26 Lie

§ 31. Nepriklausomų valstybių susikūrimas Lotynų Amerikoje

Didžiosios Kolumbijos sukūrimas

Sukilimas Venesueloje prasidėjo 1810 m. o kitų metų viduryje buvo paskelbta Venesuelos respublika. Tačiau Ispanijos valdžia greitai ją nukariavo. Tiesa, neilgam — kova greitai atsinaujino, vienų ir kitų pergales keitė pralaimėjimai. Sukilimas apėmė taip pat dabartinės Kolumbijos bei Ekvadoro teritoriją. 1819 m. Bolivaro vadovaujama armija pradėjo žygį iš Venesuelos į vakarus per beveik negyvenamas lianas ir sunkiai pereinamus Andų kalnus. Daug kareivių, pripratusių prie lygumų klimato, mirė išsekę ir sušalę aukštikalnių perėjose. Vis dėlto didžioji Bolivaro kariuomenės dalis perėjo Andų kalnus, sutriuškino Ispanijos šalininkus ir užėmė Naujosios Granados vicekaralystės sostinę Bogotą.

Nugalėtojai paskelbė Kolumbijos respubliką. 1821 m. buvo sukurta Didžioji Kolumbija, apimanti taip pat Venesuelą, Ekvadorą ir Panamą. Simonas Bolivaras, tapęs šios valstybės prezidentu, norėjo sukurti Lotynų Amerikos šalių federaciją. Deja, tai buvo neįmanoma. Ir ne tik todėl, kad įvairių sričių kreolai savo tėvyne laikė tą kraštą, kuriame gyveno. Kai į kovą su Ispanijos valdymu pakilo Argentina, Čilė, Paragvajus, ten atsirado savų karo vadų ir politikų, kurie nebūtų sutikę pripažinti niekieno viršenybės.

Sukilimai Argentinoje, Čilėje ir Peru

Argentinoje sukilimas prasidėjo 1810 m., o jos nepriklausomybė buvo paskelbta 1816 m. Naujos valstybės armija, vadovaujama žymaus karvedžio Chosė San Martino (1778—1850), padėjo kovoti Čilės ir Peru sukilėliams. Ispanų valdininkai ir kariuomenė buvo išvyti iš Čilės jau 1818 m. Daug ilgesnė ir atkaklesnė kova vyko Peru, nes kreolai šioje šalyje labiau nei kitose Amerikos srityse bijojo tamsiaodžių maištų. Iš tikrųjų nepriklausomybės judėjimas buvo silpnas. Įsiveržęs į Peru su kariuomene, San Martinas paskelbė jos nepriklausomybę, bet nepajėgė išvyti iš šalies ispanų. Jie turėjo stiprias ginkluotąsias pajėgas ir nemažai šalininkų.

Kai į pagalbą Peru sukilėliams atėjo Bolivaro armija, 1824 m. dideliame mūšyje prie Ajakučo ispanai patyrė visišką pralaimėjimą. 1826 m. metropolijos valdžia buvo nuversta ir Aukštutinėje Peru, kuri buvo paskelbta nepriklausoma ir Bolivaro garbei pavadinta Bolivija. Pietų Amerikos žemyne daugiau nebuvo Ispanijos kolonijų.

Lotynų Amerikos šalys XIX a. pradžioje

Nepriklausomybės kovos Meksikoje

Greit neliko jų ir Centrinėje Amerikoje. 1810 m. Meksikoje prasidėjo didžiulis valstiečių — indėnų ir metisų —  sukilimas, vadovaujamas kaimo kunigo Migelio Hidalgo (1753—1811). Tūkstančiai valstiečių užiminėjo miestus, šalino valdininkus, dalijosi didžiųjų dvarų žemes. Amžius engiami tamsiaodžiai žiauriai keršijo baltiesiems. Nors Hidalgas skelbė kovojąs dėl Meksikos nepriklausomybės visų jos gyventojų — baltųjų, metisų, indėnų — laisvės ir gerovės labui, bet kreolai, išsigandę sukilėlių, rėmė vicekaraliaus vadovaujamą kariuomenę. Sukilėliai buvo sutriuškinti, o patekęs į nelaisvę Hidalgas sušaudytas. Tačiau Meksikoje kova nesibaigė. Salyje veikė daug partizanų būrių.

