitetuose ir steigiami bendrabučiai. Tuomet ir seniau išblaškyti po plačiąją Rusiją inteligentai buvo suburti į tautos pajėgų ruošiamąjį darbą būsimajai Lietuvai. Komitetas rūpinosi per savo atstovus Skandinavijoje ir Šveicarijoje ir lietuvių belaisviais Vokietijoje. Komiteto įgaliotiniai, nusiųsti į Šiaurės Ameriką, paskatino ten lietuvius rinkti aukas (Amerikos prezidentas Vilsonas net paskyrė specialią dieną rinkliavai). Komiteto atstovai išsirūpino ir iš popiežiaus Benedikto XV tokią pat dieną rinkliavai visose pasaulio bažnyčiose.

Nors Komitetas tą didįjį pašalpos darbą dirbo su tam tikra politine idėja, tačiau viešasis politinis darbas Rusijoje teprasidėjo tik po 1917 metų revoliucijos.

1917 m. lietuvių seimas Petrapily. Rusijoje 1917 metų kovo mėnesį iš visokių srovių buvo sudaryta Lietuvių Tautos Taryba, kuri, norėdama sustiprinti savo autoritetą, sušaukė visų Rusijoje išblaškytų lietuvių seimą(Petrapily 1917 m. gegužės 27 d., sen. kal.). Tačiau svarbiausiuoju būsimosios Lietuvos klausimu čia nebuvo vienybės: didesnioji seimo pusė pasisakė už visai nepriklausomos Lietuvos kūrimą, o beveik visi kairieji atstovai pasiūlė Lietuvos ateitį sujungti autonomijos arba federacijos pamatais su Rusijos tautų demokratijomis. Nesutikimas toks buvo griežtas, kad kairioji mažuma išėjo ir išardė seimą. Tada iširo ir bendroji Tautos Taryba. Nepriklausomybės šūkį toliau skleidė naujai sukurtoji Voroneže Aukščiausioji Visos Rusijos Lietuvių Tautos Taryba, kurią sudarė įvairių partijų atstovai, sušaukti į suvažiavimą trijų pasižymėjusių vyrų — Pr. Mašioto, J. Jablonskio ir dr. K. Griniaus (nedalyvavo tik socialdemokratai). Greitai įvykęs komunistų perversmas pertraukė ne tik Komiteto, bet ir šios Tarybos veikimą.

Tarp bolševikų vyriausybės ir Vokietijos prasidėjus separatinės taikos deryboms (derybos prasidėjo 1917 m. gale Brastoje, taika buvo pasirašyta 1918 m. kovo mėn.), visi lietuvių rūpesčiai buvo suvesti į vieną: kuo greičiausiai grįžti ir visus lietuvius grąžinti į Lietuvą.

Lietuvių kariuomenės organizavimas Rusijoje. Kilus Rusijoj revoliucijai ir pakrikus armijai, lietuviai, kaip ir daugelis kitų Rusijos tautų, puolė organizuoti savos kariuomenės. Rusų armijoje lietuvių karininkų ir kareivių buvo nemaža. Todėl buvo pradėta rūpintis juos suburti į atskiras dalis, apginkluoti ir, atsidarius frontui, grąžinti į Lietuvą. Tai būtų buvusi pirmoji nepriklausomosios Lietuvos kariuomenė. Iš tikrųjų lietuviams karininkams buvo pasisekę suorganizuoti net kelis tokiuos lietuviškus batalijonus (Vitebske, Smolenske, Rovnoje — Ukrainoje, — Sibire ir kt.). Tačiau tie batalijonai neilgai tegyvavo. Bolševikams paėmus valdžią, jie buvo išsklaidyti, ir daugumas lietuvių karių grįžo atskirai, kartu su karo pabėgėliais. Visi batalijonai buvo išardyti be kraujo praliejimo, išskyrus tik Sibiro batalijoną, kurs susilaukė žiauraus likimo; to batalijono subolševikėjusi kareivių grupė suruošė sąmokslą: buvo areštuoti visi karininkai, o 5 karininkai ir 3 kareiviai didžiausiam Sibiro speige buvo nurengti ir pusplikiai kardais sukapoti.

