30 Bir

Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas: Valstybės tvarkymas. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Steigiamasis seimas ir konstitucija

Laikinė konstitucija. Kai Valstybės Taryba 1918 metų lapkričio mėnesio 2 d. atšaukė Uracho išrinkimą Lietuvos karalium, valdymo formos klausimą ji paliko spręsti steigiamajam seimui. Tą pačią dieną V. Taryba priėmė „Laikinės konstitucijos pamatinius dėsnius“, kuriais ji pasiėmė suvereninės Lietuvos galią (suprema potestas). Vyriausius laikinės valstybės organus sudarė tada Valstybės Taryba (ji svarstė ir sprendė laikinius įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis), Valstybės Tarybos prezidiumas — iš prezidento ir dviejų viceprezidentų — (jis ėjo aukščiausiojo vyriausybės organo pareigas) ir ministerių kabinetas, atsakingas prieš Valstybės Tarybą.

Tais pat laikinės konstitucijos dėsniais buvo paskelbta visų piliečių lygybė prieš įstatymus, pašalintos luomų privilegijos, laiduotos įvairios piliečių laisvės ir palikti visi prieš karą veikę įstatymai, kiek jie neprieštaravo šitiems dėsniams. Vėliau ministerių kabinetui buvo duota teisė leisti įstatymus Valstybės Tarybos tarpusesijų metu.

Tačiau suirutė didžiojo karo pabaigoj, įsiveržimas į Lietuvą raudonosios Rusų armijos, mūsų kariuomenės pasitraukimas iš Vilniaus, ilgos okupacijos padarinys — skurdas ir įvairūs organizaciniai sunkumai trukdė valstybės tvarkomąjį darbą. Ir administracijai perimti, ir pirmai kariuomenei bei policijai suorganizuoti, ir tremtiniams iš Rusijos grąžinti ir visiems kitiems vyriausybės reikalams pirmiausia reikėjo rasti lėšų. Nesant dar sutvarkyto mokesčių renkamojo aparato, teko ieškoti paskolos. Ją tuomet suteikė (100 milijonų markių) okupacijos metu veikęs specialus emisijos bankas, vadinamas Darlehnskasse-Ost (rytų paskolos bankas), kurs su Vokietijos garantija okupacijos metu spausdino pinigus Lietuvai. Šita paskola įgalino vyriausybę atlikti pirmuosius valstybės organizacinius darbus ir gintis nuo bolševikų antplūdžio.

1919 m. konferencija Kaune. Tokiose nenormaliose sąlygose negalint rinkti steigiamojo seimo, teko jo vaidmenį laikinai pavesti vadinamajai konferencijai. Į ją siuntė atstovus parapijų komitetai po vieną, o apskričių komitetai ir miestų valdybos — po du. Konferencija turėjo išklausyti V. Tarybos ir laikinės vyriausybės pranešimus, aptarti steigiamojo seimo sušaukimo sąlygas ir dėsnius, žemės reformą ir išrinkti trūkstamus V. Tarybai narius. Tokia konferencija susirinko 1919 metų pradžioj Kaune. Atlikusi savo uždavinį, ji vėl išsiskirstė. Valstybę tvarkyti ir toliau buvo palikta Valstybės Tarybai, prezidento pareigas einančiam jos prezidiumui ir ministerių kabinetui.

1919 metų balandžio 4 d. laikinės konstitucijos pamatiniai dėsniai buvo pakeisti, būtent, vietoj V. Tarybos prezidiumo, buvo įsteigtas valstybės prezidento organas. Tą pačią dieną V. Taryba išrinko A. Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu. Tada buvo taip pat įkurta ir valstybės kontrolė.

Steigiamasis seimas. Netrukus steigiamojo seimo rinkimų įstatymui paruošti buvo sudaryta komisija, kuri turėjo savo darbą atlikti ligi liepos pabaigos. Įstatymas buvo paskelbtas 1919 metų lapkričio mėn. 20 d., kai dar nebuvo baigtas karas nei su bolševikais, nei su bermontininkais nei su lenkais. Atstovų turėjo būti renkama po vieną nuo 15.000 gyventojų. Juos turėjo teisę rinkti visi piliečiai, vyrai ir moterys, kuriems buvo sukakę 21 metai (kariškiai nuo 17 metų), — visuotiniu, tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu, „laikantis proporcingumo sistemos“. Kandidatų sąrašus teikė partijos arba kuopos.