Netrukus iškilo naujas sukilimo vadas, taip pat kaimo kunigas, metiso ir kreolės sūnus Chosė Marija Morelas (1765—1815). Jam pasisekė sutelkti pavienius partizanų būrius, įvesti juose griežtą drausmę, neleist plėšikauti ir žudyti baltųjų. Morelas paskelbė, kad panaikinama vergija, žemė atitenka tiems, kurie ją dirba, mokesčių dydis priklauso nuo pajamų, o visi Meksikos gyventojai, nepaisant kilmės, turto ir odos spalvos, yra lygiateisiai. Tautos atstovų susirinkimas, kurio narius paskyrė pats Morelas, 1813 m. paskelbė Meksikos respublikos nepriklausomybę.

Tačiau nepriklausomybės iškart įtvirtinti nepavyko. Kreolai buvo nepatenkinti pavaldumu metropolijai, bet dar labiau bijojo netekti viešpataujančios padėties visuomenėje ir nuosavybės. O tokią grėsmę kėlė Morelo skelbiami pertvarkymai. Todėl dauguma kreolų ir šį kartą palaikė ne kovotojus dėl nepriklausomybės, bet Ispanijos kolonijinę valdžią. 1815 m. Morelas buvo paimtas į nelaisvę ir nuvežtas į vicekaralystės sostinę Mechiką. Apkaltintas išdavyste ir erezija, jis buvo nuteistas mirti ir sušaudytas.

Kelerius metus metropolija neturėjo rūpesčių su Meksika, nors vienur kitur joje dar kovojo partizanų būriai. Tačiau prasidėjus Ispanijoje revoliucijai, kreolai pagaliau ryžosi atsiskirti nuo metropolijos. 1821 m. Meksika tapo nepriklausoma valstybe, tiesa, ne respublika, o konstitucine monarchija — imperija. Netrukus Meksiką paliko visos ispanų įgulos. Bet neilgai valdė pirmasis ir paskutinis jos imperatorius — karininkas kreolas Augustinas Iturbidė (Augustinas I). 1823 m. jį nuvertus, Meksika buvo paskelbta respublika.

Meksikos įvykiai paskatino atsiskirti nuo metropolijos ir kitas kolonijas. Jos sudarė Centrinės Amerikos jungtinių provincijų konfederaciją. XIX a. 3-o dešimtmečio pabaigoje Ispanija dar valdė Kubos ir Puerto Riko salas Vest Indijoje.

Brazilijos imperijos paskelbimas

Portugalija prarado Braziliją. Kai 1807 m. prancūzai nukariavo Portugaliją, jos sosto įpėdinis atvyko į Braziliją ir įsikūrė su visu dvaru Rio de Žaneire. Norom nenorom jam teko remtis vietiniais kreolais, pirmiausia žemvaldžiais plantatoriais, ir paskelbti, kad sudaroma jungtinė Portugalijos ir Brazilijos karalystė. Tai reiškė, kad Brazilija jau nėra kolonija. Tačiau nusilpusi ir Anglijos įtakon patekusi Portugalija kreolams pasidarė visiškai nereikalinga. 1821 m. Brazilija galutinai atsiskyrė nuo metropolijos ir buvo paskelbta imperija. Jos valdovu tapo Portugalijos karaliaus sūnus. Po nedidelių susirėmimų metropolijos kariuomenė turėjo pasiduoti.