Lietuva vokiečių okupacijoje

Okupacijos vargai. Kai rugsėjo mėn. 18 d. buvo paimtas Vilnius, visa Lietuvos teritorija 1915 m. rudenį rados vokiečių okupuota. Griežta karo administracija, rūpestis vien tik kariuomenės reikalais prislėgė kraštą ir neleido pasireikšti jokiam visuomeniniam darbui. Visi lietuviški laikraščiai buvo uždrausti. Vien tik vokiečių štabas spausdino lietuvišką laikraštpalaikį „Dabartį“. Tik 1917 metais buvo gautas leidimas griežtoj cenzūroj leisti „Lietuvos Aidą“.

Ekonominis krašto gyvenimas buvo suardytas vienos apskrities izoliavimu nuo kitos ir rekvizicijomis. Javai, gyvuliai, paukščiai, — visa, kas tiko maistui, buvo atimama iš žmonių, dažniausiai be jokio atlyginimo. Miškai buvo kertami, neatsižvelgiant į jokias kultūrinio ūkio taisykles. Ūkiai, atlikę be šeimininkų, buvo karo administracijos eksploatuojami. Kaimas; visokiomis prievolėmis apkrautas, pasijuto lyg sugrįžęs į senus baudžiavos laikus. Jį varginte vargino įvairiausios bausmės už begalinių vokiečių įsakymų nevykdymą. Miestams, izoliuotiems nuo kaimo, dažnai trūko maisto. Vilniuje 1916 metų pradžioje buvo tikras badas: žmonės mirė gatvėse, nes vokiečiai visą maistą iš sodžių vežė į Vokietiją. Už reikalingas prekes, kaip antai: druską ir cukrų, okupantai, dešimteriopai pakeldami kainas, išviliojo auksą ir rusiškus pinigus. Pagaliau jie ėmė patys spausdinti popierinius rublius ir markes, kurie vėliau neturėjo jokios vertės. Baisus skurdas ir ligos per trejus metus naikino Lietuvos gyventojus, likusius be jokios pagalbos prieš žiaurią ir pasipūtusią vokiečių administraciją. Jaunimas buvo suimtas prievartos darbams ir buvo laikomas gyvulių vietoj.

Švietimo draugijos, mokyklos ir koperatyvai buvo uždaryti. Karo valdžia daug kur mėgino steigti vokiškas mokyklas, kuriose temokė garbinti Vokietijos kaizerį. Lietuvių kalbos teisės buvo niekinamos. Nebuvo leista net laiškais susirašinėti lietuviškai. Užtat Vilniuj buvo palaikomas lenkiškumas. Daug Vokietijos lenkų buvo pastatyti Lietuvoj įvairiais valdininkais.

Lietuvių šviesuomenės organizavimas ir politiniai krašto siekimai. Pasilikusi Vilniuje Komiteto dalis tuoj ėmė ieškoti būdų pasipriešinti šitokiai okupantų politikai. 1915 m. pabaigoj Komitetas buvo papildytas visų srovių atstovais, ir jo vadovybę paėmė A. Smetona. Šalia šelpiamųjų savo uždavinių, Komitetas susirūpino ir šviesuomenės būrimu bendram Lietuvos ateities kuriamajam darbui. Pirmiausia buvo imtasi lietuviškosios mokyklos organizavimo, jai vadovėlių ruošimo, mokytojų kursų steigimo. Komiteto pasiuntiniai slapta pasklido po Lietuvą burti į tą darbą visų krašte likusių inteligentiškų pajėgų. Buvo paskleista nemaža slaptų atsišaukimų su šūkiais ruoštis į Lietuvos atstatymo darbą, nepaisant žiaurių okupacijos sąlygų. Daug žmonių dėl to nukentėjo — buvo susodinti į kalėjimus arba išvežti į Vokietiją.

Centralinis Lietuvių Komitetas vokiečių okupacijos metu (Vilniuje)

Komitetas, kiek leido aplinkybės, užstodamas žmones prieš okupacinės valdžios žiaurumus, nepakeliamas rekvizicijas ir visokias neteisybes, atstovavo ir lietuvių politiniams reikalams.

Pirmoji proga viešai prabilti pasitaikė 1916 m. gegužės mėnesį, Rusijos pavergtoms tautoms kreipiantis į Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentą Vilsoną. Kiek vėliau trys Komiteto delegatai išvyko į Lozaną (Lausanne, Šveicarijoje), kur tų pavergtų tautų kongresas pareikalavo visai nepriklausomos Lietuvos atstatymo. Okupacinė valdžia, nepatenkinta tokiuo reikalavimu, sumanė pati organizuoti vietinę lietuvių atstovybę, pavadintą Vertrauensrat, t. y. pasitikėjimo taryba, kuri tarnautų vokiečių administracijai. Tačiau nė vienas lietuvis nesutiko įeiti į tokią tarybą.