Aleksandras Stulginskis, steigiamojo seimo pirmininkas (1920-1922 m.) ir antrasis Lietuvos prezidentas (1922-1926 m.).

Rinkimai į steigiamąjį seimą buvo paskelbti jau 1920 metų pradžioje, o renkamosios dienos nustatytos balandžio mėn. 14—15 (vėliau pratęsus — ir 16). Iš 112 išrinktų atstovų — 59 buvo krikščionių demokratų bloko, 28 valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų, 12 socialdemokratų ir 2 nepartiniai (dar buvo 7 žydų, 3 lenkų ir 1 vokiečių atstovas).

Susirinkęs gegužės 15 d., steigiamasis seimas vienu balsu patvirtino Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymą ir tuojau pareiškė, kad ji būsianti demokratinė respublika. Turėdamas uždavinį sudaryti valstybės konstituciją, steigiamasis seimas iš pradžių sudarė naują laikinę konstituciją, kuri buvo prezidento

A. Smetonos paskelbta 1920 metų birželio 10 dieną. Prezidentą turėjo rinkti steigiamasis seimas, tačiau, ligi jis buvo išrinktas, jo pareigas ėjo st. seimo pirmininkas A. Stulginskis. Lenkų puolimo metu, 1920 m. spalių mėnesį, st. seimas padarė pertrauką ir įkūrė vadinamąjį mažąjį seimą iš st. seimo pirmininko ir šešių renkamų narių, kurie perėmė einamuosius st. seimo darbus.

Konstitucija. Galutinė konstitucija buvo priimta tik 1922 metų rugpiūčio mėn. 1 d. (vienų krikščionių demokratų balsais; kitos partijos balsavo prieš ją).

Konstitucija nustatė Lietuvos valstybei demokratinės respublikos formą (str. 1) su valstybės spalvomis — geltona, žalia, raudona — ir valstybės ženklu — baltu Vyčiu raudoname dugne (str. 7). Piliečiams laidavo plačias teises ir laisves ir apsaugojo nuosavybės teisę (str. 8-21). Tautos atstovai, renkami kas treji metai visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, proporcingąja rinkimų sistema, turėjo sudaryti seimą, kurs turėjo leisti įstatymus, prižiūrėti vyriausybės darbus, tvirtinti biudžetą, sutartis, pradėti ar baigti karą ir t.t. (str. 22-39). Respublikos prezidentas renkamas irgi seimo absoliučia balsų dauguma ir taip pat trejiems metams (str. 44). Prezidentas galėjo būti seimo atstatytas 2/з balsų. Tačiau prezidentas turėjo teisę paleisti seimą ir skelbti naujus rinkimus, tik ne vėliau, kaip po 60 dienų. Naujas seimas turėjo perrinkti prezidentą (str. 52). Prezidentas turėjo teisę skirti ministerį pirmininką ir tvirtinti kitus ministerius, kurie visi solidariai turėjo atsakyti seimui už politiką ir savo darbus. Tautinėms mažumoms buvo suteiktos teisės autonomiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus (str. 73-74). Religijos mokymas mokyklose padarytas privalomu, o visoms tikybinėms organizacijoms leista tvarkytis pagal savo kanonus ar statutus (str. 83). Šeimos gyvenimo pagrindu laikoma moterystė. Abiem lytim suteikta teisių lygybė (str. 98). Konstitucija galėjo būti pakeista tik 3/5 visų atstovų balsų dauguma. Tie pakeitimai dar galėjo būti perduoti referendumui (str. 103), išskyrus tuos, kurie būtų padaryti 4/5 balsų.

Tuojau įsigaliojus konstitucijai (1922. VIII. 6), buvo paskelbti rinkimai į pirmąjį seimą (1922. X. 10—11); jis susirinko lapkričio mėn. 13 d. ir išrinko konstitucijos nustatyta tvarka prezidentą Aleksandrą Stulginskį (XII. 21), kurs ligi tol, kaip steigiamojo seimo pirmininkas, ėjo prezidento pareigas. Valstybė perėjo į konstitucinio demokratinio parlamentarizmo periodą.