Susikūrusių valstybių silpnumo priežastys

Po nepriklausomybės karų Šiaurės Amerikoje susikūrė Jungtinės Amerikos Valstijos, o Pietų ir Centrinėje (kitaip — Lotynų) Amerikoje — daugiau kaip penkiolika valstybių. Mat dvi jungtinės valstybės — Didžioji Kolumbija ir Centrinės Amerikos jungtinių provincijų konfederacija — gana greitai suskilo į keletą mažesnių. Visiškai sužlugo planai iš visų buvusių Ispanijos kolonijų sudaryti vieną didžiulę valstybę, plytinčią nuo Misisipės žemupio iki Horno kyšulio. Tačiau didžiausia Lotynų Amerikos šalių nelaimė buvo ta, kad naujų valstybių valdžia nepajėgė garantuoti tvarkos, pertvarkyti visuomenės ir ūkio. Per nepriklausomybės karus iškilę karininkai pasidarė labai įtakingi, jie beveik neklausė civilinių vyriausybių, maištavo. Karai baigėsi, o armijoms išlaikyti ir toliau būdavo skiriama didžioji mokesčių dalis. Daugelis karininkų, už nuopelnus kovoje dėl nepriklausomybės gavę didelius dvarus, suartėjo su senaisiais stambiaisiais žemvaldžiais ir atkakliai gynė jų nuosavybės neliečiamybę.

Stambieji žemvaldžiai išplėtė savo valdas — teisėtais ir neteisėtais būdais pasisavino žemes, kurios anksčiau priklausė kolonijų administracijai. Valstiečiai — indėnai ir metisai — nė vienoje Lotynų Amerikos valstybėje žemės negavo. Jie ir toliau mokėjo dvarininkams nuomos mokesčius ir atlikinėjo visokias prievoles, taigi liko pusiau baudžiauninkai.

Tiesa, visose išsivadavusiose Lotynų Amerikos šalyse (išskyrus Braziliją) buvo panaikinta negrų vergija, tamsiaodžiai gyventojai oficialiai gavo lygias teises. Tačiau tomis teisėmis jie beveik negalėjo naudotis. Valdžia ir nuosavybė priklausė kreolams, kurie su indėnais dažnai elgėsi blogiau negu kolonijiniu laikotarpiu metropolijos atsiunčiami valdininkai. Pavyzdžiui, Argentinos pietuose kreolai kūrė naujus dvarus ir žudė su kariuomenės pagalba ten gyvenančius ir medžiokle besiverčiančius indėnus. Tai buvo iš anksto apgalvotas genocidas.

Lotynu Amerikos šalių ūkis plėtojosi labai lėtai. Didėjo tik naudingųjų iškasenų gavyba, o audimo ir metalo apdirbimo pramonė visiškai nusmuko dėl angliškų prekių konkurencijos. Mat Ispanijos valdžia ribojo savo kolonijų prekybą su kitomis Europos šalimis, o išsivadavusios Lotynų Amerikos valstybės tokius apribojimus panaikino. Pigios angliškos prekės užplūdo jų rinką ir sužlugdė menką vietinę pramonę.

Atsiskyrimas nuo metropolijų didumai Pietų ir Centrinės Amerikos gyventojų nedavė nieko gera. Tai pastebėjo net pats S. Bolivaras Išvaduotojas. 1830 m. mirštantis džiova, matydamas, kad sudužo svajonės sukurti vieningą valstybę ir įvykdyti pažangius pertvarkymus, jis liūdnai kalbėjo: „Amerika yra nebesuvaldoma. Tie, kurie tarnavo revoliucijai, — arė jūrą”.

Klausimai

  1. Kodėl nepavyko sukurti Lotynų Amerikos šalių federacijos?
  2. Kodėl M. Hidalgo ir Ch. M. Morelo sukilimų Meksikoje nepalaikė kreolai?
  3. Kokios nepriklausomos valstybės susikūrė XIX a. pradžioje Lotynų Amerikoje?
  4. Kodėl Lotynų Amerikos valstybių valdžia nepajėgė pertvarkyti visuomenės ir ūkio?
  5. Paaiškinkite S. Bolivaro žodžius: „Ame­rika yra nebesuvaldoma. Tie, kurie tarnavo revoliucijai, — arė jūrą“.
Įvykiai

1811 m. Venesuelos nepriklausomybė
1816 m. Argentinos nepriklausomybė
1821 m. Meksikos nepriklausomybė