Tuo tarpu Vokietija ir Austrija Vengrija 1916 metais lapkričio 5 dieną paskelbė Lenkijos valstybę atstatomą iš Rusijai priklausiusių žemių. Naujoji Lenkų Valstybės Taryba netrukus pareiškė savo pretenzijas į Lietuvą. Vilniaus lenkų būrys taip pat kreipėsi (1917 m. gegužės mėn.) į Vokietijos kanclerį, prašydamas priskirti mūsų kraštą prie Lenkijos. Lietuvių veikėjai tada kreipėsi (liepos mėn.) su savo memorandumu į tą patį kanclerį ir, atremdami lenkų argumentus bei klaidingus tvirtinimus, iškėlė aikštėn Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Buvo nurodytos etnografinės sienos, pagrįstos ne vien vartojamąja kalba, bet ir kitais lietuviškumo požymiais. Kad šitoks politinis nusistatymas įgytų didesnį svorį, Vilniaus veikėjų būrys nutarė sušaukti platesnės šviesuomenės konferenciją.

Vilniaus konferencija. Okupacinė valdžia karo sąlygose ne tik nenorėjo leisti kokių nors rinkimų, bet ir apskritai susirinkimų. Vis dėlto 1917 metų rugpiūčio mėn. 1 d. Vilniaus lietuvių būriui pasisekė sušaukti negausų susirinkimą iš 5 vilniečių ir 16 provincijos atstovų. Tačiau karo administracija griežtai pareiškė, kad negalėsią būti jokios kalbos apie bet kokį tolesnį politinį veikimą, jei nebūsią sutikta prisijungti prie Vokietijos. Susirinkimas, pasivadinęs Organizaciniu Komitetu, nenorėjo pertraukti savo politinės veiklos, ir todėl šiek tiek atsižvelgė į tą atšiaurų reikalavimą — pareiškė, jog būsią galima glaudžiau santykiauti su Vokietija. Vykdomasis Komiteto biuras (A. Smetona, J. Šaulys, kun. Stankevičius, M. Biržiška ir P. Klimas) po to išsirūpino leidimą sušaukti platesnei konferencijai. Iš Organizacinio Komiteto pateiktų kandidatų, kurie priklausė įvairioms politinėms pakraipoms ir luomams, biuras sudarė konferencijos atstovų sąrašą, — maždaug po 5—8 atstovus iš kiekvienos apskrities (šių buvo tuomet sudaryta 33). Iš 264 kviestųjų atstovų 1917 m. rugsėjo mėn. 18 d. į Vilnių atvažiavo 214 asmenų, kurie uždaromis durimis posėdžiavo ligi rugsėjo 22 d. Biuro mėginimai prieš tai susisiekti su lietuviais Rusijoj ir santarvės šalyse buvo vokiečių sutrukdyti; visgi į pačią konferenciją atvyko keletas atstovų ir iš užsienio.

Didžiai pakilia nuotaika visa konferencija, Jonui Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą etnografinėse sienose, kurias turėjo aplyginti ekonominiai reikalavimai (okupacijos sąlygose, žinoma, dar negalėjo būti kalbos apie Mažosios Lietuvos prijungimą). Vilniuje sušauktas steigiamasis seimas turėjo nustatyti valstybės konstituciją ir santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms turėjo būti laiduotos kultūrinės teisės. Kad okupacinė valdžia visgi nesutrukdytų politinio darbo, konferencija sutiko pareikšti, kad, jeigu Vokietija pripažinsianti Lietuvos valstybę ir taikos kongrese paremsianti jos reikalus, tai Lietuva, nepakenkdama savarankiškai savo kūrybai, galėsianti sueiti į tam tikrus, dar nustatysimus santykius su Vokietija.

1917 m. Vilniaus konferencijos prezidiumas ir sekretariatas

Konferencijos sudarytai programai vykdyti buvo išrinkta Taryba iš 20 asmenų, prie kurių vėliau turėjo būti pririnkti tautinių mažumų atstovai.

Lietuvos Tarybos nariai buvo šie: J. Basanavičius, (†), S. Banaitis (†), M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, P. Mironas, S. Narutavičius (†), A. Petrulis (†), A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Šaulys, K. Šaulys, J. Šernas (†), J. Vailokaitis, J. Vileišis. Savo pirmininku Taryba išsirinko A. Smetoną.