Žemės reforma

Rusų valdžios valdytų žemių perėmimas. Žemės valdymo ir nuosavybės santykiais ėmėsi rūpintis dar laikinė vyriausybė 1918 metais. Pirmiausia ji paėmė į savo globą visus buvusius Rusijos valstybės miškus, o taip pat majoratų ir net negrįžusių į savo vietas privatinių savininkų miškus ir sustabdė jų naikinimą. Toliau vyriausybė paskelbė, kad majoratų žemės (t.y. žemės, kurios rusų valdžios buvo nusavintos 1835 ir 1842 metais) ir majoratų turtai esą neginčijama valstybės nuosavybė, kuri rusų valdžios įvairiais mūsų kraštui priešingais tikslais buvusi pavesta valdyti atskiriems žmonėms; todėl tos žemės su priklausančiais turtais turinčios atitekti Lietuvos valstybei, turinčios būti sunaudotos žemės reformai (bežemiams ir mažažemiams aprūpinti žeme) ir įvairiems kitiems bendriesiems Lietuvos valstybės reikalams. Tad laikinė vyriausybė įsakė Žemės Ūkio Ministerijai perimti majoratus ir valdyti, ligi steigiamasis seimas išspręs tų turtų likimą.

Pirmasis pilietybės įstatymas taip pat įterpė vieną straipsnį, kuriuo žemė, valdoma rusų vyriausybės įkurdintų Lietuvoj kolonistų, iš jų atimama ir grąžinama Lietuvos valstybei, o ši pasižada grąžinti kolonistams pinigus, kiek jie patys už tą žemę yra sumokėję.

Žemė savanoriams ir kitiems kariams. 1918 ir 1919 metų pradžioje kovos su raudonąja armija ir su lenkų įsiveržimu privertė vyriausybę ieškoti priemonių savanoriams paskatinti į organizuojamąją kariuomenę. Viena iš tokių priemonių buvo pažadėjimas žemės; buvo paskelbta, kad bežemiai ir mažažemiai, kurie savo noru arba šaukiami stos į Lietuvos kariuomenę ir ištikimai ištarnaus ligi demobilizacijos, turės pirmenybę prieš visus kitus gauti žemės iš valstybės (kurie buvo sužeisti ir nustojo sveikatos, galėjo gauti žemės jau 1919 metais). Jau tada buvo nustatyta (1919 metų birželio mėn. 20 d. įstatymu), kad tam tikslui bus suvartotos ne tik valstybei priklausančios žemės, bet ir privatinės. Priverstinai turėjo būti paimta 15% žemės iš tų savininkų, kurie jos turėjo nuo 500 ligi 800 hektarų, ir 30% iš tų, kurie turėjo žemės daugiau, kaip 800 hektarų. Steigiamajam seimui buvo paliktas išspręsti atlyginimo klausimas ir sąlygos, kuriomis apdovanotieji žeme turėjo tapti jos savininkais. Tada buvo nustatyta, kad vienas kariškis prie daikto turėjo gauti nuo 8 ligi 20 hektarų (dešimtinių), destis kokios rūšies žemė. Kiekvienam tokiam įsikuriančiam ūkiui valstybė davė dar pašalpos — medžių ligi 100 kelmų ir javų ligi 30 pūdų žieminių ir 50 pūdų vasarinių. Gautoji žemė negalėjo būti nei kam nors parduota nei kitaip kaip perleista be vyriausybės sutikimo.

Steigiamojo seimo įvykdytoji žemės reforma. Laikinį žemės reformos įstatymą steigiamasis seimas beveik be pakeitimų patvirtino (1920. VIII. 3), tepridėjęs tik tiek, kad, aprūpinus žeme kariškius, žemės galėjo gauti ir bežemiai su mažažemiais (ligi 20 ha), — visų pirma tie iš mažažemių, kurių laukas prieina prie skirstomojo dvaro lauko, ir tie to paties dvaro darbininkai, kurie yra vedę, turi vaikų ir nuo seniau tame dvare gyvena.

Šalia tos mažosios reformos, 1920 metais steigiamasis seimas pradėjo svarstyti ir didžiąją žemės reformą. Jau rugpiūčio 14 d. jis išleido žemės reformos įstatymą, kuriuo buvo nusavinti privatiniams asmenims priklausantieji miškai ir kirtimai, didesni, negu 25 ha, be to, pelkės, durpynai, ežerai ir žemės gelmių turtai, kurių savininkai turėjo daugiau, negu 70 ha žemės. Majoratai, caro dovanotieji arba palengvintomis sąlygomis įgytieji dvarai buvo konfiskuoti be jokio atlyginimo.

Didžiosios žemės reformos įstatymas buvo išleistas tik 1922 metais (kovo 29 d.). Jos tikslas buvo ne tik aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, bet ir patį žemės valdymą taip sutvarkyti, kad būtų tinkamos sąlygos tarpti žemės ūkiui, — pirmiausia smulkiajam ir vidutiniajam ūkiui. Reforma, be to, dar norėjo perimti į valstybės nuosavybę tuos žemės turtus, kuriuos valstybė gali tikslingiau sunaudoti ir apsaugoti, negu privatiniai asmens.

Be to, dar turėjo būti reformos paliesta visa toji privatinių savininkų žemė ir žemės ūkiai, kurie vieno asmens arba šeimos bendrai valdomi sudarė daugiau, kaip 80 hektarų. Bermonto būriuose ir lenkų kariuomenėje tarnavusių arba veikusių prieš Lietuvos nepriklausomybę asmenų žemė buvo visa paimta reformos reikalui. Bažnyčių ir vienuolynų žemės buvo traktuojamos lygiomis su privatinių savininkų žemėmis. Tas nusavinimas nelietė svetimšalių, kurie išimties keliu galėjo prieš karą turėti žemės; tačiau jie turėjo per trejus metus perleisti savo žemes Lietuvos piliečiams.

Pirmučiausia buvo nusavinti stambesnieji ir labiausiai apleisti dvarai. O žemės tų savininkų, kurie turėjo ne daugiau, kaip 150 ha, ir kurie patys žiūrėjo ūkį, galėjo būti nusavintos tik reformos pabaigoj. Nauju, prieš keletą metų padarytu žemės reformos įstatymo pakeitimu ta 150 ha norma palikta nepaliesta.

Visas tuo būdu sudarytas „žemės fondas“ (apie 500.000 ha dabartinės Lietuvos plote, — išėmus Klaipėdos kraštą, kur žemės reformos nebuvo) buvo išdalintas bežemiams, mažažemiams, darbininkams, amatininkams, ūkininkams, kuriems 1861 metais buvo žemės atimtos ir priskirtos prie dvarų, taip pat žemės ūkio mokykloms, pavyzdiniams ūkiams, prieglaudoms, ligoninėms, miestams, parapijoms ir t.t. Už gautą nuosavybėn žemę visi, išėmus kariškius, turėjo per 36 metus sumokėti išperkamuosius mokesčius, kurie buvo iš pradžių nustatyti rugiais pagal žemės rūšį, o paskiau litais. Taip pat buvo nustatytos sąlygos, kuriomis naujakuriai turėjo gauti pašalpą ar paskolą ir kuriomis ją gavę turėjo grąžinti.

Atlyginimo už nusavintą žemę reformos įstatymas nustatė daugiausia 480 auksinų už dirbamosios žemės hektarą, o už miško hektarą — 120 auksinų. Tie, kurie žemės turėjo ne daugiau, kaip 200 ha, galėjo už žemes, nusavintas žemiau 150 ha, gauti paprastą rinkos kainą. Tos normos, nustatytos sena vokiečių okupacijos valiuta, turėjo būti atitinkamai pakeistos. Paskutiniu laiku vyriausybė dėl atlyginimo ėmė daryli sutartis su buvusiais savininkais.

Ta didžioji reforma, iš pamatų pakeitusi žemės valdymą Lietuvoje, apėmė taip pat ir kaimų skirstymą viensėdžiais ir likvidavo servitutus bei bendrąsias ganyklas (tatai jau buvo daroma ir laikinės vyriausybės).