Lietuvių veikla Amerikoje, Šveicarijoje ir kitur

Didžioji lietuvių kolonija Šiaurės Amerikoj nuo pat karo pradžios griebėsi šelpti nukentėjusią tėvynę ir reikalavo iš pradžių autonomijos, o vėliau ir nepriklausomybės. Tą darbą įvairios srovės organizavo skyrium, o 1918 metų pradžioj sukūrė bendrą Vykdomąjį Komitetą. Tais pat metais kovo mėn. 13—14 d. Naujorke buvo sušauktas Amerikos lietuvių seimas, kuriame susirinko apie 1.200 delegatų; jie pareikalavo iš Amerikos (tada jau kare dalyvavusios) vyriausybės pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lietuvių amerikiečių delegatai vėliau prisidėjo prie Lietuvos delegacijos Paryžiuje bendrai ginti Lietuvos reikalų taikos kongrese 1919 m.

Kitas labai negausus, bet aktyvus lietuvių būrys susidarė neutralinėje Šveicarijoje. Ypačiai Amerikos lietuvių organizacijų teikiamomis lėšomis tas būrys šelpė lietuvius belaisvius Vokietijoje ir skleidė žinias apie lietuvių tautą ir jos reikalaujamąsias teises savarankiškai tvarkytis. 1916 metų kovo mėn. 1—5 d. Berne sušaukta konferencija, atsižvelgdama į lenkų propagandą, savinančiąsi Lietuvą, paskelbė Lietuvos nepriklausomybės šūkį ir lietuvių tautos savarankiškumą. Tais pačiais metais birželio mėn. pradžioje kita konferencija buvo Lozanoje (Lausanne); joje dalyvavo delegatai iš Rusijos ir Amerikos. Šita konferencija tegvildeno propagandos organizacijos klausimus ir protestavo prieš vokiečių okupacijos žiaurumus Lietuvoje ir krašto naikinimą.

Antroj Lozanos konferencijoj tų pačių metų birželio 30 — liepos 4 d. dalyvavo iš okupuotosios Lietuvos atvykę delegatai. Buvo nutarta politinės propagandos centrą padaryti Šveicarijoje ir čia sukurti Rusijos, Lietuvos ir Amerikos lietuvių tarybą; darbo pagrindu buvo paimtas nepriklausomybės reikalavimas.

Taip pat Šveicarijoje susidarė komitetas tvarkyti popiežiaus paskelbtai pasaulinei bažnytinei rinkliavai nukentėjusios Lietuvos naudai (1917 m. pradžioj).

Kai Vilniaus konferencija išrinko Lietuvos Tarybą, Berne vėl buvo sušaukta naujoji konferencija (1917 m. lapkričio 2 — 10 d.), kurioj dalyvavo ir Tarybos delegatai. Konferencija patvirtino Vilniaus konferencijos nutarimus ir iškėlė reikalą būsimajai Lietuvai turėti uostą (Klaipėdą). Šveicarijos komitetai darbavosi ligi karo pabaigos.

Tokiais pat uždaviniais buvo susirūpinta Švedijoje ir Danijoje, kur Rusijos lietuvių Komitetas nusiuntė savo atstovų. Dar 1915 metais spalių mėn. Stokholme buvo Rusijos ir Šveicarijos lietuvių suvažiavimas Lietuvos klausimams populiarizuoti. Vėliau, 1917 m. spalių mėn., antroji Stokholmo konferencija pritarė Vilniaus konferencijos programai ir pripažino Lietuvos Tarybą visos lietuvių tautos atstovybe.

Tarybos darbai okupuotoje Lietuvoje ir nepriklausomybės paskelbimas

Derybos su vokiečių valdžia. Gavusi paramos ir visų lietuvių pritarimą, Lietuvos Taryba Vilniuje ėmėsi savo uždavinio. Tačiau okupacinė valdžia neleido net skelbti Vilniaus konferencijos nutarimų; ji norėjo pripažinti Tarybai tiktai patariamojo organo vaidmenį. Tarybos reikalavimai palengvinti okupacijos režimą ir rekvizicijų naštą taip pat pasiliko be vaisių. Vaisingesnės politinės derybos su Vokietijos vyriausybe užsimezgė tik po Tarybos delegacijos vizito, padaryto 1917 gruodžio m. 1 d. naujam kancleriui gr. Hertlingui. Tiek karo vadovybė, tiek vyriausybė ir reichstagas reikalavo, kad Lietuva įeitų į federaciją su Vokietija, susirišdama su ja militarinėmis ir ekonominėmis konvencijomis. Aneksijos tendencijos dar labiau sustiprėjo, kai Rusija po bolševikų revoliucijos atsimetė nuo santarvės valstybių ir pradėjo atskirai taikos derybas Brastoje. Tokiose sunkiose sąlygose Taryba stengėsi pasiekti, kas tik buvo galima. Ji pirmiausia pareiškė savo atsiskyrimą nuo Rusijos ir nepriklausomos valstybės atstatymą su sostine Vilnium. Tą savo pareiškimą (1917 m. gruodžio 11 d.) Taryba turėjo surišti su pažadais sudaryti militarinę ir ekonominę sąjungą su Vokietija.