Savosios valiutos įvedimas

Svetimi pinigai Lietuvoje. Greta žemės reformos, tvarkančiosi valstybės ūkiui didžiausią reikšmę turėjo ir savos lietuviškos valiutos įvedimas. Karo ir pokarinių suiručių metu buvo išleista daugybė popierinių pinigų, kurių vertė nuolat krito ir darė gyventojams daug nuostolių. Nuo tos negerovės išgelbėjo tik pastovaus savo lito įvedimas. Didžiojo karo pradžioj, vokiečiams okupavus Lietuvą, senieji rusų rubliai tol buvo apyvartoje, kol Vokietija nutarė pati leisti okupuotam kraštui popierinius pinigus, pavadinusi juos iš pradžių ost-rubliais (arba obostrubliais), o paskiau ostmarkėmis. Tą emisijos operaciją atliko vadinamoji Darlehriskasse-Ost. Ostrublio vertė buvo lygi 2 vokiškom markėm (nors aukso rublio vertė buvo lygi 2,16 mark.). Kai Valstybės Taryba 1918 m. pabaigoje perėmė valdžią, ji pinigų emisiją ir toliau paliko Vokietijos bankui, leisdama pakeisti tiktai patį pinigų pavadinimą, būtent markę — auksinu, o pfenigą — skatiku (1919 m. vasario mėn. 26 d. įsakymas). Kai okupacijos organai 1919 metų vidury galutinai išsikraustė iš Lietuvos, buvo sudaryta sutartis su Vokietija, kad ji palaikys ostmarkių lygybę su vokiečių marke ir keis visus suplyšusius ar susinešiojusius popierinius pinigus naujais ženklais, ligi Lietuvos vyriausybė išleis savuosius pinigus. Tik dabar patys tų pinigų mainai, vietoj vokiečių bankų, kurių nebebuvo Lietuvoj, turėjo būti daromi Lietuvos iždinei tarpininkaujant. Senieji rusų pinigai buvo iš pradžių (1919. II. 4) Valstybės Tarybos uždrausti vartoti, bet kiek vėliau (III. 17) Finansų Ministerija galėjo leisti įstaigoms priiminėti caro ir Dūmos rublius. Tik vadinamosios „kerenkos“ (rusų min. pirmininko Kerenskio metu išleistieji pinigai) buvo uždrausti vartoti ir įvežti.

Toks svetimų pinigų leidimas ir vartojimas valstybėje ilgai negalėjo būti kenčiamas, juoba, kad greitai jų vertė ėmė kristi, darydama daug nuostolių krašto gyventojams. Dar karo metu, 1917 m., popierinių ostmarkių pas mus tebuvo apyvartoje maždaug apie 125 milijonus, — jų vertė siekė apie 187 milijonus aukso litų; karo pabaigoje Lietuvoje buvo apyvartoje 290 milijonų ostmarkių, ir jų vertė buvo 364 milijonai litų. O 1922 metų rugsėjo mėnesį popierinių ostmarkių apyvartoje jau buvo apie 3.500 milijonų; bet, kritus vokiečių markės vertei, ir jų vertė nukrito net ligi 17 milijonų litų.

Litas. Savų pinigų klausimą išsprendė 1922 metų rugpiūčio 16 d. įstatymas, paskelbęs naują piniginį vienetą — litą (100 centų) ir pinigų sistemą, paremtą auksu (litas = 0,150462 gramų gryno aukso). Nauja piniginė valiuta buvo įvesta į apyvartą rugsėjo 25 d.; jos kursas buvo kasdien Finansų Ministerijos nustatomas, lyginant su ostmarkėmis. Ligi metų pabaigos ji turėjo išstumti iš apyvartos svetimas valiutas.

Pati emisija (pinigų leidimas) buvo pavesta dvidešimčiai metų naujai įsteigtam Lietuvos Bankui, kuriam vyriausybė leido pasinaudoti reikalingu kreditu iš aukso, gauto taikos sutartimi su Rusija (3 milijonai aukso rublių — 15 milijonų litų). Lietuvos Bankas savo pagrindinį kapitalą (12 milijonų litų) sudarė iš akcijų, kurių daugumas priklausė vyriausybei. Pagal įstatymą, Banko valdytoją skiria ir atleidžia respublikos prezidentas, ministerių kabinetui pristačius; valdybą ir tarybą renka akcininkai. Lietuvos Bankui buvo pavestos ir visos valstybės iždinės. Savo emisiją Lietuvos Bankas jau iš pat pradžios visiškai padengdavo aukso fondu arba aukso vertės valiuta, todėl ir lito vertė visada buvo tikra ir pastovi (įstatymas reikalauja, kad ne mažiau, kaip 1/3 esamos apyvartoje banknotų sumos, būtų padengta auksu). Banknotų suma nuolat augo ir prašoko 100 milijonų litų. Lietuvos valiuta yra viena iš stipriausių valiutų pasauly. Kad ir visą pasaulį palietė ekonominiai sunkumai, tačiau lito vertė dar niekad nebuvo nukritusi.