Lietuvos Taryba, pasirašiusi nepriklausomybės aktą. Iš kairės į dešinę sėdi: J. Vileišis, dr. J. Šaulys, kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, Stp. Kairys ir J. Smilgevičius; stovi: K. Bizauskas, J. Vailokaitis, D. Malinauskas, kun. VI. Mironas, M. Biržiška, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas ir Pr. Dovydaitis.

Tokį pareiškimą Taryba padarė 1917 m. gruodžio 11 d., po sunkių derybų Kaune su kanclerio atstovu ir karo vadovybe. Jo tekstas buvo šioks: „I. Lietuvos Taryba, krašto ir užsienių lietuvių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 metų rugsėjo m. 17-23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis.

II. Tai valstybei tvarkyti ir jos reikalams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokiečių valstybę apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko netrukus sueiti į artimus ir patvarius santykius su Vokiečių valstybe, Lietuvos Taryba pasisako už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“.

Pažadu sueiti su Vokietija į artimus santykius Vokiečiai pasinaudojo net prieš Rusų reikalavimą duoti Lietuvai laisvai apsispręsti. Konvencijų idėja buvo plečiama ligi aneksijos. Tuo tarpu pats kraštas tebebuvo žiauriai išnaudojamas, ir apie bet kokį nepriklausomybės atgavimą nebuvo leidžiama net kalbėti. Taryba pasijuto apvilta, ir savo santykių klausimą su kitomis valstybėmis nutarė pavesti būsimam steigiamajam seimui. Vokiečiams su tuo nesutinkant, buvo dar kartą kompromiso būdu sutarta gruodžio 11 d. pareiškimą pranešti Rusijos delegacijai tik tuo atveju, jei Vokietija tuojau pripažins Lietuvos nepriklausomybę, perduos krašto valdymą Tarybai ir atitrauks savo kariuomenę. Vokiečiai tepažadėjo įvykdyti pirmąjį reikalavimą, bet ir tai tik numatytų konvencijų sąlyga.

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktas

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktas

Nepriklausomybės paskelbimas. Tos sunkios derybos sukėlė nesantaiką ir pačioj 

Taryboj. Kairioji dalis atsisakė dėtis prie kompromiso ir išstojo iš Tarybos. Bet ir likusioji Tarybos dauguma greitai įsitikino, kad Vokiečiams terūpėjo gauti iš Tarybos sau argumentų prieš Rusijos delegaciją; o kai derybos su Rusais nutrūko, Berlyno aneksionistai visai pamiršo Lietuvos nepriklausomybę. Taryba ryžosi atgaivinti savo vienybę nauju, visai savarankišku pareiškimu, kurs patapo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu (1918 m. vasario 16 d.).

Šito paskelbimo okupacinė valdžia neleido iškelti į viešumą. Berlyno vyriausybė atsisakė pripažinti pagal tą paskelbimą Lietuvos valstybę ir reikalavo grįžti prie gruodžio 11 d. formulės, kuri numatė artimus santykius su Vokietija. Kovo mėn. 23 d. Tarybos delegacija pranešė Vokietijos kancleriui Hertlingui nepriklausomybės paskelbimą tokį, koks jis buvo padarytas vasario 16 d., tačiau pažymėjo, kad būsimieji santykiai su Vokietija bus svarstomi gruodžio 11 d. pagrindais. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II tą pačią dieną pasirašė pripažinimo aktą, surišdamas tą pripažinimą su artimų santykių užmezgimu su Vokietija.

Karaliaus Uracho rinkimas. Lietuvos valstybės nepriklausomybės pripažinimas ne tik kad nepakeitė okupacijos režimo, bet jį dar pablogino. Be to, pasklido gandų apie Lietuvos sujungimą su Prūsija ar Saksonija. Vokietijos politikai svarstė įvairias kombinacijas. Tarybai nebuvo leista susižinoti su kraštu dėl nepriklausomybės paskelbimo iškilmių; jai nebuvo suteikta jokios valdžios, nebuvo net leista tvarkyti tremtinių grąžinimo iš Rusijos. Norėdama Lietuvos valstybę išgelbėti iš tos būklės, Taryba nusprendė pavesti ją vienam iš valdančiųjų Vokietijos princų, būtent Viurtembergo karaliaus artimam giminaičiui katalikui, kunigaikščiui von Urachui, kurs, būdamas už Prūsijos karalių daug silpnesnis, buvo ne toks pavojingas Lietuvos savarankiškumui. Jis apsiėmė saugoti tam tikrus konstitucinius principus, t. y. priėmė lietuvių pateiktas karaliavimo sąlygas. Kaip antrasis Lietuvos karalius, jis turėjo vadintis Mindaugu II. 1918 m. vasarą Urachas jau mokėsi lietuviškai. Greit jis turėjo atvykti į Lietuvą ir sudaryti lietuviškąjį karaliaus dvarą.

Pirmoji vyriausybė. Dalis Tarybos karaliaus Uracho išrinkimo nepripažino teisėtu, nes vasario 16 d. rezoliucija tą reikalą pavedė steigiamajam seimui. Dėl tos priežasties keturi kairiųjų pažiūrų nariai (M. Biržiška, S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis) atsiskyrė nuo kitų Tarybos narių, kurie jų vieton kooptavo šešis naujus narius (dr. J. Alekną, E. Draugelį, J. Purickį, A. Voldemarą ir M. Yčą, — kurie tuomet buvo sugrįžę iš Rusijos). Vokiečių vyriausybė irgi nenorėjo pripažinti Uracho kvietimo, kaip priešingo nepriklausomybės pripažinimo aktui: mat, kaizerio valdžiai rūpėjo Lietuvą sujungti su Prūsija. Vokietija nesutiko pripažinti ir Tarybos, kaip valstybės organo. Ta nelygi kova tęsėsi ligi Vokietijos karo pralaimėjimo. Tik 1918 metais rudenį paskutinysis senosios Vokietijos kancleris (Max von Baden) leido sudaryti Lietuvos vyriausybę. Tada 1918 metų lapkričio mėn. 5 d. Taryba pavedė A. Voldemarui sudaryti pirmą nepriklausomosios Lietuvos kabinetą, kurs pradėjo veikti lapkričio 11 d., — tą pačią dieną, kai Vokiečiai, pralaimėję karą, turėjo pasirašyti preliminarines kapituliacijos sąlygas. Tokiuo būdu santarvės laimėjimas sugriovė visus vokiečių planus Lietuvoje ir sudarė visiškai naujas sąlygas Lietuvos nepriklausomybei plėtotis. Nors vokiečių kariuomenė dar tebebuvo Lietuvoje, tačiau nuo vokiečių malonės jau nebedaug kas bepriklausė, ir lapkričio 2 d. Taryba panaikino Uracho kvietimą, tą klausimą palikdama spręsti steigiamajam seimui.

Vyriausybė pradėjo veikti, vaduodamasi vadinamaisiais laikinės konstitucijos pamatiniais dėsniais, kuriuos išleido Valstybės Taryba savo sesijoj spalių mėnesio pabaigoj. Aukščiausiojo valdžios organo kompetencija buvo atiduota Tarybos prezidiumui, kurį sudarė pirmininkas (A. Smetona) ir du vicepirmininkai (J. Staugaitis ir S. Šilingas). Jie trise ėjo prezidento pareigas. Prezidiumas savo valdžią turėjo vykdyti per ministerių kabinetą, atsakingą prieš Valstybės Tarybą. Ši pastaroji turėjo leisti įstatymus ir daryti sutartis su kitomis valstybėmis. Jai priklausė taip pat interpeliacijų ir paklausimų teisė. Tie pamatiniai dėsniai pavedė laikinei valdžiai išleisti steigiamojo seimo rinkimų įstatymą, pagrįstą visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo pagrindais. Kiek vėliau (1919 m. balandžio mėn. 4 d.) prezidiumą pakeitė prezidentas, kuris Tarybos sesijų protarpiais arba sesijų pertraukomis gavo teisę leisti įstatymus, ministerių kabineto priimtus.